Skaičiuojantis Dievas

12

Kiek vėžys mane išgąsdino kaip auką, tiek jis mane sužavėjo kaip biologą.

Protoonkogenų — normalių genų, galinčių paskatinti vėžio atsiradimą — turi visi žinduoliai ir paukščiai. Tiesą sakant, ir žinduoliai, ir paukščiai turi visus iki šiol atrastus protoonkogenus. Paukščiai išsivystė iš dinozaurų, kurie kilo iš tekodontų, šie išsivystė iš primityviųjų diapsidų, o pastarieji kilo iš kaptorinomorfų, pirmųjų tikrų roplių. Žinduoliai išsivystė iš terapsidų, kurie kilo iš pelikozaurų, o šie išsivystė iš primityviųjų sinapsidų, taip pat kilusių iš kaptorinomorfų. Kadangi kaptorinomorfai, bendrieji protėviai, atsirado pensilvanio periodu, maždaug prieš 300 milijonų metų, bendri genai turėtų bent tiek laiko egzistuoti (ir iš tiesų, mes radome vėžio apimtų fosilijų kaulų, patvirtinančių, jog vėžys egzistavo bent jau juros laikotarpiu).

Tam tikra prasme nėra nieko nuostabaus, kad šie genai yra bendri: protoonkogenai yra susiję su ląstelių skaidymosi valdymu arba organų vystymusi; įtariu, jog galiausiai paaiškės, kad visas šių genų rinkinys yra bendras visiems stuburiniams, o galbūt ir visiems gyvūnams.

Atrodo, jog galimybė susirgti vėžiu yra įausta į patį gyvybės audinį.

Holusą sudomino kladistika — mokslas apie tai, kaip iš bendrų bruožų galima spręsti apie bendrus protėvius; šie tyrimai yra svarbiausias mūsų pasaulio evoliucijos tyrimo instrumentas. Todėl maniau, kad turiu jam parodyti mūsų hadrozaurus — sisteminę organizmų grupę, jei tokia apskritai buvo.

Buvo antradienis — diena, kai KOM apsilanko mažiausiai žmonių — ir beveik darbo pabaiga. Holusas išnyko, ir aš nukeliavau per muziejų į Dinozaurų galeriją, kišenėje nešinas holoforminiu projektoriumi. Galeriją sudarė dvi galuose sujungtos ilgos salės; įėjimas ir išėjimas į ją yra greta vienas kito. Įėjau pro įėjimąir patraukiau tolyn. Galerijoje lankytojų nebuvo; kelis kartus per viešąją informavimo sistemą pranešus, kad muziejus netrukus užsidarys, visi išėjo. Šios salės gale yra mūsų hadrozaurų skyrius, nudažytas rausvomis ir auksinėmis horizontaliomis juostomis, vaizduojančiomis Albertos erozijos suskaidytos žemės smiltainį. Skyriuje yra trys įspūdingi ant sienos pritvirtinti eksponatai. Atsistojau priešais vidurinį, hadrozaurą, kuris plakate vis dar buvo vadinamas kritozauru, nors jau daugiau kaip dešimtmetį žinojome, jog tikriausiai čia gripozauras; galbūt tas, kuris dirbs po manęs, ras pinigų ir laiko pakeisti užrašus muziejuje. Pavyzdys, kurį Parksas rado per pirmąjį KOM ekspedicijų sezoną 1918 metais, yra labai patrauklus, jo šonkauliai tebebuvo išlikę tarpląstelinėje medžiagoje, o standinančios sausgyslės gražiai sukaulėjusios.

Vėl išniro Holusas, ir aš pradėjau pasakoti, kad hadrozaurų kūnų neįmanoma atskirti, ir jog tik pagal tai, ar yra kaukolės skiauterė, ir pagal šios skiauterės formą tegalima nustatyti gyvūnų lytį. Kol aš įsikarščiavęs pasakojau, į patalpą įėjo gal dvylikos metų berniukas. Jis įėjo iš priešingos pusės nei aš, išnirdamas iš blausiai apšviestos kreidos laikotarpio jūrų dioramos. Berniukas buvo baltaodis, tačiau jo akių vokai buvo užkritę, žandikaulis suglebęs, o liežuvis truputį išsikišęs iš burnos. Jis nepratarė nė žodžio, tik spoksojo į forhilnorą.

— „Po” „velnių”, — nusikeikė Holusas, — „ak”.

Berniukas nusišypsojo, matyt, patenkintas, kad ateivis kalba.

— Sveiki, — tyčia lėtai pasisveikino jis su mumis.

Iš už kampo pasirodė uždususi moteriškė ir prisijungė prie mūsų hadrozaurų salėje. Išvydusi Holusą ji aiktelėjo ir nuskubėjusi prie berniuko nutvėrė jį už minkštos, putlios rankutės.

— Edi! — subarė vaiką. — Visur tavęs ieškojau. — Po to moteris atsisuko į mus: — Atsiprašau, jei jis jums sutrukdė.

— „Jis” „ne” „su” „truk” „dė”, — atsakė Holusas.

Per garsiakalbius pasigirdo raginimas:

— Ponios ir ponai, muziejus jau uždarytas. Visus lankytojus prašom nedelsiant eiti prie paradinio išėjimo…

Moteris per Dinozaurų galeriją nusitempė Edį, kuris vis žvilgčiojo per petį į mus.

Holusas atsisuko į mane.

— Berniukas nepanašus nė į vieną mano matytą.

— Jis turi Dauno sindromą, — paaiškinau. — Šis sindromas lėtina protinį ir fizinį vystymąsi.

— Kas jį sukelia?

— Papildoma dvidešimt pirmoji chromosoma; visos chromosomos turi būti suporuotos, tačiau kartais įsipainioja trečioji.

Holusas pajudino akių stiebelius.

— Pas mus pasitaiko panašus negalavimas, nors jį beveik visada patikriname, kol vaisius dar įsčiose. Mūsų atveju chromosomų poros susiformuoja be telomerų viename gale; dvi gijos tame gale susijungia, sudarydamos dvigubai ilgesnę nei paprastai chromosomą. Dėl to visiškai prarandamas gebėjimas kalbėti, kyla sunkumų suvokti erdvę ir anksti mirštama. — Holusas nutilo. — Vis dėlto gyvybės gebėjimas atkurti fizines ir dvasines jėgas mane stebina. Juk nuostabu, kad toks reikšmingas dalykas kaip papildoma chromosoma ar dvi chromosomos, susijungusios į vieną, nepajėgia sustabdyti organizmo funkcionavimo. — Holusas vis dar tebežiūrėjo ta kryptimi, kur išnyko vaikas. — Tas berniukas, — pasidomėjo jis. — Ar jo gyvybė taip pat nutrūks anksčiau laiko?

— Tikriausiai. Dauno sindromas turi tokį poveikį.

— Liūdna, — atsiduso Holusas.

Kurį laiką buvo tylu. Vienoje patalpos pusėje buvo nedidelė niša, kurioje senoviškai buvo demonstruojamos skaidrės apie tai, kaip susiformuoja ir yra iškasamos dinozaurų fosilijos. Skaidres lydintį garso įrašą, suprantama, esu girdėjęs milijonus kartų. Galiausiai įrašas baigėsi ir, kadangi niekas nepaspaudė didelio raudono paleidimo mygtuko, mudu su Holusu likome vieni nebylioje galerijoje, kur mums draugiją palaikė tik skeletai.

— Holusai, — pagaliau kreipiausi į jį.

Forhilnoras vėl nukreipė dėmesį į mane.

— Taip?

— Kiek… kiek ilgai ketinate čia būti? Tai yra noriu paklausti, kiek ilgai dar jums reikės mano pagalbos?

— Atleiskite, — ėmė teisintis Holusas. — Aš buvau nedėmesingas. Jei per daug jus gaišinu, tiesiog pasakykite, ir aš išvyksiu.

— Ne, ne, ne. Nieko panašaus. Man tai nepaprastai patinka, patikėkite. Tačiau…

Garsiai išpūčiau orą.

— Privalau jums kai ką pasakyti, — galiausiai išspaudžiau.

— Taip?

Dar kartą giliai įkvėpiau ir iš lėto iškvėpiau.

— Sakau jums, nes jūs turite teisę tai žinoti. — Vėl nutilau, nežinodamas, kaip tęsti. — Žinau, kad atvykęs į muziejų jūs tiesiog paprašėte susitikti su paleontologu — bet kuriuo paleontologu. Specialiai manęs jūs neieškojote. Tiesą sakant, jūs galėjote nuvykti į kitą muziejų — Filas Kiuri Tirelio muziejuje ar Maikas Bretas-Surmanas iš Smitsonian instituto būtų labai nudžiugę, jei būtumėte pasirodęs ant jų durų slenksčio.

Nutilau. Holusas kantriai tebežiūrėjo į mane.

— Atleiskite, — tariau. — Turėjau jums tai pasakyti anksčiau. — Vėl įkvėpiau oro ir laikiau jį plaučiuose kiek pajėgdamas ilgiau. — Holusai, aš mirštu.

Ateivis pakartojo žodį, tarsi kažkaip būtų jį praleidęs, besimokydamas anglų kalbos.

— Mirštate?

— Man neišgydomas vėžys. Liko gyventi tik keli mėnesiai.

Holusas kurį laiką tylėjo. Po to jo kairė burna tarė:

— Aš, — tačiau daugiau nepasigirdo jokių žodžių. — Ar tokiomis aplinkybėmis tinka pareikšti užuojautą?

Linktelėjau.

— „Man” „labai” „gaila”, — ištarė jo burnos. Holusas ir vėl kurį laiką patylėjo. — Mano motina mirė nuo vėžio; tai baisi liga.

Suprantama, jog šito negalėjau nuginčyti.

— Žinau, kad dar turite atlikti daugybę tyrimų, — pasakiau. — Jei norėtumėte dirbti su kuo nors kitu, aš tai suprasiu.

— Ne, — atsakė Holusas. — Ne. Mes esame viena komanda.

Pajutau, kaip kažkas suspaudžia krūtinę.

— Ačiū, — padėkojau.

Holusas pažiūrėjo į mane ilgiau, po to mostelėjo ant sienos pritvirtintų hadrozaurų, kurie buvo mūsų apsilankymo čia priežastis, link.

— Tomai, — kreipėsi jis. Tai buvo pirmas kartas, kai ateivis pavadino mane vardu. — Prašau, tęskime mūsų darbą.