Nuostabios Marko Polo kelionės

KAPITONAS MATĖJAS

Dienos didžiojo chano rūmuose buvo panašios į margus drugius, skrajojančius nuo žiedo prie žiedo. Tarnyba imperatoriaus palydoje Markui atimdavo daugybę laiko, ir maža jam telikdavo valandų pabūti gražiame savo name. Jo sodyba stovėjo už trijų kiemų nuo triukšmingos gatvės. Pavėsinga, žalumynų apgožta pavėnė buvo mėgiamiausia Ašimos buveinė.

Dabar ji čia ir sėdėjo, žiūrėdama, kaip nardo auksinės žuvelės baseine, o tuo tarpu Markas, jos nepastebėjęs, paskubomis nuėjo į namą. Ji mėgdavo tas tylias, atsiminimų kupinas valandas. Tada ją apimdavo džiaugsmas ir kartu kažkoks tylus graudulys, panašus į tolimą dvistygio kiniško smuiko dainą.

Trinktelėjo durys. Markas įėjo į namą. Ašimos jis nepamatė. Ant žiedų dūgzdamos tūpė geltonos bitės. Per žolę Ašima nuėjo prie baseino. Prie vandens augo jazmino krūmas. Kodėl jai nenusiskynus bent vieno žiedo ir neįsisegus į plaukus? Truputį šelmiškai ji grįžtelėjo pasižiūrėti į savo atvaizdą vandenyje, blizgančiame prieš saulę. Paskui atsiklaupė prie baseino ir pasilenkė. Vandeny atsispindėjo jos atvaizdas su dviem jazmino žiedais juoduose plaukuose. Per vėjo plaikstomą šilkinį jos apdarą nuplaukė auksinė žuvelė.

Staiga kažkas sušnarėjo, ir Ašima krūptelėjo. Ji kaip mat pašoko ir, vos liesdama žemę, nubėgo į ūksmingą pavėnę. Jos širdis ėmė tuksėti, tarytum ją kas būtų užklupęs ką negera bedarant. Ji išgirdo artėjant žingsnius ir pasitraukė gilyn į pavėnę. Šelmiškas saulės spindulys paglostė jai petį. Kokią valandėlę ji taip stovėjo išsigandus. Pro pavėnę prabėgo Ju, grakšti jos tarnaitė, ir pro vartelius išsmuko į antrąjį kiemą. Ašima vėl liko viena su dūzgiančiomis bitėmis, auksinėmis žuvelėmis ir akinamai baltomis sodelio sienomis.

Gal jau eiti namo? Kepino vidurdienio saulė. Nė menkiausio vėjelio, kuris galėtų bent kiek atgaivinti. O tenai, namie, už tų uždarų matinių langų, buvo tamsu ir vėsu. Bet geriau pasilikti pavėnėje. Čia buvo ji vienui viena ir niekam nekliudė.

Markas, matyt, visai nepastebėjo, kad jos nėra namie. Jis greitai perbėgo kiemą; kas gali žinoti, kur dabar klajoja jo mintys? Jo veidas buvo tarsi pasikeitęs. Jis atrodė kažko sunerimęs ir susirūpinęs. Ir Ašima pagalvojo, kad jis kažkoks nesavas.

Didžiojo chano rūmuose nesibaigė šventės. Imperatorius padovanojo Markui auksu žėrintį apdarą, išsiuvinėtą perlais ir brangakmeniais. Jis vertas penkiolikos tūkstančių bizantinų — pasigyrė jai Markas.

— Tu tik žiūrėk, Ašima, net Venecijos dožai nevilki tokiu apdaru. Už jį nupirktum visą laivą,— pasakė jis.

Prabanga imperatoriaus rūmuose, tur būt, jį truputį apakino. Du balti jazmino žiedai juoduose žvilgančiuose plaukuose — negi jis tai pastebės?

Pievelė margavo nuo įvairiausių spalvų — ii sodriai žalios, ir gelsvos, bet užvis daugiausia buvo geltonos. Visos žolelės palinkusios, laukdamos nakties. Darbštuolės bitutės zujo aplinkui kvapų jazmino krūmą, straubleliais grąžė žiedų taureles ir apžėlusiomis kojytėmis nešiojo žiedadulkes. Pro pavėnę šmėstelėjo driežas, ne ką didesnis už Ašimos smilių. Pievelėje virte virė gyvenimas: čia ir skruzdėlės, ir vabalai, ir musės. Iš urvų kyščiojo galvas laukinės pelės.

Markas tikriausiai sėdi dabar savo kambaryje ir užrašinėja, ką matė, ką girdėjo imperatoriaus rūmuose. O gal jis, užsikvempęs ant knygų, mokosi mongolų ir uigurų kalbų. Eina gandas, kad iš hunkiratų genties pas imperatorių atvykę tūkstantis merginų, viena už kitą gražesnių. Tai kunigaikščių ir kitų didikų dukterys. Jei koks didžiūnas užsimano naujos žmonos, jis paduoda imperatoriui prašymą. O didysis chanas, jei prašytojas jam patinka, įsako duoti vieną tų mergelių į žmonas, o priedo dar gausų kraitį. Šitaip jo didenybė rūpinasi savo dvariškiais.

Namuose buvo taip tylu, tarytum visi ten būtų miegoję. Ir obelis, apkibusi gelsvai raudonais vaisiais, stovi sau prie baltos sienos, kad nė lapas nekrusteli. Ašima pagalvojo, dar nežinia, ar bunkiratų genties mergaitės gražesnės už ją. Ji perbraukė pirštais sau per kaktą ir nosį, palietė dailiai nubrėžtas lūpas.

Kadaise jis atidavė jai savo antklodę. „Duok ją Ašimai — man jos nereikia.“ Tai buvo seniai seniai. Tada jai atrodė, kad žvarbus šaltis ir pūga ją tikrai pribaigs. Paskui jie paliko tuos niūrius kalnus ir nusileido į dykumą. Ir kai pirmieji saulės spinduliai paglostė jos veidą, ji suprato išliksianti gyva.

Bum-bum-bum! Trys būgno dūžiai dusliai sudundėjo alsiame dykumos ore. „Ar girdi, tai Lo Bcanas?! Trys dūžiai. Jie jį surado…“ Toks varganas jis gulėjo ant smėlio. Ji padavė jam vandens. Jis godžiai išgėrė ir dėkingai jai nusišypsojo. Penkias dienas ir penkias naktis jie klaidžiojo po dykumą, ieškodami Marko, ir tik tada, kai jis buvo surastas, Ašima atsigaivaliojo.

Dabar ji tyliai sėdi pavėnėje ir svajoja. Jei kas čia ateitų ir ją paklaustų: „Kas buvo gražiausia tavo gyvenime?“ — ji žinotų, ką atsakyti. Tai nebuvo kažkas ypatinga, kažkas nepaprasta. Nebuvo nė perlų karoliai. Jai niekas nesakė, kad tą pavasario vakarą Čandžou apylinkėse Markas buvo patekęs į didžiulį pavojų. Niekas netemdė malonių atsiminimų apie anuos vakarus, praleistus kartu su Matėju ir Marku. Ji sekė pasaką apie stebuklingą žirgą ir Indijos princus, ir niaurūs praeities šešėliai pamažu sklaidėsi.

Ji įsiminė kiekvieną žodį. Kambary tada buvo tamsu, žarijos jau neberuseno, ir balti pelenai…

— Darosi šalta. Tu žvarbsti, dukrele, per ilgai mes čia sėdime, — tarė susirūpinęs Matėjas.

Bet Markas staiga pasakė: „Aš nugabensiu tave į Kunminą, Ašima. Kai mes nueisime į didžiojo chano rūmus, paprašysiu jo leidimo keliauti per Katajų, Keliausime drauge: Matėjas, tu ir aš.“

Tur būt, tas savotiškas graudulys, kai ji lieka viena, ir yra tėvynės ilgesys. Kelinti jau metai jie gyvena šitame triukšmingame mieste, bet Markas iki tol niekados nebuvo sakęs, jog nugabensiąs ją į Kunminą. Ak, ji ir pati nežino, ko norėtų.

Gal jis paslapčia pyksta ant jos, kam ji nenorėjo dalyvauti Baltojoje šventėje. Tai buvo didinga šventė Naujųjų Metų dieną[33]. Ministras Achmedas patsai atvyko pasveikinti venecijiečių ir prisakė daug gražių linkėjimų.

„Kad laimė jus lydėtų visus metus! Kad visi jūsų troškimai išsipildytų.“

Šit kaip buvo gerbiami venecijiečiai didžiojo chano rūmuose! Visas namas subruzdo, pasirodžius tokiam garbingam svečiui. Visi apsivilko baltais drabužiais, tik ji viena likosi su savo Įprastu šilkiniu apdaru, nes balta spalva — gedulo spalva jos šaly. Todėl ji nepaklausė Marko prašymo ir nedalyvavo Baltojoje mongolų šventėje.

— Kas ta graži mergaitė? — paklausė Achmedas.

Ji niekados nepamirš šito žvilgsnio, kuriuo ją nužvelgė tas baisusis žmogus. Bet ministras, rodės, buvo palankus Markui.

— Tai, tur būt, tarnaitė?

— Ne, ji iš mūsų šeimos, maloningasis pone, — atsakė Markas.

Ašima pasislėpė už Matėjo, kuris su baltu apdaru atrodė dar didesnis. Po pietų Ašima išėjo į miestą. Keistai jai atrodė žmonės, apsivilkę baltais gedulo drabužiais, ir jų linksmumas, ir visas triukšmas. Daugumas kata į iečių, kaip ir ji pati, vilkėjo kasdieninį apdarą. Tačiau mongolai, totoriai, daugybė svetimšalių ir turtingi katajiečiai, sulindę į pelningas vieteles, — visi jie imperatoriaus garbei buvo apsivilkę baltai.

Sunkiai apkrauti gyvuliai traukė per miestą. Mat, šią dieną kunigaikščiai ir valdininkai iš visų provincijų ir valstybių, pavaldžių didžiajam chanui, siuntė jam auksą, sidabrą, deimantus ir baltas skaras. Žvitrių raitelių tvarkomi, balti kaip sniegas žirgai tvarkingai traukė pro imperatoriaus rūmų vartus. Tai buvo puikūs gyvuliai, pamauti ir pažaboti sidabro ir aukso kamanomis. Tokia jau buvo tvarka, kad tą dieną kiekviena provincija siuntė į rūmus devynis kinkinius baltų arklių, po devynis žirgus kiekviename kinkiny. Per šią šventę. imperatorius gaudavo ne mažiau kaip šimtą tūkstančių baltų žirgų.

Truputį snyguriavo; smulkutės snaigės sūkuriavo šaltame ore. Ašima, įsisupusi į savo kailinius, stovėjo gatvės pakrašty. Tarnaitė truktelėjo ją už rankovės ir susijaudinusi sušuko:

— Va jie ateina!.. Tik pažiūrėkit tenai!..

Visi pasuko galvas vartų linkui.

Ten žengė drambliai. Ant jų nugarų karojo auksu išsiuvinėtos gūnios su paukščių ir gyvulių paveikslais. Kiekvienas dramblys nešė po dvi skrynias, prikrautas sidabro ir aukso indų ir visokių taurių, iš kurių bus geriama per šventes imperatoriaus rūmuose. Pamatę atžygiuojant tokius didžiulius gyvulius, visi nutilo. Pro nustebusią minią pražingsniavo penki tūkstančiai dramblių. Po jų traukė kupriai, taip pat apkrauti brangiais daiktais.

Ašimai ilgai stovėjo akyse tos eitynės ir tie lobiai. Bet ji ilgai atsiminė ir tai, ką jai papasakojo Markas kitą dieną po šventės. Ji labai džiaugėsi, kad neužsivilko balto drabužio.

Kai į didžiulę salę, apšviestą daugybės žibintų ir lempų, susirinko kunigaikščiai ir šiaip diduomenė — riteriai, astrologai, gydytojai, sakalininkai, karininkai, vietininkai, ministrai ir kiti aukšti pareigūnai, ir jie turėjo sėsti į savo vietas, iš anksto tiksliai paskirstytas pagal jų rangą, toje baltai pasipuošusioje minioje staiga pasigirdo kažkoks bruzdėjimas, tylus kuždesys ir netgi pikti šūksniai. Mat, į salę Įėjo žmogus, apsivilkęs raudonu, šilkais siuvinėtu apdaru plačiomis žemyn, nukarusiomis rankovėmis. Jis tvirtai žengė imperatoriaus sosto link. Tai buvo Katajaus išminčius Siu Sianas.

Kai jis atsiklaupė prieš imperatorių ir tris kartus jam nusilenkė, salėje stojo mirties tyla.

Achmedas vos begalėjo nuslėpti triumfuojantį šypsnį.

Chano Chubilajaus veidas apniuko. Jisai susimąstė, tingiai atsilošė krėsle, ranka parėmė smakrą ir žvelgė kažkur į tolį pro tylinčią, baltai išsipusčiusią minią. Niekas nedrįso nė žodžio pratarti. Žibintų liepsnelės blėsčiojo, nušviesdamos kolonas ir veidus, brangūs indai žaižaravo auksiniu spindesiu, o raižytinės dažytos figūros sienose ir lubose, tarytum pabudo slaptingam gyvenimui.

Apie ką dabar mąstė valdovų valdovas, dievų pasiuntinys? Jis įsmeigė akis į savo senąjį mokytoją Siu Sianą. Bet jo veidas jam buvo nesuprantamas, kaip nesuprantama jam buvo tos tautos siela, kurią jis pavergė savo ginklu.

Siu Sianas buvo vienintelis žmogus rūmuose, kuris išdrįsdavo chanui paprieštarauti. Už tai chanas Chubilajus jį ir vertino. Bet kaipgi išdrįso Siu Sianas taip viešai ir demonstratyviai nepaklausyti jo įsakymo?

Chanas Chubilajus atsistojo. Jo akyse blykstelėjo rūsties kibirkštėlė, ir jis griežtu balsu tarė:

— Jūs turėtumėte žinoti, Siu Sianai, kad rizikuojate galva. Kodėl jūs apsivilkęs ne baltu apdaru, jeigu AŠ, imperatorius taip buvau įsakęs?

Tarnai, laikantys žvakes ir žibintus, net sustingo iš nustebimo. Achmedas nervingai glostė sau barzdą. Siu Sianui visai buvo riesta. Tūkstančiai akių nukrypo į Katajaus išminčių.

— Jūsų didenybe, aš turėjau sūnų,— prabilo Siu Sianas. — Jis žuvo, kai jūsų kariuomenė ėmė Chanbalyką. Jo gedėdamas, kiaurus metus vilkėjau baltą drabužį, pasiūtą iš storos drobės. Kaipgi galėjau ateiti į Jūsų didžią šventę baltai apsirengęs… Mano tautoje raudona spalva yra laimės spalva. Todėl jūsų didenybės garbei šiandien aš apsivilkau raudonu apdaru.

Visa salė suūžė, suklegėjo. Džambuji-chatun, sėdėjusi imperatoriui iš kairės, pasilenkė ir sukuždėjo kažką jam į ausį. Jos kakta paraudo iš pykčio.

Chanas Chubilajus pakėlė ranką, ir salėje visi kaip mat nutilo.

— Stokitės, Siu Sianai… Argi jis nėra teisus, kad šiandien atėjo su raudonu apdaru? Raudona spalva — katajiečiams laimės spalva. Todėl aš įsakau, kad visi katajiečiai švenčių dienomis vilkėtų raudonais drabužiais. O visi kiti tegul puošiasi baltai. Toks mano įsakymas.

Achmedas dėbtelėjo į Siu Sianą neapykantos kupinu žvilgsniu.

Ašima sėdėjo lapinėje, bato galiuku brėžė ratus aplink saulės zuikučius ir galvojo apie Baltąją šventę. Tiesą pasakius, jai nebuvo ko ir svajoti apie geresnį gyvenimą. Ji turėjo Ju, mažą linksmą tarnaitę, kuri išblaškydavo jai nuobodį, kai būdavo viena. Juk negali ji visą dieną dainuoti arba skambinti septynstyge arfa… Kaip tylu namuose… Gal jis ten užmigo, kad vakare linksmas ir žvalus nueitų į kokią nors šventę.

Pro lapinės angą, lyg per kokį rėmą, Ašima išvydo nuostabų paveikslą. Priešaky, žalioje pievelėje, žydi daugybė gėlių, dešinėje spindi jazmino atšvaitas vandeny, o už jo stovi obelis su prinokusiais vaisiais. Dangaus lopelis, kurį ji matė, buvo žydras žydras. Nejuda nė viena šakelė, tik šen ar ten krusteli žiedelis, kai ant jo nutupia ar pakyla drugelis.

Ir štai Ašima išgirsta Marko balsą:

— Ašima, kurgi tu?

Jai pasirodė, kad jo balsas kažkoks susirūpinęs. Ji tyliai sėdėjo pavėsy ir laukė. Argi ji gali taip staiga išeiti į saulės kaitrą? Ji tokia pavargus… Markas dabar stovėjo namų tarpdury ir nekantravo. Ji net užsimerkus mato kiekvieną jo veido bruožą.

— Ašima!

Jis greitai pasuko lapinės link. Ji atsisėdo ant suolelio ir lyg raivydamasi sunėrė rankas už galvos.

O jis jau stovi prie lapinės ir užstoja jai šviesą.

Tavo plaukuose gėlės. Kaip tat gražu!

Ak, buvau užsnūdusi. Ar jūs jau seniai namie, Markai?

Susijaudinusi ji nedrįso į jį pažiūrėti. Sunkūs, juodi plaukai, rodos, svarino jos galvą atgal. Jis pastebėjo žiedus. Džiaugsmas nurausvino jai skruostus. Tačiau ji pažvelgė jam į veidą ir pajuto, kad jo mintys vėl nuskrido kažkur toli.

— Aš sėdžiu čia lapinėje, — tarė Ašima.

Jis juk nekaltas, kad tiek mažai teturi laiko. Ji tai supranta. Jis galėtų pasėdėti drauge su ja bent valandėlę, bet, matyt, jam kas kita rūpi. Jam būtų nuobodu drauge su ja. Iš bruzdžių jo judesių ji suprato, kad jis vėl kažkur skuba.

— Eime greit namo. Matėjas ir aš turime vykti pas imperatorių. Didysis chanas mūsų laukia.

Ji nuskubėjo su juo per sodą namų link. Eidama ištraukė jazmino žiedus iš plaukų ir nusviedė į vandenį. Ji net nepasmalsavo, kodėl Matėjas ir Markas kviečiami pas imperatorių. Iš kur jai galėjo ateiti į galvą, kad šitas pokalbis su imperatoriumi nuspręs jos likimą.

Vandens paviršiuje plūduriavo du jazmino žiedai. Žolės ir gėlės nulinko, laukdamos vakaro rasos.

Markas pirmąkart dalyvavo slaptame taji[34] posėdy. Taji buvo aukščiausias šalies teismas ir, be to, tvarkė kariuomenės reikalus. Taji tarybą sudarė dvylika mongolų kunigaikščių. Jie nurodo imperatoriui, ką skirti kariuomenės dalių vadais arba ką atšaukti, ką apdovanoti, kurias dalis perkelti iš vienos provincijos į kitą, o taip pat patarinėja chanui jo karo žygiuose. Be taji narių, šį kartą čia buvo Achmedas, Siu Sianas, astrologas, šimtininkas, Markas ir Matėjas. Chanas Chubilajus teikėsi pakviesti susirinkusius sėstis ant pagalvių.

Mongolų kunigaikščiai pusračiu susėdo prieš imperatorių, o kiti susėdo jiems už nugarų.

Tyliai vaikščiojo tarnai, siūlydami kumysą, pieną, ryžių degtinę. Galvos linktelėjimu chanas pakvietė pas save šimtininką. Tai buvo pečiūkas nuplikęs mongolas iš kerejitų genties.

— Papasakok mums, ką tu matei ir girdėjai Čipange[35]. Nieko nepraleisk. Viską privalai išsakyti.

Ir Plikis pradėjo klostyti:

— Nemirtingasis valdove, galingiausias visų žemių valdytojau, pavergęs visus kraštus nuo saulėtekio iki saulėleidžio, visos Katajų imperijos imperatoriau, jūs nusiuntėte chaną Ongą ir Jeke-Čereną į Čipango salą Didžiajame vandenyne. Mes nuplaukėme tenai laivu, — chanas Ongas, Jeke-Čerenas, vertėjas ir šimtas karių, kaip jūs įsakėte, — idant jų karalius pripažintų jūsų valdžią ir mokėtų duoklę.

Dvylika dienų plaukę, nuleidome inkarus prie salos ir tarėme žmonėms, kurie mus pasitiko: „Norime kalbėtis su jūsų karaliumi. Jis turi paklusti pačiam galingiausiam žemės valdovui, didžiajam chanui Chubilajui, ir mokėti jam duoklę.“ Jie mums atsakė: „Na, tada plaukite toliau priešais saulę ir jūs pateksite į didelę didelę salą, kur gyvena mūsų karalius.“

Keliavome dar kelias dienas ir priplaukėme prie Čipango. Chanas Ongas ir Jeke-Čerenas kartu su dviem kariais ir — vertėju nuėjo į karaliaus rūmus. O tų rūmų stogas buvo dengtas aukso plokštėmis. Ir lubos karališkuose kambariuose taip pat gryno aukso. Patys savo akimis tai matėme.

Perėjome daug kambarių ir salių. Visur stovėjo gryno aukso staleliai.

Chanas Ongas tada ir sako Jeke-Čerenui: „Turime tai papasakoti chanui Chubilajui, visų valdovų valdovui. Kaip gyvas dar nesu regėjęs šitokių lobių.“

Bet Čipango karalius nesiteikė priimti chano Ongo ir Jeke-Čereno. Jis tarė: „Tegul jie keliauja pas Tokimuną.“ Ir mes nuvykome į kitus rūmus, kur gyvena Tokimunas, vyriausias jų ministras. Chanas Ongas ir Jeke-Čerenas įteikė jūsų didenybės raštą. Tokimunas tuoj pat jį perskaitė.—„Kas gi jūs tokie, kad drįstate mums kaišioti tokius akiplėšiškus raštus?“ — paklausė jis. Chanas Ongas jam ir sako: „Mes esame paties galingiausio žemės valdovo, didžiojo chano Chubilajaus, Katajaus imperatoriaus pasiuntiniai. Jei jūs paklusite jo reikalavimams, jis bus jums maloningas, o jeigu ne — paims jūsų šalį jėga.“

Tokimunas labai įširdo. „Griebkit šituos abudu ir nuręskit jiems galvas. O tas Plikis ir kiti tegul sau eina. Jie turi sugrįžti į savo kraštą ir pasakyti didžiajam chanui mūsų atsakymą.“— Šitaip jis pareiškė.— Chanas Ongas ir Jeke-Čerenas čia pat buvo nugalabyti, o mes pabėgome į savo laivą ir kuo greičiausiai išplaukėme iš uosto. Aš sakau gryną tiesą.

Ir Plikis parkrito imperatoriui po kojų.

Chanas Chubilajus išklausė jį, nerodydamas savo jaudinimosi.

Dvylika taji tarybos narių sėdėjo ant pagalvių pasipūtę, įsmeigę žvairas savo akis į didįjį chaną.

— Tai tu sakai, kad visas stogas auksinis? — paklausė jį imperatorius, ilgokai pamąstęs.

— Pats savo akimis mačiau, jūsų didenybe.

Chanas Chubilajus staiga atsigręžė į Katajaus išminčių:

— Ką jūs pasakysit, Siu Sianai?

— Čipango sala vidur vandenyno. Jūsų didenybės kariai įpratę kariauti sausumoje.

— Achmedai, o jūs kaip manot?

— Už mūsų narsiųjų vyrų chano Ongo ir Jeke-Čereno mirtį turi būti atkeršyta.

— Gerai, — tarė imperatorius. — Dabar išeikit ir palaukit, ką aš nuspręsiu.

Chanas Chubilajus likosi salėje vienas su taji tarybos nariais. Visi kiti išėjo į kitą salę ir tyliai šnekučiavosi.

Matėjas buvo šiek tiek jau pramokęs mongoliškai ir suprato Plikio pasakojimą. Jam seniai buvo nusibodę gyventi mieste ir retkarčiais važinėti po jo apylinkes drauge su Nikolu ir Mafijų Polais. Ir šit dabar jam tokia puiki proga vėl atsidurti jūrose, stovėti prie laivo vairo ir, ko gero, išplaukti net kapitonu. Prekyba Matėjo neviliojo. Tegul sau tuo verčiasi Nikolas ir Mafijas Polai, kurie jau spėjo čia gerokai pralobti.

Jis mėgo plačias dangaus erdves, sūrų jūros orą, vėją, įtemptas bures, tokį vienodą ir sykiu tokį įvairų ir nuostabų jūrininko gyvenimą. Chanbalyke jam buvo per daug triukšmo. O tie namai už trijų kiemų rodėsi jam pernelyg tylūs. Ilga vasara su karštais iytų vėjais, nešančiais iš Didžiosios dykumos smėlį, tokiam jūrų vilkui buvo tikra kančia. Matėjas ne toks žmogus, kuris tupėtų namie ir sriūbčiotų ryžių degtinę iš tų grakščių taurelių.

Iš Chanbalyko iki okeano reikia keliauti tik keturias dienas, tačiau per visą tą laiką tik vienui vieną kartą jam teko pabuvoti ant jūros, kranto, pasigėrėti banguojančiomis platybėmis ir laivų burėmis. Kokia puiki buvo jūra! Visur nuostabiom spalvom žėrėjo vanduo, vaiskios bangos daužėsi į smėlėtą krantą ir skalavo žaliąsias salas, kur dar nebuvo įžengusi žmogaus koja — šį įspūdį jis brangino kaip didžiausią dovaną.

Jeigu ne rūpestis apie Ašimą ir Marką, Matėjas jau seniai būtų parsisamdęs paprastu jūreiviu.

Venecija dabar taip toli. Jam širdį suspausdavo, ją atsiminus. O svajose ji tokia artima. Iš pradžių lyg kokiam paveiksle jis matydavo puošnias kolonas, namus, tiltus ir kanalus, o paskui jie tarsi gyvi stodavosi jam prieš akis; laivai iškeliauja į tolimas jūras, daugybė baržų ir žvejų laivelių plaukioja lagūnose. Varpų garsai, it sidabrinio kūjo dūžiai, nuskamba gatvėmis… Juoda barža su raudonomis burėmis skrodžia šėlstančias bangas audringą naktį. O, svajonės…

Bet kas jį laiko pririšęs čia, Chanbalyke? Dabar jis galėtų Venecijoje nusipirkti laivą ir dar šį tą priedo, nes venecijiečių pirklių padedamas jis užsidirbo gerokai pinigo.

Čia jį laiko tos žaliosios salos, kur dar neįžengė žmogaus koja, laiko viltis leistis į tą kelionę, kur dažnai teks žiūrėti pavojui į akis, kur reikės drąsos ir ryžto. Čia jį laiko nepaprastų nuotykių ilgesys… Ir visa tai dabar ranka pasiekiama ir belieka laukti pasipūtėlių mongolų kunigaikščių sprendimo.

— Ar tu jam sakei, kad aš geras jūrininkas? — jau trečią kartą paklausė Matėjas Marką.

— Aš jam sakiau, kad tu garsus jūrininkas, juodosios barkos savininkas, geriausias jūrininkas visame margame pasauly, — šypsodamasis atsakė Markas.

Siu Sianas stovėjo prie raižytinės sienos. Niekas negalėtų pasakyti, kiek jam metų. Markas jautė didelę pagarbą šiam Katajaus išminčiui. Jis labai norėjo prie jo prieiti, tačiau kažkokia keista drova jį sulaikė.

Plikis šimtininkas abejingai sėdėjo krėsle ir padėrusiomis akimis žiūrėjo priešais save. Jo daliniai stovėjo už kelių mylių nuo Chanbalyko. Kareiviai gyveno palapinėse ir šalia karo tarnybos pelningai vertėsi gyvulininkyste. Pieną, mėsą ir kailius jie gabeno į kaimyninius miestus ir mainė į visokias kitas prekes. O, be to, jie gaudavo iš imperatoriaus neblogą algą. Jei koks katajietis išdrįsdavo neduoti tokių prekių, kokių jie pareikalaudavo, jis taip gaudavo į kailį, kad paskui visą gyvenimą atmindavo.

Plikis džiaugėsi laimingai pasprukęs iš Čipango salos ir dabar svajojo ramiai ir tingiai pagyventi karių stovykloje. Čingischano gentainiai nebebuvo jau tokie smarkūs ir karingi kaip jų protėviai, bet jiems užtekdavo jėgų nuslopinti katajiečių sukilimus, kurie čia vienur, čia kitur suliepsnodavo. Mongolai turėjo eiklius žirgus, aštrius kalavijus ir smailias ietis.

Ministras Achmedas mokėjo įsiteikti Markui ir Matėjui. Jam pavyko laimėti jaunuolio palankumą. Markas patikėjo, kad Achmedas sąžiningas imperatoriaus tarnas ir protingas valstybės vyras. Jam buvo gaila, kad Achmedas ir Siu Sianas nesutaria tarp savęs. Būtų daug geriau, jeigu jie veiktų išvien.

— Imperatorius paklausys mano patarimo, — tarė Achmedas ir meiliai nusišypsojo. — O jūs, beke Matėjau, būsit apvainikuotas amžina šlove.

— Labai ilgai jie ten tariasi, — atsiduso Matėjas.

— O jus ar netraukia toji ekspedicija? — paklausė Achmedas Marką.— Manau, jūs panorėsit liktis pas jo didenybę?

Markas greitomis žvilgtelėjo Achmedui į veidą.

— Aš padarysiu taip, kaip pageidaus jo didenybė.

— Man būtų liūdna, beke Polai, jei jūs paliktumėt Chanbalyką.

Imperatoriaus astrologas, nutaisęs labai rimtą veidą, sėdėjo prie žvaigždėlapio, kuriame buvo sužymėtos visos planetos, valandos, kada jos kerta dienovidinį, ir matomumas per ištisus metus. Jis pridarė keturkampių lentelių ir iš planetų padėties stengėsi surasti tokią dieną, kuri būtų palankiausia numatomai ekspedicijai. Tai buvo garsus astrologas, ir niekas nenuginčys, kad jo pranašystės, nors gana miglotos apie ateinantį marą, žemės drebėjimus, sąmokslus, audras, potvynius ir kitokias katastrofas, kada-ne-kada išsipildydavo. Tokie sutapimai jo vardą vis labiau garsino.

Achmedo žodžiai suneramino Marką. Aišku, nuotykiai viliojo jį ne mažiau, kaip Matėją. Bet reikėjo daug ką apgalvoti. Tėvas ir dėdė dažnai išvyksta… Kaip palikti Ašimą? Chanbalykas įdomus miestas. Nė vienam mieste jis nematė tiek visokių įdomybių…

Kartą jis sakė Ašiniai: „Dabar aš nuvešiu tave į Kunminą, į amžinos saulės miestą.“ Ji, tur būt, pagalvojo, kad jis užmiršo savo pažadą. Tačiau jis dažnai prisimindavo vakarą, kada ji jam tarė: „Kunmine visus metus žydi gėlės.“ Ji, vargšelė, ilgisi tėvynės, bet dar neatėjo laikas kelionei į šalies pietus. Karo vadas Bajanas[36], vadinamas Šimtaakiu, po ilgų mūšių pagaliau paėmė turtingą Manzio provinciją Katajaus pietuose, Suno dinastija buvo nuversta. Manzio provincija turėjo paklusti chano Chubilajaus valdžiai,’o tai jau reiškė, kad ir Kunminas atsidūrė jo imperijos ribose. Bet vykti tenai vis tiek per anksti. Šalis dar nenurimus po karo.

Du jazmino žiedeliai juoduose plaukuose dabar jam brangesni už auksinius stogus.

Paryžiaus juvelyras mesje Buše jam pažadėjo nukalti tokią puikią apyrankę, kokios jo dirbtuvė dar niekados nebuvo dariusi.

— Tai gražiai mergaitei, gyvenančiai jūsų namuose, bus labai liūdna, kai jūs iškeliausite iš Chanbalyko, — pasakė Achmedas Matėjui. — Girdėjau, jūs ją mylite kaip tikrą dukterį.

Achmedas truputį šyptelėjo:

— Aš jus suprantu. Jūrų pasiilgimas neduoda jums ramybės. Man kartais irgi norisi atsidurti toli nuo Chanbalyko.

Jisai sunėrė už nugaros rankas ir nužingsniavo į kitą salės galą. Dabar jis stovėjo lango šviesoje, ir kas gali žinoti, ką jis galvojo.

Už siaurų tamsių durų vis dar posėdžiavo taji taryba ir nuo jos nuosprendžio priklausė dešimčių tūkstančių žmonių gyvybė ir mirtis.

Imperatoriaus sargybos kareivis pakvietė Siu Sianą, Achmedą ir astrologą pas chaną Chubilajų. Tyliai šnekučiuodamiesi, mongolų kunigaikščiai išėjo iš salės. Plikagalvis pašoko ir žemai nusilenkė. Markas ir Matėjas irgi nusilenkė.

Kol jie Čia sėdėjo, laikas jiems be galo prailgo. Pagaliau Achmedas sugrįžo.

— Jo didenybė jus paskyrė vieno laivo kapitonu, beke Matėjau, — šypsodamasis paskelbė jis. — Telydi jus visur sėkmė, tarnaujant galingajam mūsų valdovui chanui Chubilajui!

Kankinami abejonių, Markas ir Matėjas išėjo iš rūmų. Vėjas aptilo. Ilgi vakaro šešėliai driekėsi ant parko takelių. Bičiuliai panoro paklajoti gatvėmis ir nešikus su palankinu paleido namo.

— Dėl Ašimos tu nesirūpink, — pasakė Markas.

Jo bičiulis tylėjo. Juos nušvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Visose gatvėse stovėjo imperatoriaus sargybiniai, apsiginklavę lankais, strėlėmis ir smailiomis ietimis.

— Prieš daugelį metų aš buvau ispanų karaliaus kareivis, — prabilo Matėjas. — Pabėgau. Pakyrėjo šliaužioti dulkinais keliais su margu munduru… Tu mane supranti, Markai? — paklausė jis ir, nelaukdamas atsakymo, šnekėjo toliau: — Argi aš ne jūrininkas ir netgi labai geras jūrininkas? Bet Šventojo Marko respublika nesiteikė patikėti man laivo. Mat, aš ne patricijaus sūnelis. O dabar štai geltonasis azijatų imperatorius duoda man laivą.— Ir pagautas džiaugsmo, Matėjas apkabino draugą.— Pažvelk tu į mane. Mano galva jau pražilusi, bet dabar aš iš tikrųjų kapitonas Matėjas. Ar tu girdi: kapitonas Matėjas! Pakartok, gerbiamasis, šitai!

— Kapitonas Matėjas.

— Bet tu visai nesidžiaugi, Markai.

— Kodėl? Džiaugiuosi, — trumpai atsakė Markas.

Pirma jų driekėsi jų pačių šešėliai — platusis Matėjo, o siauras, puse galvos žemesnis — Marko. Glazūruotos stogų čerpės spindėjo žaliai, geltonai ir rusvai. Pro šalį slinko palankinai, užtiesti šilkinėmis užuolaidomis.

Dabar Matėjas iškeliaus. Kada gi jis sugrįš?

Barzdaskutys skuto kažkokiam vyrui galvą. Virvininkas prie savo dirbtuvės vijo lyną. Prirūkusioje kalvėje žaizdre žėrėjo ugnis, kūjis trankiai daužė geležį. Vaistinė pardavinėjo gyvybės šaknis, žolių antpilus, tigro dantis raudoname vyne ir kitokias gyduoles.

Viršum nesuskaitomos žmonių minios plaukė dulkių debesys.

— Jie dirba nuo ryto ligi vakaro, — tarė Markas. — Kokie darbštūs žmonės.

— Aš juk sugrįšiu į Chanbalyką, tikrai sugrįšiu, — pasakė Matėjas.

Paskui jie per kiemus ir sodus, pro baseiną su aukso žuvelėmis nuėjo į namą.

— Šit mes ir sugrįžome, Ašima, — tarė įeidamas kapitonas Matėjas.

Ir viso jo džiaugsmo kaip nebūta.