Skaičiuojantis Dievas

4

Daugelis Žemės lyderių buvo nepatenkinti, tačiau ateiviai, matyt, nerodė jokio noro apsilankyti Jungtinėse Tautose, Baltuosiuose Rūmuose, Europos parlamente, Kremliuje, Indijos parlamente, Knesete ar Vatikane — nors visos šios institucijos kaipmat paskelbė kvietimus. Kitos dienos rytą Žemėje pasirodė dar aštuoni nežemiškieji ateiviai — ar jų holografiniai įsikūnijimai — ir visi jie buvo forhilnorai.

Vienas apsilankė psichiatrijos ligoninėje Vakarų Virdžinijoje; jį, matyt, nustebino neįprastas žmonių elgesys, ypač aštri šizofrenijos forma. (Matyt, ateivis iš pradžių buvo apsilankęs panašioje įstaigoje Kentukio valstijos mieste Luisvilyje, tačiau liko nepatenkintas tuo, kaip su juo bendradarbiavo, tad padarė tiksliai tą, ką Holusas grasino padaryti KOM — išvyko ir nukeliavo į paslaugesnę vietą.)

Kitas ateivis, nusileidęs Burundyje, gyveno su grupe gorilų, kurios, atrodo, jį gana palankiai sutiko.

Trečiasis įsitaisė pas viešąjį gynėją San Franciske, ir jį matė dalyvaujant teismo posėdžiuose per kaltinimą.

Ketvirtasis buvo Kinijoje, leido laiką su ryžius auginančiu ūkininku tolimame kaime.

Penktasis atsidūrė Egipte ir prisijungė prie archeologinių kasinėjimų Abu Singe.

Šeštasis Šiaurės Pakistane tyrinėjo gėles bei medžius.

Dar vieną matė vaikščiojantį po senas mirties stovyklas Vokietijoje, bėgiojantį po Tiananmenio aikštę ir lankantį Kosovo griuvėsius.

Ir, laimei, dar vienas pasirodė Briuselyje bei sutiko pasikalbėti su viso pasaulio žiniasklaidos atstovais. Paaiškėjo, kad jis laisvai kalba angliškai, prancūziškai, japoniškai, kiniškai (ir mandarinų, ir kantono dialektu), hindi, vokiškai, ispaniškai, olandiškai, itališkai, hebrajiškai ir dar kitomis kalbomis (bei mokėjo pamėgdžioti britų, škotų, Bruklino, Teksaso ir Jamaikos akcentus priklausomai nuo to, su kuo kalbėdavo).

Tačiau vis tiek begalė žmonių norėjo pasikalbėti su manimi. Mes su Siuzana turėjome telefonų knygoje nepaskelbtą numerį. Jį gavome prieš kelerius metus po to, kai fanatikai ėmė mus puolinėti po viešų debatų, kuriuos aš surengiau su Duana Giš iš Sukūrimo mokslinių tyrimų instituto. Tačiau vis tiek teko išjungti telefoną; jis pradėjo skambėti, vos tik per žinias buvo paskelbta apie ateivį iš kosmoso. Tačiau, mano nuostabai ir pasitenkinimui, dabar gerai miegodavau naktimis.

Kitą dieną, kai 9:15 rytą išėjau iš metro prie muziejaus, ten buvo susirinkusi didžiulė minia; lankytojams muziejus turėjo atverti duris tik po keturiasdešimt penkių minučių, tačiau šie žmonės neketino apžiūrėti eksponatų. Jie laikė plakatus su užrašais: „Sveiki atvykę į Žemę!”, „Pasiimkite mus pas save!” ir „Šlovė ateiviams!”

Vienas iš minios pastebėjo mane ir ėmė šaukti rodydamas ranka. Žmonės ėmė judėti manęs link. Laimei, nuo laiptų, vedančių iš metro stoties, iki KOM personalo įėjimo buvo gana arti, tad spėjau įsmukti vidun, miniai nespėjus manęs užpulti.

Nuskubėjau į savo kabinetą ir padėjau golfo kamuoliuko dydžio holoforminį projektorių savo rašomojo stalo viduryje. Maždaug po penkių minučių jis du kartus supypsėjo, ir priešais mane išdygo Holusas — ar bent jau holografinis jo atvaizdas. Šiandien savo liemenį jis buvo apsivyniojęs kitokia audeklo atraiža; ji buvo rausvos lašišų spalvos su juodais šešiakampiais ir susegta ne brangakmenių disku, o sidabriniu sifleigtuku.

— Džiaugiuosi vėl jus matydamas, — tariau.

Nepaisant vakar jo pasakytų žodžių, baiminausi, kad Holusas daugiau niekada nebegrįš.

— „Jei” „ga” „Ii” „ma”, — kreipėsi Holusas, — „aš” „pa” „si” „ro” „dy” „siu” „kas” „dien” „maž” „daug” „šiuo” „me” „tu”.

— Tai bus nuostabu, — atsakiau.

— Tai, jog sužinojau, kad penkių masinių išnykimų datos sutapo visuose trijuose neapgyvendintuose pasauliuose, yra tik mano darbo pradžia, — pareiškė Holusas.

Susimąsčiau dėl jo žodžių, po to linktelėjau. Net sutikus su Holuso hipoteze apie Dievą, vienu metu skirtinguose pasauliuose įvykusios nelaimės byloja, kad jo Dievą buvo ištikusi pagiežos priepuolių serija.

— Noriu ištyrinėti mažiausias evoliucijos eigos, susijusios su masiniais išnykimais, smulkmenas, — tęsė Holusas. — Paviršutiniškai atrodo, kad kiekvienas išnykimas buvo sugalvotas pastūmėti išlikusias gyvybės formas tam tikra kryptimi, tačiau norėčiau tai patvirtinti.

— Na, tada turėtume pradėti tyrinėti fosilijas, išlikusias prieš pat ir tuojau po kiekvieno išnykimo, — patariau.

— Būtent, — sutiko Holusas, energingai švytuodamas savo akių stiebeliais.

— Eime, — pakviečiau.

— Jei norite, kad eičiau kartu, privalote pasiimti projektorių, — perspėjo Holusas.

Linktelėjau, vis dar pratindamasis prie minties, jog Holusas yra per atstumą, ir paėmiau projektorių.

— Jis puikiausiai veiks, jei įsidėsite į kišenę, — pamokė Holusas.

Taip ir padariau, o po to nusivedžiau Holusą į milžinišką paleobiologijos kolekcijų patalpą, kuri yra saugyklų centro rūsyje; kad į ją patektume, neturėjome eiti pro jokias viešas muziejaus sales.

Kolekcijų patalpoje stovėjo daugybė metalinių spintų bei atvirų lentynų su fosilijomis bei gipsiniais gaubtais, dalis kurių dar neatidaryti nuo pat to laiko, kai prieš pusę šimtmečio buvo atgabenti į muziejų. Iš pradžių ištraukiau stalčių su ordoviko periodo žuvų be žandikaulių kaukolėmis. Holusas atsargiai jas apžiūrėjo. Holoforminio prietaiso perduodami jėgų laukai apibrėžė kietosios būsenos sritis, tiksliai atitinkančias tariamas ateivio kūno formas. Eidami siaurais kolekcijų patalpos praėjimais, mes kelis kartus atsitrenkėme vienas į kitą, ir mano rankos kelis kartus palietė Holuso rankas, kai jam perdavinėjau fosilijas. Kai tik perkeltas kūnas prisiliesdavo prie mano odos, pajusdavau elektrostatinį dirginimą. Tai buvo vienintelis ženklas, kad Holuso iš tiesų čia nėra.

Holusui apžiūrinėjant keistas, dideles kaukoles, atsitiktinai pasakiau, kad jos atrodo gana nežemiškai. Atrodo, kad ši pastaba nustebino Holusą.

— „Ma” „ne” „do” „mi” „na”, — tarė jis, — „jū” „sų” „su” „pra” „ti” „mas” „apie” „ne” „že” „miš” „ką” „gy” „vy” „bę”.

— Maniau, kad jūs viską apie ją žinote, — šypsodamasis atsakiau. — Tiesiosios žarnos zondavimas ir taip toliau.

— Mes jau metus stebime jūsų televizijos laidas. Tačiau įtariu, kad turite įdomesnės medžiagos, nei pamatėme.

— Ką jūs matėte?

— Laidą apie nežemišką mokslininką ir jo šeimą.

Truputį pagalvojęs, supratau, ką jis turi omenyje.

— Ak, — tariau, — „Trečias akmuo nuo saulės”. Tai komedija.

— Tai požiūrio reikalas, — atšovė Holusas. — Taip pat mačiau programą, kurioje du federaliniai agentai persekioja ateivius.

— „X failai”, — pasakiau.

Holusas pritardamas palingavo akimis.

— Man ji sukėlė nusivylimą. Laidoje be paliovos kalbama apie ateivius, tačiau jūs jų nesate matę. Labiau pamokanti buvo vaizduojamojo meno laida apie jaunus žmones.

— Pasakykite šiek tiek daugiau, kad suprasčiau, — paprašiau.

— Vienas jų vardu Kartmanas, — paaiškino Holusas.

Nusijuokiau.

— „Pietų parkas”. Stebiuosi, jog pamatę šią laidąjūs nesusikrovėte daiktų ir neišvykote namo. Žinoma, galiu jums parodyti geresnių pavyzdžių.

Apsidairiau aplink. Kolekcijų patalpos gale išvydau mūsų doktorantą, einantį pro krūvas plioceno periodo fosilijų.

— Abdusai! — pašaukiau jį.

— Taip, Tomai, — atsiliepė jis prisiartinęs, tačiau Abduso žvilgsnis buvo įbestas į Holusą, o ne į mane.

— Abdusai, gal galėtum pašokti į vaizdo kasečių nuomos punktą ir paimti man kelis filmus?

Doktorantai buvo naudingi daugeliu požiūriu.

— Paimk kvitą, ir Dana tau grąžins pinigus.

Pageidavimas buvo pakankamai keistas, kad Abdusas būtų liovęsis spoksoti į ateivį.

— Hm. Žinoma, — atsakė jis. — Žinoma.

Pasakiau, ko noriu, ir Abdusas išskubėjo.

Kartu su Holusu iki pusiaudienio apžiūrinėjome ordoviko laikotarpio pavyzdžius, po to patraukėme atgal į mano kabinetą. Įsivaizdavau, kad visoje visatoje intelektui reikia intensyvios medžiagų apykaitos. Tačiau vis tiek baiminausi, jog forhilnorą gali erzinti, kad man reikalinga pietų pertrauka (ir jis bus dar labiau suirzęs, jog nutraukęs darbą beveik nieko nevalgiau). Tačiau jis valgė kartu su manimi — tik, žinoma, Holusas valgė savo pagrindiniame erdvėlaivyje, esančiame orbitoje virš Ekvadoro. Buvo keista stebėti, kaip Holuso įsikūnijimas, kartojantis visus tikro kūno judesius, krovė maistą į valgymo angą — horizontalų griovelį liemens viršuje, išlindusį per plyšį supančiame kūną audekle. Tačiau paties maisto nesimatė, todėl Holusas atrodė kaip nežemiškas Marselis Marso[2], mėgdžiojantis valgymo procesą.

O man reikėjo tikro maisto. Siuzana buvo man įdėjusi skardinę žemuogių ir bananų energinio gėrimo ir porą viščiukų blauzdelių, likusių nuo vakarykštės vakarienės. Vienu mauku išgėriau tirštą gėrimą ir suvalgiau pusę blauzdelės. Būtų buvę geriau, jei būčiau turėjęs kitokio maisto; jaučiausi tarsi pirmykštis žmogus, ateivio akivaizdoje dantimis plėšdamas mėsą nuo kaulų, tačiau, kiek žinojau, Holusas į savo stemplę grūdo gyvus žiurkėnus.

Valgydami abu žiūrėjome Abduso atneštas vaizdajuostes; pasirūpinau, kad švietimo skyrius į mano kabinetą atneštų vaizdo grotuvą su televizoriumi.

Pirmasis filmas buvo „Arena”, originalios „Žvaigždžių kelio” serijos epizodas; sustabdžiau vaizdą, vos tik ekrane pasirodė ponas Špokas.

— Matote? — paklausiau. — Jis ateivis — vulkanas.

— „Jis” „pa” „na” „šus” „į” „žmo” „gų”, — pastebėjo Holusas, kuris vienu metu galėjo valgyti ir kalbėti.

— Atkreipkite dėmesį į ausis.

Holuso akių stiebeliai liovėsi siūbavę.

— Ir dėl to jis ateivis?

— Na, — atsakiau, — žinoma, tai žmogus, vaidinantis šį vaidmenį, tai vyrukas, vardu Leonardas Nimojus. Tačiau taip, ausys turėtų byloti, kad personažas yra ateivis iš kosmoso; šio filmo biudžetas buvo nedidelis. — Trumpam nutilau. — Čia Špokas yra tik pusiau vulkanas, kita jo pusė — žmogus.

— Kaip tai gali būti?

— Jo motina — žmogus, o tėvas — vulkanas.

— Biologiškai tai nelogiška, — atšovė Holusas. — Būtų labiau tikėtina, kad jiems pavyktų sukryžminti braškę su žmogumi; jie bent jau atsirado toje pačioje planetoje.

Nusišypsojau.

— Patikėkite, aš tai žinau. Tačiau luktelkite, šiame epizode yra dar vienas ateivis.

Pagreitintai persukau juostą ir vėl nuspaudžiau vaizdo mygtuką.

— Tai Gomas, — paaiškinau, rodydamas į beuodegį žalią roplį su sudėtinėmis akimis, dėvintį auksinę tuniką. — Jis yra kito žvaigždėlaivio kapitonas. Neblogai sugalvota, ką?

Man visada patiko šis personažas — jis man buvo panašus į dinozaurą.

— Taip, — sutiko Holusas. — Tačiau ir vėl tai reiškia, kad savo išvaizda jis yra per daug žemiškas.

— Na, guminio kostiumo viduje yra aktorius, — atsakiau.

Holuso akys nužvelgė mane taip, tarsi vėl būčiau pasirodęs kaip mulkis, sakantis akivaizdžią tiesą.

Mes truputį pažiūrėjome, kaip svirduliuoja Gomas, po to aš išėmiau kasetę ir įstačiau „Kelionę į Babelį”. Tačiau šį kartą nepersukau pagreitintai kasetės; leidau intrigai atsiskleisti.

— Ar matote? — paklausiau. — Tai Špoko tėvai. Sarekas yra grynakraujis vulkanas, o Amanda, moteris, kurią čia matote, grynakraujis žmogus.

— Neįtikėtina, — stebėjosi Holusas. — Ir žmonės tiki, kad šitoks kryžminimas yra įmanomas?

Gūžtelėjau pečiais.

— Juk čia mokslinė fantastika, — atsakiau. — Tai pramoga.

Pagreitintai persukau vaizdajuostę iki tos vietos, kur rodomas diplomatinis priėmimas. Kresnas ateivis su knysle vietoje nosies kibo prie Sareko:

— O jūs, Sarekai, — suurzgė jis. — Kaip balsuosite jūs, Sarekai iš Vulkano?

— Tai telaritas, — paaiškinau. Po to prisiminęs pridūriau: — Jis vardu Gavas.

— Jis panašus į jūsų kiaulę, — pastebėjo Holusas. — Be to, irgi atrodo per daug žemiškai.

Dar pagreitintai persukau vaizdajuostę.

— Tai andorietis, — tariau.

Ekrane išdygo mėlynaodis baltaplaukis humanoidas su dviem storomis, padalytomis į dalis antenomis, kyšančiomis iš pakaušio.

— Kuo jis vardu? — paklausė Holusas.

Tai buvo Šrasas, tačiau kažkodėl sumišau dėl to, kad žinau jo vardą.

— Neprisimenu, — atsakiau ir įstačiau kitą kasetę: specialų „Žvaigždžių karų” variantą su titrais.

Pagreitintai ją persukau iki scenos valgykloje. Holusui patiko Grydo — panašus į vabzdį Jabos pakalikas, besiginčijantis su Hanu Solu — taip pat jam patiko Plaktukgalvis bei keli kiti personažai, bet vis tiek Holusui atrodė, kad žmonija neteisingai vaizduoja nežemiškosios gyvybės atstovus. Žinoma, aš jam neprieštaravau.

— Tačiau, — pastebėjo Holusas, — jūsų filmų kūrėjams vienas dalykas pavyko.

— Koks? — paklausiau.

— Diplomatinis priėmimas: scena prie baro. Atrodo, jog visų parodytų ateivių technologijos lygis buvo maždaug vienodas.

Suraukiau antakius.

— Visada maniau, kad tai yra mažiausiai tikėtinas dalykas. Juk visatai yra maždaug dvylika milijardų metų…

— Iš tiesų jai 13,93422 milijardo, — patikslino Holusas, — suprantama, matuojant Žemės metais.

— Puiku. Visatai yra 13,9 milijardo metų, o Žemei tik maždaug 4,5 milijardo. Privalo būti kur kas senesnių ir kur kas jaunesnių už mūsiškę planetą. Manyčiau, kad yra intelektualių rasių, pranokusių mus milijonais, jei ne milijardais, metų, o kitos rasės turėtų būti bent šiek tiek primityvesnės.

— Net keliais dešimtmečiais atsilikusi nuo jūsų rasė neturėtų radijo ar erdvėlaivių, todėl jos aptikti nepavyktų, — pastebėjo Holusas.

— Teisybė. Tačiau vis tiek manyčiau, kad yra daugybė rasių, kur kas toliau pažengusių už mus, kaip, na, pavyzdžiui, kaip jūsiškė.

Holuso akys pažvelgė viena į kitą — ar tai reiškė nuostabą?

— Mes, forhilnorai, nesame labai smarkiai pažengę toliau už jūsų rasę — daugiausia šimtmečiu, tikrai ne daugiau. Tikiuosi, jog per kelis dešimtmečius jūsų fizikams pavyks padaryti didelių atradimų, kurie leis, panaudojus termobranduolinę sintezę, ekonomiškai įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio.

— Tikrai? Puiku. Tačiau… tačiau kokio amžiaus yra Beta Hydri?

Tai bent būtų sutapimas, jei žvaigždės amžius būtų toks pat kaip Saulės.

— Maždaug 2,6 milijardo Žemės metų.

— Truputį didesnis nei pusė Solio amžiaus.

— Solio? — paklausė kairioji Holuso burna.

— Taip mes vadiname Saulę, kai norime ją išskirti iš kitų žvaigždžių, — paaiškinau. — Tačiau jei Beta Hydri yra tokia jauna, stebiuosi, kad jūsų pasaulyje yra stuburinių, o ką jau ir kalbėti apie protingą gyvybę.

Holusas susimąstė dėl mano žodžių.

— Kada gyvybė atsirado Žemėje?

— Čia tikrai buvo gyvybė prieš 3,8 milijardo metų — turime tokio amžiaus fosilijų — ir galbūt gyvybė buvo net prieš keturis milijardus metų.

Ateivis negalėjo patikėti.

— O pirmieji gyvūnai, turintys stuburą, atsirado tik prieš pusę milijardo metų, tiesa? Vadinasi, kad atsirastų pirmieji stuburiniai, prireikė 3,5 milijardo metų? — Holusas išpūtė savo liemenį. — Gyvybė mano planetoje atsirado, kai jai buvo 350 milijonų metų, o stuburiniai atsirado praėjus vos 1,8 milijardo metų.

— Įdomu, kodėl evoliucija čia užtruko taip ilgai?

— Jau sakiau, — aiškino Holusas, — kad gyvybės raida jūsų ir mūsų pasaulyje manipuliavo Dievas. Galbūt jis turėjo tikslą, jog vienu metu atsirastų įvairios protingos gyvybės formos.

— Ak, — abejodamas ištariau.

— Tačiau net jei tai netiesa, — tęsė Holusas, — yra kita priežastis, dėl kurios visos keliaujančios po kosmosą rasės yra panašiai išsivysčiusios.

Pasąmonėje ėmė suktis kažkokios mintys, Karlo Sagano aiškinimas, kurį kadaise mačiau per televiziją: Dreiko lygtis. Joje buvo keli dėmenys, tarp jų žvaigždžių formavimosi greitis, dalis žvaigždžių, galinčių turėti planetas, ir taip toliau. Sudauginę visus lygties dėmenis, turėtumėte gauti spėjamą protingų civilizacijų, šiuo metu egzistuojančių Paukščių Take, skaičių. Neprisimenu visų lygties dėmenų, tačiau tikrai pamenu paskutinį, nes kai Saganas jį aptarinėjo, mane nukrėtė šiurpas.

Paskutinysis dėmuo buvo technologinės civilizacijos gyvavimo trukmė: metų skaičius nuo radijo transliacijos sukūrimo iki rasės išnykimo. Žmonės rimtai pradėjo transliuoti radiją trečiajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje; jei šaltasis karas būtų virtęs karštuoju, mūsų, kaip technologinės rūšies, gyvavimas tebūtų trukęs trisdešimt metų.

— Turite omenyje civilizacijos gyvavimo trukmę? — paklausiau. — Laiką iki ji pati save susinaikins?

— Manau, jog tai yra viena iš galimybių, — atsakė Holusas. — Mano rasei tikrai buvo iškilę sunkumų mokantis išmintingai naudoti branduolinę energiją. — Ateivis trumpam nutilo. — Man susidarė įspūdis, jog daugelį žmonių kamuoja psichikos sutrikimai.

Tokia akivaizdi temų kaita mane apstulbino.

— Mm, taip. Manau, jog tai tiesa.

— Taip pat ir daugelį forhilnorų, — tęsė Holusas. — Tai irgi kelia susirūpinimą: vystantis technologijoms, lengviau tampa sunaikinti visą populiaciją. Galiausiai technika atsiduria ne tik vyriausybių, bet ir pavienių žmonių rankose — ir kai kurie šių žmonių nėra stabilios psichinės būklės.

Tai buvo sukrečianti mintis. Naujas Dreiko lygties dėmuo: d su indeksu p — dalis jūsų gyvybės formos narių, kurie yra pamišę.

Holuso atvaizdas prisiartino prie manęs.

— Tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Sakiau, kad, prieš susitinkant su jumis, mes, forhilnorai, užmezgėme ryšį su kita gyvybės forma — rydais; tiesą sakant, mes su jais pirmą kartą susitikome maždaug prieš šešiasdešimt metų — kai nuvykome į Delta Pavonis ir ten juos atradome.

Linktelėjau.

— Taip pat sakiau, kad mūsų žvaigždėlaivis, „Merelkas”, prieš atvykdamas čia, be rydų aplankė dar šešias žvaigždžių sistemas. Tačiau jums nepasakiau, kad kiekvienoje šių sistemų kažkada buvo protingų rasių: žvaigždės, kurias jūs vadinate Epsilon Indi, Tau Ceti, Miu Kasiopėja A, Eta Kasiopėja A, Sigma Drakonis ir Grumbridžas 1618. Visose šiose žvaigždėse kažkada buvo protingos būtybės.

— Tačiau jau nebėra?

— Teisingai.

— Ką jūs ten radote? — smalsavau. — Subombarduotus griuvėsius?

Galvą užplūdo keistos nežemiškos architektūros, kurią suklaipė, išlydė ir apdegino branduoliniai sprogimai, vizijos.

— Jokių.

— Tai ką tada?

Holusas išskėtė dvi rankas ir išpūtė pilvą.

— Apleistus miestus, kurių dalis buvo nepaprastai seni — tokie seni, kad buvo giliai palaidoti po apnašų sluoksniu.

— Apleistus? — nusistebėjau. — Norite pasakyti, kad jų gyventojai išvyko kažkur kitur?

Tai patvirtindamos forhilnoro akys susilietė.

— Kur?

— Šis klausimas vis dar kelia apmaudą.

— Ar dar ką nors žinote apie kitas protingas būtybes?

— Labai daug. Jos paliko daug reliktų bei istorinių įrašų, o kartais ir palaidotus arba suakmenėjusius kūnus.

— Ir?

— Ir savo egzistavimo pabaigoje visos šios protingų būtybių rūšys buvo maždaug vienodai pažengusios, nė viena jų nebuvo sukūrusi mašinų, kurių veikimo mes nepajėgtume suprasti. Tiesa, stebino kūnų struktūrų įvairovė, nors jie visi buvo — kokią jūs vartojate frazę? — „gyvybė tokia, kokią mes pažįstame”. Visų kūnai turėjo DNR gyvybės formų.

— Tikrai? O jūs ir rydai taip pat turite DNR?

— Taip.

— Nuostabu.

— Galbūt ir ne, — atšovė Holusas. — Mes manome, kad DNR buvo vienintelė molekulė, pajėgi skatinti gyvybę; jokia kita medžiaga neturi savęs pakartojimo, informacijos saugojimo bei suderinamumo savybių. DNR gebėjimas labai stipriai susispausti leidžia jai egzistuoti mikroskopinių ląstelių branduoliuose, nors ištempta kiekviena DNR molekulė yra ilgesnė nei vieno metro.

Linktelėjau.

— Evoliucijos kurse, kurį dėsčiau, mes svarstėme, ar tai gali padaryti kuri nors kita, ne DNR, molekulė; mums nepavyko rasti alternatyvos, kuri nors kiek tiktų šiam tikslui. Ar visų nežemiškųjų DNR pagrindas yra tos pačios keturios medžiagos: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas?

— Ar tai šios? — paklausė Holusas.

Staiga jo holoforminis projektorius išspinduliavo į orą keturias žaliai švytinčias chemines formules: c₅H₅N₅ C₅H₆N₂O₂ C.HNO C₄H₅N₃O

Įdėmiai žiurėjau į jas; jau senokai buvau studijavęs biochemija.

— Hm, taip. Tai šios formulės.

— Tada taip, — atsakė Holusas. — Visur, kur radome DNR, pagrindas yra šios keturios molekulės.

— Tačiau laboratorijoje mes įrodėme, kad galima naudoti ir kitas bazines molekules; mes net sukūrėme dirbtinę DNR, kurioje naudojamos ne keturios, o šešios bazės.

— Abejoju, ar, norint tai pasiekti, buvo reikalinga nepaprasta intervencija, — atšovė Holusas.

— Nežinau, tik spėju, — atsakiau, pagalvodamas apie viską. — Šeši kiti pasauliai, — tariau, bandydamas juos mintyse įsivaizduoti.

Ateivių planetos.

Negyvos planetos.

— Šeši kiti pasauliai, — pakartojau. — Visi apleisti.

— Teisingai.

Ieškojau tinkamo žodžio.

— Tai… baugina.

Holusas dėl to nesiginčijo.

— Orbitoje aplink Sigma Drakonis II, — pasakojo jis, — radome tai, kas buvo panašu į erdvėlaivių laivyną.

— Ar manote, kad įsibrovėliai išnaikino tenykštę gyvybę?

— Ne, — atsakė Holusas. — Buvo akivaizdu, kad erdvėlaivius pagamino tos pačios būtybės, kurios pastatė miestus apačioje esančioje planetoje, o vėliau juos paliko.

— Jie statė kosminius laivus?

— Taip.

— Ir visi paliko planetą?

— Matyt.

— Tačiau nesinaudodami erdvėlaiviais, kuriuos paliko?

— Būtent.

— Tai… paslaptinga.

— Be abejonės.

— O kaip dėl fosilijų šiose planetose? Ar ir jose buvo masiniai išnykimai, sutampantys su mūsiškiais?

Holusas pakrutino savo akių stiebelius.

— Sunku pasakyti; jei būtų lengva išstudijuoti fosilijas, nevykdant mokslinių tyrimų dešimtmečiais ar šimtmečiais, niekada nebūčiau atvykęs pas jus. Tačiau, kiek galime spręsti, ne, nė vienoje iš apleistų planetų nebuvo masinių išnykimų prieš 440, 305, 225,210 ir 65 milijonus metų.

— Ar kurios nors iš šių civilizacijų buvo vienalaikės?

Holusas puikiai mokėjo anglų kalbą, tačiau kartais jam pasitaikydavo nesuprantamų žodžių?

— Atleiskite?

— Ar kuri nors šių civilizacijų gyvavo tuo pat metu kaip ir kažkuri kita?

— Ne. Atrodo, jog seniausioji baigėsi prieš tris milijardus metų; jauniausioje, trečioje Grumbridžo 1618 žvaigždės planetoje, maždaug prieš penkerius tūkstančius metų. Tačiau…

— Taip?

— Tačiau, kaip sakiau, visos protingos gyvybės formos atrodė panašiai išsivysčiusios. Žinoma, architektūriniai stiliai labai skyrėsi. Pavyzdžiui, mūsų inžinieriai išardė orbitinį erdvėlaivį, kurį radome Sigma Drakonis II; jame pritaikyti skirtingi kelių problemų sprendimai palyginti su tais, kuriuos naudojame mes, tačiau erdvėlaivis nebuvo iš esmės daug geresnis — galbūt keliais dešimtmečiais pranokęs tai, ką esame sukūrę. Šitaip buvo visose paliktose planetose: jų gyventojai buvo tik šiek tiek toliau pažengę už rydus ar forhilnorus — ar, beje, už homo sapiens.

— Jūs manote, kad šitaip atsitinka visoms protingoms būtybėms? Jos pasiekia tokį tašką, kai paprasčiausiai palieka savo gimtąsias planetas?

— Būtent, — atsakė Holusas. — Arba kažkas — galbūt pats Dievas — atvyksta ir jas pasiima.