Skaičiuojantis Dievas

2

Kristinos Dorati klausimas užklupo mane nelauktai. Viskas vyko taip sparčiai, kad net neturėjau laiko pagalvoti, kaip tai yra reikšminga. Pas mus užsuko pirmasis tikras nežemiškasis lankytojas, o aš, užuot perspėjęs valdžios atstovus — ar bent savo viršininkę Kristiną — sėdėjau sau su šia būtybe pliaukšdamas niekus, kokius studentai paprastai tauškia vėlai vakare.

Tačiau man dar nespėjus atsakyti, Holusas atsisuko į daktarę Dorati; savo sferinį kūną jis pasuko perslinkdamas kiekvieną iš šešių kojų į kairę.

— „Sveiki”, — tarė jis. — „Mano” „vardas” „Ho” „lu” „sas”.

Du vardo skiemenys truputį susiliejo, nes viena burna pradėjo tarti anksčiau nei kita spėjo užbaigti.

Dabar Kristina yra visu etatu dirbanti administratorė. Prieš daugelį metų, kai ji aktyviai dirbo mokslinį darbą, Kristinos sritis buvo tekstilė; tad nežemiška Holuso kilmė jai galėjo nebūti akivaizdi.

— Ar tai pokštas? — paklausė ji.

— „Visai” „ne”, — atsakė ateivis savo keistu stereofoniniu balsu. — Esu, — jo akys trumpam žvilgtelėjo į mane, tarsi Holusas būtų norėjęs pažymėti, kad cituoja tai, ką anksčiau pasakiau aš, — laikykite mane atvykusiu mokslininku.

— Iš kur? — paklausė Kristina.

— Iš Beta Hydri, — atsakė Holusas.

— Kur ji yra? — pasiteiravo Kristina.

Jos burna buvo didelė, arkliška, ir Kristina turėjo sąmoningai lūpomis pridengti dantis.

— Tai kita žvaigždė, — paaiškinau. — Holusai, tai daktarė Kristina Dorati, KOM direktorių tarybos narė.

— Kita žvaigždė? — perklausė Kristina, neleisdama Holusui atsakyti. — Liaukis, Tomai. Man paskambino apsauga ir pranešė, jog čia vyksta kažkoks pokštas, ir…

— Argi nematėte mano kosminio laivo? — paklausė Holusas.

— Jūsų kosminio laivo? — unisonu ištarėme kartu su Kristina.

— Nusileidau prie ano pastato su sferiniu stogu.

Kristina įėjo į kabinetą, prasispraudė pro Holusą ir nuspaudė mano „Nortel” telefono mikrofono mygtuką. Po to ji klaviatūroje surinko vidaus numerį.

— Giunterį? — tarė ji.

Giunteris buvo apsaugos darbuotojas, budintis prie personalo įėjimo, esančio skersgatvyje tarp muziejaus ir planetariumo.

— Čia daktarė Dorati. Padarykite man paslaugą: išeikite į lauką ir pažiūrėkite, ką matote priešais planetariumą.

— Kalbate apie kosminį laivą? — per garsiakalbį pasigirdo Giunterio balsas. — Aš jau jį mačiau. Aplink jį dabar susibūrė didžiulė minia.

Kristina išjungė telefoną pamiršusi atsisveikinti. Pažvelgė į ateivį. Ji, be abejonės, matė, kaip išsiplečia ir susitraukia svečio iš kosmoso liemuo jam kvėpuojant.

— Ko… hm… ko jums reikia? — paklausė Kristina.

— Vykdau tam tikrus paleontologinius tyrimus, — atsakė Holusas.

Stebėtina, tačiau žodis „paleontologinius”, kurį gana sunku ištarti ir žmogui, nebuvo padalytas tarp dviejų Holuso kalbos plyšių; vis dar negalėjau perprasti, pagal kokias taisykles jis kaitalioja žodžius bei skiemenis tarp savo burnų.

— Kažkam turiu apie tai pranešti, — pasakė Kristina beveik pati sau. — Turiu perspėti valdžios atstovus.

— Kas šiuo atveju būtų derami valdžios atstovai? — paklausiau.

Kristina pažvelgė į mane, tarsi būtų nustebusi, kad išgirdau tai, ką ji pasakė.

— Policija? Kanados raitoji policija? Užsienio reikalų departamentas? Nežinau. Kaip blogai, kad planetariumą uždarė; ten būtų buvęs kas nors, kas žinotų. Tačiau manau, jog galbūt turėčiau paklausti Čeno.

Cenas buvo KOM etatinis astronomas.

— Galite pranešti kam tik norite, — įsiterpė Holusas, — tačiau prašau dėl mano buvimo nekelti didelio sąmyšio. Tai tik trukdys man dirbti.

— Ar šiuo metu esate vienintelis ateivis Žemėje? — paklausė Kristina. — Gal kiti jūsų rūšies atstovai lankosi pas kitus žmones?

— Šiuo metu esu vienintelis, nusileidęs į jūsų planetą, — atsakė Holusas, — tačiau netrukus atvyks daugiau. Mūsų pagrindinio laivo, kuris skrenda sinchronine orbita aplink jūsų planetą, įguloje yra trisdešimt keturi asmenys.

— Sinchroniškoje virš ko? — paklausė Kristina. — Toronto?

— Sinchroniškos orbitos privalo būti virš ekvatoriaus, — paaiškinau. — Virš Toronto negali būti sinchroniškos orbitos.

Holusas atsuko savo akių stiebelius į mane; galbūt jis mane pradėjo labiau vertinti.

— Teisingai. Tačiau kadangi mūsų pirmasis tikslas yra ši vieta, laivo orbita driekiasi viena lygiagrete. Manau, kad tiesiai šios orbitos apačioje esanti šalis vadinama Ekvadoru.

— Trisdešimt keturi ateiviai, — pakartojo Kristina, tarsi bandydama suvirškinti šią mintį.

— Teisingai, — atsakė Holusas. — Pusė yra forhilnorai, tokie kaip aš, o kita pusė — rydai.

Mane užplūdo jaudulys. Galimybė ištirti vienos kitos ekosistemos gyvybės formą svaigino; o ištirti gyvybės formas iš dviejų ekosistemų būtų tiesiog nuostabu. Anksčiau, kai sveikata buvo gera, Toronto universitete dėsčiau evoliucijos kursą, tačiau visa, ką žinojome, kaip veikia evoliucija, buvo grindžiama vienu pavyzdžiu. Jei galėtume…

Tuo metu suskambo mano telefonas. Pakėliau ragelį. Tai buvo Indira Salam, Kristinos vykdančioji asistentė. Perdaviau ragelį Kristinai. — — Taip, — atsiliepė Kristina. — Ne, aš būsiu čia. Ar gali juos atvesti? Puiku. Iki. — Ji padavė man telefono ragelį. — Toronto šaunuoliai jau pakeliui pas mus.

— Toronto šaunuoliai? — paklausė Holusas.

— Policija, — atsakiau, padėdamas ragelį.

Holusas nieko neatsakė. Kristina pažvelgė į mane.

— Kažkas pranešė apie erdvėlaivį ir jo pilotą ateivį, kuris įėjo į muziejų.

Netrukus atvyko du uniformuoti pareigūnai, lydimi Indiros. Visi trys sustojo tarpduryje plačiai išsižioję. Vienas „faras” buvo prakaulus, o kitas gana stambus — čia, mano kabinete, viena šalia kitos puikavosi dvi homo constableus formos.

— Tai kažkoks apsimetėlis, — pareiškė liesasis „faras” savo partneriui.

— Kodėl taip visi galvoja? — paklausė Holusas. — Atrodo, kad jūs, žmonės, stulbinamai gebate nekreipti dėmesio į tai, kas akivaizdu.

Jo dvi kristališkos akys kandžiai pažvelgė į mane.

— Kas iš jūsų yra muziejaus direktorius? — paklausė raumeningasis faras.

— Aš, — atsakė Kristina, — Kristina Dorati.

— Na, ponia, ką mes, jūsų manymu, turėtume daryti?

Kristina gūžtelėjo pečiais.

— Ar erdvėlaivis trukdo transporto eismui?

— Ne, — atsakė faras. — Jis yra planetariumo teritorijoje, tačiau…

— Taip?

— Tačiau, na, apie panašius įvykius reikėtų pranešti.

— Sutinku, — pritarė Kristina. — Tačiau kam?

Vėl suskambo mano telefonas. Šį kartą tai buvo Indiros asistentė. Valdžia nepajėgė išlaikyti veikiančio planetariumo, tačiau asistentės turėjo asistentes.

— Sveika, Peri, — tariau į ragelį. — Luktelk sekundėlę.

Padaviau ragelį Indirai.

— Taip? — atsiliepė ji. — Suprantu. Hm, luktelk. — Indira pažvelgė į savo viršininkę. — Atvyko televizija. „CITY-TV”, — paaiškino Indira. — Jie nori susitikti su ateiviu.

„CITY-TV” buvo vietinė televizijos stotis, garsėjanti savo operatyviomis žiniomis; jos šūkis buvo paprastas: „Visur!”

Kristina atsisuko į „farus”, norėdama pasitikrinti, ar jie neprieštaraus. Policininkai susižvalgė ir gūžtelėjo pečiais.

— Na, čia negalime atvesti daugiau žmonių, — pareiškė Kristina. — Jie netilps Tomo kabinete. — Ji atsisuko į Holusą. — Ar nesutiktumėte grįžti į rotondą?

Holusas pritūpė ir vėl atsistojo, tačiau nemanau, jog tai buvo pritarimo ženklas.

— Nekantrauju pradėti savo tyrimus, — atsakė jis.

— Ateis laikas, kai privalėsite pasikalbėti su kitais žmonėmis, — paaiškino Kristina. — Galbūt derėtų tą padaryti dabar, ir reikalas būtų baigtas.

— Gerai, — labai nenoriai sutiko Holusas.

Kresnasis „faras” kažką pasakė į mikrofoną, pritvirtintą prie uniformos peties, matyt, jis susisiekė su policijos nuovada. Tuo tarpu mes visi nužingsniavome koridoriumi lifto link. Žemyn turėjome leistis dviem grupėmis: pirmoje Holusas, Kristina ir aš, o antroje Indira ir abu „farai”. Pirmame aukšte palaukėme policininkų ir išėjome į skliautuotą muziejaus vestibiulį.

„CITY-TV” savo operatorius, kurie visi yra jauni ir nepaprastai energingi, vadina „videografais”. Vienas jų jau laukė mūsų. Čia, be jų, buvo susirinkusi nemaža žiūrovų minia, laukianti, kada sugrįš ateivis. Videografas, Kanados indėnas juodais plaukais, surištais į uodegėlę, puolė pirmyn. Kristina, kuri visada elgdavosi kaip politikė, bandė patekti į kadrą, tačiau operatorius norėjo tik nufilmuoti Holusą visais įmanomais kampais — „CITY-TV” garsėjo tuo, ką mano svainis vadina „bekūniais operatoriais”.

Pastebėjau, jog vienas „farų” laiko ranką ant pistoleto dėklo; spėju, kad jų viršininkas įsakė saugoti ateivį bet kuria kaina.

Galiausiai Holuso kantrybė išseko.

— „To” „tikrai” „pakaks”, — pasakė jis vyrukui iš „CITY-TV”.

Minia nustebo, kad ateivis kalba angliškai, dauguma žmonių atvyko po to, kai mes su Holusu pasikalbėjome vestibiulyje. Staiga videografas apibėrė ateivį klausimais: „Iš kur jūs?”, „Kokia jūsų misija?”, „Kiek užtruko kelionė iki čia?” Holusas stropiai atsakinėjo, — nors nė karto nepaminėjo Dievo, — tačiau po kelių minučių mano akiratyje išdygo du vyrai tamsiai mėlynais kostiumais — vienas juodaodis, o kitas baltaodis. Jie kurį laiką stebėjo ateivį, po to baltaodis žengė pirmyn ir tarė:

— Atleiskite.

Jis kalbėjo su Kvebeko akcentu.

Holusas pasitraukė į šalį.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Ar norėjote praeiti?

— Ne, — atsakė vyras. — Noriu su jumis pasikalbėti. Mes iš Kanados saugumo žvalgybos tarnybos; norėčiau, kad eitumėte su mumis.

— Kur?

— Į saugesnę vietą, kur galėsite pasikalbėti su reikiamais žmonėmis. — Jis trumpam nutilo. — Šiems atvejams yra galiojantis protokolas, nors jį rasti prireikė kelių minučių. Ministras pirmininkas jau pakeliui į oro uostą Otavoje, ir mes netrukus perspėsime JAV prezidentą.

— Ne, atleiskite, — atšovė Holusas. Jo akių stiebeliai nužvelgė visą aštuonkampį vestibiulį su visais susibūrusiais jame žmonėmis, po to vėl nukrypo į federalinius agentus. — Čia atvykau vykdyti paleontologinių tyrimų. Žinoma, su malonumu pasisveikinsiu su jūsų ministru pirmininku, jei jis panorės čia užsukti, tačiau vienintelė priežastis, dėl kurios atskleidžiau savo atvykimą, yra ta, kad galėčiau pasikalbėti su daktaru Džerichu.

Viena savo rankų jis parodė į mane, ir videografas atsisuko tai nufilmuoti. Turiu prisipažinti, jog pasijutau išdidžiai.

— Atleiskite, pone, — tarė kanadietis prancūzas KSŽT agentas, — tačiau mes privalome elgtis būtent šitaip.

— Jūs manęs nesiklausote, — atšovė Holusas. — Aš atsisakau vykti su jumis. Atvykau čia dirbti svarbų darbą ir noriu jį tęsti.

KSŽT agentai susižvalgė. Galiausiai prabilo juodaodis; jis kalbėjo su nežymiu Jamaikos akcentu.

— Klausykite, jūs privalote pasakyti: „Noriu susitikti su jūsų vadovu”. Jūs privalote norėti susitikti su valdžios atstovais.

— Kodėl? — paklausė Holusas.

Agentai vėl susižvalgė.

— Kodėl? — pakartojo baltaodis. — Todėl, kad taip elgiamasi.

Holusas įsistebeilijo į baltaodį.

— Manyčiau, kad čia aš esu labiau patyręs nei jūs, — tyliai tarė jis.

Baltaodis federalinis agentas išsitraukė mažą pistoletą.

— Aš iš tiesų privalau primygtinai pareikalauti, — pareiškė jis.

Dabar įsikišo „farai”.

— Privalome pamatyti jūsų dokumentus, — pareiškė kresnesnis policininkas.

Juodaodis KSŽT agentas pakluso; neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti KSŽT pažymėjimas, tačiau policininkai, matyt, liko patenkinti ir pasitraukė.

— O dabar, — pareiškė juodaodis, — prašau vykti su mumis.

— Esu visiškai tikras, kad nepanaudosite savo ginklo, — atkirto Holusas, — tad, be abejonės, elgsiuosi taip, kaip nusprendžiau.

— Mes vykdome įsakymą, — pareiškė baltaodis agentas.

— Nė kiek neabejoju. Taip pat neabejoju, kad jūsų viršininkai supras, jog negalėjote įvykdyti įsakymo, — atšovė Holusas, parodydamas į videografą, kuris tarsi patrakęs keitė vaizdajuostės kasetę. — Įrašas parodys, kad jūs primygtinai reikalavote, aš atsisakiau, ir taip reikalas baigėsi.

— Negalima šitaip elgtis su svečiu, — suriko moteris iš minios.

Atrodo, jog ši nuostata buvo populiari: pasigirdo keli pritarimo balsai.

— Mes stengiamės apsaugoti ateivį, — teisinosi baltaodis KSŽT agentas.

— Nė velnio, — paprieštaravo vienas muziejaus lankytojas. — Mačiau „X failus Jei dabar su juo iš čia išeisite, nė vienas eilinis žmogus jo daugiau nebepamatys.

— Palikite jį ramybėje! — pridūrė pagyvenęs žmogus, kalbantis su europietišku akcentu.

Agentai pažvelgė į videografą, o juodaodis parodė baltaodžiui stebėjimo kamerą. Be jokios abejonės, jie norėjo, kad visa tai nebūtų įrašinėjama.

— Prašau būti mandagiems, — perspėjo Holusas, — vis tiek nebus jūsų viršus.

— Tačiau, na, žinoma, jūs neprieštarausite, kad būtų stebėtojas? — paklausė juodaodis agentas. — Kuris pasirūpintų, jog jums nenutiktų nieko bloga?

— Dėl to nė kiek nesibaiminu, — atšovė Holusas.

Čia įsikišo Kristina.

— Aš esu muziejaus direktorių tarybos narė ir prezidentė, — pareiškė ji KSŽT agentams. Po to ji atsisuko į Holusą. — Esu tikra, jog suprantate, kad norėtume užfiksuoti jūsų apsilankymą, įtraukti jį į mūsų kroniką. Jei neprieštarautumėte, mes norėtume, kad jus ir daktarą Džerichą lydėtų bent jau operatorius.

Vyrukas iš „CITY-TV” puolė į priekį; buvo akivaizdu, kad jis mielai imtųsi šio darbo.

— Tačiau aš prieštarauju, — atkirto Holusas. — Daktare Dorati, mano pasaulyje nuolatos stebi tik nusikaltėlius; ar sutiktumėte, kad kas nors ištisą dieną stebėtų, kaip jūs dirbate?

— Na, aš… — pradėjo Kristina.

— Taigi ir aš nesutinku, — pertraukė ją Holusas. — Esu dėkingas už jūsų svetingumą, tačiau jūs, — jis parodė į videografą. — Jūs esate žiniasklaidos atstovas; leiskite man padaryti pareiškimą. — Holusas palaukė, kol Kanados indėnas nustatė savo kamerą. — Noriu nevaržomas susipažinti su išsamia fosilijų kolekcija, — garsiai pareiškė Holusas. — Mainais pasidalysiu informacija, kurią sukaupė mano gentainiai, kai manysiu, kad atėjo tinkamas metas tai padaryti. Jei yra kitas muziejus, galintis man pasiūlyti tai, ko ieškau, mielai pasirodysiu ten. Tiesiog…

— Ne, — įsikišo Kristina, puldama į priekį. — Ne, to daryti nereikės. Žinoma, kad mes bendradarbiausime, kiek pajėgsime.

Holusas nusuko savo akių stiebelius nuo kameros.

— Vadinasi, galiu vykdyti savo tyrimus priimtinomis man sąlygomis?

— Taip, — atsakė Kristina. — Galite daryti, ką tik norite.

— Kanados vyriausybė vis tiek reikalaus… — pradėjo baltaodis KSŽT agentas.

— Lengviausiai galiu nuvykti į JAV, — atšovė Holusas, — arba į Europą ar Kinij ą, arba..

— Leiskite jam daryti tai, ką nori! — sušuko vidutinio amžiaus muziejaus lankytojas.

— Nenoriu gąsdinti, — tarė Holusas, pažvelgdamas iš pradžių į vieną federalinį agentą, po to į kitą, — tačiau visiškai nesiruošiu būti įžymybe ar sutikti, kad dokumentalistai arba saugumiečiai įspraustų mane į siaurus rėmus.

Holuso akių strypeliai išlinko atgal taip, kad jo kristalais dengtos akys žvelgė į aukštą rotondos lubų kupolą, pagamintą iš daugiau nei milijono Venecijos stiklo plytelių; galbūt šitaip forhilnorai vartė akis. Kupolo viršūnėje esančiame kvadrate rikiavosi žodžiai: „Kad visi žmonės žinotų Jo darbus”, kurie, kaip man sakė, buvo citata iš Jobo knygos.

Netrukus strypeliai vėl palinko į priekį ir įsistebeilijo atskirai į kiekvieną agentą.

— Klausykite, — tęsė Holusas. — Aš praleidau daugiau nei metus, tyrinėdamas jūsų kultūrą iš orbitos. Nesu tiek kvailas, kad atvykčiau čia tokiu pavidalu, kuris padarytų mane pažeidžiamą.

Jis įkišo ranką į apvynioto aplink liemenį audeklo klostę — akimirksniu vienas KSŽT agentų išsitraukė savo pistoletą — ir ištraukė maždaug golfo kamuoliuko dydžio daugiasienį daiktą. Tada Holusas šonu prislinko prie manęs ir ištiesė daiktą. Aš jį paėmiau; daiktas buvo sunkesnis, nei atrodė.

— Šis prietaisas — tai holoforminis projektorius, — paaiškino Holusas. — Jis tik ką pats įsivedė daktaro Džericho biometrinius duomenis ir dirbs tik jam esant; tiesą sakant, galiu šį prietaisą padaryti susinaikinančiu, ir tai gali būti gana įspūdinga, jei kas kitas jį paims, todėl patariu neimti prietaiso iš daktaro Džericho. Dar daugiau: projektorius veiks tik tose vietose, kurioms aš pritarsiu, pavyzdžiui, šiame muziejuje. — Holusas nutilo. — Aš čia esu per atstumą, — paaiškino jis. — Tikrasis aš vis dar tebėra nuleidžiamajame aparate prie gretimo pastato; vienintelė priežastis, dėl kurios aš nusileidau į Žemę, buvo pasirūpinti, kad būtų perduotas projektorius, kurį dabar laiko daktaras Džerichas. Projektoriuje naudojama holografija ir mikromanipuliuojamas jėgos laukas, siekiant sukurti įspūdį, kad aš esu čia ir leisti man kiloti objektus. — Holusas — ar jo atvaizdas — akimirkai sustingo, tarsi tikrasis ateivis būtų užsiėmęs kažkuo kitu. — Štai, — tarė jis, — mano nuleidžiamasis aparatas su tikruoju manimi dabar grįžta į orbitą.

Keli žmonės pro muziejaus vestibiulį su stiklinėmis durimis išskubėjo į lauką, kad pamatytų iškeliaujantį erdvėlaivį.

— Niekaip negalite manęs priversti ką nors daryti, — tęsė Holusas, — ir nepajėgsite manęs fiziškai sužaloti. Nenoriu būti storžievis, tačiau kontaktai tarp žmonių ir mano rasės vyks pagal mūsų, o ne jūsų sąlygas.

Iš mano rankoje laikomo daugiasienio pasigirdo dvitonis pyptelėjimas, Holuso projekcija akimirksniu supleveno ir išnyko.

— Be abejonių, privalote atiduoti šį daiktą, — pareiškė baltaodis agentas.

Pajutau savyje adrenalino antplūdį.

— Atleiskite, — tariau, — tačiau matėte, kaip Holusas padavė jį man. Nemanau, kad galėtumėte reikšti kokias nors pretenzijas į šį daiktą.

— Tačiau tai yra nežemiškosios civilizacijos artefaktas, — spyriojosi juodaodis KSŽT agentas.

— Na ir kas? — atšoviau.

— Na, turiu omenyje tai, kad jis privalo patekti į oficialias rankas.

— Aš taip pat dirbu vyriausybei, — įžūliai atkirtau.

— Noriu pasakyti, kad daiktas turi būti patikimose rankose.

— Kodėl?

— Na, hm, todėl.

Net mano šešiamečio sūnaus argumentas „todėl” man nėra priimtinas; neketinau su juo sutikti ir dabar.

— Negaliu šio daikto perduoti jums — girdėjote, kaip Holusas sakė, kad jis gali sprogti. Manau, jog Holusas gana aiškiai pareiškė, kaip vyks bendravimas — ir jums, ponai, čia neskirtas joks vaidmuo. Taigi, — pažvelgiau į baltaodį vyruką, kuris kalbėjo su prancūzišku akcentu, — tariu jums adieu.