Skaičiuojantis Dievas

9

Aš niekada nerūkiau. Tad kodėl man plaučių vėžys?

Kaip sužinojau, tai būdinga mano kartos paleontologams, geologams ir mineralogams. Tam tikra prasme buvau teisus, savo kosulį aiškindamas dulkėta aplinka, kurioje dirbu. Mes dažnai naudojame įrankius, sutrinančius akmenis į smulkius miltelius ir sukuriančius gausybę mažyčių dulkelių, kurios…

Žinoma, kad išsivystytų plaučių vėžys, reikia daug laiko, o aš paleontologijos laboratorijose dirbu jau trisdešimt metų. Dabar beveik visada dėviu kaukę; mūsų sąmoningumas išaugo, ir dabar beveik visi dirbdami tokį darbą dėvi kaukes. Tačiau ištisus dešimtmečius, gamindamas gyvūnų kopijas, aš kvėpavau akmens dulkėmis, nekalbant apie asbesto plaušelius bei stiklo pluošto siūlelius.

Ir dabar už tai moku.

Keli Siuzanos ir mano draugai patarė bylinėtis — gal su muziejumi, o gal su Ontarijo vyriausybe (muziejaus steigėja). Žinoma, mano darbo vieta galėjo būti saugesnė; žinoma, man turėjo pravesti geresnį darbų saugos instruktažą, žinoma…

Tai buvo natūrali reakcija. Kažkas privalo sumokėti už neteisybę. Tomas Džerichas: jis šaunus vyrukas, geras vyras ir tėvas, aukoja labdarai… galbūt ne tiek daug, kiek galėtų, tačiau kas mėnesį kažkiek paaukoja. Ir jis visada pasisiūlo padėti, kai kas nors kraustosi ar dažo namą. O dabar geras senasis Tomas serga vėžiu.

Taip, manė draugai, kažkas tikrai privalo sumokėti.

Tačiau aš mažiausiai norėjau gaišti laiką bylinėdamasis. Todėl ne, neketinau nieko paduoti į teismą.

Bet aš sirgau plaučių vėžiu; ir turėjau su tuo susitaikyti.

Tai buvo šiek tiek ironiška.

Dalis to, ką Holusas laikė Dievo buvimo patvirtinimu, man nebuvo nauja. Tos pagrindinės konstantos kartais buvo vadinamos antropiniu kosmologiniu principu; apie jį užsimindavau savo evoliucijos kurse. Žinoma, Holusas buvo teisus, kad visata, bent jau iš pažiūros, atrodo suprojektuota gyvybei. Kaip 1981 metais pareiškė seras Fredas Hoilis, „Logiškas šių faktų interpretavimas perša išvadą, kad superintelektas kvailioja su fizika, chemija bei biologija ir nėra jokių aklų jėgų, kurias būtų verta minėti kalbant apie gamtą. Skaičiai, kuriuos gauname vertindami šiuos faktus, man atrodo tokie įtikinami, kad ši išvada yra beveik neginčijama.” Tačiau seras Fredas taip pat yra paskelbęs daugybę teiginių, kurių likusi mokslinės bendruomenės dalis nesutiko pripažinti.

Tęsdamas mūsų pokalbį, Holusas užsiminė apie žiuželius — nors lotyniškai jis neteisingai pavartojo šio žodžio daugiskaitą. Holusui visą laiką buvo vargo su lotyniškų žodžių daugiskaita. Žiuželiai — tai panašūs į plaukus ląstelių tęsiniai, gebantys ritmiškai judėti; jų yra daugelyje žmonių ląstelių rūšių ir, kaip teigė Holusas, taip pat ir forhilnorų bei rydų ląstelėse. Žmonės, tikintys, kad ne tik visata, bet pati gyvybė buvo protingai sukurta, dažnai remdavosi žiuželiais. Mažytėlaičiai varikliai, judinantys plaušelius, yra nepaprastai sudėtingi, o protingo visatos sukūrimo šalininkai tvirtiną kad žiuželiai yra be galo sudėtingi: jie niekaip negalėjo atsirasti evoliucionuojant. Žiuželiui, kaip ir pelėkautams, reikia, kad veiktų visos jų skirtingos dalys; jei pašalinsime bent vieną elementą, žiuželiai taps beverčiu šlamštu — kaip be spyruoklės, ar laikančio strypelio, ar lentelės, ar plaktuko, ar jauko pelėkautai yra visiškai beverčiai. Iš tiesų yra sudėtinga paaiškinti, kaip atsirado žiuželiai, palaipsniui kaupiantis pokyčiams, o būtent šitaip aiškinama evoliucija.

Na, be kitų vietų, žiuželių yra ir bronchus dengiančiame ląstelių sluoksnyje. Jie sutartinai plaka šalindami skreplius iš plaučių — skreplius, kuriuose yra atsitiktinai įkvėptų dalelių, išvalydami juos iš plaučių anksčiau, nei prasideda vėžys.

Tačiau jei asbestas, tabako dūmai ar kitos medžiagos sunaikina žiuželius, plaučiai nebegali išsivalyti. Vienintelis kitas mechanizmas, leidžiantis išjudinti gleives ir pakelti jas aukštyn, yra kosulys — nuolatinis, kankinamas kosulys. Tačiau toks kosulys nėra tiek pat veiksmingas; kancerogenai plaučiuose lieka ilgiau, ir susiformuoja auglys. Nuolatinis kosulys kartais pažeidžia auglio paviršių, ir skrepliuose atsiranda kraujo; dažnai tai būna pirmasis plaučių vėžio simptomas, kaip man ir atsitiko.

Jei Holusas ir žmonės, besilaikantys jo įsitikinimų, yra teisūs, tai žiuželius sukūrė kažkoks patyręs inžinierius.

Jei taip, tai jis yra tas šunsnukis, kurį reikia paduoti į teismą.

— Mano draugė universitete parengė preliminarią ataskaitą apie jūsų DNR, — pranešiau Holusui, praėjus kelioms dienoms po to, kai jis pateikė pavyzdį, kurio prašiau; aš ir vėl nepamačiau, kaip nusileido erdvėlaivis, tačiau forhilnoras, kuris buvo ne Holusas, padavė Ragubirui pavyzdį kartu su forhilnorų duomenimis apie supernovas, kuriuos Holusas buvo pažadėjęs pateikti Donaldui Čenui.

— Ir?

Kada nors paklausiu jo, kas nulemia, kurią burną panaudos forhilnoras, kai reikia ištarti tik vieną skiemenį.

— Ir ji netiki, kad DNR yra nežemiškos kilmės.

Holusas pasijudino visomis šešiomis kojomis; mano kabinete jam visada būdavo ankšta.

— Žinoma, kad ji nežemiškos kilmės. Prisipažinsiu: tai ne mano DNR; Lablok ją paėmė iš savęs. Tačiau ji taip pat yra forhilnorė.

— Mano draugė nustatė šimtus genų, kurie yra tokie patys kaip ir šios planetos gyvų organizmų. Pavyzdžiui, genas, sukuriantis hemoglobiną.

— Yra tik labai ribotas skaičius cheminių medžiagų, galinčių pernešti deguonį kraujyje.

— Manau, kad ji tikėjosi kažko labiau… na, nežemiško.

— Esu tokia nežemiška būtybė, kokios jūs galbūt daugiau ir nebesutiksite, — atšovė Holusas. — Tai yra jūsų ir mano kūno sandara skiriasi taip smarkiai, kad tokio skirtumo dar neteko matyti. Tačiau vis tik yra praktinių inžinerinių formų, kurias gali įgyti gyvybė, skaičiaus suvaržymų, nors, — čia jis pakėlė vieną savo rankų su šešiais pirštais ir pasisveikino kaip vulkanai, — jūsų filmų kūrėjai nepajėgia net priartėti prie įmanomos įvairovės.

— Manau, — pritariau.

Holusas susiūbavo.

— Minimalus gyvybei reikalingų genų skaičius yra maždaug 300, — paaiškino jis. — Tačiau šio skaičiaus pakanka tik tikrai primityviems gyviams; daugumos eukariotų ląstelių maždaug 3000 pagrindinių genų grupė yra bendra — juos rasite visur, pradedant vienaląstėmis gyvybės formomis ir baigiant tokiais sudėtingais gyvūnais kaip jūs ir aš, ir šie genai yra tokie patys arba beveik tokie patys visuose pasauliuose, kuriuos mes tyrėme. Maža to, yra 4000 papildomų genų, bendrų visoms daugialąstėms gyvybės formoms, jie koduoja baltymus, kad ląstelės sukibtų viena su kita, perduotų viena kitai signalus ir taip toliau. Yra dar tūkstančiai genų, bendrų visiems gyvūnams, turintiems vidinius griaučius. Ir dar tūkstančiai kitų genų, bendrų visiems šiltakraujams gyvūnams. Žinoma, jei jūsų draugė tirs toliau, ji forhilnorų DNR ras dešimtis tūkstančių genų, neturinčių analogų Žemės gyvybės formose, nors, suprantama, lengviau atrasti sutampančius genus nei nepažįstamus. Tačiau iš tiesų tėra keli galimi uždavinių, susijusių su gyvybės egzistavimu, sprendimai, ir jie kartojasi visuose pasauliuose.

Papurčiau galvą.

— Nesitikėjau, kad Beta Hydri gyvybės genetinis kodas yra toks pat kaip Žemėje, nekalbant apie tokius pačius genus. Turiu omenyje tai, kad net čia yra kelios genetinio kodo variacijos: iš šešiasdešimt keturių kodonų mitochondrijų DNR keturi skiriasi nuo branduolinės DNR.

— Visos mūsų ištirtos gyvybės formos turi iš esmės tą patį genetinį kodą. Iš pradžių mus tai taip pat nustebino.

— Tačiau tai tiesiog nelogiška, — paprieštaravau. — Aminorūgščių izomerai būna dviejų tipų: kairiniai ir dešininiai, tačiau visose Žemės gyvybės formose naudojamas tik kairinis variantas. Pirmai pradžiai, tikimybė, kad dvi ekosistemos naudotų tą pačią orientaciją, turėtų būti penkiasdešimt prieš penkiasdešimt. O kad trys ekosistemos — jūsiškė, mano ir rydų — naudotų tą pačią orientaciją, tikimybė turėtų būti tik vienas iš keturių.

— Teisingai, — sutiko Holusas.

— Net jei paimsime tik kairinius izomerus, vis tiek yra daugiau nei šimtas skirtingų aminorūgščių — o Žemės gyvybė naudoja tik dvidešimt. Kokia yra tikimybė, kad gyvybė kituose pasauliuose naudotų tiksliai tas pačias dvidešimt rūšių?

— Velnioniškai maža.

Nusišypsojau Holusui; tikėjausi, kad jis pateiks tikslų statistinį atsakymą.

— Tikrai velnioniškai maža, — sutikau.

— Tačiau šis rinkinys nėra atsitiktinis; Dievas jį tokį sukūrė.

Išleidau ilgą atodūsį.

— Negaliu tuo patikėti, — pasakiau.

— Žinau, — atsakė Holusas. Jo balsas skambėjo taip, tarsi mano neišmanymas varytų ateivį į neviltį. — Klausykite, — tarė jis po kurio laiko, — nesu mistikas. Tikiu Dievą todėl, kad man tai atrodo moksliškai logiška, įtariu, kad būtent dėl mokslo Dievas yra šioje visatoje.

Man įsiskaudėjo galva.

— Kaip tai?

— Kaip esu sakęs, mūsų visata yra uždara — per didįjį susispaudimą ji vėl susitrauks. Panašiai atsitiko prieš šią buvusiai visatai po kelerių milijardų jos egzistavimo metų — ir kas žino, kokius fenomenalius dalykus mokslas padarys įmanomais po kelerių milijardų metų? Galbūt protui ar jį atstovaujantiems duomenų rinkiniams pavyks išlikti po susispaudimo ir egzistuoti kitame sukūrimo cikle. Galbūt šis darinys bus pakankamai išvystęs mokslą, kad galėtų daryti įtaką kito ciklo parametrams, sukurdamas specialią visatą, kurioje šis darinys gims iš naujo, tačiau apsiginklavęs milijardus metų kauptomis žiniomis bei išmintimi.

Papurčiau galvą; iš ateivio tikėjausi kažko daugiau.

— Net jei yra taip, kaip sakote, — ginčijausi, — vargu, ar tai įrodo Dievo buvimą. Jūs tiesiog gyvybės sukūrimą nustumiate atgal vienu žingsniu. Kaip gyvybė prasidėjo visatoje, buvusioje prieš šią? — Suraukiau kaktą. — Jei negalite šito paaiškinti, vadinasi nieko nepaaiškinote.

— Netikiu, kad būtybė, kuri yra mūsų Dievas, kada nors buvo gyva, — atsakė Holusas, — biologinės esybės prasme. Įtariu, jog ši visata yra pirmoji, kurioje atsirado biologinis pasaulis ir vyko evoliucija.

— Tad kas yra ta Dievo esybė?

— Čia, Žemėje, nematau jokių įrodymų, kad jums būtų pavykę sukurti dirbtinį intelektą.

Tai man pasirodė non seąuitur[3], tačiau vis tiek linktelėjau.

— Teisybė, nors daug žmonių dirba jį kurdami.

— Mes turime sąmoningų mašinų. Viena jų yra mano erdvėlaivis „Merelkas Ir štai ką mes atradome: intelektas yra atsirandanti savybė — ji spontaniškai atsiranda pakankamai tvarkingose ir sudėtingose sistemose. Įtariu, kad esybė, kuri dabar yra šios visatos Dievas, — tai nekūniškas intelektas, atsiradęs ankstesnėje visatoje, kurioje nebuvo gyvybės, iš atsitiktinių fliuktuacijų. Tikiu, jog ši esybė, kuri egzistuoja izoliuotai, stengėsi užtikrinti, kad kitoje visatoje būtų gausu nepriklausomos, save reprodukuojančios gyvybės. Neatrodo tikėtina, jog biologinis pasaulis galėjo savaime atsirasti bet kurioje atsitiktinai sukurtoje visatoje, tačiau galima pagrįstai tikėtis, jog po milijardų kvantinių fliuktuacijų metų gali susikurti lokalizuota erdvės ir laiko matrica, pakankamai sudėtinga, kad joje susikurtų jautrumas, ypač nepanašioje į šią visatoje, kurioje penkių pagrindinių jėgų santykinis stiprumas skiriasi nedaug. — Holusas nutilo. — Mintis, kad mokslininkas sukūrė mūsų dabartinę visatą, leistų paaiškinti užsitęsusią filosofinę mįslę, kodėl ši visata yra suvokiama moksliniu protu; kodėl tikrovės prigimčiai galima taikyti tokias forhilnorų ir žmonių abstrakcijas kaip matematika, indukcija ir estetika. Mūsų visata yra moksliškai suprantama todėl, kad ją sukūrė labai išsivystęs intelektas, kuris rėmėsi mokslu.

Mintis, kad intelektas galėtų atsirasti lengviau nei pati gyvybė, buvo sukrečianti — tačiau mes iš tiesų dar neturime gero intelekto apibrėžimo; kiekvieną kartą, kai atrodydavo, jog kompiuteriui pavyko jį pakartoti, mes tiesiog sakydavome, kad ne tai norime išreikšti šia sąvoka.

— Dievas yra mokslininkas, — pakartojau susimąstęs. — Na, manau, jog bet kurios pažangios technikos neįmanoma atskirti nuo magijos.

— Glaustai ir turiningai pasakyta, — pagyrė Holusas. — Vertėtų tai užsirašyti.

— Nemanau, jog aš tai pirmasis sugalvojau. Tačiau tai, ką jūs siūlote, tėra siūlymas. Jis neįrodo Dievo buvimo.

Holusas susiūbavo savo liemeniu.

— Tai kokie įrodymai jus įtikintų?

Trumpam susimąsčiau, po to gūžtelėjau pečiais.

— Rūkstantis pistoletas, — atsakiau.

Holuso akys maksimaliai atitolo viena nuo kitos.

— Kas?

— Mano mėgstamiausias literatūros žanras yra detektyvai — pasakojimai apie žmogžudystes ir…

— Mane stulbina, kad žmonės su pasimėgavimu skaito apie žudynes, — pertraukė mane Holusas.

— Ne, ne, — pataisiau jį. — Neteisingai supratote. Mes nesimėgaujame skaitydami apie žudynes; mums patinka skaityti apie teisingumą — kai įrodoma, jog nusikaltėlis, kad ir koks gudrus būtų, įvykdė nusikaltimą. O tikroje nužudymo byloje geriausias įrodymas yra sučiupti įtariamąjį su rūkstančiu pistoletu rankose — kai jis iš tiesų laiko ginklą, kuriuo įvykdė nusikaltimą.

— Ak, — sumurmėjo Holusas.

— Rūkstantis pistoletas yra nepaneigiamas įrodymas. Būtent šito noriu ir aš: neginčijamo įrodymo.

— Nėra neginčijamo didžiojo sprogimo įrodymo, — paprieštaravo Holusas. — Taip pat nėra tokio evoliucijos įrodymo. Tačiau jūs juos priimate. Tai kodėl abejojate, ar yra aukštesnio lygio kūrėjas?

Neradau įtikinamo atsakymo į šį klausimą.

— Žinau tik tiek, — atsakiau, — kad mane gali įtikinti tik triuškinantys įrodymai.

— Manau, kad jūs jau juos gavote, — atšovė Holusas.

Palietęs galvą pajutau glotnumą ten, kur kadaise buvo plaukai.

Holusas buvo teisus: mes iš tiesų priimame evoliuciją be absoliutaus įrodymo. Žinoma, atrodo aiškų, kad šunys kilo iš vilkų. Mūsų protėviai tikriausiai juos prijaukino, išnaikindami nuožmumą bei įskiepydami draugingumą ir galiausiai ledynmečio canis lupus pallipes paversdami canis familiaris, tai yra šiuolaikiniais šunimis, kurių yra daugiau nei 300 įvairių veislių.

Šunys ir vilkai jau nebegali kartu reprodukuotis ar, bent jau, jei tai padaro, jų palikuonis būna sterilus: šunys ir vilkai yra skirtingos rūšys. Jei šitaip vyko iš tiesų — jei dėl žmonių selekcijos Akela virto Roveriu, ir atsirado nauja rūšis — tada čia pateikiamas vienos pagrindinių evoliucijos doktrinų pavyzdys: iš senų rūšių galima sukurti naujas.

Tačiau negalime įrodyti šuns evoliucijos. Ir nors nuo to laiko tūkstantmečiais veisėme šunis, sukurdami milijardus veislių, mums nepavyko sukurti naujos šunų rūšies: čihuahua gali susiporuoti su didžiuoju danu, o pitbulis užšokti ant pudelio — ir iš abiejų šių sąjungų gims vaisingi jaunikliai. Kad ir kiek pabrėžtume jų skirtumus, šie šunys vis tiek yra canis familiaris. Mes taip pat nesame sukūrę naujos katės, žiurkės ar dramblio, kukurūzų, kokosų ar kaktusų rūšies. Niekas neginčija, net aršiausias protingo sukūrimo teorijos šalininkas neginčija, kad natūrali atranka gali sukelti kuriuos nors tipo pokyčius. Tačiau niekada nebuvo pastebėta, kad ji vieną rūšį paverstų kita.

KOM stuburinių paleontologijos galerijoje mes turime ilgą dioramą su daugybe arklių griaučių, prasidedančią eoceno epochos hyracotherium, po to pleistoceno epochos eąuus shoshonensis ir galiausiai užsibaigiančią šiandieniniu eąuus caballus, kuriam atstovauja ristūnas ir Setlando ponis.

Ši diorama velniškai panaši į evoliuciją: pirštų skaičius mažėja nuo keturių ant priekinių kojų ir trijų ant užpakalinių, kuriuos turėjo hyracotherium, iki vieno, įgavusio kanopos formą; dantys vis ilgėja, akivaizdžiai bylodami, kad buvo prisitaikoma prie kietos žolės; gyvūnai (išskyrus ponį) nuolatos didėja. Nuolat praeinu pro šią ekspoziciją; tai yra mano gyvenimo fono dalis. Retai kada susimąstau apie šią dioramą ir evoliuciją, tačiau pakankamai dažnai ją aiškinau lydėdamas aukštus galerijos svečius.

Viena rūšis leidžia atsirasti kitai, vykstant begalinei mutacijų ir prisitaikymo prie nuolat besikeičiančių sąlygų sekai.

Su tuo noriai sutinku.

Su tuo sutinku, nes Darvino teorija yra logiška.

Tad kodėl nesutinku su Holuso teorija?

Neįprastiems teiginiams reikia nepaprastų įrodymų. Tai buvo Karlo Sagano mantra, kai jį užsipuolė NSO fanatikai.

Na, Karlai, spėkite, kas įvyko? Ateiviai iš kosmoso yra čia — Toronte, Los Andžele, Burundyje, Pakistane, Kinijoje. Įrodymas toks, nuo kurio neišsisuksi. Jie yra čia.

O kaip dėl Holuso? Dievo? Kaip dėl protingo kūrėjo buvimo įrodymo? Atrodo, jog forhilnorai ir rydai turi daugiau konkrečių šio tvirtinimo įrodymų, nei aš turiu evoliucijos, intelektualios sistemos, kuria remdamasis kūriau savo gyvenimą bei karjerą, įrodymų.

Tačiau… tačiau…

Neįprasti teiginiai. Be abejonės, jiems privalo būti keliami aukštesni reikalavimai. Įrodymas privalo būti monumentalus, neginčijamas.

Žinoma, kad jis toks turėtų būti.

Žinoma.