Nuostabios Marko Polo kelionės

Į TOLIMĄJĮ PASAULĮ

Juodu ėjo lėtu žingsniu. Vakaras buvo tykus ir pilkas.

— Kur mes keliausime, broli Gujelmai?

Vienuolis nieko neatsakė, tik stabtelėjo ir pažvelgė į vandenį. Kitas, ruda sutana, gūžėsi, žvarbdamas nuo šalčio. Priešais juos plytėjo šniokščianti jūra.

— Klausi, kur mes keliausime? — Brolis Gujelmas ištiesė ranką, rodydamas į horizontą.— Tenai! Čia, ties šia siaura nerija, prasidės mūsų kelionė, tik nežinia, kur ji baigsis.

— Tesaugo mus viešpats, — murmtelėjo brolis Nikolas da Vičenca žegnodamasis ir tiriamai pažvelgė į savo palydovą.— Esi jau senas, broli Gujelmai. Popiežius galėjo pasirinkti jaunesnį.

Brolis Gujelmas ramiai atsakė:

— Pianas Karpinis[1] jau buvo įpusėjęs septintą dešimtį, kai jis, krikščionybės galvos pavestas, keliavo pas mongolus.

— Taigi žinai, kas tavęs laukia. Karpinis ir jo bendražygiai turėdavo kojomis kapstyti sniegą, kol surasdavo vietą nakvynei, o paryčiu jie nubusdavo visiškai užpustyti.

— Žinau, broli Nikolai. O dabar metas grįžti į vienuolyną.

Viršum vandens slystelėjo išvargusi žuvėdra. Jūra ir bežvaigždis dangus tartum susiliejo. Vėjas plaikstė rudus vienišų pakeleivių apdarus.

Kaip tik tuo metu Markas Polas slapčia išėjo iš namų. Pasiekęs Piacetą[2] ir žibintų bei deglų šviesoje pamatęs šventiškai apsirengusius žmones, išgirdęs klegančius jų balsus, jis šiek tiek nusiramino. Ten stovėjo laivas, lynais pritvirtintas prie ąžuolinių polių. Iš San Džordžio pusės blyksėjo žiburiai. Vienas jūreivis slampinėjo po denį ir, patylom keiksnodamas, triūsėsi prie burių. Markas jį stebėjo.

Jaunuolis jau atsisveikino su savo draugais Džovaniu ir Džanina, su Muranu ir San Mikele, atsisveikino su puikiais ir skausmingais vaikystės prisiminimais. Bet dabar atėjo eilė atsisveikinti su Venecija.

Valtys su švytruojančiais žibintais skrodė lagūnos vandenis. Vakaro sutemose skardėjo šūkavimai. Policininkas, piktai plūsdamas, varė šalin elgetą, susirangiusį nakvynės po lentų rietuve.

Markui jau buvo metas grįžti namo. Ir staiga jo dėmesį patraukė du vyrai, pasirodę laivo denyje. Vienas jų buvo kapitonas — jaunuolis jį pažino iš žemo ūgio ir ilgos, krūtinę siekiančios barzdos. Bet kas buvo tasai kitas, kažką pašnibždom įkalbinėjęs kapitoną. Markas priėjo arčiau ir, pasislėpęs už stulpo, ėmė įdėmiai stebėti, kas dedasi denyje. Kapitonas pasiuntė jūreivį į apačią.

Kas gi tasai plačiapetis, tvirto sudėjimo vyras? Markas nematė jo veido, bet ūgis, būdingos galvos formos, ramūs, šykštūs judesiai… Taip, dar nespėjęs gerai įsižiūrėti, Markas jau žinojo, kad tai kapitonas Matėjas.

Tačiau kokie reikalai atvedė juodosios barkos savininką Matėją į šį laivą, kuriuo Markas Polas su savo tėvu, dėde Mafijų ir dviem vienuoliais rytoj turi išplaukti į Armėniją? Kodėl kapitonas pasiuntė jūreivį žemyn? Kodėl jie kalbėjosi taip tyliai, kad niekas jų nenugirstų? Į visa tai Markas nerado atsakymo. Jam kilo įtarimas. Ar tik nemėgino Matėjas prikalbėti laivo kapitoną imtis kontrabandos?

Abu vyrai prisiartino prie stulpo, už kurio buvo pasislėpęs Markas. Bet juodu vis tebekalbėjo taip tyliai, kad jis vis tiek nieko nesuprato. Tik iš jų gestų jaunuolis suvokė, kad jie susitarė. Paskui išgirdo, kaip Matėjas garsiai atsisveikino:

— A rivederci[3], Antonijau. Iki ryt!

Stambus, augalotas vyras nušoko nuo trapo ant tiltelio ir leidosi krantine. Markas neryžtingai nusekė paskui jį. Bet pamatęs, kad Matėjas pasuko link gondolos, stovėjusios prie tilto dela Palia, jis paspartino žingsnį ir šūktelėjo:

— Buona sera[4], kapitone Matėjau!

Kapitonas nustebęs sustojo.

— Tai tu, Markai? — sušuko jis savo griausmingu balsu. — Ko bastaisi po prieplauką taip vėlai? — Jis padėjo jaunuoliui ranką ant peties ir tėviškai pridūrė: — Aš tave suprantu. Prieš išplaukiant man pačiam būtų neramu. Sėsk į mano gondolą, parvešiu tave namo. Pasišnekučiuosime pakeliui.

Markas užmiršo kilusį įtarimą. Jis prisiminė, kaip kadaise lankėsi pas kapitoną, ieškodamas pagalbos, ir kaip tasai mielai jam padėjo.

— Na, lipk! — paragino jį Matėjas. — Aš dar turiu daug reikalų.

Markas šoko į valtį. Kapitonas Matėjas pasistūmėjo nuo kranto ir stipriais yriais leidosi San Marko kanalu. Dar kartą Markas pažvelgė į naktinę Veneciją. Jis jautė, kad ateityje jam dažnai teks prisiminti šį reginį.

Kapitonas Matėjas nuleido irklus. Srovė iš lėto nešė gondolą išilgai Piacetos krantinės, kur vis dar tebeklegėjo marga minia. Tik staiga priešais išniro tamsus laivo korpusas. Juodu išgirdo liūdną, graudingą dainą. Tai dainavo katorgininkai raudonoje galeroje, kuri stovėjo išmetusi inkarą San Marko kanale.

Kapitonas Matėjas vėl ėmėsi irklų. Ties Santa Marija dela saliute bažnyčia jie pasuko į kanalą Grande. Gondolos čia siuvo į visas puses, ir prasmukti irkluotojui buvo ne taip jau lengva.

— Jūs buvote mūsų laive, — staiga prabilo Markas. — Aš mačiau jus ten su kapitonu Antonijų.

Matėjas nustebęs pažvelgė į jaunuolį. Valtis vos nekliudė kyšančio iš vandens polio.

— Tai tu slapčiomis klauseisi mūsų pokalbio? — grasiai paklausė kapitonas Matėjas.

— Aš atėjau ne tam, kad vogčiomis klausyčiausi jūsų kalbų,— atkirto Markas. — Stačiai norėjau dar kartą žvilgtelėti į laivą. Namie aš negalėjau nustygti.

— Norėjai dar kartą pamatyti laivą? — nusijuokė Matėjas. — Negi manei, kad naktį jį gali kas pavogti. — Paskui, staiga surimtėjęs, jis primygtinai paklausė: — Vadinas, tu negirdėjai, ką mes kalbėjome?

— Ne. Tiek tegirdėjau, kaip jūs pasakėte: „Iki pasimatymo. Lig ryt!“ Paaiškinkit, kapitone, ką tai reiškia?

Iš kanalo Grande, kur knibždėte knibždėjo daugybė barkų ir gondolų, jie pasuko į siaurą šoninį kanalą. Čia buvo tylu ir ramu — nei valčių, nei žmonių balsų. Iš kairės ir iš dešinės stūksojo niūrios mūrinės sienos, o tarp jų virš vandens — medinis tiltas. Vidury jo ant strypo kabojo blausus žibintas, kurio šviesa net neįstengė atsispindėti vandenyje.

— Kapitonas Antonijas mano senas bičiulis, — tarė Matėjas. — Mudu tarnavome jūreiviais laive „Santa Marija“ ir kartu plaukiojome iki Prancūzijos, Ispanijos ir Afrikos krantų…— Kapitonas Matėjas staiga atsitiesė ir piktai pridūrė: — Bet kuriems galams aš visa tai pasakoju? Negi aš koks vagis ar žmogžudys? Esu laisvas žmogus ir galiu kelti koją į kiekvieno laivo denį.

Markas paskubėjo jį nuraminti:

— Aš nieko blogo apie jus negalvoju, kapitone Matėjau!

Matėjui pyktis bematant dingo. Kapitono lūpose ir įdubusių akių raukšlėse. Markas pastebėjo paslėptą šypseną.

— Duokš ranką, sūnau, — pasakė kapitonas Matėjas, — kas žino, kada mes vėl pasimatysim? Niekas negali iš anksto pasakyti, ar tai įvyks po penkių dienų, ar po penkerių metų, o gal ir niekados. Senas jūrininkas linki tau gero vėjo. O tai verta daugiau, negu tūkstantis dukatų.— Ir jo skardus juokas nuaidėjo tarp mūrinių sienų.

Marko ranka dingo didžiuliame kapitono delne. Bet jaunuolis išlaikė šį stiprų paspaudimą nė nemirktelėjęs.

— Iki pasimatymo, kapitone Matėjau! — šūktelėjo Markas skardžiu balsu. — Po penkių dienų vėl susitiksim!

Linksmas jis iššoko į krantą ir pastūmė koja valtį, kurioje liko sumišęs kapitonas Matėjas.

Rytas buvo vėsus ir vėjuotas. Pakėlęs bures, laivas pasuko San Nikolo forto link. Senatoriai ir vienuolyno vyresnysis, išlydėję popiežiaus pasiuntinius, grįžo į Dožų rūmus. Tik Džovanis su Džanina dar liko krantinėje. Stovėdamas denyje su vėjo draikomais plaukais, Markas Polas mojavo savo draugams tol, kol tie visiškai dingo iš akių. Tada jis nuėjo į priekį, ir netrukus laivas, išskleidęs visas bures, išplaukė į atvirą jūrą.

Markas nesitvėrė džiaugsmu. Jis jautėsi lyg erelis, laisvai ir didingai sklandąs padangėmis.

Vilnys daužėsi į laivo bortus, siaura Lido[5] juosta pasislėpė už horizonto, aplinkui tyvuliavo nerami pilkšvai žalia jūra su baltomis bangų keteromis.

Mafijas Polas stovėjo šalia savo sūnėno. Ir jo veide atsispindėjo džiaugsmas, kurį žmogus visada patiri, kai laivas palieka uostą ir su pakeltomis burėmis skrodžia jūros bangas.

Jis pasilenkė prie Marko ir tarė:

— Na matai, pagaliau mes ir keliaujame!

— Kaip žavu, dėde Mafijau!

Brolis Gujelmas taip pat stovėjo denyje. Bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas atgal, ten, kur dar neseniai matėsi apsauginiai San Nikolo vienuolyno mūrai. Rodos, jie kartu su Lido sala būtų nugrimzdę į jūrą.

Brolis Nikolas sėdėjo kajutėje ir saugojo brangias popiežiaus dovanas didžiajam chanui. Puikios krištolinės vazos, bažnytiniai apdarai, vienuolių perrašytos knygos ir kiti vertingi daiktai užėmė pusę kajutės — vietos užteko vos porai sudėtų viena ant kitos lovų, mažam staliukui ir dviem taburetėm. Brolis Nikolas buvo prityręs ir išsimokslinęs dievo tarnas, vis dėlto jam daugiau patiko ramus ir saugus vienuolio gyvenimas, negu ši, nors ir labai garbinga, popiežiaus Grigaliaus X patikėta misija.

Broliui Nikolui pasirodė, kad laivą staiga ėmė stipriau supti. Jis prisistūmė prie lovos taburetę ir palypėjęs įsikibo abiem rankom į turėklą. Ilgai laukti nereikėjo — kajutės siena siūbtelėjo žemyn, ir popiežiaus pasiuntinys įriedėjo į savo guolį.

Išsitiesęs lovoje, vienuolis lengviau atsikvėpė. Jis buvo toks apkūnus, kad tarp pilvo ir lubų beliko vos sprindžio tarpas, todėl vartytis reikėjo labai atsargiai. Stebėdamas keistai siūbuojančias kajutės sienas ir klausydamasis duslaus jūros šniokštimo, brolis Nikolas su karčia šypsena galvojo apie ramų gyvenimą tarp vienuolyno sienų. Pastarųjų dienų įvykiai jį gerokai nukamavo. Bet netrukus jis užmigo, pamiršdamas visus savo vargus.

Markas Polas per tą trumpą laiką arčiau susipažino su laivo vadovybe ir, kalbėdamasis su jūreiviais, daug ką sužinojo apie įgulą. Jam atrodė keista, kad kapitonas Antonijas retai tepasirodo denyje, visiškai pasikliaudamas savo šturmanu ir prityrusia įgula. Bocmanas papasakojo Markui, kad kapitonas nevengiąs išmesti vieną kitą burnelę ir savo kajutėje turįs neišsenkamas vyno atsargas. Bet kapitonas baisiai širstąs, jei kuris nors iš jo vyrų išgeria bent lašelį. Jau ne kartą yra buvę, kad jis išrikiuodavo visą įgulą, pradedant šturmanu ir baigiant virėju, prieidavo prie kiekvieno iš eilės, liepdamas papūsti kvapą. Dažnas traukdavosi atatupstas, kai kapitonas Antonijas kišdavo nosį prie jo burnos, nes prieš tokius patikrinimus, užsidaręs savo kajutėje, jis išmaukdavo slapčiomis ne vieną butelį vyno.

Bet Antonijas buvo senas jūrų vilkas, todėl jūreiviai nepyko ir tik šaipydavosi iš tokių jo užgaidų. Kartą, po smarkios audros Biskajos įlankoje, kapitonas Antonijas kvietėsi iš eilės į savo kajutę visą įgulą ir kiekvieną pavaišino stiklu vyno, žinoma, nepamiršdamas išgerti ir pats.

Taip Markas Polas sužinojo visokių linksmų ir liūdnų istorijų. Pūtė gaivus vėjas, ir malonu buvo stovėti denyje, mėgautis tolydžio besikeičiančiais jūros vaizdais, bangų žaismu ir stebėti šaudančias virš vandens žuvėdras.

Tačiau pasitaikydavo ir nuobodžių valandų, ypač kai nurimdavo vėjas ir dangus apsiniaukdavo. Tada burlaivis iš lėto slinkdavo per vandens dykumą, netekusią viso savo grožio. Ir tuomet pajunti begalinį norą pajusti žemę po kojomis, pamatyti medžius, vilnijančius javų laukus ir žmones, vaikščiojančius po pievą.

— Tai tikra jūros liga, — paaiškino Markui bocmanas. — Ji praeina, vos tik pasirodžius saulei arba pakilus audrai. — Įdegęs, vėjų nugairintas jūreivio veidas su mažomis protingomis akimis įgijo paslaptingą išraišką.— Puikiausias dalykas jūroje — tai štormas. Tik tada kaip reikiant pasijunti žmogumi.

Bet Markas buvo taip susidomėjęs kelione, kad jo visiškai nepalietė ši jūros nuobodulio liga. Jau tris dienas jie plaukė, o jam vis dar nepavyko žvilgtelėti į kapitono kajutę. Eidamas į denį, kapitonas Antonijas niekuomet nepamiršdavo užrakinti durų. Markas tuojau pat nusėlindavo žemyn ir klausydavosi, priglaudęs ausį prie durų. Tačiau kapitono kajutėje būdavo tylu.

Nejaugi jis būtų apsirikęs? Markas negalėjo tuo patikėti. Jo įtarimą sustiprino ir tai, kad rakto skylutė visada būdavo, pridengta. Čia glūdėjo kažkokia paslaptis, apie kurią, be kapitono, tik jis vienas težinojo. Jei nuojauta jo neapgavo, penktąją kelionės dieną laive turėtų kažkas įvykti.

Vienuoliai daugiausia sėdėdavo savo ankštoje kajutėje. Markas dažnai su jais pasikalbėdavo. Brolis Nikolas da Vičenca su savo perdėtu mandagumu ir verksmingu balsu jam nepatiko. Užtat su broliu Gujelmu jis mielai pasišnekučiuodavo. Kai Nikolas da Vičenca šniokštuodamas užkopė į denį, Markas nulipo žemyn ir pasibeldė į vienuolių kajutės duris.

— Garbė Jėzui Kristui! — pasveikino jis.

— Per amžių amžius, amen. Sėsk, sūnau mano, — pakvietė brolis Gujelmas, pristumdamas taburetę.

Ant stalo gulėjo knyga.

— Ar galiu paklausti, ką jūs čia skaitote, broli Gujelmai? — pasidomėjo Markas Polas, žiūrėdamas į gražias, ranka rašytas eilutes. Tiesios raidės buvo tarsi nubraižytos gelsvame popieriuje.

— Tai brolio Džovanio de Piano Karpinio užrašai. 1245 metais jis kaip popiežiaus pasiuntinys keliavo pas mongolus. Aš nusirašiau kai kurias tos knygos vietas. Prieš išlipdamas į krantą, išmesiu tą rankraštį į jūrą.[6]— Ir brolis Gujelmas atsiduso.

— Negi ten taip blogai, ką jis rašo? — nustebęs paklausė Markas.

— Mongolai išdidūs ir žiaurūs. Popiežiaus pasiuntiniams, sukorusiems nepaprastai ilgą ir sunkų kelią, kol pasiekė chano Kujuko rūmus, teko ilgai laukti priėmimo. Ir elgėsi su jais chanas labai išdidžiai.

— Ar aš galiu paskaityti, ką rašo apie tai brolis Karpinis? — smalsiai paklausė Markas.

— Skaityk balsiai, kad ir aš dar kartą išgirsčiau. Štai nuo šios vietos: čia kaip tik aprašyta vienuolių ir pasiuntinių audiencija pas chaną.

Brolis Gujelmas padavė Markui rankraštį, ir jaunuolis įniko skaityti:

„Kai naujasis chanas įžengė į sostą, mums buvo įsakyta jam prisistatyti. Pirmasis chano tarėjas Džingajus, surašęs mūsų ir kitų svetimšalių vardus, ėmė juos garsiai skaityti, skelbdamas valdovui ir jo kunigaikščiams apie atvykusius. Paskui kiekvienas iš mūsų priklaupė keturis kartus ant kairiojo kelio, bet mes buvome įspėti, kad neperžengtume šėtros slenksčio. Ir tik po to, kai buvome kruopščiai patikrinti, ar neturime durklų, buvome įleisti į vidų iš rytų pusės, nes iš vakarų galėjo įeiti tik pats valdovas. Taip pirmą kartą atsidūrėme naujojo chano būste. Čia jis priėmė ir visus kitus pasiuntinius, bet šiaip į jo šėtrą retai kas gaudavo pakliūti.

Ir įteikė pasiuntiniai chanui visokiausių dovanų — šilko, aksomo, purpurinių audinių, kilimų, auksu siuvinėtų diržų, brangių kailių ir aibes kitų vertingų daiktų. Jų buvo tokia gausybė, tarsi kokioj pasakoj. Užvis gražiausias buvo brangakmeniais nusagstytas baldakimas, nešamas valdovui virš galvos, kad jo nekaitintų saulė. O chano vietininkas dovanų atvarė apie pusšimtį rinktinių kuprių su auksu išsiuvinėtomis gūniomis, ant kurių buvo įtaisyti platūs balnai žmonėms sėdėti. Be kuprių chanas gavo ištisas kaimenes puošniai pabalnotų ir pakamanotų žirgų bei mulų.

Mus taip pat paklausė, ar norėtume įteikti chanui savo dovanas, bet mes beveik viską jau buvome išdaliję.

Atokiau nuo karo stovyklos ant kalvos stovėjo mažiausiai penki šimtai vežimų, prikrautų aukso, sidabro ir šilkinių apdarų. Visą šią mantą pasidalijo tarp savęs chanas su kunigaikščiais, o šie tą dalį skirstė savo žmonėms taip, kaip jiems atrodė reikalinga.“

Beskaitydamas Markas užmiršo, jog esąs ankštoje laivo kajutėje. Tarytum pasakų pasaulis atsivėrė prieš jo akis, ir troškimas pamatyti tuos kraštus su jų neapsakomais lobiais jaunuolį vergte pavergė.

Nepatenkintas brolio Gujelmo balsas pažadino jį iš tų svajų.

— Pakaks, mano sūnau. Aš matau, kaip sužavėjo tave tasai nuodėmingas svetimos šalies gyvenimas.

Markas padėjo knygą ant stalo.

— Taip, broli Gujelmai, — pasakė jis, — aš labai patenkintas mūsų kelione. Tėvas man daug yra pasakojęs apie didžiojo chano Chubilajaus[7] dvarą. Dabar ten viskas virto kitaip: mongolai jau gyvena puikiuose rūmuose tolimajame Katajuje[8]. Aš nesulauksiu tos dienos, kada galėsiu ten pakliūti.

— Esi jaunas, sūnau mano. Telaimina tave dievas! O dabar eik. Man reikia valandėlę pailsėti.

Kai Markas išėjo į koridorių, kapitonas Antonijas kaip tik kopė į denį. Jaunuolis prisėlino prie kapitono kajutės durų ir, priglaudęs ausį, ėmė klausytis. Jis išgirdo sunkius žingsnius ir tylų kosčiojimą.

Markas patenkintas nusišypsojo ir pabeldė į duris. Kajutėje iškart stojo tyla.

Vėjas pakeitė kryptį ir stipriai įtempė bures. Skaisčiai švietė saulė. Žydru dangumi plaukė balti plunksniniai debesėliai. Toli paliko Italijos krantai. Laivas plaukė Egėjo jūra. Keleiviai patogiai įsitaisė denyje, visi buvo gerai nusiteikę, net susirūpinęs brolio Gujelmo veidas pragiedrėjo.

Markas sėdėjo su savo tėvu ir dėde laivo priekyje ant lynų ritinio. Jau penkias dienas jie buvo kelyje, ir jaunuolis su didžiausiu nekantrumu laukė kažkokios staigmenos. Norėdamas paruošti laukiamam įvykiui tėvą ir dėdę, Markas pasakė:

— Gaila, kad Matėjas Paolas nevažiavo kartu su mumis. — Ir, nesulaukęs atsako, pridūrė: — Ar ne tiesa, dėde?

Mafijas Polas tuo metu žvelgė į jūros tolius ir, užuot atsakęs, mąsliai linktelėjo.

Nikolas tiriamai pažvelgė į sūnų.

— Kodėl tau šovė į galvą tokia mintis? — paklausė jis.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad mūsų kelionėje praverstų turėti patikimą žmogų.

— Girdi, kaip jis kalba! — nusijuokė Mafijas. — Tarsi senas prityręs karavanbašis.

— Jis visiškai teisus, — patvirtino Nikolas Polas. Dėdė taip pat pagyrė sūnėną už apdairumą.

Abu broliai vis tebekalbėjo, gėrėdamiesi Marko nuovokumu, ir šis pajuto esąs visai subrendęs vyras. Tik pažiūrėkite, koks jis šaunuolis! O čia dar pasirodė kapitonas Antonijas ir mostu pakvietė jį pas save.

— Atleiskite, su manim nori pakalbėti kapitonas, — tarė Markas, iš lėto atsistodamas.

— Atėję į mano kajutę, jūs be galo nustebsite! — sumurmėjo kapitonas Antonijas, vesdamasis jaunuolį žemyn.

Markas tylėdamas ėjo iš paskos.

— Jis nori pakalbėti kaip tik su jumis.

Atsidarė durys, ir Markas pamatė vidury kajutės bestovintį Matėją.

— Buon giorno[9], kapitone! — sušuko Markas. — Kartais pasitaiko susitikti po penkių dienų, kartais po penkerių metų, bet gali atsitikti ir taip, kad visai netenka pasimatyti.

Matėjas čiupo jaunuolį už pečių ir stipriai papurtė:

— Tik pažiūrėk į šį velniūkštį, Antonijau! Kaip gerai jis įsiminė mano žodžius!

Matėjas paleido vaikiną iš savo glėbio ir sudribo ant suolo.

— Ką mes toliau darysime, Markai? — paklausė jis.

Bet Markas vis dar negalėjo atsipeikėti nuo bičiuliškų stipruolio Matėjo glamonių — dar ir dabar jam siūbavo kajutės sienos kaip per audrą.

Kapitonas Antonijas kreipėsi į savo bičiulį Matėją:

— Štai ir turi, ko norėjai. Dabar stypsome čia lyg kokie nusikaltėliai.

— Nekalbėk niekų, Antonijau! — Matėjas atsistojo.

— Bepig tau postringauti. O aš dabar savo rankomis išmesčiau tave už borto! — niršo Antonijas, iš pykčio pešiodamas barzdą.

Matėjas tik nusikvatojo, prajuokindamas ir Antoniją.

Tuo tarpu Markas spėjo apsidairyti po kajutę. Ji buvo įrengta gana jaukiai: platus suolas, naktį naudojamas vietoj lovos, stalas su raižytomis kojomis, keturios taburetės, didelė žalvarinė lempa ir sieninė spinta. Šienos buvo išklotos kilimais, kairėje mažos durys į sandėliuką.

— Dabar turime sutvarkyti šį reikalą, — pasakė Matėjas. — Kaip matai, aš pridariau savo bičiuliui nemaža rūpesčių.

Kapitonas Antonijas atnešė butelį vyno, tris stiklines ir jas pripylė. Markas prisiminė bocmano pasakojimą, ir tokia pagarba jam buvo itin maloni.

Jie išgėrė. Stiprus raudonas vynas iškart mušė į galvą. Kai kapitonas Antonijas buvo bepiląs po antrą stiklinę, Matėjas jį sulaikė:

— Ne kiekvienas taip pripratęs prie vyno, kaip tu! — Ir paskui labai rimtu veidu kreipėsi į Marką Polą: — Klausyk, ką aš tau pasakysiu, Markai! — Matėjas giliai susimąstė. Matyt, jam buvo sunku kalbėti, ir jo žodžiai skambėjo tarsi išpažintis. — Sužinojęs, kad jūs rengiatės į tolimą kelionę, aš neradau sau vietos. Staiga manyje kažkas nubudo. Venecija man pasidarė nebe miela, viskuo ėmiau bodėtis — ir vanduo kanaluose dvokė, ir lagūna atrodė lyg koks purvinas liūnas, o naktimis… naktimis vien tik jūrą sapnuose teregėjau…

Matėjas susimąstė. Kapitonas Antonijas ir Markas laukė, ką jis dar pasakys.

— O žinai ką, Markai, moterims, mūsų motinoms, tikrai nelengva. Kai aš pardaviau savo juodąją barką, motina tiek tepasakė: „Matau, rengiesi iškeliauti, sūneli!“ O juk aš nė žodžiu nebuvau apie tai prasitaręs. Ji viską suprato anksčiau, negu aš pats.

Matėjas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir įsmeigė akis į vieną tašką. Vynas butelyje teliūskavo į laivo supimo taktą.

— Aš prikalbėjau Antoniją, kad slapta priimtų mane į laivą. Mat, bijojau, kad tavo tėvas ims ir pasakys: „Ne, Matėjau, jūs mums nereikalingas.“ Šit ir tupiu dabar čionai ir kalbu apie tokius dalykus, kurių visai nenorėjau pasakoti.

— Aš jums padėsiu, kapitone Matėjau, — sušuko Markas. — Jūs turite keliauti su mumis! Kaip aš džiaugiuosi! Palaukit, aš tuojau pakalbėsiu su savo tėvu.

Markas užlipo ant denio ir vėl atsisėdo į savo senąją vietą.

— Kokias tu ten turi paslaptis su kapitonu Antonijų? — paklausė Mafijas Polas.

— Aš turiu jums šį tą pasakyti, tėte.

— Kas gi atsitiko?

— O man ar galima žinoti, kas čia per reikalas? — pasiteiravo Mafijas.

— Kaipgi. Aš noriu su jumis abiem pasikalbėti.

Ir Markas papasakojo, ką jis matęs kapitono kajutėje, ir ėmė karštai prašyti, kad jie patenkintų kapitono Matėjo norą.

Nikolas ir Mafijas Polai žinojo, kas per vienas tasai Matėjas, buvo girdėję apie jo drąsius kontrabandinius žygius. Apie tai kalbėjo visa Venecija. Tėvas su dėde pasikeitė žvilgsniais. Markas stebėjo juos su nerimu širdyje.

— Na ką gi, eisime pasižiūrėti to tavo kapitono Matėjo, — pasakė Mafijas Polas atsistodamas. — Kaip manai, Nikola, ar imsime jį drauge, jei jis mums patiks?

— Nagi eime pas jį, Mafijau!

— Jis jums tikriausiai patiks, dėde, — karštai atsiliepė Markas, — jis beveik toks pat, kaip jūs!

— Ak, šitaip! Tada viskas gerai!

Laivas plaukė netoli kranto. Tolumoje dunksojo tamsūs kalnai. Bangos daužė pakrantės uolas. Markas su nekantrumu laukė grįžtančių tėvo ir dėdės, bet jie ilgai nesirodė. Žemė vėl dingo iš akių, aplinkui nieko daugiau nesimatė — tik dangus ir vanduo.

Pagaliau broliai, kapitono Antonijo lydimi, grįžo į denį.

— Kas atsitiko, tėveli? — paklausė Markas. — Kodėl neatsivedėte kapitono Matėjo?

— Tatai ne taip paprasta, — atsakė jam dėdė Mafijas. — Po savanoriško kalėjimo jo išvaizda tokia, kad be abejonės įvarys baimės mūsų šauniesiems vienuoliams. Rytoj kapitonas Antonijas pristatys jį visiems.

— Vadinas, jis keliaus su mumis? — džiaugsmingai sušuko Markas.

Nikolas Polas linktelėjo galvą.

— Man rodos, jis šaunus vyras, — pasakė Mafijas.

Kapitonas Antonijas švaistėsi po denį, šūkaudamas ir įsakinėdamas. Jūreiviai sukruto, nes vėjas buvo palankus. Praslinko dar kelios dienos, ir jūra atgijo: horizonte vis dažniau pasirodydavo burlaiviai ir irkluojamos galeros. Tačiau krantų dar nebuvo matyti. Jūros paviršius, rodos, buvo supintas iš daugybės galingų besikaitaliojančių žalsvų ir tamsiai mėlynų srovių.

Matėjas jausdavosi be galo laimingas, kai jam leisdavo pavaduoti šturmaną. Ir Markas visur būdavo drauge su juo. Vieną rytą jie pamatė žemę. Kalnų papėdėje driekėsi nedidelis miestelis. Palei įlanką rikiavosi balti ir geltoni namai su plokščiais stogais. Priešais juos buvo Armėnijos pakrantė.

— Štai mes ir pasiekėme tikslą,— pasakė Matėjas. — O gaila! Jūra tokia žavi!