Nuostabios Marko Polo kelionės

KAS TU, BROLAU?

Ūžavo vėjas ir lenkė iki žemės pakelės medžius. Dangus vis labiau niaukėsi. Pilki debesys užstojo saulę, ir visą žemę apgaubė tamsa. Žali ryžių laukai, kaskadomis leidžiantys prie upės, nebežvilgėjo, kaip anksčiau. Vingiuota tolimų miškų linija nuskendo melsvame ūke. Arklių ir asilų kanopos kelia didžiausius dulkių debesis. Neišpasakyta kaitra užgulė žemę. Vėjas karštas, degina žolę ir lapus. Į kalnus tingiai kopia vieškelis. Tipendami smulkiais žingsniukais, nešikai vilko savo naštą. Asiliukai tempė dviračius iki viršaus prikrautus vežimus, kurie svyruodami dardėjo ištryptu ir išvažinėtu keliu. Kalno pašlaitėje susitiko dvi prekybinės vilkstinės.

Kapitonas Matėjas sulaikė žirgą ir tarė savo palydovui:

— Taigi tu nori ir toliau su manim keliauti, drauguži? — Tai taręs, jis kaire ranka nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Tas prakeiktas karštis išsunkia visas jėgas, — burbtelėjo jis.

Dešinioji Matėjo ranka buvo aptvarstyta kažkokiu murzinu tvarsčiu. Jis vėl paėmė pavadį ir šūktelėjo arkliui:

— Na, greičiau, jau lietus ateina!

Kelias vingiavo Geltonosios upės pakrantėmis. Kitas krantas vos šmėkšojo pro karštą ūką, o tolimi kalnai atrodė lyg tamsūs debesys.

Matėjo palydovas jojo ant mulo. Jis vilkėjo paprastais valstiečio drabužiais. Ant balno karojo melsva šilkinė gūnia, bet gėlėti raštai buvo sumurzinti taukais ir sunkiai begalėjai juos įžiūrėti. Jo mulas, apkrautas keisčiausiais rakandais, lėtai tapnojo į kalną. Iš šonų barškėjo du prikaistuviai, ant pasturgalio dvi šiaudinės skrybėlės, o pati didžiausia skrybėlė buvo užmaukšlinta mului ant galvos. Tas vargšas gyvulys buvo visas apkarstytas įvairiausiais maišiukais ir maišeliais, kurie mataravo sulig, kiekvienu jo žingsniu. To lobio vidury, truputį didesnis už mulo skrybėlę, sėdėjo raitelis, gyvas katajietis iš Pietų. Melsva šilkinė gūnia rodė, jog raitelis turi būti pasiturintis žmogus. Belaukdami lietaus nešikai susėdo po palmės lapija ir pavydžiu žvilgsniu žiūrėjo į mulą ir jo raitelį.

Geltonoji upė iškart persimainė, smarkus vėjo gūsis nulėkė per žemę ir vandenį, laivai paskubomis nuleido bures. Gera tiems, kurie plaukė pavandeniui, o tiems, kurie prieš srovę, teko sunkiai užgulti irklus.

Matėjas ir jo bendras paragino savo gyvulius. Kai ėmė kristi pirmieji sunkūs lašai, juodu jau buvo pasiekę tamsiai žalią miško sieną. Atsidūrę po šita saugia lapijos danga, juodu pririšo arklį ir mulą prie dviejų iš žemės kyšančių šaknų. Lietus barbeno į medžių lapus, lašėjo nuo šakų ir kamienais čiurleno žemyn. Gaivus vėjas išsklaidė šiltą, priplėkusį miško orą. Pakvipo žiedais ir žolėmis.

Kai Matėjas nusibraukė savo plaukus, visi pamatė, kad jis nebeturi kairiosios ausies.

— Taigi tu nori ir toliau su manim keliauti? — vėl paklausė Matėjas. — Ką gi, gerai, drauguži. Tu man patinki. Tik žiūrėk, neužpykink manęs. Žiūrėk, akis išplėtęs, kad tavęs vėl neįkištų į kaladę… Aš tave vadinsiu Patroniuku, supranti tu: Patroniuku! Aš pats esu Patronas, tai yra šeimininkas, o tu tik Patroniukas… Jei turi noro, jokim drauge į Chanbalyką. Mano bičiulis Markas vis kur nors tave įtaisys.

— Didžiai dėkoju, jūsų malonybe, — atsakė Patroniukas. Jo veidas žvitriomis akimis atrodė toks šelmiškas ir suktas, kad Matėjui nenorom atėjo į galvą ta pati scena, kurią jis matė nedidelio miestuko turgaus aikštėje.

Kapitonas jojo į Chanbalyką ir vis tebejautė sūrų jūros kvapą. Sutinusi ranka ir skausmas ties ausimi nuolatos jam priminė pralaimėtas kautynes, audrą jūroje, kai didžiulės bangos nunešė jų laivus ant povandeninių rifų. Norėdamas visa tai užmiršti, jis žvalgėsi į šalis, nepraleisdamas pro akis nė mažiausios smulkmenos. Po trijų dienų kelionės jis pateko į nedidelį miestuką. Geltonosios upės intako pakrante bėgo siaura gatvelė. Jodamas pro vartus, Matėjas turėjo pasilenkti, kad neužsigautų kaktos. Prekininkai ir amatininkai, susėdę išilgai gatvės, aikčiodavo arba

šaipydavosi, pamatę tokį milžiną. Tačiau Matėjas jau buvo prie to įpratęs ir visai nekreipė dėmesio.

Miesto viduryje gatvė platėjo ir pavirto į stačiakampę aikštę. Šitoje aikštėje jis pirmąkart pamatė Patroniuką, įspraustą į didžiulę medinę apikaklę. Jo veidas Matėją pralinksmino ir tuo pačiu sužavėjo, ir jam širdis neleido prajoti pro šalį. Patroniukas šią akimirką neatrodė nei šelmiškas, nei suktas — ką čia išgudrausi, į tokią bėdą pakliuvęs. Jis klūpojo ant medinio ešafoto, jo kaklas buvo įspraustas tarp dviejų kaladžių, ir jis įtūžęs liejo savo pyktį, žiūrėdamas į žioplių minią. O tie nelikdavo jam skolingi ir šaipydavosi, kiek įmanydami. Įtūžio pagautas, — juk jam ne tik kaklą gniaužė medinė apikaklė, bet ir rankos buvo suveržtos kietomis apyrankėmis, — jis ėmė spardytis it pasiutęs, plūstis ir keiktis, kiek tik gerklė leidžia.

Matėjas žiūrėjo į ešafotą, lyg į kokį teatrą: juokdarys linksmina žiopsančią publiką, vaidindamas rūstį ir visaip vaipydamasis, kad tik linksmiau juoktųsi žiūrovai. Bet žmogus su kaladėmis, taip be paliovos plūsdamasis, įpykino žiūrovus, ir jie taip pat paleido gerkles.

— Ei tu, medinis pamply, užsičiaupk!

— Argi mes tave įkišome į tą kaladę?

— Prikąsk tą savo biaurų liežuvį!

Vienas prekininkas parinko iš savo krepšio supuvusių vaisių ir šūktelėjo miniai:

— Va imkit iš čia ir užkimškit gerklę šitam gerkliūgui!

Vaikinukui net akys išsprogo, pamačius, kaip du berniūkščiai stengiasi užsiropšti ant jo mulo, stovinčio šalia ešafoto. Plyšdami juoku, berniokai pagaliais ėmė barškinti puodus ir šiaudines skrybėles.

— O tas pamaiva, matyt, turi mulą trimis galvomis. Po skrybėlę kiekvienai galvai!

— Sakyk, kur tu nudžiovei šitą gūnią?

— Negi toks ponaitis ims ir nudžiaus? Jis juk turčius, ruošiasi į tolimą kelionę. Pamatysi, netrukus čia pasirodys patsai vietininkas ir ims atsiprašinėti, kad jį patupdė į kaladę…

Nelaimingasis nuleido galvą ir atrodė, kad jis jau nurimo. Bet štai nei iš šio, nei iš to jis ėmė bliauti visa gerkle:

— Nešdinkitės iš čia, šunsnukiai! Aš jums… — Čia jis užsikirto.

Jis gniaužiojo kumščius, kruvinai nusibrūžino rankas ir vis sukinėjo galvą, lyg plaunama višta. Vos atgavęs kvapą, jis prasižiojo paleisti naują keiksmų ir grasinimų srautą, tik staiga supuvęs abrikosas užčiaupė jam burną. Antrasis abrikosas pataikė į kaktą ir aptėškė visą veidą. Tai buvo lyg ženklas, ir netrukus medinė nelaimingojo apikaklė buvo aptaškyta supuvusiais vaisiais.

Berniūkščiai dar garsiau tarškino prikaistuvius, pritaisytus prie mulo šonų, ir spiegė iš pasitenkinimo.

Kaladėse įsprausto žmogaus veidas staiga vėl pasikeitė. Jis išspiovė supuvusius vaisius, atsargiai pasuko galvą ir tylėdamas ėmė žiūrinėti į žmonių minią. Jo rankos nusviro lyg nuskintos gėlės, o akys pasidarė liūdnos liūdnos. Neliko baimės, tik bežadis skausmas.

Saulės spinduliai nubrėžė ryškų ešafoto šešėlį. Vištos lesinėjo apipuvusius vaisius, mikliai landydamos tarp amatininkų, žvejų, žemdirbių ir prekininkų. Vienmarškinis vaikiščias nevikriai perbėgo gatvę, parkrito ir ėmė žliumbti.

— Matot, dabar jis tyli kaip žuvis! — sušuko prekininkas, visiems dalijęs supuvusius vaisius. — Nagi, duokime jam kaip reikiant! Negi užmiršot, kaip jis mus įžeidinėjo?

Matėjas dejuodamas nulipo nuo arklio, prasibrovė pro žmones ir pateko į pačią spūstį.

— Nutilk tu, plepy! — tarė jis smarkuoliui prekininkui. — Palik jį ramybėje.

Vieni sumišę nusijuokė ir greit nusviedė parengtus sviedinius į šalį. Matyt, jie pagalvojo, kad ir patys gali atsidurti šito vargšelio vietoje, dabar stovinčio prie gėdos stulpo, — juk jisai toks pat, kaip ir jie. Jiems pasidarė gėda. Bet kiti nenorėjo atsisakyti tokios pramogos ir jau buvo vėl bemetą į savo taikinį.

Žmogus su kaladėmis tai pastebėjo, ir jo veidas vėl persimainė. Jo antakiai ištįso, iš siaurų plyšių žybtelėjo šelmiškos akutės, lūpomis nuslinko šypsena. Jis tarytum norėjo pasakyti, jog viską atleidžiąs savo skriaudėjams.

Jo akys bylojo miniai: „Mieli broleliai! Aš nepykstu ant jūsų. Tik pažvelkit į mane. Aš viską pamiršau, ką jūs man padarėte. Dabar eikite ramūs namo ir truputį pagalvokite apie tai, kas čia įvyko.“

Jis maldaujamai išskėtė rankas ir sušuko taip garsiai, kad buvo girdėti visoje aikštėje:

— Ar jūs žinote, už ką ponas teisėjas mane patupdė?.. Ar aš koks vagis arba žudikas?

Turgaus aikštė iškart nuščiuvo. Per upę plaukė didelė džonka. Iš už aukšto pylimo buvo matyti tik jos burė. Motina pakėlė parvirtusį vaiką ir guosdama ėmė jį supti ant rankų. Vėjas judino didžiulius skėčio kutus prie žuvininko prekystalio. Aplinkui dvokė supuvusiais vaisiais, kvepėjo šviežiomis daržovėmis, svogūnais ir žuvimis. Ant kalvos stovėjo „Grožio Pagoda“. Skaidriai žydrame dangaus fone ji atrodė visai arti.

— Mes tau šunsnukiai, — vis nenorėjo nurimti prekininkas.

Į jį atsigręžė ir jauni, ir seni veidai, linksmi ir rimti. Į jį nukrypo visų žvilgsniai. Peštukas truputį sumišo ir dabar kalbėjo nebe taip:

— O kas jis toks? Pirma jis mus išplūsta, o paskui, mat, stebisi, kad ant jo pykstame… Ar mūsų gerbiamasis teisėjas be reikalo jį čia patupdė ir dar su kaladėmis? Tegul pasisako, ką jis padarė.

Žmogus su kaladėmis atsigręžė į klausėją, ir jo veidas truputį persikreipė:

— Tu nori žinoti, ką aš padariau? O, aš didelis vagis. Jei jums papasakosiu, vėl imsit mane laidyti supuvusiais abrikosais. Aš didelis vagis. Ne šiaip koks kišenvagis. Jūsų gerbiamasis ponas teisėjas man pasakė: „Tu apvogei mūsų maloningąjį imperatorių. Ar tu nežinai, kad jo didenybė uždraudė lošti kauleliais? Jus, katajiečius, jis užkariavo savo ginklu. Vadinasi, viskas, ką jūs turite, priklauso jam. Kai tu loši kauleliais, vadinasi, tu praloši imperatoriaus turtą ir todėl turi būti nubaustas.“

Žmogus su kaladėmis sugniaužė kumščius, bet jo veidas vis tiek buvo šelmiškas.

— Dabar jūs jau žinote, kokį didį nusikaltimą esu padaręs. Valstybinį! Septyniolika rykščių, o paskui šios kaladės, taip nusprendė teisėjas… Ir va aš čia stoviu, karštos saulės kepinamas… Ak, mieloji motute, — užkalbino jis žilagalvę geraširdiško veido moterį,— apvalykit mane. Šitos smarvės nebegaliu pakęsti.

Moteris pasišaukė berniūkštį, kuris bambukine lazda barškino prikaistuvį, ir griežtai jam tarė:

— Bėk namo ir atnešk dubenį su vandeniu. Pats matai, kad reikia jį nuprausti. Ir dar nepamiršk ąsočio su pienu.

Vaikiščias kaip mat nukūrė vykdyti paliepimo. Bet, nelaukdami jo sugrįžtant, vandens pardavėjas įpylė į dubenėlį skaidraus vandens iš medinės statinaitės, mėsininkas nusijuosė ne per švariausią prijuostę ir padavė ją moteriai, vaisių pardavėjas atnešė krepšiuką geltonų kaip auksas abrikosų, žuvininkas suieškojo keletą traškių keptų žuvelių ir padėjo jas ant žalio lapo, daržovių pardavėjas atnešė žalių svogūnų, o atkeliavęs į turgų gretimo kaimo valstietis išėmė iš krepšio keptos vištienos gabalą ir paliepė kažkokiam berniūkščiui:

— Užlipk ir paduok jam.

— Šunsnukiais vis dėlto nederėjo jam mus vadinti, — murmėjo prekininkas, vis dar nenorėdamas nusileisti.

Buvo pavasaris! Viskas žydėjo, mezgėsi pirmieji vaisiai. Katė užšoko ant ešafoto ir atsigulė prikaltam žmogui prie kojų pasišildyti saulėje. Tas žmogus matė nuo ešafoto, ko kiti negalėjo matyti: upės raibuliavimą, aukštą akmeninio tilto lanką, jauną moterį, stovinčią plaukiančios džonkos priekyje — ji atmetė galvą ir prisimerkė nuo saulės; jis matė bambukines lūšnas, prigludusias prie krantinės, matė žalias lėkštas kalvas, ryžių laukus, vaismedžių sodus, kur medžiai aptekę baltais ir rožiniais žiedais… Ir jam pasirodė, kad jis girdi graudulingas smuikų dainas ir septynstygių arfų akordus. Ta nuostabi muzika čia kilo į dangų skambančiais fleitų garsais, čia krito atgal į žemę dusliais būgnų dūžiais.

Moteris nuprausė jam veidą vėsiu vandeniu, pavalgydino ir pagirdė. Ji davė jam ryžių degtinės, kad jis užsimirštų savo kančias. Už bambukinių lūšnų ant kalvos stūksojo jameno — apylinkės valdybos pastatas užriestais stogais. Tačiau pati miestuko širdis — turgavietė, kur prie gėdos stulpo klūpojo valstietis.

Matėją ėmė juokas, žiūrint į visa tai.

— O tau, drauguži, matyt, smagu, kad tave maitina iš rankų, — pasakė jis.

Moteris pyktelėjo:

— Ar jūs nematot, kad jis alkanas ir ištroškęs. Eikit sau, jei čia jums nepatinka.

— Man ir čia gerai, motuše, — geraširdiškai atsakė Matėjas.

Jis pririšo savo arklį prie stulpo ir nuėjo į užvažiuojamąjį namą papietauti. Jam smarkiai maudė sužeistą ranką, tad jis ryžosi pernakvoti tame miestely.

Vakare jis pamatė, kaip kažkoks kalėjimo sargas nuėmė tam, žmogui kalades.

— Na va, tu ir atkentėjai, sūneli, — burbtelėjo Matėjas ir patenkintas nuėjo gulti.

Kai prašvito rytas ir saulė pakilo viršum horizonto, Matėjas užšoko ant savo žirgo ir leidosi į kelionę. Jį traukte traukė į Chanbalyką pas Marką ir Ašimą, šaltakraujišką Nikolą Polą ir geraširdišką Mafiją. Jisai vaizdavosi, kaip jie dėl jo sielojasi. Ir vis galvodavo, kaip jis vieną gražią dieną su nukirsta ausimi įžengs į jų namus. Su liūdesiu prisimindavo šaunų savo laivą, narsius savo jūreivius. Daugiau kaip metus jis buvo laivo kapitonas, o dabar šit ir vėl klampoja dulkėtais keliais. Žalia, putojanti jūra vos netapo jo kapu, geltonodžio kario kardas vos nenuvožė jam galvos. Bet kada jis be sąmonės krito į vandenį, jūrų bangos jį pagavo ir išnešė į krantą, lygiai taip, kaip per kautynes vienas žaibiškas galvos sūkis išgelbėjo nuo mirtino priešo kalavijo smūgio. Neteko jis tik ausies grybelio, kuris taip ir leptelėjo kruvinas jam po kojomis.

Matėjas paspaudė pentinais žirgą. Iki Chanbalyko dar aštuoni šimtai li, ir jam reikia paskubėti. Šitą ankstyvą rytą kelias buvo tuščias. Tiktai valstiečiai triūsė savo ponų laukuose arba siauruose žemės sklypeliuose, kuriuos jie dar pajėgė išsinuomoti šiais bado laikais, kada nuomos kainos kilo kaip ant mielių. Stiprūs buivolai tempė medines žagres per klampią žemę. Moterys ir vaikai išvargusiais veidais suko vandens siurblių ratus arba sodino ryžius, iki kelių klimpdami purve.

Staiga Matėjas pamatė tamsų raitelio siluetą. Dvi šiaudinės skrybėlės kadarojo mului iš šonų, o trečioji buvo užmauta gyvuliui ant galvos. Ant melsvos šilkinės gūnios išdidžiai sėdėjo raitelis, apsikabinėjęs įvairiausiais maišeliais.

— Ir tu taip anksti išsiruošei, — tarė Matėjas.

— Aš sveikinu jus, jūsų malonybe, — oriai atsakė raitelis. — Kurlink jūs keliaujate?

— Į Chanbalyką, sūneli.

— Leiskit man truputį jus palydėti.

Šitaip užsimezgė Matėjo pažintis su žmogumi, kurį jis miško tamsoje pakrikštijo „Patroniuku“. Juodu jau kelinta diena joja drauge, ir per tą laiką pamatė, kad vienas kitam be galo tinka. Matėjas mylėjo jūrą, o Patroniukas savo krašto kelius, laukus, sodus, žmones, jų pasakojimus ir legendas. Matėjas puikiai jautėsi neaprėpiamose okeano platybėse, o Patroniukas naktinėse kelionėse arba svetimame sode ar tvarte. Kaip ir Matėjas, varydamas kontrabandą, nelabai paisė įstatymų, taip ir Patroniukas pamiršdavo įstatymą, jei prie kokio dvaro arba mongolų karinės stovyklos pasipainiodavo kokia ožkelė, antis arba višta. Patroniukas buvo geras kelionės draugas, bet Matėjas bijojo, kad, kol jie pasieks Chanbalyką, tas Patroniukas iškrės dar ne vieną pokštą.

Juodu stovėjo po dideliais medžiais. Lietus vis pliaupė. Gaivi drėgmė pagirdė augalus. Lašai nuo lapų krito žemėn. Patroniukas nuvyniojo Matėjui tvarstį nuo rankos, išsitraukė iš savo maišelio kažkokio tepalo ir aptepė žaizdą, kuri buvo sulig pirštu. Matėjas atsargiai pajudino ranką. Ją labai skaudėjo.

— Nekrutinkit, jūsų malonybe, — paliepė Patroniukas.

— Tu vertas tūkstančio dukatų,— tarė Matėjas, — bet jeigu tu dar kartą pavadinsi mane „jūsų malonybe“, aš iš tiesų užsimausiu vieną iš tų tavo šiaudinių skrybėlių.

Matėjas juokais stvėrė už vienos skrybėlės, kuri buvo pririšta mului prie šono, ir patraukė už virvutės. Virvelė nutrūko, ir Matėjui po kojomis šleptelėjo višta. Patroniukas tuojau ją pagriebė, susivyniojo į skudurą ir vėl paslėpė po skrybėle. Jis baikščiai apsidairė, bet aplinkui nieko nebuvo.

— O kas čia dabar? — paklausė Matėjas, vis dar nesuprasdamas, kaip jo draugas taip greit apsisuko.

Patroniukas vėl ėmėsi tvarstyti ranką ir, nutaisęs nekaltą veidą, tarė:

— Čia vištelė, jūsų malonybe. Pirkau, mat, vištelę.

Matėjas pakraipė galvą. Jis niekaip negalėjo prisiminti, kada Patroniukas tą vištelę galėjo „nupirkti“. Juk nuo pat ryto iki dabar juodu jojo greta.

— Kada gi tu ją pirkai? — paklausė kapitonas.

— Jūs truputį užsnūdote ant savo žirgo. Tadą atėjo valstietis ir pasiūlė man pirkti, — nė kiek nesutrikdamas melavo Patroniukas.

— Aš jau matau, kad vieną gražią dieną mudu abudu tupėsime su kaladėmis, — burbtelėjo Matėjas. — Nieko, gražu bus pažiūrėti.

Lietus dar krapnojo, bet vėjas jau aprimo. Kažkokia žalsva šviesa sušmėžavo tarp kamienų ir šakų.

— Patroniukas šiandien iškeps „ubagų vištą“, — paskelbė kelionės draugas.

Bet Matėjas tuoj pat užmiršo jo žodžius; saulė prasiveržė pro lapijos uždangą ir žalsvas sutemas ir viską nušvietė žėrinčia šviesa. Auksinės saulės strėlės pervėrė medžių vainiką, palytėjo samanas, paparčius ir suvirpo milijonais tviskančių lašelių, kabančių ant žolės ir lapų. Nuo žemės į viršų kilo balkšvas rūkas, o ploni voratinklių siūlai tarp šakų sublizgo grynu sidabru. Rodės, jog visas miškas įmerktas į šviesą, ir visa tai įvyko taip staigiai, jog abudu vyrai sustojo lyg pakerėti.

Atgavęs žadą, Matėjas sušuko:

— Broluži, kokia graži tavoji šalis! — Ir, kiek pasigrožėjęs, juokais pasakė:

— Na ką gi, jokim iš čia greičiau, kol vištos dar nieks nepasigedo.

Juodu nurisnojo toliau per girią, giliai kvėpdami tyrą gaivų orą. Netrukus miškas pasibaigė ir prieš jų akis atsivėrė plynas laukas.

Matėjas pasijuto alkanas ir labai apsidžiaugė, kai jo draugas pasiūlė pailsėti. Prie upelio kranto jie supančiojo savo gyvulius — arklį ir mulą — ir paleido juos pasiganyti.

Dangus buvo giedras, tačiau balzganas — akinanti saulė jį išblukino. Saulė godžiai gėrė drėgmę, o plačiašakis medis teikė jiems pavėsį.

Patroniukas tuojau pat ėmėsi ruošti pietus. Išsitraukė vištą, išmėsinėjo ir išplovė skaidriame upelio vandenyje. Tada aplipdė ją storu drėgno molio sluoksniu. Iš šakelių ugnį sukūrė duobėje ir atsargiai įdėjo moliu aplipdytą vištą. O viršum to laužo užkaitė katiliuką vandens.

Patroniuko atsargos, rodės, niekad nesibaigs. Matėjui dingojosi, kad maišeliai ir puodai ant mulo nugaros prisipildo savaime. Juk maišiukas su ryžiais vakar rytą buvo pustuštis, o šiandien jis vėl pilnas. Laimė, šį kartą Patroniukas jų nepavogė. Kaime, per kurį juodu jojo šį rytą, buvo ligonis. Patroniukas jį apžiūrėjo, aptvarstė gyduolėmis ir už tai gavo ryžių.

Todėl Matėjas ramia širdimi žiūrėjo, kaip jo draugužis pylė ryžius į verdantį vandenį.

Kai ugnis baigė degti, Patroniukas išritino iš žaizdro molinį luitą ir palaukė, kol atvės, o paskui akmeniu perskėlė sudžiūvusią plutą. Plunksnos prilipo prie molio, ir Matėjas išvydo švarią, gerai iškeptą vištą. Įdaryta svogūnais ir šaknelėmis, ji kvepėjo labai gardžiai. Patroniukas padėjo garuojančią vištieną ant skarelės, kelionės lėkštes pripylė ryžių, o taures — gelsvos ryžių degtinės.

— „Ubagų višta“ ir „kvepiantis sniegas“. Prašom prie stalo.

Matėjo nereikėjo ilgai raginti. Jis net susiriesdamas pradėjo liaupsinti virėją. Ryžių degtinė —„kvepiantis sniegas“ atrišo jiems liežuvius. Šitos vaišės žalioje pievelėje jiems pavirto tikra švente. Balta skarelė ant žolės, čiurlenantis upelis, du bambukiniai pagaliukai mikliuose Patroniuko pirštuose, kuriais jis dėjosi į burną ryžius ir mėsą. Matėjas su savo peiliu ir mediniu šaukštu dabar atrodė lyg laukinis. Bet jam buvo viskas skanu, nors, tiesą sakant, tas „kvepiantis sniegas“ neturėjo jokio kvapo.

Patroniukas vėl pripylė taures ryžių degtinės, ir juodu jas išmaukė.

Mintys pasidarė lengvos, o visi žodžiai plaukė iš pačios širdies.

— Kas tu esi, brolau? — paklausė Matėjas.

Patroniukas žvelgė į valstietį, einantį tokioje kaitroje paskui savo žagrę. Jo akyse buvo tiek daug kažkokio slėpiningo liūdesio. Toliau, už ariančio valstiečio, šmėkšojo mažo kaimelio molinės lūšnos. Kaimelis atrodė lyg kokia sala vandens apsemtuose ryžių laukuose. 2agrę tempė du buivolai. Jų nugaros buvo purvinai pilkos, tarytum perdžiūvusi žemė.

Katajietis atsiminė vieną sakmę ir pagalvojo: „Valstietis aria, o mes čia sau sėdime pavėsy, lyg kokie poetai imperatoriaus sode.“

O sakmę jis atsiminė tokią. Jaunuolis rado rausvą perlą. Didelį kaip vyšnia. Bet dvarininkas panoro iš jo atimti tą perlą, nes, girdi, jis rastas jo žemėje. Tada jaunuolis pasivertė į drakoną. Iš drakono nasrų pliūptelėjo vanduo, ir lanka pavirto ežeru. Dvarininkas nuskendo, o drakonas bėgo slėniais ir kloniais. Jį pasivijo didžiulė upė, ir drakonas jos bangomis nuplaukė iki jūros.

Saulė suspindo nuo sidabrinių drakono žvynų, o pats drakonas nugrimzdo į dugną. Bet tyliomis vasaros naktimis, kai danguje šviečia pilnatis, jis čia vienur, čia kitur iškyla į vandens paviršių.

— Kadaise turėjau sklypelį žemės, — tarė katajietis. — .Mano žmona buvo darbšti ir švelni it katytė. Turėjome mudu dukterį. Sykį dvarininkas sako man: „Turėsiu tau pakelti nuomos mokestį, žinai, laikai dabar sunkūs. Tu turi ir savo skolas man sumokėti. Argi aš tau nepaskolinau penkis saikus ryžių?“ Upė tais metais nuskandino viską, ir derlius buvo menkas… Bet dvarininkas buvo geras ponas. „Atsiųsk man savo dukterį, tada gal palauksiu“, — pasakė jisai. Mano žmona verkė…

Patroniukas paėmė taurę ir ją išgėrė. Jo akys žiūrėjo kažkur į tolį. Rodės, lyg jis pasakotų svetimą istoriją.

— Jis ją mušdavo. Ir ji turėdavo nudirbti pačius sunkiausius darbus. Dvarininkas uždraudė jai su mumis kalbėtis. Jos skruostai vis labiau blyško. Kai mažasis mūsų lotoso žiedelis mirė, pasiskolinau karstui pinigų. Neturėjome už ką nusipirkti baltų gedulo drabužių, bet mūsų gedulas buvo didis… Mūsų lūšnelėje visados buvo švaru. Viskas stovėjo savo vietoje. Nuo tamsos lig tamsos mes dirbome savo laukely, ir mūsų skolų mažai jau bebuvo likę. Sykį ateina pas mane dvarininkas ir sako: „Pikti mongolai užpuolė mūsų šalį. Tu turi eiti su jais kariauti. Eik į miestą ir stok į karinę dalį.“ Ir aš pasidariau kareivis. Bet mūsų kariuomenė buvo nestipri. Kai mes traukėmės, pasiėmiau šitą mulą. Per vėlai aš sugrįžau namo. Savo žmoną radau nužudytą, o laukuose ganėsi mongolų arkliai.

Katajietis nutilo. Medžiuose giedojo paukščiai. Ant baltos marškos gulėjo vištos kaulai. Juodu sėdėjo paunksnėj ir tylėjo. Rodės, ir upelis teka lėčiau. Vanagas it akmuo krito į pievą, stvėrė kažkokią užklydusią vištą ir pakilo į blyškiai mėlyną dangų.

— Tai buvo jau seniai, — tarė katajietis. — Dabar aš bastausi su savo mulu po mūsų kraštą. Jie juokiasi iš tų mano skrybėlių. Viena skrybėlė — mano. Antroji mano žmonos. Ji ją užsidėdavo, kai dirbdavo laukuose. O tą mažiausiąją su nupieštais žiedais, kuriuos tu vargu ar pamatysi, nešiojo mūsų dukrelė. Viskas turi savo tvarką, viskas turi savo prasmę. Vištą aš nudžioviau viename dvare. Dabar aš joju su tavim į Chanbalyką arba dar kur nors. Man vis tiek. Žinok, aš turiu ieties antgalį.

Matėjas krenkštelėjo ir persibraukė ranka per plaukus.

— Jok su manim, — tarė jis prislėgtu balsu. — Tavęs aš nebevadinsiu Patroniuku. Tas gerai, kad tu turi pasislėpęs ieties antgalį.

— Mano vardas Fan Gun-du, — tarė katajietis.