Nuostabios Marko Polo kelionės

VANDUO — BRANGIAUSIAS TURTAS

Venecijiečiai iškeliavo iš Ormuzo kartu su Hadži-Muhamedu tuo metu, kai buvo nuimamas datulių derlius. Mažą jų vilkstinę lydėjo džigitų būrys. Pragariškai kepino saulė. Jau keletą dešimtmečių nebuvo tokios karštos vasaros. Sėkmingai sutvarkę Ormuze savo prekybinius reikalus, Nikolas ir Mafijas Polai skubėjo. Jie norėjo kuo greičiau pereiti skersai Persiją ir tikėjosi po keleto mėnesių pasiekti didįjį rytinį vilkstinių kelią.

Jie keliavo derlinga lyguma į šiaurę, Kermano link. Vilkstinę vedė senas, prityręs karavanbašis Nasredinas. Pasak persų pirklio, tai pats patikimiausias žmogus Kermane. Nasredinas buvo mažo ūgio ir liesas, saulės ir vėjo nugairintu veidu. Senis turėjo lakią vaizduotę. Kai jis ką nors pasakodavo, raukšlių išvagotas jo veidas tolydžio kitėdavo — čia darėsi linksmas arba liūdnas, čia mąslus arba vaikiškai naivus, o kartu keisdavo savo išraišką ir akys po žilais gauruotais antakiais.

Markas mielai šnekučiuodavosi su seniu.

Abipus kelio buvo gausu vaismedžių, plytėjo laukai ir gelsvai žalios pievos, kuriose ganėsi avių kaimenės, ožkos, galvijai, kupriai, arkliai ir asilai. Daugely vietų pasitaikydavo karštų gydomųjų versmių.

— Derlingas kraštas, mano pone, — pasakė Nasredinas. — Bet aš nepatarčiau jums ragauti vietinės kviečių duonos.

Markas klausiamai pažvelgė į karavanbašį.

— Ji tokia pat karti, kaip ir šulinių vanduo.

Ir Nasredinas nė kiek neperdėjo. Keliautojams teko apsiprasti su karčiu duonos skoniu, o karti ji todėl, kad užmaišoma surstelėjusiu vandeniu.

Karavanbašis savaip apie tai pasakojo:

— Matote, šis kraštas atsirado virš jūros. Indijos jūra po žeme nusitęsia iki Kermano. Taigi ar galima stebėtis, kad mūsų duona tokia karti?

Bukliai primerkęs akį, Nasredinas sekė, kokį įspūdį daro jo žodžiai pašnekovui. Pastebėjęs kiek pašaipią Marko šypseną, jis gražbyliškai kalbėjo toliau:

— Patikėkite senu Nasredinu! Mes dabar jojame virš jūros. Kada nors skalaujamas iš apačios žemės sluoksnis pasidarys toks plonas, kad nugrims, ir tada Kermano miestas staiga atsidurs jūros pakrantėje. Aš jau regiu Indijos laivus, atplaukiančius į Kermaną su dramblio kaulais ir įvairiais prieskoniais, matau iš visų pusių traukiančias į miestą vilkstines…

Ir Nasredinas ėmė iškalbingai pasakoti apie atsiradusį jo vaizduotėje Kermano uostą. Markas kantriai klausėsi senio postringavimų — jie įvairino ir lengvino nuobodžią kelionę nepakenčiamoje kaitroje. Tuščias kalbas jis leido negirdomis, įsimindamas visa, kas gera ir išmintinga.

Nasredinas mėgo pats sau užsiduoti klausimus ir į juos atsakyti.

— Kas yra brangiausia ir gražiausia gyvenime? Jūs manote, auksas? Viską galima už auksą nupirkti — gėles, arklius, rūmus, brangakmenius, vergus ir verges. Bet ar sūrus vanduo pasidarys saldus, jei aš įmesiu į jį gėlių? Jūs suprasite mane, kai mes josime per dykumą. Už auksą aš nusipirksiu gyvulių ir žmonių. Nebylūs gyvuliai temps už mane krovinius. Gerai! Tačiau piktosios dvasios gali iškreipti mane iš kelio, ir aš nieko daugiau nebematysiu, vien tik geltonus druskėtus Juodosios dykumos smėlynus… Ir tada užklups didžiausia nelaimė — troškulys! Tai baisiausia kančia, kokią kada nors yra patyręs žmogus! Ar jūs žinote, jaunuoli, kas yra troškulys? Tepadeda jums alachas niekuomet jo nepatirti. Troškulys — tai druska spurdančiai krūtinėje širdžiai, ugnis viduriuose. Troškulys — tai dulkės gyslose, lipnios gleivės burnoje… Troškulys aršiau už totorių antplūdį Čingischano laikais, — prislopino balsą Nasredinas. — Gyvuliai krinta ant įkaitusio smėlio. Nusikamavę ir išsekę žmonės darosi pikti. Jie bado durklais arklius ar kuprius ir geria trykštantį iš jų šiltą kraują. O aš stoviu tarp jų su savo aukso gabalu. Ką aš galiu su juo padaryti? Ničnieko. Dabar jūs žinote, kas yra brangiausia pasaulyje? — Po reikšmingos pauzės senis pakiliu balsu paskelbė išmintį, kurią jis sukaupė per daugel vilkstinėse praleistų metų: — Aš jums sakau — brangiausias ir puikiausias dalykas pasaulyje yra vanduo! Jūs juokiatės? Ką gi, juokitės. Kada nors suprasite, kad aš sakiau tiesą.

Apsimestas Nasredino pyktis greitai atslūgo. Jis plekštelėjo asilui botagu. Asiliukas nustebęs pakarpė ilgomis ausimis, bet anaiptol nemanė paspartinti žingsnio.

Markas šiek tiek atsiliko. Apmąstymams jam laiko netrūko. Su nepasitikėjimu jis stebėjo draugišką tėvo ir dėdės pokalbį su persų prekiju. Atrodė, kad tarp jų užsimezgė artima bičiulystė. Markas vengė pasilikti su tėvu vienu du. Jis šnekučiuodavosi su Matėju ir Nasredinu arba mokėsi iš džigitų joti ir vartoti ginklą, o vakarais sėdėdavo nekalbus prie laužo.

Markui vis nedavė ramybės Hadži-Muhamedo pasiūlymas burlaivio denyje. Mėgindamas suprasti tėvą, jis vėl prisimindavo persų prekijo žodžius: „Jūsų tėvas norėtų apsaugoti jus nuo tolimos kelionės pavojų.“

Ir tada Markas prisiminė mirusią savo motiną. Jis matė ją gulinčią užmerktomis akimis po šilkine antklode. Širdis jau nebeplakė. Šalia sustingusios rankos gulėjo dramblio kaulo statulėlė, kurią prieš išvykdamas jai padovanojo Nikolas Polas. Visą gyvenimą ji buvo vieniša. Markas girdėjo ją kalbant: „Jūs sakote, kad Venecija — jūrų karalienė. Aš tuo netikiu. Ji — jūrų vergė…“ Tai buvo mirties patale tarti žodžiai, kuriais motina mėgino nuramdyti sūnaus potroškį pamatyti tolimas šalis. Markas suprato motinos baimę, jos norą apsaugoti jį nuo tų pavojų, kurių kupinas nuotykingas prekijo gyvenimas.

O štai tėvo jis niekaip negalėjo suprasti. Kodėl tėvas nepagalvoja apie taip jo mėgiamas keliones, neatsižvelgia į jo troškimą daugiau pažinti, pamatyti svetimas šalis, apie kurias jam tiek daug buvo pripasakota Venecijoj?

Vilkstinė artėjo prie Kermano, kur gyveno persų pirklys. Ten jis sužinos, ar tėvas ir toliau laikosi savo sumanymo. O kas bus, jei tėvas ir dėdė toliau keliaus tik su Matėju? Markui skaudu buvo apie tai galvoti. Jau lengviau kovoti su plėšikais, negu su tokiomis įkyriomis mintimis.

Išdidumas ir baimė sulaikė Marką nuo pasikalbėjimo su tėvu. Jų santykiai buvo neaiškūs, bet Nikolas Polas tarytum nekreipė į tai dėmesio. Kelionės metu jo nuotaika visą laiką buvo puiki, jis juokaudavo su Matėju ir persų pirkliu, net pašaipias savo brolio pastabas išklausydavo su malonia šypsena. Jau seniai jis buvo taip gerai nusiteikęs.

Markas, priešingai, diena iš dienos darėsi vis niūresnis. Kartais jis vaizduodavosi, kad tėvas ir dėdė susimokę prieš jį, visiškai pamiršdamas, jog pats vengė jų draugijos. Kai tolumoj pasirodė Kermano bokštai, Markas tvirtai nusprendė tęsti kelionę, net jeigu tėvas ir labai spyriotųsi.

Visi keturi apsigyveno pas persų pirklį, kuris priėmė svečius labai nuoširdžiai. Markas iš tikrųjų pamatė, kad Hadži-Muhamedas nė kiek nesigyrė, kalbėdamas apie savo turtus. Namas buvo įrengtas su didele prabanga, prieinama tik kunigaikščiams. Paslaugūs tarnai ir tarnaitės tenkino kiekvieną svečių pageidavimą.

Venecijiečiai paskubomis ruošėsi tolesnei kelionei, nes po keleto dienų iš Kermano į Balchą[20], miestą didžiajame rytiniame vilkstinių kelyje, turėjo išvykti didesnė, Nasredino vadovaujama vilkstinė. Vakare, prieš išvykstant, Nikolas Polas užėjo į sūnaus kambarį.

— Mes jau pasiruošę, Markai, — tarė jis ir dribo ant sofos, nusikamavęs po dienos rūpesčių. Įėjęs tarnas pasiteiravo, ar ko nors nepageidaujama.

— Atnešk šviežių aguročių ir ąsotį pieno, — paprašė Nikolas Polas.

Markui smarkiau ėmė plakti širdis. Dabar viskas turi išsispręsti. Sustingusiu veidu jis sėdėjo priešais tėvą.

— Kas tau yra, Markai? — paklausė Nikolas Polas, žiūrėdamas į sūnų tiriamu žvilgsniu. — Kodėl tu toks paniuręs? Gal tau nebepatinka mūsų kelionė? Man regis, kad tu mieliau norėtum likti pas Hadži-Muhamedą?

Bet Markas šiuos žodžius suprato ne kaip klausimą. Jam atrodė, kad tėvas tyčiojasi iš jo. Šilkiniame sofos užtiesale išsiuvinėti paukščiai ir gėlės sumirgėjo jaunuolio akyse. Jis daugiau nebegalėjo tvardytis.

— Matyt, jūs gailitės nepalikę manęs Venecijoj, — įsikarščiavo Markas. — Bet niekas manęs nebūtų sulaikęs! Nesulaikys ir čia, Kermane!

Markas net nematė, kai tarnas padėjo ant stalo skaniai kvepiančių aguročių lėkštę. Jis sėdėjo išraudęs ir piktai suraukęs antakius.

Griežtas Nikolo Polo veidas pasikeitė.

— Kaip tu su manim kalbi?

Markas sumišęs nutilo.

Nikolas Polas giliai susimąstė. Šit jau dvidešimt metų jis keliauja po pasaulį, per tą laiką pažino daug žmonių, matė taurių asmenybių ir niekšų. O ką jis žino apie savo sūnaus sielvartus ir džiaugsmus? Dabar jis pajuto, kad Markas jau nebe vaikas svajotojas, o suaugęs, anksti subrendęs jaunuolis, turįs tvirtą valią ir savo nusistatymą. Globos jam daugiau nebereikia — jis jau pilnateisis vyras. Ir Nikolo Polo veidas nušvito.

— Ak, štai kodėl tu pastaruoju metu buvai taip paniuręs, — prabilo jis. — Kas gi tau sakė, kad mes nenorim imti tavęs drauge?

— Jūs gi pats klausėte, ar aš norėčiau likti pas Hadži-Muhamedą. Nejaugi užmiršote, tėveli?

— Hadži-Muhamedas mūsų bičiulis. Jis mielai tave pasiliktų. Bet aš jam pasakiau: „Pakalbėkit su Marku, jis jau suaugęs vyras. Kaip pats nuspręs, taip ir bus.“ — Kiek patylėjęs, Nikolas Polas kalbėjo toliau: — Žinoma, mums būtų nemalonu, jei tu apsispręstum čia pasilikti… Na, bet mes visai užmiršome aguročius. Jie saldūs kaip medus — tai ne čionykštė karti duona.

Niūrios Marko mintys bematant išsisklaidė, ir dabar jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Jis atsigaivino keliomis aguročio skiltimis, žavėdamasis švelniu jų skoniu. Markas taip pagyvėjo, kad per atsisveikinimo vakarienę Hadži-Muhamedas ir Matėjas negalėjo atsistebėti jo šnekumu. Tą vakarą Nikolas ir Mafijas Polai keletą kartų kreipėsi į jį svarbiais klausimais, ir Markas stengėsi tinkamai jiems atsakyti.

Kitos dienos rytą jie paliko Kermaną. Hadži-Muhamedas palydėjo svečius iki miesto vartų. Paskutiniai jo žodžiai buvo skirti Markui:

— Mano kuklūs namai visados jums atviri, mesere Polai. Nepamirškite užsukti pas mane, kai grįždami keliausite pro Kermaną.

Markas nuoširdžiai padėkojo ir atsisveikino, visai negalvodamas apie grįžimą. Visos jo mintys buvo vien apie būsimą kelionę. Iki dykumos vilkstinė žygiavo keturias dienas. Besiruošdama sunkiam žygiui, ji sustojo vienai parai pailsėti, kad atsikvėptų gyvuliai, apsirūpino maistu ir vandeniu. Nasredinas apie šią dykumą kalbėjo su panieka.

— Lyginant su Juodąja dykuma, ši tėra tarytum delnas, pasakė jis Markui. — Po septynių dienų mes jau būsime anapus.

Tris dienas jie nesutiko nė gyvos dvasios. Aplinkui smėlynai be jokio gyvybės ženklo — jokio medžio, jokio krūmo. Vietomis smiltynai buvo apnešti druskožemio sluoksniu, panašiu į purviną sniegą. Padangėje nesimatė jokio paukščio, žemėje jokio gyvo padaro. Nebuvo nė mažiausio vėjelio — jokio prieglobsčio nuo kaitrios saulės. Kartais kelyje pasitaikydavo sūraus, dvokiančio vandens klanai, apsitraukę žaliais maurais. Bet tasai vanduo buvo toks šleikštus, kad gerti jį buvo pavojinga. Varovams tekdavo jėga varyti nuo tų klanų ištroškusius gyvulius.

Matėjas jojo ant stipraus mulo, su ilgesiu prisimindamas Veneciją, kai jis rudenį išplaukdavo juodu savo burlaiviu į siautėjančią jūrą. Vos jis išmoko sėdėti ant sūpuojančios arklio nugaros, ir štai nauja staigmena: nepabaigiama kelionė per negyvenamus, nuobodžius tyrlaukius. Per dieną jis teištardavo ne daugiau kaip dešimt sakinių, pagražindamas juos rinktiniais keiksmažodžiais.

Po keturių dienų kelionės Nasredinas atvedė vilkstinę prie požeminės upės, kurios vanduo buvo tyras ir šaltas. Vietomis upės srautas, išplovęs viršutinį žemės sluoksnį, veržėsi į viršų. Žmonės ir gyvuliai tuojau pat numaldė troškulį ir atsigaivino vėsiame vandeny. Čia vilkstinė pernakvojo ir, papildžiusi vandens atsargą, kitą rytą su naujomis jėgomis leidosi tolyn. Dar po trijų dienų vilkstinė išėjo iš dykumos ir apsistojo nedideliame miestelyje.

Slinko savaitė po savaitės, o vilkstinė, vis tęsė savo kelionę. Saulė ir dulkės nugairino keliautojų veidus. Derlius nuo laukų jau buvo nuimtas, prinokę vaisiai krito nuo medžių. Ant kalvų dunksojo pilys ir vienuolynai, po miškus slankiojo liūtai ir leopardai, brūzgynuose šnarėjo driežai ir gyvatės, vakarais pelkėtose, meldais apaugusiose ežerėlių pakrantėse sūkuriavo debesys uodų.

Vilkstinė žygiavo vis tolyn ir tolyn, o žmonės darėsi vis nekalbesni. Jie pagyvėdavo tik tada, kai netikėtai užeidavo lietus arba nuo kalnų papūsdavo gaivus vėjas. Ant iešmo iškepta avies kulšis ir šaltinio vandens ąsotis buvo bene vienintelis jų gyvenimo džiaugsmas. Bagdadas, Ormuzas, Kermanas, audra Persijos įlankoj jau liko praeity.

Nasredinas papasakojo Markui apie Šibirgano[21] miestą.

— Šis miestas išsidriekęs slėnyje prie nedidelės upės. Ten jūs rasite visko, ko tik širdis trokšta: datulių, granatų, žodžiu, visokiausių vaisių. Niekur nėra saldesnių aguročių, kaip ten. Ar jums jau teko valgyti džiovintų Šibirgano aguročių? Jie kaip medus. — Senis susirūpinęs apsidairė. — Deja, tarp mūs ir Šibirgano plyti dykuma. Šitai aš norėjau jums pasakyti. — Ir su pasididžiavimu pridūrė: — Bet galite būti ramūs, senis Nasredinas nuves jus ten lengviausiu ir trumpiausiu keliu.

Atrodė, dykumai nebus galo. Markas pamiršo ir dienų skaičių. Akys vargo, žiūrint į geltoną negyvą smėlio jūrą. Keliautojai gėrė šiltą vandenį iš odinių maišelių ir vargais negalais nurydavo kąsnį. Pakeliui nebuvo nei šulinių, nei upių, net pašvinkusios balos. Kartą smarkus vėjas sukėlė tikrą smėlio audrą. Dangų aptraukė pilki debesys, ir ėmė lyti dideliais lašais. Žmonės ir gyvuliai, iškėlę galvas, lūpomis gaudė gaivinančią drėgmę.

— Garbė alachui! — sumurmėjo Nasredinas.

— Tikra dievo dovana! — džiaugsmingai sušuko Matėjas.

Tarnai ir varovai išdėliojo ant smėlio visus turimus indus, gaudydami kiekvieną lašą.

Apie tą gaivų, visą valandą trukusį lietų visi ir tekalbėjo, kol pagaliau pasirodė tamsūs kalnai.

— Aš jau užuodžiu vandens kvapą, kylantį iš slėnio, — pasakė Nasredinas. — Argi jūs nejaučiate, kaip pakito oras? Rytoj vakare jau būsime Šibirgane.