Nuostabios Marko Polo kelionės

DOSNUSIS BEKAS BAJANDERAS

Markas jojo ant savo balto, piršingo žirgo pagrindine Kašgaro gatve. Kiek iš aukšto žiūrėjo jis į šūkaujančius prekiautojus, kurie siūlė praeiviams šviežius vaisius, medvilninius audinius, įvairius reikmenis vilkstinėms, kanapines virves, vyną, šilką ir daugybę kitokių prekių. Kašgaro turgavietės mažai kuo skyrėsi nuo persiškųjų, tik čia buvo mažiau prabangos dalykų — brokatinių audinių, dramblio kaulo raižinių, auksakalių dirbinių ir brangakmenių, negu Bagdade, Ormuze ar Kermane, kur telkėsi prekyba tarp Indijos ir Europos. Kašgare daugiausia buvo kasdieninių prekių.

Dažnas praeivis sustojęs palydėdavo jaunąjį venecijietį susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Pailgas, drąsus ryškių bruožų jo veidas ir aukšta kakta išsiskyrė šviesesne oda ir sveiku raudoniu. Iš tankių antakių ir skvarbaus didelių pilkų akių žvilgsnio buvo galima spręsti, kad jaunuolis gilaus proto, drąsios ir lakios vaizduotės.

Markui buvo malonu puošniai apsirengusiam joti judriomis miesto gatvėmis. Pavojinga kelionė per Pasaulio stogą ne tik sustiprino jo pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir sutvirtino naujus, dar Kermane užsimezgusius jo santykius su tėvu. Markas jau nebuvo nesubrendęs, ypatingos globos reikalingas jaunuolis. Dabar jis buvo lygiateisis vyrų draugijos narys ir žinojo, kad niekas nesikėsina į jo savarankiškumą. Jo nuomonė buvo tiek pat vertinama, kaip tėvo, dėdės ar kapitono Matėjo.

Markas dėvėjo ilgą mėlyno šilko durtinį, kokius nešiodavo totorių chanai, papuoštą bičiulio Matėjo dovanotu blizgančiu rubinu su auksiniu apsodu. Apsiavęs jis buvo rudais minkštos kupranugario odos batais. Išjojęs už miesto vartų, Markas paragino pentinais savo arklį ir pasileido šuoliais pro vynuogynus, sodus, žaliuojančias pievas ir geltonus javų laukus. Priešais raudonavo besileidžianti saulė. Jį apėmė svaigus laisvės jausmas.

Pro šalį keliu riedėjo asilų traukiami vežimai su šienu, žagarais, medžio anglimis ir daržovėmis, ėjo nešikai, kupranugariai — nenutrūkstama virtinė važiuotų, pėsčių ir gyvulių. Žirgas grakščiai šuoliavo kietu, išdžiūvusiu keliu. Tvirti jo raumenys tarytum vaikščiojo po žvilgančia oda, o vėjo plaikstomi karčiai čaižė raitelio krūtinę. Markas truktelėjo pavadį, ir žirgas ėmė bėgti žvalia ristele.

Staiga Markas pamatė saulėlydžio gaisuos liepsnojantį dulkių debesį, kuris greitai artėjo. Netrukus, geriau įsižiūrėjęs, jis pažino, kad tai buvo totorių raitelių būrys. Priekyje jojo vėliavininkas, už jo — šimtinės vadas auksiniais siūlais išsiuvinėtu durtiniu, toliau penki dešimtininkai ir už jų — darniai išsirikiavę kariai ant savo eiklių ilgakarčių arkliukų. Jie buvo ginkluoti lankais, strėlėmis ir lenktais kardais išmargintose makštyse.

Pamatę tokį būrį, vežimai suko į šalikelę, o varovai, net nežiūrėdami į raitelius, vedė savo kupranugarius ir asilus į pievą.

Šaltais, sustingusiais veidais jojo geltonieji kariai pro šalį.

Arklių kanopos tapsėjo dulkių sūkuriuose skendinčiu keliu, ore pasklido gaižus odos ir prakaito kvapas.

Neprieinami ir svetimi prajojo šie stepių klajoklių palikuonys, keliantys baimę ir neapykantą pavergtoms tautoms. Visuose užgrobtuose miestuose — nuo Bagdado ir Novgorodo iki tolimojo Chanbalyko, didžiojo chano Chubilajaus rezidencijos, — stovėjo geltonųjų karių įgulos, pasirengusios nuslopinti pagal Čagatajaus[25] įstatymus kiekvieną sukilimą ar priešinimąsi.

Susitikimas su totorių kariais privertė Marką susimąstyti. Jis jautė neapykantą grobikams ir vėl prisiminė karčius nelaimingojo Hasan-beko žodžius: „Nebėra daugiau mūsų šalyje jokio grožio. Totorių arkliai viską ištrypė.“ Hadži-Muhamedas, tiesa, atsargiai ir santūriai, taip pat davė suprasti, kad jis nesutinka su totorių viešpatavimu, nors asmeniškai jokių nuostolių nebuvo patyręs. Senasis Lo Bcanas abejingai pasakojo savo giminės žlugimo istoriją, tarytum tai būtų tolimas ir svetimas jam įvykis. Ką gi, jis jau iškaršęs senis, ir neapykantos ugnis užgeso jo širdyje. Pagaliau kas galėjo jam tą ugnį kurstyti? Prie svetimo laužo ilgainiui lieki tik neprašytas svečias.

Markas troško geriau pažinti totorių istoriją. Jis slapčiomis žavėjosi tais geltonveidžiais raiteliais, kurie prieš pusšimtį metų, Čingischano vadovaujami, nukariavo pusę pasaulio. Argi jis, dar vaikas būdamas, nesižavėjo senuoju Venecijos dožu Enriku Dandolu, kurio vadovaujama kryžiuočių kariuomenė 1204 metais užėmė Rytų Romos imperijos sostinę Bizantiją, apjuostą galingomis mūro sienomis? Ar tai nesako, kad išmintingi ir stiprūs turi teisę pavergti kitus?

Markas jojo giliai susimąstęs. Juk totoriai nužudė Ašimos motiną ir pardavė mergaitę vergų pirkliams. Čingischanas savo auksinėje šėtroje, pastatytoje aukšto kalno papėdėje, pasakė: „Sugautas moteris ir vaikus galite pasilikti sau, o ginklą pakeliančius vyrus žudykite. Jei jūsų daliniams bus reikalingi arklininkai ir piemenys, vieną kitą galite palikti.“

Markui nedavė ramybės prieštaringos mintys. Jis buvo nepatenkintas savimi, nes negalėjo rasti atsakymo į klausimus, kurie jam kilo, susitikus su totoriais.

Jo tėvas ir dėdė Mafijas, praktiški ir prityrę pirkliai, gerbė chaną Chubilajų, Čingischano anūką, kuris nukariavo Katajų ir pasiskelbė imperatorium. Nikolas Polas pasakė Markui Balche: „Kada gi tu pagaliau suprasi, kad mes esame prekijai, o ne kažkokie labdariai?“ Bet jo draugas Matėjas ištiesė mergaitei pagalbos ranką ir grąžino ją į žmonišką gyvenimą. Jis rizikavo savo galva, norėdamas nupirkti jai rūbų ir papuošalų.

Į dešinę nuo kelio, tarp žaliuojančių kalvų, tekėjo Kašgar-Darja. Markas nušoko nuo savo balto žirgo, supančiojo jį ir paleido į pakrantės pievą pasiganyti. Rytuose matėsi Kašgaro miestas. Saulėlydžio žara atsispindėjo namų stoguose. Iš už miesto sienos kyšojo mečečių minaretai ir du bažnyčios bokštai su auksiniais kryžiais. Valdant didžiajam chanui, Kašgaro musulmonai ir krikščionys nestorijonai[26] gyveno santaikoje.

Markas nuėjo paupiu palei aptvertą sodą. Ant medžių kabojo geltoni aukso spalvos abrikosai, persikai, kriaušės ir obuoliai. Prie tvoros augo raudonų ir blyškiai geltonų rožių krūmai. Vidury sodo stovėjo baltas namas. Vartai buvo papuošti raižiniais ir tapytais ornamentais. Markas apsidairė ir, nepastebėjęs nė gyvos dvasios, greitai nusiskynė rožių. Ašima mėgo gėles.

Staiga vakaro tyloje pasigirdo garsus juokas. Nuo skendinčio žalumynuos suolelio pakilo apkūnus, puošniai apsirengęs ponas ir linksmai šūktelėjo:

— Įeikite, svetimšali, ir skinkitės gėlių, kiek jums patinka! Jūs esate Kašgaro teisėjo dvare, — pridūrė jis, mandagiai nusilenkęs, — aš vadinuosi bekas Bajanderas Dosnusis. Kodėl gi jūs neskinate gėlių?

Šeimininkas su malonia šypsena žiūrėjo, į turtingai apsirengusį svetimšalį.

Markas stovėjo sumišęs prie sodo vartelių su gėlių puokšte rankoje.

— Atleiskite man šią vagystę, beke Bajanderai, — pasakė jis droviai. — Aš esu Markas Polas iš Venecijos.

— Prašom, užeikite pas mane ir truputį atsikvėpkite prieš išjodami atgal į Kašgarą.

Ir Markas įėjo į sodą, skendintį vakaro tyloje. Bekas Bajanderas nusivedė jį į mažą, vijokliais apaugusią pavėsinę. Tarnaitė atnešė jiems aguročių, abrikosų ir vyno. Pro vijoklių ir medžių lapus rausvai auksiniais atspalviais švietė vakarėjantis dangus, kuris pamažu blanko ir pagaliau pasidarė visai pilkas. Oras buvo šiltas, nuo tvarkingų klombų sklido gėlių aromatas.

Smalsusis bekas Bajanderas berte apibėrė Marką klausimais. Jis pirmąkart gyvenime susitiko Venecijos pirklį.

— Atleiskite man, beke Polai, — pasakė jis, — bet man labai retai tenka kalbėtis su svetimšaliais. Aš visą laiką užimtas tarnybiniais reikalais. Jūs neįsivaizduojate, kiek čia vagių, valkatų ir maištininkų, tepasmerkia juos alachas! Su totorių valdžia aš sugyvenu gerai. Jie vertina drausmę ir tvarką.— Storulis teisėjas patenkintas nusišypsojo. — Praėjusią savaitę aš nuteisiau mirti du valstiečius, kurie kurstė ramius gyventojus prieš totorius… Prašom, beke Polai, ragaukite šių abrikosų, jie saldūs kaip medus.

Bekas Bajanderas Dosnusis giliai atsiduso, slegiamas savo sunkių tarnybinių pareigų. Storu smilium jis perbraukė pasmakrę.

— Patikėkite, — kalbėjo jis toliau, — kirsti galvas — tai geriausia priemonė toms padugnėms suvaldyti. Totorių chanai manim labai patenkinti… Pažiūrėkit į mano dvarą. Antai šie laukai iki upės ir vynuogynai, kiek akys užmato, priklauso man. Ak, nelengva išlaikyti tokias valdas.

Jis nusivedė Marką prie sodo tvoros ir ranka parodė savo žemes. Teisėjo pirštai buvo apmaustyti žiedais.

Markas prisiminė sutiktą totorių šimtinę. Jam pasirodė, kad pro riebų plepaus beko Bajandero veidą jis mato šaltus sustingusius geltonų karių veidus.

— Ar jūs esat Kašgaro gyventojas, beke Bajanderai? — paklausė Markas.

— Nuo neatmenamų laikų, beke Polai, — išdidžiai atsakė apygardos teisėjas.

— Dėkoju jums už vaišingumą,— šaltai tarė Markas, mandagiai nusilenkdamas. — Bet aš turiu skubėti, kad, prieš uždarant vartus, spėčiau grįžti į miestą.

— Vieną valandėlę, beke Polai! — sušuko teisėjas. Jis nubidzeno prie klombos ir priskynė didelę puokštę gėlių.— Priimkite iš manęs šias gėles, ir prašau jus greitai vėl apsilankyti mano kukliuose namuose. Tesaugo jus alachas!

Pievoje Markas išpančiojo savo žirgą ir šuoliais leidosi keliu į Kašgarą. Nujojęs gerą galą, jis sviedė dovanotas gėles ant dulkėto kelio arkliui po kojom. Bet iš po diržo kyšojo pasivogtų rožių puokštelė.

Jau,sutemus Markas įjojo į miestą. Sargybiniai totoriai, mušdami medinius plaktukus į metalines lėkštes, tam tikru dūžių skaičiumi skelbė, kad gyventojams draudžiama išeiti iš savo būstų. Pasirodžiusiems gatvėse po šio ženklo grėsė piniginės baudos. Markas spustelėjo pentinais žirgą. Jis anaiptol nenorėjo kitą dieną stoti prieš beką Bajanderą Dosnųjį.

Priešais nakvynės namus augo didelė magnolija. Įžvalgios Marko akys tuojau pastebėjo liekną mergaitės figūrą, išnirusią ties balta mūro siena. Pamačiusi raitelį, ji pribėgo prie vartų ir atidarė juos. Markas nušoko nuo arklio ir nusivedė už pavadžio.

— Tai tu, Ašima? — apsidžiaugęs sušuko jis.

— Aš atsitiktinai išėjau lauk, — atsakė mergaitė.— Jau vėlu, jaunasis pone.

Ji uždarė vartus. Viena magnolijos šaka buvo nukarusi į kitą mūro pusę. Du dideli žiedai bolavo tarp tamsiai žalių lapų. Švietė mėnulis.

Ašima kalbėjo su Marku itališkai. Jos lūpose itališki žodžiai skambėjo tarsi muzika.

Markas atsargiai ištraukė iš už diržo rožių puokštę.

— Aš turiu skubėti, — tyliai tarė Ašima. — Meseras Matėjas manęs pasiges.

„Ji dievinte dievina kapitoną“, — pagalvojo Markas ir balsiai pridūrė:

— Štai, čia kelios rožės, nunešk jas Matėjui.

— Ačiū, jaunasis pone, — tarė ji, nedrąsiai imdama gėles.

Šiltą vasaros rytą, vos saulei patekėjus, venecijiečiai paliko Kašgarą. Jie prisijungė prie didelės vilkstinės, ėjusios pietų keliu į rytus. Juos lydėjo senasis Lo Bcanas. Po aštuonių dienų vilkstinė pasiekė Jarkendo miestą, esantį Takla-Makano dykumos pakrašty. Čia jie išbuvo vos vieną savaitę, nes gerti vandenį iš dvokiančių miesto tvenkinių buvo beveik neįmanoma.

Markas pastebėjo, kad daugelis Jarkendo gyventojų pagurklyje turi kumščio didumo auglius ir dažnai net didesnius. Buvo kalbama, kad ši biauri liga atsiranda dėl blogo vandens.

Venecijiečiai džiaugėsi, kad vilkstinė čia ilgai neužtruko. Kelias į Chotaną ėjo didesnių ir mažesnių upių pakrantėmis per miestus, kaimus ir įtvirtintas vietoves. Pirkliai aprūpindavo vilkstinę vaisiais, vandeniu, duona, arbatžolėmis ir dar visokiais skanėstais. Laukuose augo javai, medvilnė, linai ir kanapės. Tarp kaimų ir miestų ėjo gyva, prekyba. Kelyje jie sutiko keletą vilkstinių, grįžtančių iš Katajaus į Kašgarą.

Chotano miestas buvo aptvertas sena, vietomis krūmais apaugusia mūro siena. Čia vilkstinė ilsėjosi irgi vos keletą dienų. Lo Bcanas rūpinosi maisto, pašaro ir vandens atsargomis, nes jų laukė gana ilgas kelias per Takla-Makano dykumą. Tiesa, ten esama ežerų ir upių, tekančių iš Kunlunio kalnų, bet jų vandenį pamažu sugeria dykumos smėlynai.

Iš pradžių vilkstinė traukė dykumos pakraščiu. Markas pastebėjo, kad miestelių ir kaimų gyventojai žiūri į keleivius su nepasitikėjimu. Senasis vadas papasakojo jam, kad per šias vietas traukdavę totorių pulkai, plėsdami kaimus. Todėl kai tik pasklisdavo gandas apie artėjančią svetimą kariuomenę, vietos gyventojai su savo šeimomis, gyvuliais ir manta bėgdavo toli į dykumą, į tokias vietas, kur yra vandens, ir grįždavę tik kariuomenei pasitraukus. Surasti juos ten būdavo nelengva, nes vėjas tuojau pat užpustydavo smėlyje paliktus pėdsakus. Maisto atsargas bėgliai slėpdavę urvuose po smėliu ir kas mėnesį pasiimdavę tik tiek, kiek reikia.

Besibastantys totorių būriai ir kėlė vietos gyventojams nepasitikėjimą visais svetimšaliais.

Kelionė per įkaitusius dykumos smėlynus buvo be galo sunki ir varginanti. Kartais Markas su ilgesiu prisimindavo šaltą, nuo ledynų pučiantį kalnų vėją. Tik kada-ne-kada nuobodų dykumos peizažą paįvairindavo vienas kitas medis ar upeliūkštis su žaliuojančiais krantais. Priekyje jojo Ašima ir Matėjas. Markas paragino pentinais savo žirgą ir juos pasivijo.

Pamačiusi Marką, Ašima įtempė atleistą pavadį ir atsitiesė balne. Gelsvą jos veidą nutvieskė raudonis.

— Ak, čia tu, Markai, — niūriai prakalbo Matėjas. — Gal pasakytum, kaip ilgai mes krypuliuosim šia prakeikta Geltonąja jūra.

— Lo Bcanas užtikrino, kad po dviejų dienų būsime Čerčene, — atsakė Markas.

Artėjo vakaras, bet oras ne ką teatvėso. Visi trys tylėdami jojo šalia vienas kito.

Atrodė, kad pasauly nebėra daugiau nei sodų, nei gėlių, o tik smėlynai, siūbuojančios gyvulių nugaros ir tylus kanopų tapsėjimas.