Skaičiuojantis Dievas

24

Mūsų namui Elerslyje buvo beveik penkiasdešimt metų. Mes jį pagerinome, įvesdami centrinę oro kondicionavimo sistemą, įrengdami antrą vonios kambarį ir terasą, kurią prieš kelias vasaras surentėme kartu su Tedu. Tai buvo geri namai, kupini prisiminimų.

Tačiau šiuo metu juose buvau vienas — ir tai buvo neįprasta.

Atrodė, jog pastaruoju metu apskritai nebūnu vienas. Didžiąją darbo laiko dalį su manimi būdavo Holusas, o kai jo nebūdavo, sukinėdavosi kiti paleontologai ar doktorantai. Siuzana manęs daugiau nebepalikdavo vieno namie, išskyrus tada, kai eidavo į bažnyčią. Nežinau, ar ji stengėsi maksimaliai išnaudoti mums likusį laiką, ar tiesiog bijojo, kad esu toks ligotas, jog bejos negalėsiu išbūti ir kelių valandų.

Be to, man buvo neįprasta vienam būti namie be Siuzanos ir be Rikio.

Nežinojau, kuo užsiimti.

Galėjau žiūrėti televizorių, tačiau…

Tačiau, Viešpatie, kiek savo gyvenimo iššvaisčiau žiūrėdamas televizorių? Pora valandų kas vakarą — tai 700 valandų per metus. Padauginkime iš keturiasdešimties metų; mano šeima nusipirko pirmą nespalvotą televizorių 1960 metais. Bus 28 000 valandų arba…

O Dieve.

Tai treji metai.

Po trejų metų Rikiui bus devyneri. Viską atiduočiau, kad galėčiau tai pamatyti. Viską atiduočiau, jog susigrąžinčiau tuos trejus metus.

Ne, ne, nežiūrėsiu televizoriaus.

Galėčiau paskaityti knygą. Visada gailėdavausi, kad nepakankamai skaitau savo malonumui. Na, kasdien aš praleisdavau pusantros valandos metro atidžiai skaitydamas mokslines monografijas bei spaudinius ir su darbu susijusius biuletenius, kad neatsilikčiau nuo mokslo naujienų, tačiau jau labai seniai buvau atsivertęs gerą romaną. Kalėdoms gavau ir Džono Irvingo „Našlę vieneriems metams”, ir Terenso M. Gryno „Gyvybės liudininką”. Tad šįvakar galėjau pradėti skaityti bet kurią iš šių knygų. Bet kas žino, kada aš ją užbaigsiu? Ir taip turėjau pakankamai neužbaigtų reikalų.

Anksčiau, kai Siuzana būdavo išvykusi, iš „Dantės” picerijos užsisakydavau didelę, aštrią storą picą, kuriai vietinis laikraštis buvo paskyręs sunkiausios picos prizą — „Dantės” picą su „Šneiderio peperoni” dešra — tokią aštrią, kad prieskoniai buvo jaučiami net ir po dviejų dienų. Siuzanai nepatiko „Dantė” — per daug priedų, per aštri — todėl, kai ji būdavo namie, mes užsakydavome įprastesnius pyragus iš Toronto picerijos „Pica Pica”.

Tačiau dėl chemoterapijos beveik visiškai praradau apetitą; šįvakar nenorėjau matyti jokios picos.

Galėjau pažiūrėti pornografinį filmą; turėjome kelias vaizdajuostes, kurias pokštaudami nusipirkome prieš daugelį metų ir retai žiūrėdavome. Bet ne. Liūdna, tačiau chemoterapija beveik išnaikino ir šį troškimą.

Atsisėdau ant sofos ir įsistebeilijau į židinio atbrailą, ant kurios rikiavosi mažos įrėmintos nuotraukos: Siuzana ir aš mūsų vestuvių dieną; Siuzana, supanti ant rankų Rikį netrukus po to, kai mes jį įsūnijome; aš Albertas erozijos suskaidytose žemėse su radiniu rankoje; juodai balta autoriaus nuotrauka iš vienos mano išleistos knygos, „Kanados dinozaurai”; mano tėvai maždaug prieš keturiasdešimt metų; Siuzanos tėtis, kaip visada piktai susiraukęs; mes trise — aš, Siuzana ir Rikis — tokia poza, kurią mes vienais metais naudojome mūsų kalėdiniuose atvirukuose.

Mano šeima.

Mano gyvenimas.

Atsilošiau. Sofos apmušalai buvo nusidėvėję; mes ją pirkome netrukus po to, kai susituokėme. Tačiau vis tiek jie turėjo laikyti ilgiau…

Buvau visiškai vienas.

Tokia galimybė gali daugiau nepasikartoti.

Bet negalėjau. Negalėjau.

Visą gyvenimą buvau racionalistas, pasaulietinis humanistas, mokslininkas.

Sako, jog Karlas Saganas iki pat gyvenimo pabaigos liko ateistas. Net gulėdamas mirties patale jis neišsižadėjo savo pažiūrų, nepripažino jokios galimybės, kad kada nors galėjo būti Dievas, kuriam vienaip ar kitaip rūpėjo, ar Saganas gyvens, ar mirs.

Tačiau…

Tačiau perskaičiau tą knygą — „Kontaktas”. Taip pat mačiau ir filmą, bet filme pagrindinė knygos mintis išskydo. Knyga buvo nedviprasmiška: ji teigė, kad visata buvo sukurta didelio ir labai jautraus proto įsakymu. Romanas baigėsi žodžiais: „Yra protas, kuris buvo prieš visatą”. Saganas galbūt netikėjo biblinio Dievo egzistavimu, tačiau jis bent pripažino kūrėjo buvimo galimybę.

Ar tikrai? Karlas buvo įsipareigojęs tikėti tuo, ką parašė savo grynos fikcijos kūrinyje, nė kiek ne daugiau nei iš Džordžo Lukaso buvo reikalaujama tikėti Jėga.

Stefenas Džėjus Gouldas taip pat kovojo su vėžiu; jam 1982 metų liepą buvo diagnozuota pilvo mezotelioma. Jam pavyko; Gouldas kovą laimėjo. Gouldas, kaip ir Ričardas Dokinsas, laikėsi grynai darvinistinio požiūrio į gamtą — nors jie abu negalėjo sutarti dėl tikslių šio požiūrio detalių. Tačiau jei religija ir padėjo Gouldui įveikti ligą šito jis niekada nepasakė. Vis dėlto pagijęs jis parašė naują knygą „Amžių akmenys: mokslas ir religija gyvybės pilnatvėje”, kurioje įrodinėjo, jog yra dvi skirtingos sritys: mokslinė bei dvasinė, kad jos — tai dvi „nepersistengiančios magisterijos” — būdingas Gouldui sunkiai suprantamas žodžių kratinys. Bet akivaizdu, jog Gouldo mintis buvo užvaldę platesni klausimai, kol jis kovojo su vėžiu.

O dabar atėjo mano eilė.

Saganas akivaizdžiai iki pat pabaigos liko ištikimas savo pažiūroms. Atrodo, jog Gouldas susvyravo, tačiau galiausiai grįžo į savąjį „aš”, absoliutų racionalistą.

O aš?

Saganui neteko susidurti su ateiviu iš kosmoso, kurio didžioji vieningoji teorija bylojo, jog egzistuoja kūrėjas.

Gouldas nieko nežinojo apie toliau pažengusias gyvybės formas žvaigždžių Beta Hydri ir Delta Pavonis sistemose, kurios tikėjo Dievą.

Tačiau aš su juo susitikau.

Prieš daugelį metų perskaičiau knygą, pavadintą „Dievo paieškos Harvardo universitete”. Mane labiau sudomino pavadinimas nei pats knygos turinys, pasakojantis apie Ario Goldmano, laikraščio „New York Times ” žurnalisto, praleidusio metus Harvardo teologijos fakultete, patyrimus. Norėdamas rasti kambro sprogimo laikotarpio fosilijų, aš vykčiau į Joho nacionalinį parką; ieškodamas dinozauro kiaušinių lukštų fragmentų, vykčiau į Montanos valstiją ar Mongoliją. Norint rasti daugumą dalykų, reikia vykti ten, kur jie yra, tačiau Dievo — jei jis visur esantis — turėtume ieškoti visur: Harvarde, Karališkajame Ontarijo muziejuje, picerijoje „Pizza Hut” Kenijoje.

Tiesą sakant, man atrodė, jog Holusas buvo teisus: turėtų būti įmanoma bet kur ir bet kada ištiesti ranką ir tam tikra prasme iš karto nutverti kosmoso saują, ją išlukštenti bei atrasti Dievo aparatą.

Nekreipk dėmesio į žmogų, tūnantį už užuolaidos…

Ir aš nekreipiau. Visiškai nekreipiau dėmesio.

Tačiau dabar buvau vienas.

Arba…

Kristau, man niekada nebuvo atėjusios tokios mintys. Ar aš silpnesnis už Saganą? Silpnesnis už Gouldą?

Esu su jais abiem susitikęs; Karlas skaitė paskaitą Toronto universitete, o Stefeną kviesdavome į KOM, kai tik išleisdavome naują knygą; jis po kelių savaičių ir vėl turėjo atvykti ir pasakyti kalbą Burgeso skalūnų parodos atidaryme. Karlo ūgis mane nustebino, tačiau Stefenas buvo tarsi nulietas nedidukas apvalainas vyrukas iš animacinio filmo „Simpsonai”.

Fiziškai nė vienas jų neatrodė stipresnis už mane — tokį, koks buvau.

Bet dabar, matyt, buvau silpnesnis už juos abu.

Po velnių, nenorėjau mirti.

Juokaujama, kad paleontologai niekada nemiršta. Tačiau jie tikrų tikriausiai suakmenėja iš mirties baimės.

Pakilau nuo sofos. Ant svetainės kilimo beveik nebuvo jokių kliuvinių; Rikis vis dažniau pasidėdavo savo žaislus į vietą.

Neturėtų būti svarbu, kur tai daroma.

Pažvelgiau pro svetainės langą. Everslis — puiki sena gatvė miestelyje, kuris mano vaikystėje buvo vadinamas Viloudeilu; abipus gatvės rikiavosi seni medžiai. Kad praeivis ką nors išvystų namo viduje, jam reikėtų labai pasistengti.

Tačiau…

Priėjau prie lango ir užtraukiau rudas naktines užuolaidas. Kambaryje pasidarė tamsiau. Įjungiau sieninį toršero mygtuką. Žvilgtelėjau į melsvai švytintį vaizdo grotuvo laikrodį: dar turėjau laiko, kol Siuzana su Rikiu grįš namo.

Ar norėjau tai daryti?

Mokymo programoje, kurią dėsčiau Toronto universitete, nebuvo vietos kūrėjui. KOM buvo vienas eklektiškiausių muziejų pasaulyje, tačiau, išskyrus lubų mozaiką, skelbiančią muziejaus misiją pasiekti „kad visi žmonės pažintų Jo darbus”, nebuvo jokios atskiros galerijos, pašvęstos Dievui.

KOM steigėjai būtų pasakę, jog tokios galerijos ir nereikia. Kūrėjas yra visur.

Visur.

Net čia.

Garsiai išleidau orą, iškvėpdamas paskutinius mano priešinimosi šiai minčiai likučius.

Atsiklaupiau ant kilimo palei židinį. Mano šeimos nuotraukos aklai spoksojo stebėdamos mano veiksmus.

Atsiklaupiau.

Ir pradėjau melstis.

— Dieve, — tariau.

Žodis dusliai nuaidėjo plytų židinyje.

Pakartojau:

— Dieve?

Šį kartą klausdamas ir laukdamas atsakymo.

Žinoma, jokio atsakymo nebuvo. Kodėl Dievui turėtų rūpėti, kad aš mirštu nuo vėžio? Šią akimirką milijonai žmonių kovoja su viena ar kita šio seno priešo forma, ir kai kurie jų yra daug jaunesni už mane. Be abejonės, jo dėmesio pirmiausia turėtų sulaukti vaikai leukemijos palatose.

Vis tiek pabandžiau dar kartą, trečiąjį, ištardamas žodį kurį anksčiau vartodavau tik keikdamasis.

— Dieve?

Nebuvo jokio ženklo. Tiesą sakant, jo niekada ir nebus. Argi tai nėra tikėjimo esmė?

— Dieve, jei Holusas teisus — ir jei rydai bei forhilnorai neklysta, o tu po gabalėlį sukūrei visatą, visas pagrindines konstantas — tai kodėl negalėjai išvengti šito? Ką gera kam nors duoda vėžys?

Viešpaties keliai nežinomi. Tai nuolatos kartojo ponia Lansberi. Viskas turi tikslą.

Šūdas. Baisi nesąmonė. Pajutau spazmus skrandyje. Vėžys neturi jokio tikslo. Jis sudrasko žmones; jei Dievas sukūrė gyvybę, tai jis prastas darbininkas, nes pagamino brokuotų, susinaikinančių gaminių.

— Dieve, norėčiau… norėčiau, kad tu nuspręstom kai kuriuos dalykus daryti kitaip.

Tik tiek tegalėjau pasakyti. Siuzana aiškino, jog malda — tai ne prašymas, o aš negalėjau prisiversti maldauti pasigailėjimo, prašyti, kad nemirčiau, kad pamatyčiau, kaip sūnus baigia universitetą, kad čia pasenčiau su savo žmona.

Ir tada plačiai atsivėrė paradinės durys. Matyt, buvau paskendęs mintyse, kitaip būčiau išgirdęs, kaip Siuzana žvangina raktais rakindama spyną.

Pajutau, jog išraudau kaip burokas.

— Radau! — sušukau neva pats sau, suvaidindamas, jog pakeliu nematomą pamestą daiktą. Pakilau ir baikščiai nusišypsojau savo žaviai žmonai bei gražiam mažam sūnui.

Tačiau iš tiesų nieko neradau.