Nuostabios Marko Polo kelionės

ŠVIESIAAKĖ MERGAITĖ

Balcho miestas išsidėstęs Persijos šiaurės rytų pasienyje. Kadaise jis vadinosi „Amu al Bulatas“, tai yra „visų miestų motina“. Pasakojama, kad šiame mieste prieš daugel šimtų metų Aleksandras Didysis paėmė sau už žmoną persų karaliaus Darijaus dukterį. Pasakiškai graži buvusi miesto mečetė. Ant kalno stovėjusi didinga pilis. Miesto siena juosė žalumynuose skendinčius marmurinius rūmus, gyvenamus namus, dirbtuves, mečetes ir turgus. Už miesto vartų plytėjo vaisių sodai ir plantacijos.

Bet štai atėjo sunkūs 1220-ieji metai, kuriuos dar prisimena seni vietos gyventojai. Kalbėdami apie to meto įvykius, jie baimingai apsidairo, ar kartais kas nesiklauso iš šalies.

Kai baisusis mongolų valdovas Čingischanas prisiartino prie miesto, seniūnai išėjo su dovanomis jo pasitikti. Jie norėjo apsaugoti „visų miestų motiną“ nuo sugriovimo ir išgelbėti gyventojus nuo mirties. Bet Čingischanas buvo negailestingas — jis įsakė miestą sugriauti ir jo gyventojus išžudyti.

Nuo tų laikų praėjo penki dešimtmečiai, bet nuniokoto miesto griuvėsiai vis dar priminė siaubingą mongolų antplūdį.

Nedidelėje aikštėje, ties apgriuvusia siena, stovėjo arba sėdėjo apie pusšimtis vyrų, moterų ir vaikų. Jie abejingai žvalgėsi aplinkui, rausėsi po savo ryšulėlius arba šlaistėsi prie sienos, kol rūstus šeimininko balsas arba lazdos smūgiai primindavo jiems tikrovę.

Diena buvo rūškana. Nuo kalnų pūtė rudeninis vėjas. Pirkėjai nesirodė, ir vergų pirkliai buvo blogai nusiteikę. Ant žemės, parietusi kojas, sėdėjo liesa, suvargusi mergaitė. Basos, purvinos jos kojos nuo lazdos smūgių buvo mėlynos ir žaizdotos. Šiandien vergų pirklys jau penktą kartą ištempė mergaitę į turgų ir siuto, kad niekas jos neperka. Šviesios vergės akys buvo blausios. Ji nubraukė užkritusius ant veido plaukus, kažkokia moteris padavė jai duonos gabalą.

— Valgyk, Ašima, — pasakė ji. — Atsargiai, tavo šeimininkas eina!..

Bet Ašimą jau spėjo paslėpti duoną už nugaros.

— Ką jūs ten kuždatės? — suriaumojo pirklys.

— Nieko, mano pone, — atsakė mergaitė ir susigūžė, laukdama smūgio.

Tiesa, smūgiai nebuvo pats baisiausias dalykas — prie jų galima pamažu priprasti. Jie labai skaudūs tik iš pradžių, ypač jei dar neužgijusios senos žaizdos. Paskiau skausmas palaipsniui praeina. Kur kas baisiau yra alkis ir troškulys — amžini vergiško mergaitės gyvenimo palydovai.

Ašima prisiminė Geltonąją upę.

Ji teka žemai slėnyje, ir plaukiančios ja baržos atrodo ne didesnės kaip bambuko lapai. Kelias nuo kranto staigiai kyla į kalną, ir įkalnėn vis traukia ir traukia vergai su sunkiais nešuliais ant pečių. Saulė svilina palinkusias, prakaituotas jų nugaras. Jie tempia maišus, molinius vamzdžius, geležį, audinių ryšulius — iš laivų ir valčių nuo saulėtekio iki saulėlydžio kraunamos įvairiausios prekės. Ašima jaučia, kad jos jėgos senka. Atsirėmusi į stulpą, ji svajoja apie dubenėlį su ryžiais, apie vandens ąsotį ir susmunka. Bet štai suriaumoja prižiūrėtojas. Mergaitė vargais negalais atsitiesia, ima savo naštą ir svirduliuodama vėl įsijungia į nešikų virtinę.

Kada tai buvo?.. Ašima jau nebesupaiso. Ji stengiasi nieko negalvoti, nes mintys žlugdo visas viltis, o neviltis dar blogiau, negu lazdos smūgiai, negu alkis ir troškulys. Neviltis išblaško net svajones, ir žmogui nieko kito nebelieka — tik rankos, godžiai stveriančios kiekvieną pamestą kaulą.

— Ašima, kelkis, — sušnibždėjo jai moteris. — Paslėpk duoną!

Mergaitė atsitiesė ir nustebusi apsidairė, ranka graibydama duonos. Šeimininkas jos nemušė?

— Stokis, brangioji, — išgirdo Ašima švelnų jo balsą.— Šis ponas domisi tavimi.

— Kodėl gi nestoji, kvailiuke? — paragino ją moteris.

Šalia stoviniavo praeiviai, o vergų pirkliai, tikėdamiesi pasipelnyti, statė į eilę savo prekes.

— Kelkitės, tinginiai! Argi nematot, kad atėjo pirkėjas!

Pirkliai stengėsi perrėkti vienas kitą.

— Tik pažvelkite štai į šį vyruką, kilnusis pone! Koks raumeningas!

— Štai ši moteris — ištverminga kaip mulas!

— Šimtas penkiasdešimt dukatų už šį jaunuolį!

Stambaus sudėjimo vyras, sukėlęs pirkliams tokį sąmyšį ir aplinkui sustojusiems žiopliams smalsumą, nekreipė jokio dėmesio į tuos šūkavimus. Jis tiriamu žvilgsniu žiūrėjo į sulysusią mergiotę ir aiškinosi su jos šeimininku kažkokia svetima kalba. Iš pradžių galinga pirkėjo figūra išgąsdino Ašimą — ji nežinojo, ar reikia džiaugtis, ar bijoti, kad tasai milžinas ja susidomėjo.

Ar jis iš tikrųjų pirks ją? Mergaitė pažvelgė į nepažįstamąjį. Dėl juodų žandenų jo veidas atrodė rūstus ir grėsmingas. „Toks vienu smūgiu užmuštų“, — pagalvojo ji. Jis buvo gražiai apsirengęs— tikriausiai svetimšalis. Jo akys Ašimai pasirodė geros, ji įžvelgė jose užuojautą. Mergaitė įdėmiai klausėsi derybų, kurios buvo vedamos persų kalba su svetimų žodžių priemaiša. Ir jai nubudo nedrąsi viltis.

Nepažįstamasis pažvelgė į žaizdotas mergaitės kojas, ir jo veidas paniuro. Vergų pirklys tuojau pat sugalvojo kažkokį pasiteisinimą. Jis ėmė pataikūniškai įtikinėti pirkėją, vadino Ašimą maža princese, kuriai reikia šiek tiek priežiūros.

Svetimšalis susimąstė. Jis padėjo ranką mergaitei ant peties, bet ši atšoko. „Dabar jis pamatė, kaip aš sulysusi, ir nepirks manęs“, — dingtelėjo Ašimai. Ir vilties kibirkštėlė užgeso. Stambusis svetimšalis dar kartą pažvelgė į mergaitę ir, neryžtingai apsisukęs, nuėjo.

Įtūžęs pirklys bloškė ją prie sienos.

— Tai nenaudėlė! Niekas tavęs nenori.

Ašima vėl atsisėdo ant žemės ir susigūžusi įbedė akis į vieną tašką.

— Tu turi šypsotis, kai ateina pirkėjai, — pasakė jai šalia sėdinti moteris. — O tu stovėjai lyg mietą prarijus. Na, valgyk savo duoną.

Mergaitė išsitraukė skarmaluos paslėptą duoną ir atsikando gabalą.

Ūkanota diena išsigiedrino. Praslinko dar keletas valandų. Ašima sustiro, besėdėdama ant žemės. Pradėjo temti.

— Kelkis! — riktelėjo pirklys. — Dvidešimt dukatų sumokėjau už tave, — graužėsi jis. — O dabar niekas tavęs neperka. Koks aš buvau kvailys!

Jis net nemušė mergaitės — tokia didelė buvo jo panieka.

Stojo tamsi, bežvaigždė naktis. Vergų pirklys davė Ašimai gabalą duonos ir ąsotį vandens; kojas sukaustė surūdijusia grandine.

Ašima gulėjo viena medinėje pašiūrėje šalia namo. Pro plyšius pūtė vėjas. Ji įsikniso į šnarančius šiaudus ir susitraukusi paskendo atsiminimuose. Ji girdėjo artimus širdžiai balsus, prieš jos akis kilo netolimos praeities vaizdai.

„Nėr gražesnės gėlelės už arbatžolių žiedelį,

Nėr žavesnės mergelės už manąją Ašimą“, — tyliai kuždėjo motina.

Ašima guli savo lovelėje. Motina atskleidžia baltą šilkinę užuolaidą.

„Kodėl tu nemiegi, dukrele? Nori, kad aš tau pasekčiau pasaką apie gražuolę Ašimą?“

„Pasek, mamyte, pasek!“

Ir ji girdi švelnų motinos balsą, pasakojantį gražiausią jos tautos padavimą.

„Prieš daugel metų viename kaime gyveno valstiečių šeima. Gegužės mėnesį, kai žydi granatmedžiai ir tamsiai sužaliuoja ryžių želmenys, toje šeimoje gimė mergaitė. Ją pavadino Ašima. Girdi, jos vardas buvo Ašima — kaip tavo…“

Motina švelniai paglosto jos įkaitusį veidelį.

„Pasakok gi toliau, mamyte!“

„Trijų mėnesių Ašima jau šypsojosi raudonomis lūpytėmis ir žiūrėjo į tėvus savo tamsiomis it migdolai akutėmis, tarytum viską suprasdama.

Po penkių mėnesių Ašima išmoko vaikščioti ir viena bėgiodavo po kambarį. Aštuonių mėnesių ji jau kalbėjo. Ašima augo nepaprastai greitai, buvo graži ir darbšti. Būdama devynerių metų ji puikiai audė staklėmis.

Kai Ašima rytą pasodindavo ryžius, po pietų jie jau virsdavo vešliais krūmais. Dirbdama ji dainuodavo, ir jos balsas skambėdavo taip skardžiai, kaip sidabriniai varpeliai pagodoje. Ašima buvo ir geriausia šokėja apylinkėje. Vasaros vakarais ji eidavo į Auksinės upės pakrantę, kur po pilkomis palmėmis susirinkdavo visas kaimas pasižiūrėti jos šokio. O ji šokdavo taip nuostabiai, kad žmonėms būdavo džiugu ir kartu liūdna. Ar tu dar klausai, mažoji mano Ašima?“

Motinos balsas nutilo. Lauke švilpė vėjas. Mergaitė atsidususi pajudėjo — ant jos kojų žvangtelėjo grandinė.

— Pasakok toliau, mamyte! — sušnibždėjo Ašima.

Ji taip norėjo pamatyti šviesius praeities paveikslus, bet veltui — sapnas susipynė su tikrove. Gimtojo kaimo kalvėje negęsta žaizdras, vyrai kala ginklus. Iš šiaurės žygiuoja raitelių pulkai. Bėgliai pasakoja siaubingus dalykus — išdeginti miestai ir kaimai, skerdynės, kraujas, mirtis, nelaisvė… Moterys su vaikais bėga į kalnus, slapstosi uolų labirintuos…

Ašima pašoko. Grandinė veržė žaizdotas kojas, baisus skausmas privertė ją vėl kristi į guolį.

— Duokite man ramybę, — sušnibždėjo ji, išplėtusi akis.

Sušnabždėjo šiaudai, mergaitės kūnu perbėgo žiurkė. Stūgavo vėjas, ir niekas neišgirdo klaikaus jos šauksmo. Ją vėl ėmė kamuoti siaubingi praeities vaizdai.

„Ašima, girdi? — tyliai klausia motina. — Palik mane čia, aš toliau nebegaliu. Bėk į kaimą ir pasislėpk, gal ten kas liko gyvas. Girdi, Ašima, jie jau artėja! O saulė dar nesileidžia… Štai jie! — Motina ištiesia rankas ir paklaikusiomis iš baimės akimis žiūri į tolį.— A-ši-ma, bėk!“

Priešais atšuoliuoja raitelių būrys. Mergaitė negali pajudėti iš vietos, ją visą sukaustė siaubas. Ji girdi laukinį riksmą. Vienas raitelis perveria ietimi motiną, kitas čiumpa mergaitę ir, paguldęs priešais save ant balno, šuoliuoja tolyn…

Ašima suriko. Sapnuodama ar iš tikrųjų?

„Mamyte, sek man pasaką apie gražiąją Ašimą. Didysis svetimšali, kodėl negelbsti manęs? Duok man ryžių. Išgelbėk mane…“

Ašima miegojo, padėjusi ranką po galva, tvirtai sučiaupusi lūpas. Skersvėjis kedeno jos juodus plaukus.

Jauname veide nebuvo šypsenos.

Venecijiečiai gyveno gerai įrengtame karavansarajuje. Jie jau buvo pailsėję iš po sunkios varginančios kelionės ir ruošėsi po keleto dienų leistis tolyn. Nasredinas rengėsi palydėti juos iki Badachšano[22] ir paskui su pirma pasitaikiusia vilkstine grįžti į Kermaną.

Matėjas nekantraudamas laukė Marko, kuris su tėvu ir dėde buvo išėjęs į miestą. Atsisėdęs prie stalo, jis išbėrė iš piniginės savo dukatus ir ėmė juos skaičiuoti. Lig šiol Matėjas nedalyvavo prekybiniuose brolių Polų sandėriuose, nors jie ne kartą siūlė jam nepraleisti gerų progų pasipelnyti. Dabar jis gailėjosi nepaklausęs jų patarimų. Šimtas dukatų! Ką jis gali su jais pradėti? Kapitonas piktai sviedė piniginę ant lovos.

Į kambarį įėjo tarnas su žibintu, uždegė lempą ir pasiteiravo, ar ko nereikia. Matėjas papurtė galvą.

— Dukatų man reikia, sūneli, — murmtelėjo jis.

Pagaliau venecijiečiai grįžo iš miesto, ir Matėjas pasikvietė Marką.

— Kas atsitiko, kapitone? Kodėl jūs taip susirūpinęs?

— Sėsk, mano sūnau. Na ir kraštas čia! O aš teturiu tik šimtą nelaimingų dukatų,— pradėjo Matėjas, tiriamu žvilgsniu žiūrėdamas į Marką.

— Jums trūksta pinigų? — paklausė Markas. — Sakykite, kiek jums reikia, kapitone.

— Šimtą nelaimingų dukatų! Ir už juos galima nupirkti gyvą žmogišką širdį… Ji liesa kaip ožkytė.— Matėjas žvelgė kažkur į tolį.— Jos kojos vienų mėlynių nuo to tamsiaodžio niekšo lazdos smūgių. Aš užmušiu tą nevidoną! — piktai sušvokštė jis, gniauždamas kumščius.

— Kas gi nutiko, kapitone?

— Aš negaliu pamiršti jos akių. Šviesiaplaukiai jūrininkai turi tokias akis — šviesias kaip jūra! O mergaitė sulysusi kaip ožkytė! — Matėjas užjaučiamai palingavo galvą.

— Tu privalai man padėti, Markai, — kalbėjo jis patylėjęs. — Aš noriu tą mergaitę nupirkti, nes tasai šėtonas ją pribaigs. Jis nori gauti šimtą dvidešimt dukatų.— Matėjas prisislinko arčiau prie Marko. — Mes turime pasiimti ją drauge, girdi? Kitaip kokia prasmė pirkti jai laisvę— ji vėl pateks į vergų pirklių nagus, ir visos kančios prasidės iš naujo.

Markas pašoko.

— Ką gi mes veiksime su ta mergiote! — suriko jis. — Juk mums teks keliauti per kalnų ledynus ir dykumas!

— Vadinas, tu nori, kad tasai išgama ją užmuštų? — šaltai paklausė Matėjas.

Markas stovėjo susimąstęs. Širdies balsas jam kuždėjo: „Nesiduok prikalbamas.“

— Niekados tokia mergiotė neištvers mūsų kelionės sunkumų, pasakė jis svyruodamas.

— O tu manai, ją čia minkštuos neštuvuos atgabeno. Gerai, daugiau nebekalbėsime apie tai.

Markas nugirdo tuose Matė į aus žodžiuose panieką ir, kupinas ryžto, tvirtu balsu tarė:

— Gerai, kapitone, aš jums padėsiu.

Matėjo veidas nušvito, ir jis geraširdiškai nusišypsojo.

— Na ką gi, jei taip, apsvarstykime reikalą visapusiškai. Ką pasakys tavo tėvas? Ir Mafijas Polas?

— Mano tėvas nesutiks, o dėdę gal man pavyks prikalbėti.

— Mes taip padarysim, kad jie nebegalės prieštarauti.

Kitos dienos rytą Markas su Matėju nuėjo į vergų turgų.

Ašima vėl sėdėjo ant žemės išblyškusi, įdubusiais skruostais. Žvarbdama ji siaustėsi savo skarmalais. Oras buvo giedras ir švelnus, medžių lapai jau pradėję keisti savo spalvą.

Vergų pirklys stovėjo niūrus, atsirėmęs į sieną. Pamatęs Matėją, jis šoko prie mergaitės.

— Stok, tu biaurybe! — sušvokštė jis. — Na, aš tave dar primušiu!.. — Ir jis žemai nusilenkė svetimšaliams. — Sveikinu jus, kilnieji ponai! Tik pažiūrėkite, kaip ji šypsosi, mažoji Ašima.

Ji Iškart jus pažino. Šimtas dvidešimt dukatų, pone! Beveik veltui atiduodu.

Matėjas nekreipė dėmesio į jo tauškalus.

— Tai šita, — pasakė jis.

Markas pažvelgė į sulysusią, skarmaluotą mergaitę, nerodydamas savo nusivylimo.

— Na, nusišypsok gi pagaliau, — sušnypštė vergų pirklys, tapšteldamas mergaitei per petį.

Ašima pamėgino šyptelėti.

— Vadinas, šita? tarė Markas.

— O tu tikriausiai tikėjaisi išvysti gražuolę? — paklausė Matėjas. — Tada ji nebūtų atsiradusi čia, šiame šlykščiame turguje.

Markas įsižiūrėjo į mergaitės akis — jos buvo šviesiai žydros su tamsiais vyzdžiais. Nuostabios karštligiškai spindinčios akys… kaip Džovanos…

— Na ką, dabar matai? — paklausė nekantraudamas Matėjas ir, atsigręžęs į mergaitę, pridūrė: — Nebijok, mažyte!

Ašima pakėlė į milžiną akis, ir jos veidas nušvito. Kas išdrįstų šio stipruolio akyse ją skriausti? Ir jai nubudo viltis.

Markas pasiderėjo su vergų pirkliu ir sumokėjo už mergaitę šimtą dukatų.

— Jos vardas Ašima, — pasakė pirklys. — Eik, mano mažyte. Ak, kaip man sunku skirtis su ja! — pridūrė jis, gailiai atsidusdamas.

Tarytum sapne ėjo Ašima tarp dviejų svetimšalių. Praeiviai atsigręžę lydėjo juos akimis, kraipydami galvas, — nuskarusi vargeta mergiotė eina su tokiais dideliais ponais!

— Įdomu, ką gi pasakys broliai Polai? — murmėjo Matėjas, galvodamas apie būsimą susitikimą.

Ir Markas rimtai susimąstė. Jis prisiminė Hadži-Muhamedo žodžius perlų ieškotojų saloje: „Mes prekijai, o ne vergų užtarėjai. Kas to nesupranta, tas nieko nenusimano apie prekybą.“

Juodu nupirko Ašimai drabužius ir nuvedė ją į pirtį, o paskui grįžo į karavansarajų. Mergaitė, visam kam abejinga, sekė iš paskos. Niekas nepasakė jai pikto žodžio, niekas jos nemušė! Ji negalėjo suvokti, kas tai, — ar sapnas, ar tikrovė? Tarnas atnešė jai valgyti.

— Na, Markai, — tarė Matėjas, karingai nusiteikęs, — dabar einam su jais pasišnekėti. O tu, dukrele, palauksi čionai.

Kai Matėjas su Marku įėjo į kambarį, broliai Polai kaip tik aptarė pasiruošimą kelionei.

— Gerai, kad jūs ateinate, — pasakė Mafijas.

„Nesidžiaukit, — pagalvojo Matėjas, — tuojau jūs kitaip kalbėsit, kai viską sužinosit.“ Jis susikaupė ir, ilgai negudraudamas, išdrožė:

— Aš pirkau mergaitę. Dabar mes būsime penkiese.

Nikolas Polas nustebęs pažvelgė į jį.

— Nejuokaukite, kapitone. Mes dabar kalbame apie rimtus dalykus. Prieš mus sunkiausioji kelionės dalis.

„Pradžia ne kokia“, — pagalvojo Markas.

— Aš visai nejuokauju, — atsakė Matėjas. — Eime į mano kambarį, ir jūs įsitikinsite. Nemanau, kad jūs kitaip pasielgtumėt, pamatę vergų turguje tokią sulysusią būtybę.

— Jis kalba kaip misionierius, — tarė Mafijas Polas.

— Kas čia per pokštas, Markai? — griežtai paklausė Nikolas Polas.

— Mes tikrai nupirkome tą mergaitę. Ji bus mums naudinga kelionėje.

— Mes, mes! — susierzinęs šaukė Nikolas. — Po velnių! Tuojau pat veskite tą mergiotę atgal, Matėjau!

Dabar jau Matėjas supyko.

— Kaip jūs kalbate su manim, mesere Polai? Atsiminkite, kad aš nesu joks jūsų tarnas! Arba mergaitė keliaus su mumis, arba aš jus palieku.

Mafijas Polas buvo bemėginąs tarpininkauti, bet Matėjas įtūžęs išbėgo iš kambario.

Markas norėjo išeiti paskui, bet tėvas jį sulaikė.

— Pasilik čia! Kada tu pagaliau suprasi, kad mes esame prekijai, o ne kažkokie labdariai?

Ašima krūptelėjo, kai Matėjas piktas įlėkė į kambarį. „Dabar jis mane primuš!“ — pagalvojo ji ir užsikniaubusi susigūžė. Drebėdama iš baimės, ji laukė, kad štai pasipils smūgiai.

Didelė ranka paglostė mergaitės plaukus, ir ji išgirdo storą savo globėjo balsą. Jis kalbėjo kažkokia svetima kalba.

— Nebijok, mano mažyte. Ką tu manai apie kapitoną Matėją? Aš buvau Ispanijos karaliaus karys. Mane pamatę, visi priešai išbėgiodavo. Bet kuriems galams aš tau giriuosi, mažyte. Juk tu vis tiek nesupranti, ką aš kalbu. Nagi atimk nuo veido rankas… Nekenčiu aš tų vertelgų. Jiems terūpi tik jų niekingi dukatai. Jeigu jiems dievas atims protą, mudu grįšime į Veneciją.— Jis nutilo ir susimąstęs žiūrėjo į susigūžusią mergaitę. Tiesa, ne taip jau lengva mudviem bus keliauti be pinigų. Kas kita, jei būtų galima plaukti laivu! Taip, dukrele, su tuščia kišene toli nenusikapstysi.

Jis atsisėdo šalia Ašimos ir giliai susimąstė. Rodos, praslinko kelios valandos, kol pagaliau į kambarį įbėgo Markas. Jis buvo linksmas ir paraudęs iš susijaudinimo.

— Mergaitė keliaus su mumis, kapitone! — sušuko jis. — Daugiau nebesirūpinkit.

— Ir kaip tau pavyko juos įkalbėti? — paklausė Matėjas nustebęs.

— Jie šiek tiek paiso mano nuomonės, — didžiuodamasis atsakė Markas. — O, be to, dėdė Mafijas buvo mūsų pusėje.

— Dabar tu antrąkart ištraukei mane iš duobės, Markai, ir kartu šią mergiotę.

Ašima pajuto kažką gera. Milžinas svetimšalis vėl pralinksmėjo.

Mergaitė atsistojo ir žemai jam nusilenkė.