Skaičiuojantis Dievas

27

Ronda Vir, neaukšta, kresna, žilaplaukė, buvo Toronto policijos detektyve. Jos telefonas suskambo sekmadienį 1:11 po pietų. Pakėlusi ragelį, Ronda tarė:

— Detektyve Vir.

— Alio, — kitame laido gale pasigirdo gergždžiantis, truputį susierzinęs vyriškas balsas. — Tikiuosi, jog šį kartą kalbu su tuo, su kuo reikia; mane perjunginėjo kelis kartus.

— Kuo galiu padėti? — paklausė Ronda.

— Esu Konstantinas Kalipidis, — prisistatė vyriškis. — Esu Etobikoko viešbučio „Ežero pakrantės užeigos namai” savaitgalių administratorius. Viena mano kambarinių ką tik viename iš numerių rado ginklą.

— Kokį?

— Pistoletą. Ji dar rado tuščią šautuvo dėžę, kurioje nešiojami — kaip jūs juos vadinate? — koviniai šautuvai.

— Ar svečias jau išvyko?

— Svečiai. Ne. Jie užsisakę numerį iki trečiadienio ryto.

— Kokios jų pavardės?

— Vienas yra J. D. Evelas, kitas K. Folsis. Jų automobilis su Arkanzaso valstijos numeriais.

— Ar užsirašėte numerį?

— Ne, tačiau jie patys jį užrašė registracijos kortelėje.

Vyriškis perskaitė Rondai skaičių virtinę.

— Ar kambarinė baigė tvarkyti kambarį?

— Ne. Liepiau jai nieko nedaryti, kai tik rado pistoletą.

— Puiku, — pagyrė Ronda. — Koks jūsų adresas?

Vyriškis pasakė.

— Būsiu po, — ji pažvelgė į laikrodį ir ėmė skaičiuoti; sekmadienio popietę eismas turėtų būti neintensyvus, — dvidešimties minučių. Jei tas Evelas ar Folsis grįžtų, pasistenkite juos sulaikyti, jei galėsite, tačiau pats nerizikuokite, supratote?

— Taip.

— Jau vykstu.

Nenuostabu, kad „Ežero pakrantės užeigos namų” viešbutis buvo įsikūręs Ežero pakrantės bulvare. Ronda Vir ir jos partneris, Henkas Li, pastatė savo automobilį be policijos ženklų priešais įėjimą. Henkas patikrino automobilių numerius kairėje, o Ronda dešinėje. Šeši automobiliai buvo amerikiečių: du iš Mičigano, du iš Niujorko valstijos ir po vieną iš Minesotos bei Ilinojaus, tačiau nebuvo jokio automobilio iš Arkanzaso. Lynojo silpnas lietus, kuris, be abejonės, turėjo sustiprėti. Oras buvo aitrus nuo ozono.

Paaiškėjo, jog Konstantinas Kalipidis — senyvas apkūnus graikas trumpai kirpta žila barzda. Jis vedė Rondą su Henku palei kambarius tol, kol jie priėjo praviras duris. Ten buvo iš Rytų Indijos kilusi kambarinė, ir visi kartu nuėjo į 118 kambarį. Kalipidis išsitraukė savo visoms durims tinkantį raktą, tačiau Ronda paprašė, kad administratorius atiduotų raktą jai; ji atidarė duris, pasukdama rankeną kartu su raktu, kad nepažeistų ant rankenos pirštų atspaudų, jei jų ten buvo. Tai buvo gana skurdus kambarys su kreivai kabančiomis dviem reprodukcijomis ir melsvais sienų apmušalais, atsiknojusiais per siūles. Kambaryje matėsi dvi dvigulės lovos, o šalia vienos stovėjo deguonies balionas, kokį naudoja žmogus, naktimis kamuojamas dusulio. Abi lovos buvo sujauktos; matyt, kambarinė nebuvo pradėjusi jų kloti, kai aptiko ginklą.

— Kur pistoletas? — paklausė Ronda.

Jauna moteris įžengė į kambarį ir parodė ranka. Pistoletas gulėjo ant grindų šalia lagamino.

— Turėjau pastumti lagaminą, — aiškino ji su žaismingu akcentu, — kad pasiekčiau rozetę ir galėčiau įjungti dulkių siurblį. Matyt, lagaminas buvo ne visai uždarytas, ir pistoletas iškrito. Už lagamino buvo ši medinė dėžė, — parodė ji.

— 9 mm kalibro „Glock” pistoletas, — pareiškė Henkas, pažvelgęs į ginklą.

Ronda pažvelgė į dėžę. Joje buvo specialiai išpjautas gumuoto putplasčio įdėklas, tiksliai tinkantis įdėti „Intertec” firmos „Tec-9” karabiną, — maždaug vyro dilbio ilgio pavojingą ginklą — iš esmės automatinį šautuvą. Kanadoje turėti pistoletą draudžia įstatymai, tačiau dar didesnį nerimą kėlė tai, jog Folsis ir Evelas jį paliko kambaryje, o pasiėmė „Tec-9”, kuris dėl trisdešimt dviejų šovinių apkabos buvo uždraustas net JAV. Ronda susidėjo rankas ant klubų ir lėtai apžvelgė kambarį. Ji išvydo dvi pelenines; tai buvo kambarys rūkantiems. Kambaryje buvo lizdai, per modemą prisijungti prie interneto, tačiau nesimatė nešiojamo kompiuterio. Ronda įėjo į vonios kambarį. Du skustuvai ir putų flakonas. Du dantų šepetėliai, vienas smarkiai apkramtytas.

Grįžusi į kambarį, Ronda ant vieno naktinio stalelio pastebėjo Bibliją juodais viršeliais.

— Tikėtina priežastis? — paklausė partnerio Ronda.

— Sakyčiau, — sutiko Henkas.

Kalipidis nieko nesuprasdamas žiūrėjo įjuos.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, — paaiškino Ronda, — jog pakanka paviršutiniškų įrodymų, kad buvo arba netrukus bus įvykdytas nusikaltimas, ir mes turime teisę nuodugniai apieškoti šį kambarį be kratos orderio. Siūlome jums pasilikti ir stebėti — tiesą sakant, prašytume, kad taip pasielgtumėte.

Policijos departamentą ne kartą teismui buvo apskundę žmonės, tvirtinę, jog dingo vertingi daiktai.

Kalipidis linktelėjo, tačiau atsisuko į kambarinę:

— Grįžkite prie darbo.

Ji išskubėjo pro duris.

Ronda išsitraukė nosinaitę ir laikydama ją dviem pirštais atidarė vieno iš naktinių stalelių stalčių. Jame buvo dar viena Biblija, raudonais viršeliais, — standartinis „Gideon” leidyklos leidinys. Ronda priėjo prie kito naktinio stalelio. Ji iš kišenės išsitraukė rašiklį ir atvertė juo Bibliją juodais viršeliais. Tai buvo ne „Gideono” leidinys, o viršelio vidinėje pusėje buvo raudonu rašalu užrašyta „K. Folsio”. Ronda pažvelgė į automatinio šautuvo dėžę.

— Manau, jog mūsų Bibliją studijuojantis berniukas turėtų iš naujo perskaityti skyrių apie kardų perkalimą į arklus, — pastebėjoj!.

Henkas pritariamai sumurmėjo, savo rašikliu sklaidydamas popierius, gulinčius ant tualetinio stalelio.

— Pažiūrėk, — netrukus pakvietė jis.

Ronda priėjo prie stalelio. Henkas atidengė išskleistą Toronto miesto žemėlapį. Atsargiai paėmęs už kraštų, Henkas apsuko žemėlapį ir parodė į jo segmentą, kuris būtų buvęs sulankstyto žemėlapio viršuje. Ant segmento buvo prilipdyta „Bames and Noble” knygyno — amerikietiško knygynų tinklo, kurio filialų Kanadoje nebuvo — etiketė su kaina. Matyt, Folsis su Evelu atsivežė žemėlapį iš Arkanzaso. Henkas atsargiai jį vėl apvertė. Tai buvo spalvotas žemėlapis su visais ženklais ir pažymėjimais. Netrukus Ronda pastebėjo šratinuku nupieštą apskritimą, žymintį Kiplingo ir Homerio gatvių sankryžą, esančią mažiau nei už dviejų kilometrų nuo tos vietos, kurioje jie dabar buvo.

— Pone Kalipidi, — pašaukė Ronda. Ji pamojo ranka administratoriui, kad prieitų. Sis taip ir padarė. — Tai jūsų rajonas, pone. Ar galite pasakyti, kas yra Kiplingo ir Homerio gatvių sankryžoje?

Kalipidis pasikasė savo šeriuotą smakrą.

— „Mako” pieno parduotuvė, restoranas „Ponas Povandeninis laivas” ir cheminė valykla. Ak taip — ir toji klinika, kuri neseniai buvo susprogdinta.

Ronda ir Henkas susižvalgė.

— Ar esate tikras? — paklausė Ronda.

— Žinoma, — atsakė Kalipidis.

— Jėzau Kristau, — sudejavo Henkas, supratęs, su kuo jie susidūrė. — Jėzau Kristau.

Ronda su Henku skubiai puolė apžiūrinėti žemėlapį ieškodami kitų paženklinimų. Jų buvo dar trys. Vienas pieštuku nubrėžtas apskritimas supo raudoną stačiakampį Biuro gatvėje. Rondai net nereikėjo klausti kas tai. Žemėlapyje kursyvu buvo parašyta: Karališkasis Ont. muziejus.

Apskritimu taip pat buvo apvestas „Dangaus kupolas” — stadionas, kuriame žaidžia komanda „Blue Jays” — ir televizijos kanalo „CBC” transliacijos centras, įsikūręs už kelių kvartalų nuo „Dangaus kupolo”.

— Turistinės įžymybės, — pastebėjo Ronda.

— Tačiau jie pasiėmė automatinį šautuvą, — priminė Henkas.

— Ar „Jays” šiandien žaidžia?

— Taip. Atvyko Milvokio komanda.

— Ar kas nors vyksta „CBC”?

— Sekmadienį? Žinau, kad jie rytais iš vestibiulio veda tiesioginę laidą; nenutuokiu dėl popiečių. — Henkas pažvelgė į žemėlapį. — Be to, jie galbūt nuvyko kitur nei čia pažymėta. Juk nepasiėmė žemėlapio.

— Tačiau…

Henkui nereikėjo aiškinti, kokios gali būti pasekmės.

— Taip.

— Pradėkime nuo KOM — jame lankosi ateivis iš kosmoso, — pareiškė Ronda.

— Jo ten iš tiesų nėra, — paaiškino Henkas. — Tai tik atvaizdas, transliuojamas iš pagrindinio erdvėlaivio.

Ronda sušnarpštė, leisdama suprasti, jog ir pati tai žino. Iš striukės kišenės ji išsitraukė mobilųjį telefoną.

— Pasirūpinsiu, kad mūsų komandos būtų nusiųstos į „CBC” ir „Dangaus kupolą”, taip pat iškviesiu porą uniformuotų pareigūnų, kad lauktų čia, jei Folsis ir Evelas grįžtų.

Apie pusę keturių po pietų Siuzana pavežė mane iki „Daunsvju” metro stoties; buvo apsiniaukę, dangus tamsus, artinosi audra. Rikis leido dieną su Ngujenais — mano sūnui pradėjo patikti vietnamietiškas maistas.

Sekmadieniais metro važiuoja lėtai ir retai; pradėdamas savo kelionę į miesto centrą šiauriniame „Spadinos” linijos gale esančioje „Daunsvju”, o ne „Siaurinio Jorko centro” stotyje, sutaupysiu laiko. Atsisveikindamas pabučiavau žmoną — o ji bučinį laikė ilgai, nusišypsojau Siuzanai. Ji nusišypsojo man.

Tada paėmiau popierinį maišelį su sumuštiniais, kuriuos man paruošė Siuzana, ir patraukiau į stotį, leisdamasis ilgu eskalatoriumi į požeminį pasaulį.

Kalipidis Rondai Vir ir Henkui Li apibūdino, kaip atrodo Folsis bei Evelas. Kalipidis nežinojo, kuris jų yra kuris, tačiau vienas buvo įpusėjęs trečią dešimtį, blondinas, prakaulus, maždaug penkių pėdų ir aštuonių colių ūgio, atsikišusiais viršutiniais dantimis ir trumpai kirptais plaukais; kitas buvo trimis keturiais coliais aukštesnis, siauro veido rudaplaukis. Abu kalbėjo su JAV pietinių valstijų akcentu. Žinoma, vienas jų galėjo turėti „Tec-9” automatinį šautuvą, galbūt paslėptą po paltu. Nors sekmadieniais muziejuje būdavo gausu lankytojų — tai buvo mėgstama išsiskyrusių tėvų vieta atsivesti savo vaikus — buvo nemaža vilčių, kad Rondai su Henku pavyks pastebėti ieškomus vyrus.

Jie pastatė savo automobilį nedidelėje aikštelėje prie Boros Laskin teisinės bibliotekos, esančios pietinėje planetariumo pastato pusėje, ir nužingsniavo KOM link, įėję pro paradines duris, prisiartino prie Ragubiro Singo.

Ronda kyštelėjo savo ženklelį ir apibūdino, ko jie su Henku ieško.

— Jie čia buvo anksčiau, — paaiškino Ragubiras. — Prieš kelias dienas. Du amerikiečiai, kalbantys su pietietišku akcentu. Juos prisimenu todėl, kad vienas Burgeso skalūnus pavadino „Boguso skalūnais”. Grįžęs namo, papasakojau apie juos žmonai — ji smagiai pasijuokė.

Ronda atsiduso.

— Na, tada mažai tikėtina, kad jie grįžtų. Tačiau tai vienintelis siūlas, kurį turime. Jei neprieštarausite, mes pasidairysime.

— Žinoma, — sutiko Ragubiras.

Per radijo ryšį jis kitiems apsaugos darbuotojams paliepė prisidėti prie paieškos.

Ronda vėl išsitraukė savo mobilųjį telefoną.

— Vir, — tarė ji. — Įtariamieji praėjusią savaitę buvo KOM; vis tiek ketiname čia pasidairyti, jei vyrukai netyčia būtų nusprendę ateiti dar kartą, tačiau siūlyčiau mūsų pajėgas sutelkti „Dangaus kupole” ir „CBC”.

Į muziejų atvykau maždaug 4:30 po pietų, įėjau pro tarnybinį įėjimą ir patraukiau Burgeso skalūnų ekspozicijos link, kad paskutinį kartą, prieš atvykstant Holusui su kompanija, viską apžiūrėčiau ir įsitikinčiau, jog viskas gerai.

4:45 Ronda Vir, Henkas Li ir Ragubiras Singas susitiko rotondoje.

— Nieko nepešėme, — pasiguodė Ronda. — O tu?

Henkas papurtė galvą.

— Pamiršau, kad muziejus labai didelis. Net jei jie čia grįžo, gali būti bet kur.

— Mano žmonės jų taip pat nerado, — pareiškė Ragubiras. — Daugybė lankytojų savo paltus nešasi į muziejų. Anksčiau drabužinė buvo nemokama, tačiau tai buvo prieš finansavimo apkarpymus. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Žmonėms nepatinka, kai reikia mokėti.

Ronda pažvelgė į laikrodį:

— Muziejus netrukus užsidarys.

— Savaitgaliais įėjimas moksleivių grupėms būna užrakintas, — paaiškino Ragubiras ir parodė į stiklinių durų eilę, esančią po vitražo langais. — Įtariamieji turės išeiti pro paradines duris.

Ronda suraukė kaktą.

— Jų tikriausiai čia net nėra. Tačiau palaukime lauke ir pažiūrėkime, ar pastebėsime juos išeinančius.

Henkas linktelėjo, ir abu detektyvai patraukė vestibiulio su stiklinėmis durimis link. Atrodė, jog netrukus prapliups lietus. Ronda vėl paskambino mobiliuoju telefonu.

— Ar turite kokių naujienų? — paklausė ji.

Telefone pasigirdo traškantis seržanto balsas:

— Jų tikrai nėra „CBC” transliaciniame centre.

— Kertu lažybų, kad jie „Dangaus kupole”, — tarė Ronda į telefoną.

— Mes taip pat.

— Vykstame ten, — pranešė Ronda ir išjungė telefoną.

Henkas pažvelgė į tamsų dangų:

— Tikiuosi, jog spėsime ten nuvykti, kad pamatytume, kaip uždengia stadiono stogą.

J. D. Evelas ir Kuteris Folsis stovėjo atsirėmę į Žemutinės rotondos pomidorų sriubos spalvos sieną; Folsis dėvėjo Toronto

„Blue Jays” komandos kepuraitę, kurią nusipirko vakar, kai jie stebėjo rungtynes „Dangaus kupole”. Per viešojo informavimo sistemą pasigirdo įrašytas vyriškas balsas, kalbantis su jamaikietišku akcentu: „Ponios ir ponai, muziejus uždarytas. Visus lankytojus prašome nedelsiant eiti prie paradinio išėjimo. Ačiū, kad pas mus apsilankėte, kviečiame ir vėl ateiti. Ponios ir ponai, muziejus uždarytas. Visus…”

Folsis plačiai nusišypsojo Evelui.

Į KOM teatrą buvo galima patekti per ketverias duris, ir jos dažnai būdavo paliekamos neužrakintos. Smalsūs lankytojai kartais įkišdavo pro duris galvą, tačiau jei nevykdavo joks renginys, jie teišvysdavo didelę tamsią salę.

Evelas su Folsiu palaukė, kol Žemutinė rotonda ištuštėjo, ir nulipo devyniais laipteliais žemyn į teatrą. Čia jie kurį laiką pastovėjo, leisdami akims apsiprasti su tamsa. Nors teatre nebuvo langų, čia vis dėlto buvo šiek tiek šviesos: švietė raudoni išėjimo užrašai, šviesa skverbėsi pro durų apačią, ant sienos virš durų kabėjo didelis apšviestas laikrodis, švytėjo raudonos dūmų detektorių lemputės ir sklido šviesa nuo valdymo pulto ar kažko panašaus, prasiskverbianti iš projekcinės kabinos, esančios virš įėjimo.

Folsis su Evelu prieš tai sėdėjo žiūrėdami filmą, kuris, rodės, niekada nesibaigs, apie nedidelę išskaptuotą medinę kanoją su Kanados indėnu, keliaujančiu įvairiais vandens keliais. Jie nelabai tekreipė dėmesį į filmą, tačiau labai atidžiai apžiūrėjo teatro konstrukcijas: priešais kino ekraną esančią sceną, kėdžių eiles, praėjimų išdėstymą ir laiptus, vedančius į sceną.

Dabar jie sparčiai žingsniavo tamsoje lėtai žemėjančiu kairiuoju praėjimu, rado į sceną vedančius laiptus, jais užlipo, užlindo už didelio kino ekrano, kabojusio nuo stogo, ir atsidūrė užkulisiuose.

Čia buvo šviesiau. Vienoje pusėje matėsi nedidelis tualetas. Kažkas jame buvo neišjungęs šviesos ir palikęs praviras duris. Už ekrano stovėjo kelios skirtingos kėdės, įprastas apšvietimo įrangos kratinys, mikrofono stovai, nuo lubų karojo panašios į anakondas virvės ir visur buvo gausu dulkių.

Evelas nusimetė striukę, po kuria slėpė nedidelį automatinį šautuvą. Pavargęs jį tampyti, padėjo šautuvą ant grindų ir atsisėdo ant kėdės.

Folsis atsisėdo ant kitos kėdės, susinėrė rankas už galvos, atsilošė ir ėmė kantriai laukti.