Nuostabios Marko Polo kelionės

TYLIOS NAKTYS

Kalvės žaizdre žioravo ugnis. Melsvi liepsnų liežuviai šokinėjo po susmulkintą medžio anglį. Vos tik papūti dumplėmis, anglys plyksteli rausva liepsna, nušviečia prirūkusią kalvę, kalvio veidą ir jauną jo pagalbininką Ši Liancaną. Kalvis plikas iki juosmens. Tiktai odinė prijuostė dengia prakaulę jo krūtinę nuo kibirkščių. Jo skruostuose matyti du randai — šitokiu įdagu Katajuje buvo ženklinami nusikaltėliai.

Ši Liancanas pūtė dumplėmis ugnį, o kalvis ilgomis replėmis laikė geležies strypą. Kalvės durys į gatvės pusę. Grindiny, vakaro saulės nutapyti, driekės medinių namų, prekininkų būdelių ir medžių šešėliai.

Prie šulinio įtaisytas vamzdis, iš jo į baseiną teka siaura vandens čiurkšlelė, o nuo jos ribuliuoja visas vandens paviršius. Su ąsočiais ateina mergaitės ir moterys, pakiša juos po srovele ir plepasi valandėlę. Vyrai atsiveda prie vandens asilus.

Kalvis ištraukia iš žaizdro raudonai įkaitusią geležį, padeda ją ant priekalo ir plaka kūju, kol ji įgyja reikiamą pavidalą. Tada jis numeta ją prie kitų savo dirbinių, nusišluosto nuo veido prakaitą ir pažvelgia į gatvę. Įprastinis tėviškės kampelio vaizdas sušildo jam širdį ir podraug nuliūdina. Tarytum scenoje pro šalį eina žmonės. Vieni margaspalviais drabužiais apsitaisę, lydimi tarnų ir tarnaičių, skinančių jiems kelią per. minią, kiti — menku, lopytu apdaru, su naštomis ant pečių, tilindžiuodami varpeliais ir garsiai girdami, siūlydami savo prekes bei paslaugas, pagaliau — nuskarę elgetos, ieškodami maisto liekanų už prekininkų būdelių ir nuolatos besirieją su urzgiančiais šunimis.

Ant parduotuvių bei prekininkų būdelių, ant pranašautojų, žvaigždininkų ir rašto mokovų karojo raudonos marškos su baltais ir dideliais ieroglifais, ir tai margam gatvės vaizdui teikė kažkokią rimtį ir gyvenimo džiaugsmą.

Si Liancanas, palenkęs galvą, stengėsi įsiklausyti į gatvės triukšmą ir suvokti tai, ko niekados nematys neregės jo akys. Pasaulį jis suvokė iš klausos, lietimo ir uoslės įspūdžių ir seniai užgesusios šviesos, ir viskas jam atrodė taip gražu, jog, vien prisiminus, jį apimdavo džiaugsmas. Bet tai buvo seniai seniai, ir jis nežinojo, ar čia sapnai iš ankstyvosios jo vaikystės, ar vaizdai iš visai kito pasaulio, dar prieš jam ateisiant į žemę.

Tarpais jis atsisėsdavo kieme už kalvės ir imdavo pūsti bambukinę fleitą.

Kalvėje žioravo žaizdras.

— Artėja vakaras, Ši, — tarė kalvis Vanas. — Paėjėk į gatvę pas savo draugus, pasivaikščiok su jais.

— Aš eisiu į kiemą, tėve Vanai.

Ši Liancanas žvaliai priėjo prie mažų durelių, ir netrukus Vanas išgirdo švelnią fleitos dainą.

— Tu nematai, Ši, kada diena, kada naktis, bet kai imi groti savo fleita, tada man rodosi, jog pati dievybė įžengė į kalvę ir byloja su manim.

Nukalti geležies iešmai panėšėjo į kalavijus ir iečių antgalius.

Kai Vanas bėgiojo dar berniūkščiu ir žaidė prie tėvo kalvės, Chanbalyką žmonės dar tebevadino Janciniu, ir tas miestas buvo „dangaus sūnaus“ buveinė. Kalvė stovėjo arti baseino, ir kai Vanas turėdavo laiko, sėsdavosi ant žalios žolės ir mėtydavo mažus akmenėlius į vandenį arba iš bambuko drožinėdavo laivelius.

Paskiau miestą užkariavo chanas Chubilajus ir pasiskelbė „dangaus sūnumi“.

Iš pradžių mažai kas tepasikeitė. Bet štai kartą pasklido neįtikimas gandas, kad visi katajiečiai turi palikti Chanbalyką ir keltis į kitą upės krantą, tenai, kur dunksojo chano rūmai. Dešimtys tūkstančių žmonių, amatininkų ir darbininkų buvo varu nuvaryti į kitą krantą. Šitaip aplink imperatoriaus rūmus įsikūrė Dadu miestas.

Jis turėjo kvadrato pavidalą, dvidešimt keturias mylias aplinkui, taigi viena kraštinė buvo šešių mylių ilgio. Miestą supo balta stora mūrinė siena su trejais vartais kiekvienoje pusėje. Viršum tų vartų ir protarpiuose iškilo gražūs bokštai, kur miesto sargyba laikė savo ginklus. Dvylika tūkstančių kareivių saugojo tas tvirtas sienas.

Tiesios gatvės šaute šovė nuo vartų ligi vartų. Abipus jų traukėsi eilės prekininkų būdelių ir parduotuvių. Visi miesto sklypai buvo keturkampiai ir surikiuoti vienas šalia kito. Namai stovėjo sklypo vidury, tad nuo gatvės juos skyrė kiemai ir sodai. Naujasis miestas, taisyklingai suplanuotas, panėšėjo į didelę šachmatų lentą. Miesto vidury stypsojo aukštas bokštas su jame kabančiu dideliu varpu. Vakarui brėkštant, tas varpas sugausdavo tris kartus, ir po trečiojo karto nė vienas žmogus be specialaus leidimo negalėjo pasirodyti gatvėje, nebent jau tik tuomet, kai sunkiai sergąs ligonis buvo reikalingas skubios pagalbos. Tada pirma jo turėjo eiti tarnas, žibintu nešinas.

Visiškai sutemus, šiame didžiuliame mieste stodavo kapų tyla, nors dieną jis buvo panašus į knibždantį skruzdėlyną. Tik būriai sargybinių, po trisdešimt ar keturiasdešimt, žingsniavo ištuštėjusiomis gatvėmis, žiūrėdami, ar kas nenusižengė draudimui. Tokius prasižengėlius jie kaip mat sugriebdavo, kišdavo į kalėjimą, o kitą dieną — teismas. Už pasirodymą naktį gatvėje mušdavo lazdomis ir dažnai užplakdavo negyvai.

Ir Vano tėvas turėjo anuomet palikti savo kalvę ir, kaip ir daugumas amatininkų, sargybos lydimas, persikraustyti į Dadu. Tik nedaug turtingų katajiečių, kuriais — pasitikėjo mongoliški ponai, liko senajame mieste. Tačiau mieste gyventojų vis daugėjo, ir netrukus miestas išsiplėtė. Prie kiekvienų vartų atsirado priemiestis, o tie priemiesčiai, toliau besiplėsdami, susijungė tarp savęs. Aplink miesto sienas išaugo kitas miestas, daug didesnis už tą aptvertąjį.

Priemiesčiuose gyveno daugiausia svetimšaliai pirkliai ir amatininkai. Vasarą jie kartu su chano dvariškiais išvykdavo į Šandu, o paskiau grįždavo atgal į sostinę. Šie žmonės suplaukė iš visų Katajaus provincijų ir iš tolimųjų Vakarų, suvilioti gandų apie pasakiškus chano Chubilajaus turtus ir vildamiesi čia greitai pralobti.

Viešbučiai, užvažiuojamieji kiemai ir sustojimo vietos vilkstinėms buvo įrengti gatvėse kas kiekviena mylia. Kai pirkliai arba pasiuntiniai atkeliaudavo pas didįjį chaną, jie gyvendavo imperatoriaus lėšomis — tokia buvo tvarka. Finansų ministras Achmedas nuolatos turėjo rūpestį, kur čia suradus naujų pajamų šaltinių, nes rūmų išlaidos vis augo ir augo. Katajiečių mokesčiai už mieles, kviečius, — medieną, porcelianą, šilkmedžio uogas, anglis, šilką ir vilnas, alyvmedžių vaisius, o taip pat už žemės sklypus irgi padidėjo kelis karius. Kasdienio vartojimo prekių kainos kilo kas mėnesį, o druskos saikas dabar kainavo negirdėtai brangiai.

Ugnis kalvės žaizdre užgeso. Vanas nusijuosė odinę prijuostę, apsivilko medvilninę palaidinę ir išėjo į gatvę. Miestą gaubė sutemos. Dar spindėjo siaura vandens čiurkšlė, tekanti iš šulinio, o raibuliuojančiame vandens paviršiuje šokinėjo auksiniai žiburėliai.

Pirkliai dėliojo į krūvas savo prekes, uždarinėjo parduotuves. Pro kalvę praėjo senas, visų čia gerbiamas muzikantas. Vanas pagarbiai jį pasveikino.

Artėjo naktis. Gaudžiai nubangavo varpo dūžis, ir gatvės nutilo. Nutrūko ir fleitos daina.

Į kalvę įėjo linksmas kepėjas Li ir atnešė savo bičiuliui bandelių.

— Valgyk, Vanai, — tarė jis, ir, apsižvalgęs aplinkui, sukuždėjo — Šią naktį… Nepamiršk! — Ir paskui garsiai tarė: — Turiu jau skubėti. Labanakt, Vanai.

Jau visai sutemo. Pro Vaną praėjo kilmingai apsirengęs svetimšalis. Pamatęs nusikaltėlio įdagą Vano veide, jis paspartino žingsnį.

— Ko buvo atėjęs kepėjas Li? — paklausė neregys Ši.

Vanas nieko neatsakė. Jis, rodos, dar jautė svetimšalio žvilgsnį. Varpas sugaudė antrą kartą. Kalvis karčiai nusijuokė.

— Klausykit, žiūrėkit! Aš nusikaltėlis! — sušuko Vanas vyrui, kuris talžė kailį užsispyrusiam savo asilui.

— Kas jums, tėve Vanai? — paklausė sumišęs jaunuolis.

— Li mums atnešė gardžių bandelių. Valgyk į sveikatą. Pro kalvę praėjo kažkoks nepažįstamas svetimšalis. Šit ir viskas.

— Ačiū jums, tėve Vanai.

Trečią kartą nuskambėjo varpas. Didžio miesto gatvės ištuštėjo, kur-ne-kur languose spingsojo lempelės. Visas miestas atrodė tuščias, išmiręs.

Prie bokšto su varpu stovėjo du sargybiniai su lankais rankose. Pro matinius langus ir medinių namų plyšius skverbėsi blausi šviesa. Būrys sargybinių žygiavo didžiąja gatve.

— Gult, gult jūs, tinginių pančiai! — išdidžiai šūktelėjo vienas sargybinių ir barkštelėjo ieties kotu į medinius vartus. Kiti leipo iš juoko.

Kažkoks vyras stovėjo skersgatvy, lūkuriuodamas, kol praeis triukšminga sargyba. Iš siaurų pakumpusių pečių galėjai spėti, kad tas aukštas žmogus kažkoks liguistas. Veido patamsy nesimatė. Atsargiai jis žengė palei sieną. Skersgatvy stabtelėjo. Akimirką langas nušvietė jo veidą. Kaktą, smilkinius ir nosį dengė juoda kaukė. Jis palūkėjo, kol nutilo sargybinių balsai, apsidairė ir perbėgo skersai gatvę.

Vąno kalvėje buvo tamsu. Čia pat už durų stovėjo neregys. Jis girdėjo tai, ko niekas kitas negalėjo nugirsti. Žiurkė išlindo iš savo urvo, pribėgo prie kopūstlapio ir ėmė jį graužti. Dvejetas vyrų perlipo mūrinę tvorą, greit jų žingsniai pasigirdo kieme, ir vienas, sunkiai alsuodamas, sušnibždėjo: „Štai mes ir čia!“ Durys girgžtelėjo, ir dvejetas įėjo į vidų.

Bet tai buvo arti. Tačiau Ši girdėjo viską, kas dėjosi toliau. Jo klausa buvo taip išlavinta, kad jis pagal žingsnius galėjo nustatyti nuotolį. Sargybiniai tuo metu jau pasiekė bokštą su varpu.

Ši išgirdo tylius žingsnius tą pat akimirką, kaip ir kaimyno šuo, sulojęs gretimame s®de. Jis pravėrė duris. Nepažįstamasis su kauke įžengė į tamsią kalvę.

— Nuvesk mane pas Vaną! — paliepė jis.

— Einam, pone.

Sutūpę aplink aliejinę lempelę, šnekučiavosi kalvis Vanas, kepėjas Li, kurpius U ir nešikas Janas. Blausi spingsulė apšvietė tik veidus, o kambarys skendėjo tamsoje. Langinės buvo uždarytos.

— Aš esu bevardis pasiuntinys, — prabilo žmogus su kauke. — Sėdėkit ir klausykit. — Jis pažvelgė į neregį Ši ir patylėjęs tarė: — Vaikinas tegul išeina.

Ši klusniai pasuko į duris, bet tuo tarpu įsikišo Vanas:

— Jis gali pasilikti. Ši niekam nieko nepasakys, pone. Nors piauk — nepasakys.

— Gerai, — sutiko bevardis pasiuntinys. Jeigu taip, tegul pasilieka.

Ši laimingas atsisėdo tamsioje kertelėje ir, pastatęs ausis, klausėsi vyrų pašnekesio.

— Kada gi užsidegs kalnuose signaliniai laužai? — paklausė nekantrusis Li.

Vanas atsiminė tamsią prismirdusią kamerą, kurioje jis išbuvo trejus metus. Skruostuose jam peršėjo du įdagai.

— Mirtis žudikams! — piktai sumurmėjo jis.

Nešikas Janas ir kurpius U tylėjo.

— Dar neatėjo laikas, — nuramino juos bevardis pasiuntinys. — Bet mano ponas liepė jums pasakyti, kad būtumėt pasiruošę.

— Tigras, kuris suryja per daug žmonių, vis tiek kada nors įgarmės į duobę,— tarė nešikas. — Achmedas šiandien vėl landžiojo pas imperatorienę.

— Dar neatėjo laikas, — pakartojo bevardis pasiuntinys. — Duobė dar nepakankamai gili.

— Kai jūsų ponas pasakys: „Nužudyk jį!“, tai aš pats pasmaugsiu Achmedą savomis rankomis, — iškošė pro dantis Vanas.

— Bus geriau, jei tu kalsi kalavijus ir iečių smaigalius.

Bevardis pasiuntinys tylėdamas stebėjo susikaupusius veidus. Aliejuje plūduriavo dagtis, iš jo kilo melsva liepsnelė.

Bevardis prabilo vėl:

— Achmedas atėmė iš valstiečių bambuko plantacijas ir dabar pats lobsta, pardavinėdamas bambukus. Neturtingiems žmonėms jis uždraudė žūklauti upėse. Valstiečiai turi nemokamai maitinti visokius pasiuntinius. Jie atima žmonėms paskutinį kąsnį, o pabandyk ką nors pasakyti, tuoj gausi lazdų. Ar jūs žinote, kad daugelis vyrų Dziansio provincijoje turėjo parduoti savo žmonas ir vaikus, kad laiku sumokėtų Achmedo pakalikams nuomą ir visokius mokesčius?

— Ir pas mus ne geriau, — tarė kurpius, — vakar atėjo pas mane valstietis ir sako: „Dabar man teks parduoti dukterį, kadangi šeimininkas atėmė iš manęs gyvulius.“ O ir aš pats… Jau nebežinau, kaip sumokėsiu mokesčius už žemės sklypą.

— O druska mano tešlai? — įsikišo kepėjas. — Žmonės man sako: „Fe, Li! Pasidėk pats sau tokį kepinį. Kas jį gali valgyti.“ Šit ką jie man pagieda. O jei aš pirkčiau tokią brangią druską, tai kas išgalėtų pirkti mano kepinius?

— Arklių kainos irgi pašoko, — tarė nešikas.

— Greitai turguose bus daugiau elgetų, negu prekininkų ir pirkėjų.

— Maloningasis ponas Achmedas ir jo svetimšaliai valdininkai sulig kiekviena diena turtėja. O mes badaujame…

Balsai darėsi vis garsesni. Bevardis pasiuntinys pakėlė ranką, visus tildydamas.

— Į kiemą įėjo Huan Cinas, — tarė neregys Ši. — Aš pažįstu jo eiseną.

Sulaikę kvapą, vyrai klausėsi, bet nieko neišgirdo.

Huan Cinas buvo kaimynas smuklininkas. Jis dvigubai lupo už prastą ryžių degtinę. Kareiviai įkaušdavo dažniausiai pas jį.

— Smuklininkas grįžo namo, — tarė Ši.

— Atsistok prie durų, Ši, ir budėk, kad mūsų niekas neišgirstų. Jei pajusi ką įtartina, pabelsk į langą.

Ši išėjo iš kambario. Kurį laiką visi tylėjo prie smilkstančios lempos.

— Juk mes čia ne tam susirinkome, kad plepėtume apie arklių kainas, — suirzo Vanas:

— Tyliau kalbėkit, Vanai. Jūs tik paklausykit, draugužiai, ką aš pasakysiu. Achmedas vėl biaurią šunybę sumanė. Norėdamas įsiteikti imperatorienei, jis nori nukirsdinti galvą niekuo nedėtam žmogui.

— Ak, tas šėtonas! — sudejavo Vanas.

— O Džambuji-chatun, ta storapilvė, ne ką geresnė už Achmedą.

— Rytoj aš pardavinėsiu „Džambuji-chatun“, — pagrasino kepėjas.

— Ir, žinoma, be druskos, — pridūrė nešikas.

Bet Vanas rūsčiai dėbtelėjo į kepėją ir tarė:

— Verčiau prikąsk savo liežuvį. Matyt, tu pamiršai, jog įkliuvai vien dėl to, kad pardavinėjai „achmedus“.

Li susigėdęs nuleido galvą.

— Tai papasakok mums, ką čia dar sugalvojo Achmedas, — paprašė U.

Vyrai pasislinko dar arčiau vienas kito. Nepažįstamasis tyliu balsu ėmė pasakoti:

— Vakar imperatorienė drybsojo „margų gėlių ir skaidraus vandens“ vonioje. Gulėdama vandeny, ji užsigeidė cukrinių obuolių ir liepė tarnaitei kuo skubiausiai jų atnešti. Po kurio laiko tarnaitė sugrįžo ir verkdama pasakė, jog cukrinių obuolių nėra, nes mulas, vežęs juos į sostinę, kalnų perėjoje nusiritęs į bedugnę. Jūs gi žinote, kad kasdien iš Manzio provincijos į sostinę atvyksta vilkstinė su gardžiausiais vaisiais. Tas kelias eina pavojingais bedugnių pakraščiais, siūbuojančiais tiltais ir akmenuotais takais, kurie dažnai esti ne platesni už nešiko pečius. Išgirdusi, kad cukrinių obuolių nėra, Džambuji-chatun paraudo iš pykčio. Pašaukė ji du sargybinius ir liepė įkišti tarnaitę į kalėjimą…

— Akmenimis užmėtyti tą storapilvę! — sušuko neiškentęs Vanas.

Bevardis pasiuntinys pasakojo toliau:

— Po pietų nurėzlino Achmedas pas imperatorienę, ir šit ką ji jam pasakė: „Kai mano ponas chanas Chubilajus iškeliauja, aš negaliu gauti net obuolių. Jums derėtų uoliau žiūrėti tvarkos Chanbalyke, ministre Achmedai.“ Tarnaitė pasakojo, jog Achmedas, išgirdęs tokius žodžius, pabalo kaip drobė ir tuoj pat įsakė įmesti varovą į kalėjimą. Šįryt, švintant, nelaimingajam turi nukirsti galvą.

Nepažįstamasis su kauke nužvelgė visus susirinkusius. Jo akys degė neapykanta.

Vanas sugriežė dantimis.

Kepėjas, pagautas siaubo, užsidengė rankomis veidą.

— Achmedas — tikras velnias! — tarė nešikas. — Visi jo nekenčia.

— Visi turi sužinoti apie tą Achmedo nusikaltimą,— tarė bevardis pasiuntinys. — Pasirūpinkite tuo. Bet būkit atsargūs.

— Greitai ims aušti, — dusliu balsu pasakė Vanas. — Girdėjome, kaip klykia pasmerktieji, kai budelio kirvis pakyla virš jų galvos. Ir jūs sakote: „Dar neatėjo laikas!“

— Paklausykit, ką aš jums pasakysiu. Varovas nebus nužudytas. Dar prieš aušrą mes jį išvaduosime.

Vyrai lengviau atsiduso. Jie truputį pasitraukė nuo lempos, ir jų veidai atsidūrė tamsoje. Beveik prietaringai žiūrėjo jie į nepažįstamąjį siaurais pečiais, jautė jo jėgą ir juo pasitikėjo.

— Kas jūs toks? — paklausė kepėjas ir pats nusigando savo klausimo.

Vanas murmėdamas nusikeikė.

— Toks pat katajietis, kaip ir jūs, — atsakė bevardis pasiuntinys.

Penkiskart bambtelėjo varpas.

— Netrukus jis bus čia. Jūs turit jį paslėpti savo namuose, Vanai. Žiūrėkit, kad jūsų kaimynas jo nepamatytų.

— Jis ateis čionai? — apstulbo Vanas.

— O jūs bijote?

— Kodėl jūs taip sakote, pone?!. — Jo veidas kyštelėjo iš tamsos į šviesą.

— Gerai, Vanai. Aš juk nenorėjau jūsų įžeisti. Jis pabus pas jus tris dienas. Paskui mes jį išgabensime iš Chanbalyko į kokią saugią vietą. Ir dar mano ponas liepė jums pasakyti, kad rytoj atvažiuos du vežimai ir atveš jums geležies. Kalkit iš jos kalavijus ir iečių antgalius. Li, U ir Janas turi viską išdalyti mūsų draugams ir jiems pasakyti: „Galąskit ginklus, laikykit juos paruoštus.“ Šit ką liepė jums pasakyti manasis ponas.

Ši pabeldė į langą.

— Palūkėkit valandėlę,— tarė nepažįstamasis. — Aš tuoj sugrįšiu.

— Girdžiu tylius žingsnius, pone, — susijaudinęs sukuždėjo Ši. — Pasieniais sėlina du žmonės. Va, jie sustojo… dabar jau vėl eina…

Nepažįstamasis uždėjo ranką neregiui ant peties ir tarė:

— Nebijok, Ši. Tai mūsų draugai. Eik juos įleisti.

Į tamsią kalvę įžengė du vyrai.

— Štai jis, pone, — pasakė vienas jų.— Tik rytą jie jo pasiges. Na, o dabar aš einu.

— Palaukit. — Atsigręžęs į Ši, paklausė nepažįstamasis — Ar tu ką nors girdi, Ši?

— Ne, pone.

— Tada gerai. Ačiū jums. Pasakykit tai visiems, kurie mums padėjo.

Pro siauras duris vyras tyliai šmurkštelėjo laukan. Ir tuoj pat sugrįžo, vedinas mulų varovu. Jis buvo tokio pat augumo, kaip ir nepažįstamasis, tik platesnių pečių. Tylutėliai užsidarė durys. Ši, palenkęs galvą, vėl ėmė klausytis.

Kai bevardis pasiuntinys įvedė į kambarį išvaduotąjį, vyrai sustojo aplink lempą.

— Va jis.

Vanas apkabino varovą. O kiti tylėdami jam nusilenkė.

— Aš esu Čanas, — tarė varovas. Paskui jis pritūpė, užsidengė rankomis veidą ir pravirko.

— Neverk, Čanai, — paguodė geraširdis Li. — Juk tu jau laisvas.

Varovas atsistojo.

— Kada suliepsnos ant kalnų laužai? — įsakmiu balsu paklausė Vanas.

— Kalk ginklus, kalvi. Kai mes pakankamai jų turėsime, suliepsnos ant kalnų laužai. Mirtis galvažudžiui Achmedui!

— Mirtis galvažudžiui Achmedui! — lyg priesaiką pakartojo visi vyrai.

Bevardis pasiuntinys išėjo į tylią, kraupią naktį.

Saidas patenkintas nusišypsojo. Jis išgirdo ateinant sargybinius ir tingius jų balsus. Ką tik nuskambėjo varpas. Jo gausmas sakytum riste nusirito plokščiais namų stogais. Staiga sargybiniai pamatė žmogų, einantį gatve. Jie šūktelėjo jam, kad sustotų, ir apsupo jį. Jie net nušvito iš džiaugsmo. Vis šiokia tokia pramoga nuobodžioje naktinėje jų tarnyboje! Tačiau Saidas neskubėdamas išsitraukė seklio ženklą, padavė jį sargybos viršininkui ir išdidžiai pasakė:

— Praleiskit!

Viršininkas atidžiai apžiūrėjo ženklą, nenoromis grąžino atgal, kariškai pasveikino jo savininką. Būrys sargybinių nužygiavo toliau. Saidas nulydėjo juos akimis. Naktis buvo tyli ir graži. Ūkanotame danguje kur-ne-kur pro debesis mirksėjo žvaigždės. Žemi, viens prie kito prigludę namų kontūrai skendėjo apyaušrio prieblandoje. Saidas labai mėgo tokias tamsias naktis. Koks malonumas išsitraukti seklio ženklą ir pakišti jį panosėn kareiviams!

Saidas baisiai nekentė Marko Polo, kurį jau kelinti metai šnipinėjo pono Achmedo įsakymu. Jeigu tai tik nuo jo priklausytų, jis seniai būtų sudorojęs tą venecijietį. Lyg akmuo jam nusirito nuo širdies, sužinojus, jog anas milžinas iškeliavo iš Chanbalyko. Jį išvydęs, Saidas prisimindavo susitikimą Lobe, ir jį apimdavo siaubas. Kapitonas Matėjas su savo laivu dabar liūliuoja sau kažkur didžiuose vandenynuose ir, pasak gandų, vargu ar besugrįš kada į Chanbalyką.

Šnipelis jautė tokią pat neapykantą Markui, kaip ir jo šeimininkas, ir nėrėsi iš kailio, norėdamas išknisti tokią žinią, kuri. šluote nušluotų chano Chubilajaus favoritą. Jis stebėjosi Achmedo kantrybe, bet aiškiai jautė, kad ji greitai baigsis. Jo instinktas jam sakyte sakė, kad greitai bus galas. Maloningasis ponas Achmedas pasidarė labai irzlus ir, paskutinį kartą kalbėdamas su Marku, jau buvo ne itin malonus. Saidui neužteko proto susivokti, kaip glaudžiai susijęs jo likimas su venecijiečio likimu. Jis tikėjosi, kad, įvykdęs savo uždavinį, gaus iš Achmedo kokią nors gerą vietelę ir galės sau švilpaudamas gyventi.

O tuo tarpu jis jau kelinta naktis slampinėjo aplink baltas venecijiečių sienas ir vis laukė, bene kas atsitiks. Kartais, įsikibęs į sienos kraštą, pasikeldavo aukštyn ir žiūrinėdavo į sodą. Šią naktį žalioje lapinėje dar tebedegė šviesa. Jam čia buvo pažįstamas kiekvienas kampelis, jis mokėjo įspėti, kas yra namie, iš žingsnių pažindavo, kas eina per kiemą. Žodžiu, tą namą, tuos žmones ir jų gyvenimą jis pažinojo kaip penkis savo pirštus. Jo gyvenimas taip glaudžiai siejosi su priešo gyvenimu, kad kitas jo vietoje būtų pasijutęs labai nejaukiai.

Nebesitikėdamas ką nors čia pamatyti, Saidas pasileido gatve. Katė perbėgo jam taką. Kažkur sulojo šuo, o jam atsiliepė kiti šunys. Ir vėl tyla. Staiga Saidas išgirsta žingsnius. Jis krūpteli, prisiglaudžia prie sienos ir čiumpa kalaviją. Jis dar nesumoja, ką daryti, tik pro šalį prasėlina žmogysta siaurais pakumpusiais pečiais. Vieną akimirką jis pamato nepažįstamojo veidą, uždengtą kauke. Gal pašaukti sargybinius? Bokštas su varpu visai netoli. Ar gal jam pačiam pagauti tą tipą su kauke?

Kol jis taip svarstė, juodasis šešėlis dingo kaip į vandenį. Kur jis galėjo taip prasmegti? Pamfršęs atsargumą, Saidas paspartino žingsnius. O vyras su kauke stovėjo už medžio ir šypsodamasis matė, kaip tas seklys pramovė pro šalį. Kiek palaukęs, jis perbėgo Į kitą gatvės pusę ir pasuko į skersgatvį. Jį paslėpė nakties tamsa.

Saidas sustojo, vos gaudydamas kvapą. Veltui jis stengėsi įžiūrėti pro neįžvelgiamą tamsą. Jis matė tik per keletą žingsnių aplinkui. Priėjęs medį, jis krūptelėjo, bet tuoj pat susigėdo dėl savo bailumo ir perpykęs dūrė kalaviju į medį. Kaukėtasis žmogus dingo. O gal jis stovi kur nors pasislėpęs ir tyko? Saidas pasileido gatvės viduriu atgal ir vis dairėsi, ar kas jo neseka. Jis grįžo prie tos baltos sienos.

Lapinėje dar tebespingsojo žiburys.

Ilgiau čia trypčioti nebuvo ko. Susitikimas su tuo nepažįstamuoju visai išmušė Saidą iš vėžių. Ausyse vis girdi kažkieno žingsnius, o akyse vaidenasi paslaptingi šešėliai. O kai pro ploną tarnų pastato sieną pasigirsta kostelėjimas, Saidas krūpteli, pagautas siaubo.

Taip, jis mėgsta tamsias ir tylias naktis, jeigu jos neslepia jokio pavojaus. Tačiau dabar, pagalvojo jis, verčiau eisiu namo.

Markas Polas sėdėjo lapinėje ir persirašinėjo rankraštį, pasiskolintą iš bibliotekos. Tai buvo pasakojimas apie tai, kaip chanas Chubilajus užkariavo Katajaus provincijas. Jis gėrėjosi taip švariai surašytais rankraščiais ir džiaugėsi, kad gali juos perskaityti. Jam prireikė kelerių metų mokymosi, kol pagaliau perprato svetimo rašto paslaptį. Jo užrašai apie tas šalis, kurias jis kada aplankė, dabar jau sudarė ištisą knygą. Jis vis dar stengėsi kuo giliau ištirti svetimų tautų gyvenimą.

Rankraštis garsino chano Chubilajaus žygdarbius. Markas dar kartą akimis perbėgo įžanginius sakinius: „Chanas Chubilajus įgijo didžią galybę nepaprasta savo narsa, savo išmintimi ir mokėjimu įspėti klastingas pinkles, rezgamas jaunesniojo savo brolio Arig Bugo[37], kurį rėmė daugelis mongolų kunigaikščių. Prieš sėsdamas į sostą, jisai savanoriu tarnavo kariuomenėje ir žygiavo į kiekvieną karo žygį. Visuose savo darbuose jis buvo narsus ir išmintingas, tačiau karo žygiuose jis parodydavo ypatingų sugebėjimų ir teisėtai laikomas sumaniausiu ir gabiausiu vadu iš visų, kurie kada nors vedė kareivius į mūšį…“

Pro lapus ir šakas atskrido lengvas vėjelis ir pavėdavo tą, sėdintį lapinėje. Sublėsčiojo žvakių liepsnelės. Markas sudėjo lapus į šilku aptaisytą knygą ir užsegė dramblio kaulo sage.

Nuo tada, kai jis pasidarė chano Chubilajaus dvariškiu, jis pirmąkart nelydėjo imperatoriaus Į jo vasaros rezidenciją. Didysis chanas liepė jam liktis Chanbalyke ir išnagrinėti Katajaus piniginę sistemą. Ir Markas kuo sąžiningiausiai ėmė gilintis į Chanbalyko pinigų dirbyklos paslaptis. Jisai vis negalėjo atsistebėti, kad pirkliai galėjo gauti bet kokias prekes už popierinius pinigus su raudonu didžiojo chano antspaudu, sakytum tai būtų tikras sidabras ar auksas.

Kasmet iš daugelio šalių prie chano Chubilajaus rūmų atvyksta prekybinės vilkstinės. Jos atgabena parduoti perlų, brangakmenių, auksu siuvinėtų audinių, deimantais nusagstytų juostų, šilko ir brokato drabužių, dramblio kaulo dirbinių ir kitų vertingų prekių. Tada imperatorius įsako dvylikai išmintingiausių pirklių tas prekes apžiūrėti ir įvertinti. Po to svetimšaliai pirkliai prie nustatytos kainos galėdavo pridėti atitinkamą antkainį ir tuoj pat gaudavo užmokestį popieriniais pinigais.

Kartais Markui atrodydavo, kad imperatorius žino alchemikų paslaptis. Ir tikrai, argi jis nepaverčia popierių į auksą? Juk jo imperijoje už tuos spausdintus popierėlius gali nusipirkti aukso, sidabro ir ko tiktai nori.

Prieš keletą dienų Markas apsilankė pinigų dirbykloje ir savo akimis pamatė, kaip dirbamas popierius pinigams spausdinti. Paima šilkmedžio žievės vidinį sluoksnį, gerai išmirko ir grūda grūstuvėje, kol pavirsta į košę. Išeina popierius, panašus į medvilninį, tik visai juodas. Į šituos lakštus varinėmis plokštėmis įspaudžiami tam tikri raštai, paskui lakštai supiaustomi įvairaus dydžio stačiakampiais. Patikimi valdininkai tuos lapus štampuoja, galop pinigų dirbyklos vyriausiasis meistras raudonu cinoberiu uždeda ant jų imperatoriaus antspaudą.

Šitaip pagamintas pinigas įgyja visą savo vertę, ir nė vienas žmogus chano Chubilajaus valdose nedrįsdavo jų nepriimti. Kai toks pinigas susidėvi, ateina žmogus Į pinigų dirbyklą ir gauna naują. Spausdinimo išlaidoms atskaitoma trys procentai.

Mažiausias pinigas buvo lygus mažajam livrui, o didesnis — vienam sidabriniam Venecijos skatikui. Buvo ir tokių popierinių pinigų, kurių vertė — penki ar dešimt sidabrinių skatikų, ir dar tokių, kurie pakeičia du, tris ir net dešimt auksinių bizantų. Jei kas mėgintų popierinius pinigus padirbinėti arba padirbtus paleisti į apyvartą; tam grėstų sunkiausios bausmės.

Specialiame „Jo didenybės dangaus globojamo imperatoriaus patvarkyme“ buvo pasakyta: „Kas ketina padirbinėti pinigus arba gaminti popierių iš šilkmedžio žievės, arba specialias varines plokšteles, pirkti raudonus dažus, piaustinėti ženklus ir skaitmenis ir slaptai spausdinti pinigus, toks asmuo, vis tiek, kas jis būtų, baudžiamas mirtimi, o jo turtas atimamas. Jei būtų paskelbta amnestija, tokiam asmeniui ji netaikoma.

Kas netikrus pinigus ima ir paleidžia į apyvartą, pirmą kartą baudžiamas šimtu septyniomis rykštėmis, o antrą kartą baudžiamas tokia pat bausme ir ištremiamas vieneriems metams…

Kas netikrų pinigų dirbėją suseks arba net suims, gaus penkis sidabrinius tingus, taip pat visą nusikaltėlio turtą.“

Šios milžiniškos imperijos pinigų sistema atrodė Markui labai pavyzdingai sutvarkyta ir kad visa tai yra ministro Achmedo nuopelnas. Bent taip jam pasakojo pinigų žinybos valdininkai, o ir pats ministras Achmedas mielai jam viską paaiškindavo.

Tylus vėjelis vos sudrumstė gilią nakties tylą, paglostė žolę ir gėles, tarytum išdykaudamas, sujudino šlamančius lapus. Pro žalias lapinės sienas ėjo kiekvienas garsas. Plevenančios žvakių liepsnelės nušvietė Markui galvą ir pečius, o jo rankos skendėjo tamsoje. Staiga jaunuolis pasijuto be galo vienišas. Pripratęs prie ištaigių švenčių ir puotų, jis dabar sėdėjo pačioje didžiulio miesto širdyje su savo troškimais ir atsiminimais. Žmonės namuose miega, sapnuoja. Varpas išmušė penkis kartus. Nuskambėjo penki gaudūs dūžiai. Apsimiegojęs paukštelis papurtė plunksnas, cirptelėjo ir vėl pakišo savo galvą po sparneliu. Ant žemės nukrito rasa, maži žiedeliai nepastebimai pravėrė savo taureles. Gaivus vėjelio gūsis nupūtė dienos nuovargį. Markas parimo ant rankų. Tuo metu, kai iš nakties miego budo gamta, jam mintyse atgijo svajonės, virsdamos vaizdais…

Bevardis pasiuntinys nusiėmė juodą kaukę ir įsikišo į kišenę. Dabar jis nebetykino pasalom, o ėjo tiesiai ir žvaliai. Štai priešais jį miesto vartai, o prie jų sargyba. Sargybiniai griebė lankus, bet tuoj pat vėl juos nuleido. Jie atpažino Vandžu.

— Ramiai! Pagarba! — sušuko vienas ir garsiai atraportavo kariniam viršininkui Vandžu.

Šis bičiuliškai padėkojo ir Įėjo į sargybos būstinę.

— Ir ko jis naktimis vaikštinėja po miestą? — nusistebėjo vienas.

— Tegul sau vaikštinėja, — atsakė kitas. — Bet užtai Vandžu pašnekina tave kaip žmogų.

Tie sargybiniai buvo katajiečiai iš tolimos provincijos.

Staiga iš tamsos išniro Saidas. Jis pakišo sargybiniams seklio ženklą ir paklausė:

— Ką jūs dabar įleidot į sargybos būstinę?

— O kas tau darbo? — burbtelėjo sargybinis, grąžindamas ženklą.— Drožk sau namo ir lįsk į migį.

— Bet pirma pasakyk, drauguži, ką jūs dabar įleidot? — spyrėsi Saidas. Neišgirdęs jokio atsakymo, jis jau piktai pridūrė: — Tučtuojau sakyk! Argi tu nematei mano ženklo?

— Barkštelk tu jam ietimi per sprandą! —šūktelėjo kitas sargybinis mieguistu balsu, nusispiovė prieš Saidą ir nusižiovavo.

Saidas, grieždamas dantimis, nuėjo sau.

— Palaukit, aš jus dar pamokysiu! — riktelėjo jis iš tolo.

Dangus visiškai pajuodo. Virš kalnų mirgėjo tolimos žvaigždės. Ramiai bėgo laikas. Kepėjas Li, nešikas Janas ir kurpius U parsibastė namo per svetimus kiemus ir sodus. Gatvių kampuose degė blausios lempos.

Ašimą prižadino riksmas. Ji atsisėdo ir persigandusi apsidairė. Paskui, sulaikiusi kvapą, ėmė klausytis. Bet nieko neišgirdo, tik savo širdies plakimą. Juk čia ji viena. Gal ji pati suriko per miegus ir pabudo? Nuo tada, kai Matėjas iškeliavo, ją kartais apimdavo kraupi baimė. Rodos, seniai užmiršti praeities vaizdai sugrįždavo vėlei. Parūdijusios grandinės ant kojų, jos šeimininko smūgiai ir pikti žodžiai: „Ak tu, nevykėle! Niekas nenori tavęs pirkti.“

Bet juk tai buvo sapnas…

Ašima palietė pagalvį, perbraukė ranka per antklodės šilką ir godžiai įkvėpė gaivaus žolės kvapo, dvelkiančio pro pravirą langą. Už sienų tvyrojo švelni žvaigždėta naktis. Koks gražus gyvenimas! Ak, kad ne tas rūpestis dėl Matėjo! Jis plaukia savo laivu per bekraštį vandenyną. O jo gelmės slepia didžiulius kalnus, neregėtas žuvis, didžiulius vandenų demonus, povandeninius stiklo rūmus ir šventyklas. Jis net nežino, kokie pavojai jo tyko. Ji niekados nematė jūros, bet Matėjas ir Markas jai nupasakojo apie jos begalinius tolius ir švytintį grožį. Kodėl iki šiol nėra jokių žinių apie tuos jūrininkus, kurie išplaukė, pasiryžę užkariauti Čipango salą? Praėjo žiema, praėjo vasara, atėjęs pavasaris margais žiedais nužėrė žalias lankas ir medžių lapiją, auksiniais laukais nuvilnijo vėjai, tamsios vasaros naktys vėl pranašauja rudenį,— o apie Matėją jokių žinių.

Ašima priėjo prie lango ir pamatė, kad lapinėje budi žiburys. Jo šviesa taip keistai sunkėsi pro tirštą lapiją, jog rodės lyg ne iš šio pasaulio. Ji nusigando ir atsiminė ją prižadinusį riksmą. Drebėdama ji susigūžė tamsiame kambario kamputyje. Dabar jai rodėsi, kad riksmas turėjo ateiti iš lapinės. Jos vaizduotėje iškilo siaubingas paveikslas: mirštamai išbalęs Markas guli ant žemės, iš žaizdos sunkiasi kraujas. Lyg žaltvykstė blykčioja žiburys. Ausyse vis tebeskamba tas riksmas. O jeigu Markui atsitiko kas negera? Ji nugalėjo savo baimę, užsimetė apsiaustą ir išbėgo į sodą. Basa ji lėkė per šiltą rasotą veją. Prie lapinės sustojo, o jos širdis daužėsi iš baimės. Lapinėje tebedegė žiburys. Ašima lengviau atsiduso ir bejėgiškai nuleido rankas.

Ant stalo degė dvi žvakės. Markas miegojo, padėjęs galvą ant savo knygų.

Ji iškart nusiramino. Štai jis čia miega, padėjęs galvą ant kietos stalo lentos, o veidas su tamsia barzdele atkreiptas į ją. Žvakės jau baigia degti. Ašima pajuto po kojomis šaltą smėlį ir parietė pirštus.

Ar gali jį palikti, taip nepatogiai miegantį?.. O kad ji atsimintų, ką sapnavo…

Patyliukais ji atsisėdo ant suolo ir susimąstė. Juk vėjo gūsis gali apversti žvakidę, ir tada liepsna nudegins jam veidą. Nejau ji taip nusikalto, kad be niekur nieko atėjo į jo būstą. Pasislinkusi prie pat suolo krašto, Ašima tyliai tarė:

— Markai, pabusk!

Ji baikščiai žvelgė jam į veidą. Jis net nesujudėjo. Alsavo giliai ir tolygiai. Tuomet Ašima priėjo ir pakrutino jį už peties. Markas kaip mat nubudo, pakėlė galvą, pamatė jos šviesią figūrą, kuri, it kokia dvasia, tuoj pat dingo už krūmų.

— Ašima, ar čia tu? — šūktelėjo jis.

Vadinasi, jis ją pažino. Kas gi jai belieka — tik sugrįžti atgal?

— Betgi tu basa, — susirūpinęs tarė Markas. — Gali persišaldyti. Sėskis, Ašima. — Jis privedė ją prie suolo ir šypsodamasis tarė:— Ėmiau, ir užmigau, gerai, kad mane pažadinai.

— Buvau išėjusi į sodą. Čia naktį taip puiku!

— Visi jau miega. Tik mudu dar budime.

Tylėdami juodu sėdėjo greta. Ašima žiūrėjo į žvakę. Dagtis pasinėrė į ištirpusį vašką, melsva ugnelė pliūptelėjo, o vėjo gūsis ją užpūtė.

Lapai šlamėjo naktinę savo giesmę. Ten, už durų, juoda žvaigždėta naktis slėpė obels lapus ir vaisius. Ir dangus atrodė taip arti, kad, rodos, gali jį ranka pasiekti. Kokia tyli ir slėpininga buvo ši naktis.

— Kad aš žinočiau, iš kur ateina sapnai.

— Tu ką nors sapnavai, Ašima?

— Girdėjau riksmą. Kai nubudau, buvo man baisu.

— Sapnai ateina ir nueina, kaip ir žvaigždės.

Jų pokalbis plaukė, it mažas ramus upelis. Juodu kalbėjosi apie sapnus ir žvaigždes ir nematė vienas kito.

Markas tarė:

— Sapnai gražesni už puotas su auksinėmis taurėmis. Bet juk negalima visados sapnuoti.

— Žinoma, kad ne!

Tuojau ji atsistos ir pasakys: „Na, man laikas miegoti“, — pagalvojo Markas. Patylėjęs jis tarė:

— Ašima, imperatorius ketina mane pasiųsti į Manzį. Aš jo prašiau. Bet juk mes turime palaukti iki sugrįš Matėjas… Tau nebepatinka Chanbalykas? — Ašima nieko neatsakė, tada jis pridūrė: — Jei ne tas laukimas, tai nors ir rytoj galėtum iškeliauti.

Ašima paslėpė rankas plačiose savo rankovėse.

— Ir pati nebežinau, — atsakė ji. — Rūpestis mane ima dėl Matėjo… Ak, aš nežinau, ar iš viso norėčiau patekti į Kunminą, Markai… Nieko ten nepažįstu ir niekas manęs nepažįsta… Pati jau nežinau, nieko nežinau… O dabar turiu eiti miegoti. Labanakt, Markai.

Ir ji nubėgo.

— Buona notte![38]—šūktelėjo jis savo gimtąja kalba.

— Buona notte! — atsiliepė balsas iš tamsos.

Tyliai girgžtelėjo durys. Vėjas užpūtė ir antrąją žvakę.