Skaičiuojantis Dievas

18

Dar neatėjo sekmadienio vakaras, tačiau J. D. Evelas ir Kuteris Folsis vis tiek apsilankė KOM, kad susipažintų su muziejaus išplanavimu.

— Devyni doleriai už tai, kad patektum į muziejų! — pasipiktinęs sušuko Folsis, kai jie perėjo rotondą ir atsidūrė prie kasos, kur jis pastebėjo atitinkamą Užrašą.

— Tai tik Kanados doleriai, — su panieka atsakė Evelas. — Tai maždaug pusantro JAV bakso.

Jis išėmė piniginę ir išjos ištraukė du ryškiai violetinius dešimties Kanados dolerių banknotus, kuriuos gavo grąžos iš penkiasdešimties JAV dolerių, kai jie vakar vakarieniavo „Raudonojo omaro” restorane. Evelas padavė pinigus vidutinio amžiaus moteriai, o ši jam ištiesė kvitą ir dvispalvę dviejų Kanados dolerių monetą bei du stačiakampius plastikinius segtukus su užrašu „KOM”. Vidurinė „O” raidė buvo papuošta nedidele karūna. Evelas įsistebeilijo įjuos.

— Prisisekite juos prie marškinių, — paslaugiai patarė moteriškė. — Bus matyti, kad jūs sumokėjote už įėjimą.

— Aa, — sumurmėjo Evelas, paduodamas vieną segtuką Folsiui, o kitą prisisegdamas.

Moteris padavė jiems blizgią brošiūrą.

— Čia galerijų planas, — paaiškino ji. — O štai čia yra drabužinė, — parodė ji ranka į dešinę.

— Maloniai dėkoju, — padėkojo Evelas.

Jie žengė pirmyn. Tamsiaodis vyriškis, dėvintis rudą turbaną ir apsaugos darbuotojo trumpą sportinį švarką, baltus marškinius bei raudoną kaklaraištį, stovėjo keturių plačių laiptų, vedančių iš rotondos, viršuje.

— Kur yra Boguso skalūnai? — paklausė Evelas.

Apsaugos darbuotojas nusišypsojo, tarsi Evelas būtų pasakęs kažką juokinga.

— Štai ten, už nugaros; įėjimas greta drabužinės.

Evelas linktelėjo, tačiau Folsis tebežingsniavo į priekį. Tiesiai priešais juos šiame lygyje baigėsi dveji milžiniški laiptai, vieni iš kairės, kiti iš dešinės. Lengvai matėsi, kad abeji akmeniniai laiptai kyla per tris aukštus, o dešinieji dar leidžiasi ir į rūsį. Abeji laiptai buvo apgaubę didžiulius tamsaus medžio totemų stulpus. Folsis sustojo prie vieno iš totemų ir pažvelgė aukštyn. Stulpas kilo iki pat lubų, o jo viršuje puikavosi išskaptuotas erelis. Medis buvo nedažytas, ir jame matėsi ilgi vertikalūs plyšiai.

— Tik pažiūrėk, — žavėjosi Folsis.

Evelas pažvelgė į totemą. Kažkokie pagoniški simboliai.

— Eime, — paragino jis.

Abu per rotondą grįžo atgal. Greta drabužinės buvo pravirų stiklinių durų eilė, virš kurių sienoje iškaltas užrašas skelbė, jog čia yra Garfildo Vestono parodų salė; abipus Vestono pavardės buvo iškalti kviečių pėdai. Virš šio užrašo tamsiai mėlyno audeklo plakatas baltomis raidėmis skelbė:

BURGESO SKALŪNŲ LOBIAI

Kambro sprogimo fosilijos

Abipus durų eilės buvo korporatyvių rėmėjų, padėjusių surengti ekspoziciją, logotipai bei pavadinimai, įskaitant Monrealio banką, bendrovę „Abitibi-Price”, telefono bendrovę „Bell Canada” ir laikraštį „Toronto Sun”.

Folsis kartu su Evelu įžengė į galeriją. Vieną sieną puošė freska, vaizduojanti tariamai senovinį vandenyno dugną su plaukiojančiais įvairiausiais keistais padarais. Palei kitas sienas ir centrinę salės pertvarą rikiavosi ekspozicinės dėžės su kampu pasvirusiais stikliniais dangčiais.

— Žiūrėk, — parodė ranka Evelas.

Folsis linktelėjo. Dėžės kyšojo iš sienų; po kiekviena jų buvo tuščia. Čia buvo galima lengvai padėti sprogmenis — tačiau juos tikriausiai pastebės, jei ne suaugusieji, tai tikrai maži vaikai.

Salėje sukiojosi gal šimtas žmonių, apžiūrinėjančių fosilijas arba stebinčių videofilmą apie atradimą. Iš šoninės kišenės Evelas išsitraukė spirale surištą bloknotą ir ėmė rašytis pastabas. Jis perėjo galeriją, skaičiuodamas dėžes — jų buvo dvidešimt šešios. O Folsis atsargiai apžiūrinėjo tris stebėjimo kameras, dvi buvo įtaisytos nejudamai, o trečioji slankiojo pirmyn ir atgal.

Evelui visiškai nerūpėjo, kaip atrodo fosilijos, tačiau jos sudomino jaunąjį Folsį. Jis apžiūrėjo kiekvieną dėžę paeiliui. Jose buvo pilko skalūno luitai, pritvirtinti mažais organinio stiklo strypeliais. Tai kėlė keblumų; nors numesti skalūno luitai galėjo subyrėti, jie vis dėlto buvo gana atsparūs. Sprogmenys privalėjo būti teisingai išdėstyti, kitaip dėžės būtų suardytos, tačiau akmenys su keistomis fosilijomis liktų sveiki.

— Mamyte, — paklausė mažas berniukas, — kas čia?

Folsis pažvelgė ten, kur rodė berniukas. Patalpos gale stovėjo du modeliai: vienas vaizdavo būtybę su panašiomis į stypynes kojomis ir daugybe siūbuojančių čiuptuvėlių nugaroje. Antrosios būtybės kojos priminė vamzdžius, o išjos kūno kyšojo dyglių miškas.

Vaiko motina, graži moteris, įžengusi į trečiąjį dešimtmetį, pažvelgė į plakatą ir paaiškino sūnui:

— Na, brangusis, supranti, jie tiksliai nežinojo, kaip atrodė šis padaras, todėl jis toks keistas. Iš pradžių jie net negalėjo nuspręsti, kur yra jo viršus, todėl čia pastatė du skirtingus modelius.

Atrodė, jog atsakymas vaiką patenkino, tačiau Folsis turėjo kovoti su savimi, kad neįsikištų. Fosilija buvo akivaizdus melas, tikėjimo išbandymas. Tai, jog ji neatrodė teisingai, kad ir kaip bestatytum modelį, buvo įrodymas, jog tokia būtybė niekada negyveno. Folsiui iš skausmo plyšo širdis, kad visos šios gudrybės klaidina jaunus protus.

Folsis su Evelu galerijoje praleido valandą, nuodugniai ją apžiūrinėdami. Folsis nusipiešė kiekvienos dėžės turinio eskizus, kad tiksliai žinotų, kaip jose išdėstytos fosilijos. Evelas įsidėmėjo apsaugos sistemas — jos akivaizdžiai matėsi, jei žinojai, ko ieškai.

Viską apžiūrėję jie išėjo iš muziejaus. Lauke būriavosi didelė grupė žmonių, daugelis jų segėjo ženklelius, vaizduojančius tradicinį pilką ateivį didele galva ir juodomis akimis; jie čia buvo ir tada, kai Folsis su Evelu įėjo į muziejų — pakvaišėliai dėl NSO ir religiniai fanatikai, besitikintys išvysti ateivį ar jo erdvėlaivį.

— Na, — paklausė Evelas, — ką manai?

Folsis papurtė galvą.

— Nėra kur paslėpti bombų. Net jei jas paslėptume, nėra jokios garantijos, kad sprogimai suardys skalūno luitus.

Evelas nenoriai linktelėjo, tarsi būtų priverstas padaryti tokią pat išvadą.

— Reiškia, jog turėsime imtis tiesioginių veiksmų, — tarė jis.

— Bijau, kad taip, — pritarė Folsis.

Jis atsisuko į įspūdingą muziejaus akmeninį fasadą su plačiais laiptais, vedančiais paradinių durų link, ir aukštai virš durų kylančiu vitražo triptichu.

— Gaila, kad nepavyko pamatyti ateivio, — atsiduso Folsis.

Evelas linktelėjo. Jis, kaip ir Kuteris, buvo nusivylęs.

— Ateiviai galbūt ir tiki Dievą, tačiau jie dar neatrado Kristaus. Įsivaizduok, jei mes pirmieji juos supažindintume su Išganytoju…

— Tai būtų nuostabu, — pareiškė Folsis švytinčiomis akimis, — tiesiog nuostabu.

Evelas išsitraukė miesto žemėlapį, kuriuo jie naudojosi.

— Na, — tarė jis, — jei metro nuvažiuosime keturias stotis į pietus, atrodo, jog pateksime prie pat tos vietos, kur filmuoja „Raudonai žalio šou” laidą. Jis bakstelėjo pirštu į didelį raudoną kvadratą, kuriame buvo parašyta „CBC transliavimo centras”.

Folsis nusišypsojo. Visos mintys apie didesnę šlovę laikinai dingo iš galvos. Jiems abiem labai patiko „Raudonai žalias šou”, ir vyrai buvo nustebę, kad ši laida rengiama čia, Kanadoje. Šį vakarą laida buvo filmuojama, o bilietai nemokami.

— Važiuokim, — pritarė Folsis.

Jie nuėjo prie įėjimo į metro ir nusileido žemyn.

Gerai, prisipažinsiu. Artėjanti mirtis turi vieną teigiamą dalyką: ji skatina savistabą. Kaip yra pasakęs Samuelis Džonsonas: „Kai žmogus žino, kad po poros savaičių jį pakars, jo mintys nuostabiai susitelkia”.

Žinojau, kodėl taip smarkiai priešinausi minčiai apie protingą kūrėją ir kodėl jai priešinasi beveik visi evoliucijos teorijos šalininkai. Daugiau nei šimtmetį mes kovojome prieš sukūrimo teorijos rėmėjus, prieš kvailius, kurie tikėjo, kad Žemė buvo sukurta 4004 metais prieš Kristų per šešias dvidešimt keturių valandų paras; kad fosilijos, jei jomis apskritai galima tikėti, yra Nojaus tvano liekanos; kad apgaulingas Dievas sukūrė visatą su mūsų link sklindančia žvaigždžių šviesa, jog mums sukeltų didelių atstumų bei laiko iliuziją.

Buvo plačiai pasakojama, kad per didžiuosius debatus dėl evoliucijos Tomas Henris Hakslis nužudė vyskupą Vilberforsą, „Sentimentalųjį Semą”. O per Skoupso bylą, kaip man buvo aiškinama, Klarensas Derou pakišo po velėna Viljamą Dženingsą Brajeną. Tačiau tai buvo tik kovos pradžia. Atsirado kiti, kurie svaidėsi šiukšlėmis, įvilktomis į vadinamojo sukūrimo mokslo rūbą, ir stengėsi išguiti evoliuciją iš mokyklų. Net čia, net šiandien, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, jie stengiasi prievarta įbrukti pažodinį, fundamentalistinį Biblijos aiškinimą į pagrindimų dėstomų dalykų sąrašą.

Mes sėkmingai kovojome, Stefenas Džėjus Guldąs, Ričardas Dokinsas ir net aš, nors aš mažiau, nes neturėjau tokios tribūnos kaip pirmieji du, tačiau aktyviai dalyvavau debatuose su sukūrimo teorijos rėmėjais karališkajame Ontarijo muziejuje ir Toronto universitete. O prieš dvidešimt metų Krisas MakGovanas iš KOM parašė nuostabią knygą „Pradžia: mokslininkas parodo, kodėl sukūrimo teorijos šalininkai klysta”. Tačiau prisiminiau, kaip mano draugas — vyrukas, dėstantis filosofiją — pastebėjo, jog paantraštė yra arogantiška: vienas žmogus ketino parodyti, kodėl viso pasaulio sukūrimo teorijos šalininkai yra tamsuoliai. Bet galbūt mums buvo galima atleisti už spaudimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktos apklausos rodo, jog net šiandien mažiau nei ketvirtadalis gyventojų tiki evoliucija.

Jei pripažinsime, kad kada nors galėjo būti koks nors nukreipiantis protas, atversime kelią sukūrimo teorijos šalininkams. Mes per ilgai ir per sunkiai kovojome, o kai kurie iš mūsų už šį tikslą buvo net įgrūsti į kalėjimą, kad nors akimirką pripažintume, jog buvo protingas kūrėjas, nes tai prilygtų baltos vėliavos iškėlimui. Buvo įsitikinę, kad žiniasklaidą triumfuotų, įsiviešpatautų neišprusimas, o dauguma žmonių ne tik nemokėtų skaityti, bet ir nebūtų susipažinęs su tikruoju mokslu.

Žvelgdamas atgal manau, jog galbūt galėjome būti atviresni, išnagrinėję ir kitas galimybes, nevengę kalbėti apie Darvino teorijos spragas, tačiau mums visada atrodė, jog per daug pastatyta ant kortos.

Forhilnorai, žinoma, nebuvo sukūrimo teorijos rėmėjai — jų pažiūros buvo tokios pačios, kaip ir bet kurių kitų mokslininkų, pripažinusių didžiojo sprogimo teoriją ir tai, jog buvo baigtinis kūrimo momentas (Einšteinui tai atrodė taip nesuderinama su sveiku protu, jog jis manė, kad, sukurdamas reliatyvumo lygtis, leidžiančias apskritai išvengti klausimo apie visatos pradžią, padarė „didžiausią klaidą savo gyvenime”).

O dabar keliai atsivėrė. Dabar visi ir visur kalbėjo apie sukūrimą ir didįjį sprogimą, ir ankstesnius egzistavimo ciklus, ir apie pagrindinių konstantų klastojimą, ir protingą projektą.

Evoliucijos teorijos šalininkams, biochemikams, kosmologams bei paleontologams buvo metami pikti kaltinimai, kad mes žinojome, — arba bent jau numanėme, — jog visa tai gali būti tiesa, ir sąmoningai ją slėpėme, atmesdami pateikiamus į žurnalus straipsnius šiomis temomis ir šaipydamiesi iš tų, kurie šias idėjas skelbė populiarioje spaudoje, bei visus, kurie rėmė antropinį kosmologijos principą, suplakdami su akivaizdžiai klystančiais fundamentalizmo šalininkais, jaunos Žemės sukūrimo teorijos šalininkais.

Žinoma, pasipylė telefono skambučiai su pageidavimais, kad duočiau interviu — pagal KOM komutatoriaus registracijos žurnalą maždaug kas tris minutes. Pasakiau skyriaus asistentei Danai, kad manęs netrukdytų, nebent paskambintų Dalai Lama ar popiežius. Žinoma, aš pajuokavau, tačiau ir Dalai Lamos, ir popiežiaus atstovai paskambino į KOM, nepraėjus nė 24 valandoms po Salbandos atradimų Briuselyje.

Kad ir kaip būčiau norėjęs įsivelti į viešus debatus, negalėjau to padaryti. Neturėjau laiko.

Stovėjau palinkęs virš savo rašomojo stalo, bandydamas surūšiuoti ant jo gulinčius popierius. Tarp jų buvo Amerikos gamtos istorijos muziejaus prašymas atsiųsti straipsnio, kurį parašiau apie nanšiungozaurus, kopiją; siūlomas paleobiologijos skyriaus biudžetas, kurį turėjau patvirtinti iki savaitės pabaigos; laiškas iš vidurinės mokyklos moksleivio, norinčio tapti paleontologu ir klausiančio patarimo dėl karjeros; Danos atsiųstos darbuotojų įvertinimo formos; kvietimas skaityti paskaitą Berlyne; pratarmės, kurią parašiau Danilovos ir Tamasakio vadovėliui, korektūra; dviejų žurnalo rankraščių straipsniai, kuriuos sutikau recenzuoti; dviejų tiekėjų mums reikalingos dervos kainos siūlymai; paraiškos forma, kurią privalėjau užpildyti, kad Dinozaurų galerijoje būtų sutvarkytas prakeiktas kamptozauro apšvietimas; mano paties knyga, atsiųsta prašant autografo; septyni — ne, aštuoni — neatsakyti laiškai kitomis temomis; mano paties praėjusio ketvirčio išlaidų ataskaitos forma, kurią privalėjau užpildyti; skyriaus tarpmiestinių pokalbių sąskaita su geltonai paryškintais numeriais, kuriais skambinę dar niekas neprisipažino.

Viso to buvo per daug. Atsisėdau, įsijungiau kompiuterį ir paspaudžiau elektroninio pašto piktogramą. Pašto dėžutėje buvo septyniasdešimt trys nauji pranešimai; Kristau, neturėjau laiko tiek daug jų peržiūrėti.

Kaip tik tuo metu pro duris įkišo galvą Dana.

— Tomai, man būtinai reikia, kad patvirtintumėte atostogų grafiką.

— Žinau, — atsakiau, — tuoj juo užsiimsiu.

— Prašau, padarykite tai kuo greičiau, — paprašė Dana.

— Pasakiau, jog užsiimsiu!

Dana nustėro. Nemanau, kad kada nors būčiau ant jos rėkęs. Kolegė dingo koridoriuje, man nespėjus atsiprašyti.

Galbūt man reikėtų atsisakyti ar patikėti kam nors kitam visas savo administracines pareigas, tačiau, jei užleisčiau skyriaus vadovo vietą, mano pareigų perėmėjas, be abejo, pareikštų, jog dabar jo teisė būti Holuso gidu. Be to, negalėjau palikti tokios netvarkos; privalėjau viską supakuoti, užbaigti, kiek pajėgsiu, kol…

Kol…

Atsidusęs nusisukau nuo kompiuterio ir vėl pažvelgiau į užverstą rašomąjį stalą.

Po velnių, man trūko laiko. Tiesiog trūko laiko.