Skaičiuojantis Dievas

5

Holuso buvimą smarkiai išreklamavo KOM narių skyrius („Remkite muziejų, pritraukiantį lankytojus iš viso pasaulio — ir net už jo ribų!”), tad pirmąją savaitę po forhilnoro apsilankymo lankytojų skaičius gerokai išaugo. Tačiau kai pasidarė aišku, jog mažai tikėtina, kad kosminis keltas vėl nusileis ir ateivis iš kosmoso vėl vaikščios šaligatviu, pakils laiptais bei pereis vestibiulį, lankytojų minios vėl sumažėjo iki įprasto lygio.

Daugiau nebemačiau KSŽT agentų. Ministras pirmininkas iš tiesų buvo užsukęs į KOM susitikti su Holusu; suprantama, jog Kristina jo apsilankymą pavertė įspūdinga fotosesija. Keli žurnalistai oficialiai paprašė Kretjeno, kad šis užtikrintų, jog ateiviui bus leidžiama neužpuldinėjamam tęsti darbą — būtent to norėjo Kanados žmonės, remiantis Maklyno apklausos duomenimis. Ministras pirmininkas iš tiesų patikino, kad taip ir bus, tačiau aš įtariu, jog KSŽT operatyviniai darbuotojai kažkur tykojo nematomi.

Ketvirtąją Holuso lankymosi Toronte dieną aš su juo vėl buvau saugyklų centro rūsyje įsikūrusioje kolekcijų salėje. Ištraukęs metalinį stalčių, rodžiau Holusui skalūno luitą su puikiai išsilaikiusiu euripteridu. Pavyzdį perkėlėme ant darbastalio, ir Holusas dešine akimi pažvelgė pro smarkiai didinančią lupą, pritvirtintą prie metalinio rėmo, kurios lęšį apšvietė fluorescencinis vamzdelis. Trumpam susimąsčiau apie šio reiškinio fiziką: į padidintą atvaizdą žvelgė imituojama akis, o informacija kažkaip buvo perduodama tikrajam Holusui, skrendančiam orbitoje virš Ekvadoro.

Žinau, žinau, — tikriausiai man nereikėjo kreipti į tai dėmesio. Tačiau, po velnių, po to, kai Holusas apie tai užsiminė, naktimis negalėjau užmigti.

— Iš kur žinote, — galiausiai paklausiau jo, — kad buvo visatos kūrėjas?

Holuso akių stiebeliai išlinko ir pažvelgė į mane.

— Visata buvo aiškiai suprojektuota; o jei yra projektas, turėjo būti ir projektuotojas.

Pajudinau kaktos raumenis, kaip darydavau, kai norėdavau kilstelėti antakius.

— Man ji atrodo atsitiktinė, — paprieštaravau. — Turiu omenyje tai, kad žvaigždės nėra išdėstytos geometrinėmis figūromis.

— Atsitiktinume slypi didis grožis, — atšovė Holusas. — Tačiau aš kalbu apie fundamentalesnį projektą. Visatos svarbiausi parametrai yra tiksliai suderinti beveik idealiu laipsniu, kad galėtų palaikyti gyvybę.

Buvau gana tvirtai įsitikinęs, jog žinau, kurlink jis pakreips kalbą, tačiau paklausiau:

— Kaip?

Kad ir kaip ten būtų, pamaniau, kad jis gali žinoti kažką, ko nežinau aš, ir iš tiesų, mano didelei nuostabai, būtent taip ir atsitiko.

— Jūsų mokslas žino keturias pagrindines jėgas; tačiau iš tiesų jų yra penkios, tik jūs dar neatradote penktosios. Jums žinomos keturios jėgos yra gravitacija, elektromagnetizmas, silpnoji branduolinė jėga ir stiprioji branduolinė jėga; penktoji jėga yra atstūmimo, veikianti itin dideliais atstumais. Visų šių jėgų stiprumas labai kinta, tačiau jei jis nors truputį skirtųsi nuo dabartinio, visata, kokią mes pažįstame, neegzistuotų ir gyvybė niekada neatsirastų. Paimkime, pavyzdžiui, gravitaciją; jei ši jėga būtų nors truputėlį stipresnė, visata jau seniai būtų suirusi. Jei ji būtų bent šiek tiek silpnesnė, žvaigždės niekada nebūtų susiformavusios.

— Truputį, — tarsi aidas pakartojau.

— Taip, jei kalbame apie tuos du scenarijus; aš turiu omenyje šimtus ir tūkstančius kartų. Norite geresnio pavyzdžio? Puiku. Suprantama, jog žvaigždės privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp gravitacinės jėgos, savo masės, kuri stengiasi jas suardyti, ir savo skleidžiamos šviesos bei šilumos sukeltos elektromagnetinės jėgos. Tik siaurame šių jėgų reikšmių diapazone galima išlaikyti pusiausvyrą, leidžiančią žvaigždėms egzistuoti. Vienu kraštutiniu atveju susiformuoja mėlynosios milžinės, kitu — raudonosios nykštukės, bet nė vienoje šių žvaigždžių rūšių sistemoje negali atsirasti gyvybė. Laimei, beveik visos žvaigždės patenka į tarpą tarp šių kraštutinumų — būtent dėl akivaizdaus skaitmeninio pagrindinių gamtos konstantų sutapimo. Jei, pavyzdžiui, gravitacijos stiprumas skirtųsi — luktelkite; privalau tai paversti į jūsų dešimtainę sistemą — viena 10⁴⁰ dalimi, šis skaitmeninis sutapimas būtų pažeistas, ir visos visatos žvaigždės būtų arba mėlynosios milžinės, arba raudonosios nykštukės; nebūtų geltonų saulių, šviečiančių panašioms į Žemę planetoms.

— Tikrai? Tik viena 10⁴⁰ dalimi?

— Taip. Panašiai yra ir su stipriąja branduoline jėga, laikančia atomų branduolius krūvoje, nors teigiamo krūvio protonai ir stumia vienas kitą: jei ši jėga būtų nors truputėlį silpnesnė nei yra, atomai niekada nesusiformuotų — jiems to neleistų padalyti protonų atostūmio jėga. O jei ji būtų nors truputėlį stipresnė, galėtų egzistuoti tik vandenilio atomas. Ir vienu, ir kitu atveju visatoje nebūtų žvaigždžių, o planetose gyvybės.

— Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad kažkas parinko šiuos duomenis?

— Būtent.

— Iš kur žinote, kad tai nėra vieninteliai dydžiai, kuriuos gali turėti šios konstantos? — paklausiau. — O gal tiesiog kitaip ir būti negali.

Ateivio liemuo išsipūtė.

— Įdomi mintis. Tačiau mūsų fizikai įrodė, kad teoriškai iš tiesų įmanomi ir kiti rodikliai. O tikimybė, kad dabartiniai dydžiai atsirado atsitiktinai, yra vienas iš šešių su tiek nulių, kad galite įrašyti nulį į kiekvieną visatos neutroną bei protoną, ir vis tiek skaičius nebus užrašytas iki galo.

Linktelėjau. Esu girdėjęs įvairius samprotavimus šiuo klausimu. Atėjo metas ištraukti savo kozirį.

— Galbūt iš tiesų egzistuoja visos galimos šių konstantų reikšmės, — sutikau, — tačiau skirtingose visatose. Galbūt yra begalinis lygiagrečių visatų skaičius, kurių kiekvienoje nėra gyvybės, nes jai atsirasti neleidžia fiziniai parametrai. Jei taip, tada nėra nieko nuostabaus, kad mes esame šioje visatoje, turint omenyje tai, jog tai vienintelė iš visų įmanomų visatų, kurioje mes galime būti.

— Ak, — pertraukė Holusas. — Suprantu…

Patenkintas savimi, susikryžiavau rankas ant krūtinės.

— Suprantu, — tęsė ateivis, — kur slypi jūsų neteisingo supratimo šaknys. Praeityje dauguma mano pasaulio mokslininkų buvo ateistai arba agnostikai. Mes seniai žinojome apie akivaizdžias tiksliai suderintas jėgas, valdančias mūsų visatą; man susidaro įspūdis, kad ir jūs jau esate kažkiek su jomis susipažinę. Ir tas pats argumentas — jog galbūt yra begalinis skaičius visatų, kuriose egzistuoja alternatyvių pagrindinių konstantų reikšmių kontinuumas — leido ankstesnėms forhilnorų mokslininkų kartoms atmesti kūrėjo sąvoką. Kaip jūs sakote, jei kažkur kitur egzistuoja visos įmanomos reikšmės, nieko nuostabaus, kad yra viena visata, valdoma tam tikru reikšmių rinkiniu, kurio dėka yra įmanoma gyvybė.

Tačiau pasirodo, kad nėra jokių ilgalaikių lygiagrečių visatų, kurios tuo pačiu metu egzistuotų su mūsiške; jų ir negali būti. Mano pasaulio fizikams pavyko sukurti tai, ką, matyt, bando padaryti jūsiškiai: didžiąją vieningą teoriją, apimančią viską. Per jūsų televiziją bei radiją nedaug sužinojau apie žmonių įsitikinimus kosmologijos klausimais, tačiau jei jūs laikotės ką tik pareikšto įsitikinimo, spėju, kad jūsų kosmologai dabar yra stadijoje, kurioje mano, jog visata greičiausiai atsirado pagal didžiojo sprogimo modelį. Ar aš teisus?

— Taip, — atsakiau.

Holusas pasiūbavo.

— Forhilnoro fizikai irgi laikėsi šio įsitikinimo — nuo jo priklausė daugelio reputacija — kol nebuvo atrasta penktoji sąveikos rūšis, penktoji pagrindinė jėga; šis atradimas buvo susijęs su revoliuciniu perversmu energijos gavybos srityje, leidusiu mums įgreitinti erdvėlaivius beveik iki šviesos greičio, nepaisant reliatyvumo teorijos teiginio, kad erdvėlaivių masė, artėjant prie šio greičio, nepaprastai padidėja.

Holusas pamindžikavo savo šešiomis kojomis ir tęsė toliau:

— Didžiojo sprogimo modeliui reikia, kad visata būtų plokščia: nei atvira, nei uždara, kuri iš esmės gyvuotų begalinį laiką; tačiau pagal šį modelį įmanomas lygiagrečių visatų egzistavimas. Bet, norint įvesti penktąją jėgą, teko modifikuoti šią teoriją, kad būtų išsaugota simetrija; po šios modifikacijos atsirado nuosekli didžioji vieninga teorija — kvantinė teorija, įvertinanti visas jėgas, įskaitant gravitaciją. Didžiojoje vieningoje teorijoje yra trys svarbios nuostatos.

Pirma, mūsų visata yra ne plokščia, o uždara: ji iš tiesų prasidėjo didžiuoju sprogimu ir egzistuos dar daug milijardų metų, tačiau galiausiai susispaus į juodąją skylę per didįjį susitraukimą.

Antra, šis, dabartinis, sukūrimo ciklas eina ne daugiau kaip po aštuonių didžiojo sprogimo ir didžiojo susitraukimo svyravimų — mes esame ne begalinėje visatų grandinėje, o tik vienoje iš nedaugelio kada nors egzistavusių visatų.

— Tikrai? — nusistebėjau.

Buvau įpratęs, kad kosmologija man pateiktų arba begalybę, arba reikšmes, tiksliai lygias vienetui. Aštuoni atrodė neįprastas skaičius, todėl tai ir pasakiau.

Holusas sulenkė kojas per viršutinius sąnarius.

— Supažindinote mane su Cenu — jūsų etatiniu astronomu. Pasikalbėkite su juo; Čenas tikriausiai pasakys, jog net jūsų didžiojo sprogimo modelis, reikalaujantis, kad visata būtų plokščia, leidžia daryti prielaidą, jog prieš tai buvo labai ribotas svyravimų skaičius, jei jų buvo apskritai. Įtariu, kad Čenui atrodys visai logiška sužinoti, jog dabartinė tikrovės iteracija yra viena iš labai mažo kada nors egzistavusių visatų skaičiaus.

Holusas nutilo, po to tęsė toliau:

— Ir trečioji didžiosios vieningos teorijos nuostata yra tokia: jokia lygiagreti visata neegzistuoja kartu su mūsiške ir neegzistavo kartu nė su viena iš ankstesnių visatų, išskyrus visiškai identiškas visatas su tiksliai tomis pačiomis fizinėmis konstantomis, kurios trumpam buvo atsiskyrusios nuo dabartinės visatos, tačiau beveik tuojau pat vėl su ja susijungė, šitaip sukeldamos kai kuriuos kvantinius reiškinius.

Reikia pripažinti, kad išsakytų nuostatų pagrindimo matematinis aparatas yra gana painus, tačiau ironiška yra tai, jog rydai intuityviai sukūrė identišką modelį. Visa ko teorija leido padaryti gausybę prognozių, kurios vėliau buvo eksperimentiškai patvirtintos; ši teorija išlaikė visus testus. Kai supratome, kad negalime remtis supratimu, jog ši visata yra viena iš daugelio, intelektualaus projekto argumentas tapo svarbiausiu forhilnorų protui. Kadangi mūsiškė visata yra viena iš maksimaliai devynių kada nors egzistavusių, kad turėtų šiuos neįtikėtinus projektinius parametrus, reiškia, jog juos iš tiesų parinko protas.

— Net jei galbūt keturių — atleiskite, penkių — pagrindinių jėgų reikšmės yra tariamai visiškai neįtikėtinos, — paprieštaravau, — tai viso labo tėra penki atskiri sutapimai ir, nors tai labai neįtikėtina, penki sutapimai iš tiesų galėjo įvykti atsitiktinai vos per devynias iteracijas.

Holusas pasisūpavo.

— Jūsų atkaklumas intriguoja, — pareiškė jis. — Tačiau ne tik penkių jėgų reikšmės yra, matyt, suprojektuotos; daugelis kitų visatos funkcionavimo aspektų taip pat atrodo labai tiksliai suderinti.

— Pavyzdžiui?

— Jūs ir aš esame sudaryti iš sunkiųjų elementų: anglies, deguonies, azoto, kalio, geležies ir taip toliau. Kai visata gimė, vieninteliai tuo metu egzistavę elementai buvo vandenilis bei helis, ir jų santykis buvo maždaug trys su vienu. Tačiau branduoliniuose žvaigždžių žaizdruose vandenilis jungiasi į sunkesnius elementus, ir atsiranda anglis, deguonis ir taip toliau, žodžiu — visa periodinė lentelė. Visi sunkieji elementai, iš kurių sudaryti mūsų kūnai, buvo nukalti seniai mirusių žvaigždžių branduoliuose.

— Žinau. „Mes visi esame žvaigždžių medžiaga”, — kaip mėgdavo sakyti Karlas Saganas.

— Būtent. Iš tiesų jūsų ir mano pasaulio mokslininkai mus vadina angliavandeniliais grindžiamomis gyvybės formomis. Tačiau tai, kad anglį sukuria žvaigždės, labai priklauso nuo anglies branduolio rezonansinės būsenos. Kad atsirastų anglis, du helio branduoliai privalo būti sukibę tol, kol įjuos smogs trečiasis — trys helio branduoliai suteikia šešis neutronus bei šešis protonus, o tai ir yra anglies receptas. Tačiau jei anglies rezonansinis lygis būtų vos keturiais procentais žemesnis, toks tarpinis poravimasis nevyktų, ir anglis nebūtų sukurta, vadinasi, nebūtų jokios organinės chemijos. Šie sunkieji elementai yra Žemėje todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis — koks tai žodis? Kai sprogsta didelė žvaigždė?

— Supernova, — pasufleravau.

— Taip. Šie sunkieji elementai yra čia todėl, kad tam tikra žvaigždžių dalis virsta supernovomis ir išspjauna savo jungimosi produktus į tarpžvaigždinę erdvę.

— Vadinasi, jūs teigiate, jog tai, kad žvaigždė tampa supernova, yra kažkas, ką taip pat turi suprojektuoti Dievas?

— Tai nėra taip primityvu.

Pauzė.

— Ar žinote, kas atsitiktų Žemei, jei kuri nors netoli esanti žvaigždė taptų supernova?

— Jei mes būtume pakankamai arti, įtariu, jog iškeptume.

Aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje Deilas Raselas propagavo teoriją, kad gyvūnų išnykimo kreidos laikotarpio pabaigoje priežastis buvo netoli esančios supernovos sprogimas.

— Būtent. Jei per pastaruosius kelis milijardus metų kada nors būtų atsiradusi vietinė supernova, jūsų čia nebūtų. Beje, nė vieno iš mūsų nebūtų, nes mūsų pasauliai yra gana arti vienas kito.

— Vadinasi, supernovos negali atsirasti per dažnai ir…

— Teisingai. Tačiau jos taip pat negali atsirasti ir per retai. Būtent supernovų sprogimų sukeltos smūgio bangos sukelia planetų sistemų formavimąsi iš dulkių debesų, supančių kitas žvaigždes. Kitaip sakant, jei netoli jūsų saulės niekada nebūtų buvę jokios supernovos, dešimt planetų, skriejančių aplink saulę, nebūtų susiformavusios.

— Devynios, — pataisiau jį.

— Dešimt, — tvirtai pakartojo Holusas. — Nesiliaukite stebėję.

— Jo akių stiebeliai susiūbavo. — Ar matote keblumą? Kai kurios žvaigždės turėjo virsti supernovomis, kad atsirastų sunkieji elementai, reikalingi formuotis gyvybei, tačiau jei susiformuotų per daug supernovų, jos būtų išnaikinusios užsimezgusią gyvybę. O jei jų atsirastų nepakankamai, būtų labai nedaug planetinių sistemų. Lygiai kaip pagrindinės fizinės konstantos ir anglies rezonansiniai lygiai, ir vėl atrodo, jog supernovų atsiradimo tempas buvo tiksliai parinktas iš labai siauro galimai priimtinų reikšmių diapazono; bet koks žymesnis nukrypimas reikštų visatą be gyvybės ar net be planetų.

Stengiausi tvirčiau atsiremti kojomis į žemę. Suskaudo galvą.

— Tai taip pat galėjo būti atsitiktinis sutapimas, — pareiškiau.

— Tai arba atsitiktinis sutapimas, uždėtas ant kito tokio sutapimo, — atsakė Holusas, — arba sąmoningas projektas. Dar daugiau. Pavyzdžiui, paimkime vandenį. Visos mums žinomos gyvybės formos išsivystė vandenyje, ir visųjų biologiniams procesams reikalingas vanduo. Nors atrodo, jog vanduo yra paprastas cheminis junginys — tik du vandenilio atomai, susijungę su deguonies atomu — iš tiesų tai nepaprasta medžiaga. Kaip žinote, dauguma cheminių junginių vesdami traukiasi, o šildami plečiasi. Vanduo irgi šitaip elgiasi, tačiau tik tol, kol pradeda užšalti. Tada jis elgiasi stulbinamai: vanduo pradeda plėstis, nors vis labiau šąla, ir iš tiesų tampa mažiau tankus nei tada, kai buvo skystis. Žinoma, jog būtent dėl to ledas plūduriuoja, o ne skęsta. Mes esame taip įpratę tai matyti, ar tai būtų ledo kubeliai gėrimo stiklinėje, ar padengusi tvenkinį pluta, kad paprastai net nesusimąstome. Tačiau kitos medžiagos šitaip nesielgia: sušaldytas anglies dvideginis — tai, ką jūs vadinate sausu ledu — skęsta skystame anglies dvideginyje; švino luitas paskęs išlydyto švino katile.

Tačiau vandens ledas plūduriuoja — ir jei jis šitaip nesielgtų, gyvybė būtų neįmanoma. Jei ežerai ir vandenynai užšaltų iš apačios į viršų, už ekvatoriaus juostų nebūtų jokios jūros ar ežerų dugno ekologijos. Tiesą sakant, jei jie pradėtų užšalti, vandens kūnai šaldami sukietėtų ir amžiams tokie išliktų; būtent po ledu tekančio vandens srovė skatina tirpimą pavasarį — štai kodėl ledynai, po kuriais nėra tokių srovių, tūkstantmečius egzistuoja sausumoje šalia skystų ežerų.

Įdėjau euripterido fosiliją atgal į stalčių.

— Sutinku, kad vanduo — nepaprasta medžiaga, tačiau…

Holusas suglaudė akis.

— Tačiau šis keistas plėtimasis prieš užšąlant nėra vienintelė nuostabi vandens terminė savybė. Tiesą sakant, vanduo turi septynis skirtingus terminius parametrus, ir visi jie chemijos pasaulyje yra unikalūs ar beveik unikalūs, ir visi jie yra būtini gyvybei egzistuoti. Tikimybę, kad bet kuris jų įgytų reikšmę, nukrypusią nuo tos, kurią turi, reikia dauginti iš tikimybės, jog ir kitų šešių parametrų reikšmės bus panašiai nukrypusios. Tikimybė, kad vanduo atsitiktinai turėtų šias unikalias termines savybes, yra beveik lygi nuliui.

— Beveik, — pakartojau, tačiau balsas pradėjo tuščiai skambėti net man pačiam.

Holusas nekreipė į mane dėmesio.

— Vanduo yra unikalus ne tik dėl savo terminių savybių. Iš visų medžiagų tik skysto seleno paviršiaus įtempimo jėga yra didesnė už vandens. Būtent dėl didelės paviršiaus įtempimo jėgos vanduo giliai įsiskverbia į plyšius akmenyse ir, žinoma, kaip pastebėjome, elgiasi neįtikėtinai, nes plečiasi užšaldamas ir skaldo šiuos akmenis. Jei vandens paviršiaus įtempimo jėga būtų mažesnė, nevyktų dirvos formavimosi procesas. Maža to: jei vandens klampa būtų didesnė, negalėtų atsirasti apytakos sistemos — jūsų ir mano kraujo plazma iš esmės yra jūros vanduo, tačiau nėra tokių biocheminių procesų, kurie galėtų teikti širdžiai energiją, reikalingą pakankamai ilgą laiką pumpuoti pastebimai klampesnį skystį.

Ateivis nutilo.

— Galėčiau tęsti, — tarė jis, — pasakodamas apie nuostabius, rūpestingai suderintus parametrus, dėl kurių gyvybė tampa įmanoma, tačiau tiesa yra paprasta: jei bet kuris jų — nors vienas iš šios ilgos grandinės — būtų kitoks, visatoje nebūtų gyvybės. Mes arba esame neįsivaizduojamai neįtikėtinas laimingas atsitiktinumas — kur kas labiau neįtikėtinas nei tikimybė ištisą šimtmetį kiekvieną savaitę laimėti jūsų provincijos loterijoje — arba visata ir jos komponentai buvo tikslingai bei labai rūpestingai suprojektuota, kad galėtų atsirasti gyvybė.

Krūtinę nutvilkė skausmas, tačiau nekreipiau į jį dėmesio.

— Ir vis tiek tai netiesioginis Dievo buvimo įrodymas, — atrėžiau.

— Jūs žinote, — atsakė Holusas, — kad esate didelė mažuma net savo rūšyje. Pagal tai, ką mačiau per CNN, šioje planetoje yra tik 220 milijonų ateistų, o iš viso gyventojų 6 milijardai. Tai tik trys procentai viso gyventojų skaičiaus.

— Kalbant apie faktus, tiesa nėra demokratiškai atrandama, — atšoviau. — Dauguma žmonių nemąsto kritiškai.

Holuso balse pasigirdo nusivylimo gaidelės.

— Tačiau jūs esate išsilavinęs, kritiškas mąstytojas, ir aš jums matematinėmis sąvokomis, kurios labiau nei bet kas moksle yra įtikinamos, paaiškinau, kodėl Dievas privalo egzistuoti — ar bent privalėjo kažkada egzistuoti. Ir jūs vis tiek neigiate jo buvimą.

Skausmas krūtinėje stiprėjo. Žinoma, jis nurims.

— Taip, — atsakiau. — Aš neigiu Dievo buvimą.