Skaičiuojantis Dievas

20

Triukšmingai grįžau į savo kabinetą. Man nesant, Holusas apžiūrinėjo kaukolių vidaus modelius; paskatintas mano ankstesnių komentarų, dabar jis tyrinėjo žinduolių intelekto atsiradimą. Niekada nebuvau įsitikinęs, kad teisingai suprantu jo kūno judesių kalbą, tačiau atrodo, jog Holusas be vargo pajėgė suprasti manąją.

— „Jūs” „at” „ro” „do” „te” „nu” „si” „mi” „nęs”, — pastebėjo Holusas.

— Prisimenate daktarę Dorati, muziejaus direktorę?

Holusas su ja buvo susitikęs kelis kartus, įskaitant ir tą, kai buvo pasirodęs ministras pirmininkas.

— Ji stengiasi priversti mane išeiti į ilgalaikes neįgalumo atostogas. Nori mane pašalinti.

— Kodėl?

— Esu potencialus vampyrų žudikas, pamenate? Čia, muziejuje, esu jos politinis oponentas. Ji pasuko KOM tokia kryptimi, kuriai nepritaria daugelis senųjų muziejaus saugotojų. O dabar daktarė Dorati mato galimybę pakeisti mane žmogumi, kuris pritaria jos pažiūroms.

— Tačiau neįgalumo atostogos… jos, be abejo, susijusios su jūsų liga?

— Ji neturi kito būdo prievarta mane išgrūsti lauk.

— Kokia yra jūsų ginčo esmė?

— Esu įsitikinęs, kad muziejus privalo būti mokslo centru ir apie kiekvieną savo ekspoziciją teikti kuo daugiau informacijos. Ji mano, kad muziejus — tai turistų pramogų vieta, kuri neturėtų bauginti neišsilavinusių žmonių gausybe faktų, skaičių bei įmantrių žodžių.

— Ar šis klausimas yra svarbus?

Toks Holuso klausimas mane suglumino. Kai prieš trejus metus pradėjau kovoti su Kristina, šis dalykas man atrodė iš tiesų svarbus. Duodamas interviu laikraščiui „Toronto Star” apie skandalą KOM, net pavadinau jį „svarbiausia kova savo gyvenime”. Tačiau tai buvo prieš daktarui Nogučiui parodant tamsią dėmę mano rentgenogramoje, prieš pajuntant skausmus, prieš chemoterapiją, prieš…

— Nežinau, — nuoširdžiai atsakiau.

— Apgailestauju, kad jums iškilo sunkumų, — guodė Holusas.

Pakramčiau apatinę lūpą. Neturėjau teisės to sakyti.

— Pasakiau daktarei Dorati, kad jūs išvyksite iš muziejaus, jei ji mane išvarys.

Holusas ilgai tylėjo. Beta Hydri III jis buvo pakankamai garsus mokslininkas; Holusas, be abejo, suprato, kokį prestižą KOM teikia jo buvimas čia. Tačiau aš galbūt jį be galo įžeidžiau, paversdamas ateivį užstatu savo politiniame žaidime. Holusas tikrai pajėgė numatyti kelis ėjimus į priekį ir žinojo, jog padėtis gali tapti bjauri. Žinojau, kad nuėjau per toli.

Tačiau…

Tačiau kas galėtų mane kaltinti? Kristina vis tiek nugalės. Labai greitai.

Holusas parodė į mano rašomąjį stalą.

— Jūs anksčiau naudojotės šiuo įrenginiu norėdamas susisiekti su kitais, — pasakė jis.

— Telefonu? Taip.

— Ar galite susisiekti su daktare Dorati?

— Hm, taip, bet…

— Prašau tai padaryti.

Truputį padvejojau, po to pakėliau ragelį ir surinkau triženklį Kristinos vietinį numerį.

— Dorati, — pasigirdo Kristinos balsas.

Pabandžiau perduoti ragelį Holusui.

— Aš negaliu juo naudotis, — pareiškė Holusas.

Žinoma, juk jis turėjo dvi atskiras burnas. Paspaudžiau mikrofono mygtuką ir linktelėjau Holusui, duodamas ženklą kalbėti.

— Daktare Horati, čia Holusas deten stak Jatonas.

Pirmą kartą išgirdau forhilnoro pavardę.

— Esu dėkingas už jūsų svetingumą ir suteiktą galimybę čia dirbti mokslinį darbą, tačiau susisiekiau su jumis, kad praneščiau, jog Tomašas Džerichas yra neatskiriama mano darbo dalis, ir jei jis paliks muziejų, aš vyksiu kartu, kur tik jis bekeliautų.

Kelias sekundes tvyrojo sunki tyla.

— Suprantu, — nuaidėjo Kristinos balsas.

— Baikite pokalbį, — paliepė Holusas.

Išjungiau telefoną.

Mano širdis daužėsi; nežinojau, ar Holusas pasielgė teisingai. Tačiau jo parama mane labai sujaudino.

— Ačiū, — padėkojau.

Forhilnoras sulenkė ir apatinį, ir žemutinį kelius.

— Daktarė Dorati buvo visiškai nukrypusi į kairę.

— Į kairę?

— Atleiskite. Norėjau pasakyti, kad, mano nuomone, ji neteisi. Mažiausia, ką galėjau padaryti, — įsikišti.

— Aš irgi manau, kad ji neteisi, — sutikau. — Tačiau, na, taip pat galvojau, jog neteisinga jums papasakoti, kad jai pagrasinau, jog jūs irgi išeisite, jei mane išvarys.

Kurį laiką tylėjau. Galiausiai Holusas atsakė:

— Sunku nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Būdamas jūsų vietoje, matyt, pasielgčiau panašiai. — Jis susiūbavo. — Kartais tokiuose reikaluose norėčiau turėti rydų įžvalgą.

— Jau anksčiau tai minėjote, — pastebėjau. — Kodėl rydams lengviau nei mums spręsti moralumo klausimus?

Holusas truputį pamindžikavo.

— Rydai yra išlaisvinti iš logiško samprotavimo — logikos, kuria vadovaujamės jūs ir aš. Jei matematika gali juos sugluminti, mus glumina filosofiniai klausimai, gyvenimo prasmė, etika bei moralumas. Mes intuityviai suvokiame, kas yra gerai ir kas ne, tačiau kiekviena mūsų sugalvota moralumo teorija žlunga. Jūs man rodėte „Žvaigždžių kelias” filmus…

Tikrai; jį pakankamai sudomino epizodai, kuriuos stebėjome, kad panorėtų pamatyti pirmuosius tris „Kelio” klasikos filmus.

— Taip, — patvirtinau.

— Viename hibridas, kokio negali būti, mirė.

— „Chano kerštas”, — pasakiau.

— Taip. Tame filme labai pabrėžiama, kad daugumos poreikiai nusveria mažumos ar vieno asmens poreikius. Mes, forhilnorai, mąstome panašiai. Tai yra bandymas matematiką — ką mes gerai mokame — taikyti etikai, kurios gerai neišmanome. Tačiau tokie bandymai mus visada nuvilia. Filme, kuriame hibridas atgimė…

— „Špoko paieškos”, — pasufleravau.

Holusas pamosavo akių stiebeliais.

— Tame filme sužinome, jog pirmoji formuluotė buvo klaidinga ir, tiesą sakant, vieno asmens poreikiai nusveria daugumos. Intuityviai atrodė teisinga, kad vyrukas su dirbtiniais plaukais ir kiti būtų pasiryžę paaukoti savo gyvybę, siekdami išgelbėti vieną su jais nesusijusį, draugą nors tai prieštaravo matematinei logikai. Tačiau taip atsitinka nuolatos: dauguma žmonių bendruomenių ir visos forhilnorų yra demokratinės; jos paklūsta principui, kad kiekvieno individo vertė yra identiška. Tiesą sakant, mačiau puikią jūsų pietinių kaimynų sukurtą frazę: „Manome, jog tiesa, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, yra akivaizdi.” Tačiau parašę šiuos žodžius žmonės patys buvo vergvaldžiai, nesuvokę savo pareiškimo ironiškumo — pavartojau žodį kurį mane išmokėte.

— Teisybė, — sutikau.

— Daugelis žmonių ir forhilnorų mokslininkų bandė sumenkinti altruizmą, aiškindami jį genetiniais imperatyvais ir teigdami, jog pasiaukojimo kitų labui laipsnis, kuriam mes esame pasiryžę, yra tiesiogiai proporcingas mūsų bendros genetinės medžiagos kiekiui. Jūs arba aš, sako šie mokslininkai, nebūtinai sutiksime mirti, kad išgelbėtume vieną brolį ar seserį arba vaiką, tačiau jei mūsų mirtis išgelbėtų du šeimos narius arba vaikus, tai laikytume sąžiningu sandoriu, nes jie abu turi tiek pat mūsų genų, kiek jų turime mes. Ir mes tikrai pasiaukotume, siekdami išgelbėti tris brolius ar seseris arba vaikus, nes juose yra didesnė mūsų genetinės medžiagos koncentracija nei mūsų pačių kūnuose.

— Sutikčiau mirti, kad išgelbėčiau Rikį, — pareiškiau.

Holusas mostelėjo ant mano rašomojo stalo stovinčios nuotraukos, atsuktos į jį kita puse, link.

— Tačiau, jei teisingai suprantu, ką sakėte anksčiau, Rikis nėra jūsų tikras sūnus.

— Teisingai. Biologiniai tėvai jo išsižadėjo.

— Ir tai dvejopai stebina: kad tėvai gali nuspręsti išsižadėti savo sveiko palikuonio ir kad ne tėvai gali nuspręsti įvaikinti svetimą vaiką. Be to, yra daugybė žmonių, nepaklususių genetinei logikai ir nusprendusių neturėti vaikų. Tiesiog nėra formulės, sėkmingai aprašančios forhilnorų ar žmonių altruistinius ar aukojimosi sprendimus; šių klausimų negalima supaprastinti, aiškinant matematiškai.

Susimąsčiau dėl pasakytų žodžių; žinoma, tai, kad Holusas užstojo mane prieš Kristiną, buvo altruistiška, tačiau tai aiškiai neturėjo jokio ryšio su palankumu genetiniam giminaičiui.

— Manau, jog taip, — sutikau.

— Tačiau, — tęsė Holusas, — mūsų draugų rydų tokie dalykai niekada nekamuoja, nes jie nėra sukūrę tradicinės matematikos.

— Bet jie tikrai kamuoja mane, — atsakiau. — Labai dažnai gulėdamas lovoje bandydavau išsklaidyti moralines abejones.

Netikėtai į galvą atėjo senas disleksinis agnostinis nemigos kankinamo žmogaus pokštas: kai naktį guli atmerktomis akimis ir spėlioji, ar yra šuo.

— Turiu omenyje tai, iš kur kyla moralumo supratimas. Mes žinome, jog vogti negerai ir, — trumpam nutilau, — jūs taip pat tai žinote? Tai yra ar forhilnorams vogti taip pat yra tabu?

— Taip, tačiau tai nėra įgimta. Forhilnorų vaikai ima viską, ką tik pasiekia.

— Tas pats ir su žmonių vaikais. Tačiau užaugę mes suprantame, kad vogti yra blogai, bet… bet kodėl mes manome, jog tai blogai? Ar evoliucija neturėtų to skatinti, jei tai didina reprodukavimosi sėkmę? Pavyzdžiui, mes galvojame, kad santuokinė neištikimybė yra blogai, nors aš akivaizdžiai galėčiau padidinti savo reprodukavimosi sėkmę apvaisindamas daug moterų. Jei vagystė yra naudinga kiekvienam, kuriam tai pavyksta, jei neištikimybė yra gera strategija, bent jau vyrams, siekiant didinti savo indėlį į genų fondą, kodėl mes manome, jog tai yra negerai? Ar evoliucijos sukeltas moralumas neturėtų būti toks, kokiu pasižymėjo Bilas Klintonas — apgailestavo, kad įkliuvo?

Holuso akių stiebeliai ėmė siūbauti greičiau nei įprastai.

— Neturiu atsakymo, — prisipažino jis. — Mes kankinamės, ieškodami moralinių klausimų sprendimų, tačiau visada pralaimime. Garsūs mąstytojai, ir žmonės, ir forhilnorai, pašventė save ieškodami atsakymo į klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė ir kaip žinoti, jog kažkas yra moraliai negerai. Tačiau, nepaisant šimtmečius trukusių pastangų, nepasiekta jokios pažangos. Šie klausimai mums yra tokie pat neįkandami kaip rydams uždavinys „kiek bus du plius du?”

Iš nuostabos palingavau galvą.

— Vis dar negaliu patikėti, kad jie tiesiog nemato, jog du objektai ir du papildomi objektai prilygsta keturiems.

Forhilnoras visu savo kūnu palinko manęs link sulenkdamas trijų kojų apatinius kelius.

— O jie negali patikėti, kad mes nepajėgiame įžvelgti tiesų, kuriomis grindžiami moraliniai dalykai. — Holusas nutilo. — Mūsų protas skaido: mes problemą suskirstome dalimis, kurias pajėgiame suvokti. Jei spėliojame, kaip planeta išlieka orbitoje aplink saulę, galime paklausti daugybę paprastesnių klausimų — kodėl akmuo išlieka ant žemės, kodėl saulė yra saulės sistemos centre, — o radę įjuos atsakymus, patikimai galime atsakyti į sudėtingesnį klausimą. Tačiau etikos bei moralumo ir gyvenimo prasmės klausimų, panašiai kaip žiuželių ląstelėse, matyt, negalima suskaidyti į smulkesnius: jie neturi sudėtinių dalių, kurias būtų galima aptikti izoliuotai.

— Ar norite pasakyti, jog būti logiškai mąstančiu mokslininku — na, tokiu kaip jūs ar aš — reiškia, jog niekaip nepavyks išspręsti moralinių ar dvasinių klausimų?

— Kai kam pavyksta ir viena, ir kita, bet dažniausiai tada tenka vienus klausimus atskirti nuo kitų. Mokslas reiškia atsakomybę už vienus dalykus, religija — už kitus. Tačiau ieškantiems vienos visaaprėpiančios pasaulėžiūros sunku tikėtis ramybės. Protas yra sukonstruotas arba mokslui, arba religijai, o ne ir vienam, ir kitam.

Prisiminiau Blezo Paskalio sentenciją: jis sakė, jog saugiau yra kirsti lažybų, kad Dievas yra, net jei jo nėra, nei rizikuoti sulaukti amžino prakeikimo, jei suklydai. Paskalis, žinoma, buvo matematikas; jo protas buvo loginis, racionalus, operuojantis skaičiais — žmogaus protas. Senasis Blezas negalėjo pasirinkti savo smegenų; jis jas paveldėjo evoliucijos eigoje, taip pat kaip ir aš.

Tačiau jei galėčiau rinktis?

Jei sutrikimą dėl kai kurių faktų galėčiau iškeisti į tikrumą dėl etikos dalykų, ar taip padaryčiau? Kas svarbiau: žinoti filogenetinį ryšį tarp įvairių evoliucijos medžio šakų ar suvokti gyvenimo prasmę?

Sulingavęs Holusas išvyko, palikdamas mane vieną su knygomis, fosilijomis ir neužbaigtais darbais.

Pastebėjau, kad galvoju apie tai, ką norėčiau padaryti paskutinį kartą prieš mirdamas. Šiame etape suvokiau, jog labiau trokštu pakartoti ankstesnius malonius patyrimus nei patirti naujus.

Kai kurie dalykai, kuriuos dar norėjau padaryti, buvo akivaizdūs: pasimylėti su žmona, apkabinti sūnų, pasimatyti su broliu Bilu.

Taip pat buvo ir mažiau akivaizdžių dalykų, susijusių tik su manimi. Norėjau dar kartą nuvykti į „Oktagoną”, mano mėgstamiausią kepsnių restoraną Tomhile, kur pasipiršau Siuzanai. Taip, net ir kamuojamas chemoterapijos keliamo pykinimo, norėjau tai padaryti dar kartą.

Taip pat norėjau dar kartą pažiūrėti filmą „Kasablanka”. „Štai ir vėl žiūriu į tave, kūdiki… ”

Norėjau dar kartą pamatyti komandą „Blue Joys”, rungtyniaujančią pasaulio serijoje… tačiau manau, jog nedaug turėjau galimybių.

Norėjau sugrįžti į Drumhelerį ir pasivaikščioti gūdžiose vietose, sutemoje išgerti Nelemtoje žemėje tarp išmėtytų fosilijų nuolaužų, tolumoje stūgaujant kojotams.

Norėjau aplankyti savo senąjį gyvenamąjį rajoną Skarbore. Pasivaikščioti jaunystės gatvėmis, paspoksoti į seną tėvų namą ar pastovėti Viljamo Lajono Mahenzio Kingo viešosios mokyklos kieme ir leisti užplūsti dešimtmečių senumo prisiminimams apie mokyklos draugus.

Norėjau nušluostyti dulkes nuo savo seno trumpųjų bangų radijo aparato ir paklausyti — tik paklausyti — naktinių balsų iš viso pasaulio.

Tačiau labiausiai norėjau su Rikiu ir Siuzana nuvykti į mūsų namelį prie Oterio ežero, užslinkus sutemoms, pakankamai vėlyvu vasaros metu, kad nebūtų uodų ir juodųjų musių, atsisėsti prieplaukoje ir stebėti patekantį mėnulį, klausytis šiurpių paukščių narų klykavimų bei šokinėjančių ežere žuvų teškenimo, atsilošti šezlonge, sudėti rankas už galvos ir su pasitenkinimu atsidusti, visiškai nejaučiant skausmo.