Nuostabios Marko Polo kelionės

MIRTIES ANGELO SLĖNYJE

Vilkstinė traukė per Badachšano karalystę. Nikolas Polas kartkartėmis susirūpinęs pažvelgdavo į dangų.

— Greitu laiku ims snigti, — tarė jis broliui.

— Teks palaukti čia iki pavasario, — atsakė Mafijas Polas.

Juodu galvojo apie kelionę per tylių ledynų kraštą Pamyrą— Pasaulio stogą, kaip jį vadina vietos gyventojai.

Nuo viršukalnių į klonius ir lygumas vėjas nešė šaltą ledynų alsavimą. Nuvytę lapai krito nuo medžių, apklodami žemę čežančiu kilimu. Pilkoje, debesuotoje padangėje sklandė ereliai, vanagai ir sakalai.

Markas jojo greta vilkstinės vadovo. Tūkstančių kanopų ištryptas kelias ėjo išilgai didelės skaidrios upės. Viename tyliame užutekyje plūduriavo valtelė. Iškėlęs ietį, žvejys tykojo tyrame vandeny laimikio. Aukšto kalno pašlaitėje ganėsi laukinių avių kaimenė, ir Markas stebėjo, kaip jos, pakėlusios galvas, uodžia gresiantį pavojų. Staiga skrieja iš pasalų paleista strėlė, ir didelis avinas kaimenės pakrašty aukštai pašoka ir krinta ant žemės. Jis spardosi, ištempęs kaklą, kol pagaliau pastyra, o kaimenė kaip viesulas nudumia į kalnus. Iš už krūmų išlenda medžiotojas — augalotas, kailiais apsirengęs vyras. Nekreipdamas dėmesio į žygiuojančią pro šalį vilkstinę, jis vikriai ima lupti sumedžiotam gyvuliui kailį.

— Badachšanas — turtingas kraštas, — pasakojo Nasredinas. — Jums reikėtų pabuvoti Šikinano kalne. Niekur nėra tokių rubinų, kaip ten. Totorių chanai aptaiso rubinus auksu ir naudoja kaip sagas savo čapanams. Bet aš nepatarčiau jums ten joti, Polai. — Raukšlėtame Nasredino veide atsispindėjo nerimas. — Tenykštis valdovas uždraudė bet kam kasti rubinus, grasindamas už tai mirties bausme. Gudrus tasai kunigaikštis! Jis puikiai supranta, kad tie brangakmeniai greitai nustotų savo vertės, jei kiekvienam būtų leista savavališkai juos kasti. Jis paskelbė, kad rubinai priklauso tik jam, ir labai juos brangina: kartais pasiunčia dovanų, įsiteikdamas kaimyniniams valdovams bei kunigaikščiams, jais moka duoklę didžiajam mongolų chanui, dalį keičia į pinigus. O, jis labai gudrus… Progai pasitaikius, apdovanoja ir svetimšalius, keliaujančius per jo kraštą.

Arkliai bėgo sparčia ristele akmenuotais keliais. Jų kanopos buvo taip kietos, kad visai nereikėjo kaustyti. Vietiniai arkliai užkopia siaurais kalnų takeliais į stačiausius šlaitus. Badachšano gyventojai pasakoja, jog dar neseniai jų krašte buvę arklių, kilusių iš garsaus Bucefalo, Aleksandro Makedoniečio žirgo. Tie arkliai turėdavę apgamą kaktoje, ir jų veisimu rūpinęsis valdovo dėdė. Bet jis nesutikęs padovanoti tų arklių valdovui ir buvęs nubaustas mirtimi. Tada jo našlė iš didelio sielvarto įsakiusi visus tuos žirgus pasmaugti. Šitaip toji veislė ir išnykusi.

Nasredinas prilaikė savo arklį. Jie sustojo uoloto plokštikalnio pakrašty. Priešais šniokštė galingas krioklys, kurio vanduo krito į gilų tarpeklį. Ore sūkuriavo vėjo blaškomi šalti purslai.

— Žiūrėkite, jaunuoli, antai ten matosi Šikinanas, — tarė Nasredinas, rodydamas kalną, kuris buvo aukštesnis už visus kitus. — Iki jo dvi dienos kelio.

— Tačiau aš visai nenoriu palydėti ten savo galvos, — atsakė Markas.

— Tesaugo mus alachas, — sušnibždėjo Nasredinas, maldaujamai iškėlęs rankas.

Ašima jojo šalia Matėjo vilkstinės gale. Praslinko jau aštuonios dienos, kai mergaitė paliko Balchą, tačiau ją vis dar tebeslėgė sunkūs prisiminimai: vergų turgus, šeimininko lazdos smūgiai, vargana nakvynė su geležine grandine ant kojų. Niekas lig šiol nematė šypsenos jos vaikiškame, nuo kančių suakmenėjusiame veide. Ji bijojo džiaugtis savo laime, nes vis dar vengė žmonių ir jais nepasitikėjo.

Tačiau jos lūpos dažnai šnibždėdavo Matėjo vardą. Svetimas, geras žodis!

O nepasitikėjimo balsas nesiliovė kuždėjęs:,Tu tik palauk! Jis nupirko tave už šimtą dukatų… Niekas nešvaisto savo pinigų be reikalo… Ar tu nežinai, kad žmonės pikti?.. Girdi, kaip jis šaukia: „Ak, tu nenaudėle! Aš tave primušiu, biaurybe!“

Bet kitas balsas sakė: „Ne visi žmonės pikti. Antai vergų turguje viena moteris, tokia pat vergė, kaip tu, davė tau duonos… O tasai svetimšalis padovanojo tau arklį ir šilkinį chalatą su kailiniu pamušalu.“

„Kas gi iš tikrųjų yra tasai milžinas svetimšalis? Gerasis burtininkas ar dievas, suteikęs man laisvę?“ — Įvairios mintys, giedrios ir niūrios, sukosi Ašimos galvoje.

Kai arti nieko nebūdavo, Ašima glostydavo Matėjo arklį ir kalbėdavo su juo savo gimtąja kalba.

Kartais ji pagalvodavo, kad geriausiai būtų pulti prieš Matėją ant kelių ir tuo pareikšti jam savo dėkingumą. Matėjui kalbant, ji stengdavosi įsidėmėti nežinomus žodžius, o paskui be paliovos kartodavo, norėdama juos atsiminti.

Vakarop nuo kalnų pūtęs vėjas aprimo, ir lygumą, kuria žygiavo vilkstinė, apgaubė sutemos. Netrukus keliautojai pasiekė nedidelį miestelį.

Ašima baimingai pažvelgė į Matėją, jausdama, kad jį slegia kažkoks rūpestis. Karavansarajuje ji pirmoji nušoko nuo arklio. Minkštas, kailiu pamuštas chalatas gražiai gulė ant lieso jos kūno. Kojų žaizdos jau buvo užgijusios, tebeskaudėjo tik kulkšnis, kai atsiremdavo į balnakilpes. Ašima tuojau pasirūpino, kad būtų pašerti arkliai, sunešė į vidų šilkines pirklių pagalves ir kilimus ir visur stengėsi kuo nors padėti.

— Prisėsk gi pagaliau, Ašima! — burbtelėjo Matėjas, rodydamas jai pagalvę.— Tu vis dar liesa kaip ožkutė. Bet nieko — mes tave atkutinsim!

Mergaitė su baime ir susirūpinimu pažvelgė į jį savo šviesiomis akimis. Suraukusi kaktą, ji giliai susimąstė. Matėjas pastebėjo jos baimingą žvilgsnį.

— Tu nebijok, Ašima, — ramino jis savo globotinę tais negausiais persiškais žodžiais, kuriuos buvo išmokęs kelyje. — Tu liksi su mumis. Gulk dabar pailsėti, — kalbėjo jis, švelniai šypsodamas, — o aš dar eisiu kvėptelėti tyro oro.

Matėjas linktelėjo ir išėjo į kiemą. Dienos garsai jau buvo nuščiuvę. Kažkur netoliese šniokštė upė. Tarnas girgždančia grandine sėmė iš šulinio vandenį. Karavansarajuje vienas po kito geso žiburiai.

Vienas rūpestis kankino Matėją — jam reikėjo pinigų, o piniginė buvo tuščia. Mafijas Polas davė jam du šimtus dukatų, už kuriuos jis nupirko Ašimai arklį ir šilkinį chalatą. O dabar jis galvojo apie tolimesnę kelionę virš debesų per atšiaurius kalnų ledynus. Matėjas graužėsi, kodėl jis niekad nedalyvaudavo prekybiniuose brolių Polų sandėriuose.

— Tu dar nemiegi? — paklausė jis, pravėręs Marko kambario duris.

— Sėsk, kapitone, — apsidžiaugė Markas. — Aš užsirašau, ką man papasakojo Nasredinas apie Badachšaną.

Niūri Matėjo nuotaika šiek tiek pasitaisė.

— Ko gero, iš tavęs išeis tikras mokslininkas, — tarė jis. — Bet tu netikėk per daug tuo seniu. Jis tau pripaistys devynias galybes visokių niekų. Juk čia nieko gero nėra, vien tik kalnai, upės ir avys. — Matėjas parimo ant rankų.— Ką tu pasakysi dėl mano dukrelės? Ar ji nepanaši į princesę su savo šilkiniu chalatu? Tu galėtum ją kiek pamokyti itališkai.

— Ji drovisi kalbėti su manim, kapitone. Kai prieinu prie jos, ji nuleidžia akis.

— Tai tiesa, — sutiko Matėjas. — Bet turėk kantrybės. Atsimeni, kaip ji stovėjo prieš mirs turguje? Kaip dulkėse sutrypta gėlė. Dabar ji pradeda bent kiek atsitiesti.

Markas padėjo plunksną į šalį. Blausi žvakės šviesa krito ant raidžių.

— Už dviejų dienų kelio nuo čia yra Šikinano kalnas, — pasakė jis susimąstęs, — kur esama geriausių pasaulyje rubinų. Ten jų tiek daug, nors rieškučiomis semk!

Matėjas sukluso.

— Ką tu sakai? — Kapitono veidas nušvito, ir jis pažvelgė į Marką spindinčiomis akimis.

— Viskas būtų gerai. Bet, deja, jų beieškant, galima galvą palydėti. — Ir jis papasakojo Matėjui viską, ką buvo girdėjęs iš Nasredino lūpų.

„Kalnas vadinasi Šikinanas, ir iki jo dvi dienos kelio“, — pakartojo mintyse Matėjas ir garsiai pridūrė:

— Užrašinėk visus savo įspūdžius, Markai. Kapitonas privalo atžymėti knygoje viską, kas įvyko per dieną. Na, daugiau tavęs nebetrukdysiu. Labanakt!

Bet, prieš išeidamas, jis dar kartą atsigręžė:

— Tu turi šiek tiek pasirūpinti Ašima. Pažadėk man tai. Juk mes čia ilgėliau užtruksime… — Valandėlę patylėjęs, jis pridūrė: — Negaliu gi aš visą laiką sėdėti prie jos.

Markas neįžvelgė nieko ypatingo šiuose Matėjo žodžiuose. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to jį nutvilkė karštis — visas kūnas ėmė degte degti. Na, nieko, jis atsiguls, ir viskas praeis. Markas prisivertė nusišypsoti ir atsakė:

— Gerai gerai, aš pasirūpinsiu Ašima… Labanakt!

Durys užsidarė. Markas užgesino žvakes ir atsigulė, apsiklojęs iki smakro dviem kailiais. Jį pradėjo taip krėsti šaltis, kad jis danties ant danties nepataikė. Bet netrukus viskas praėjo.

Matėjas tyliai įėjo į savo kambarį. Žvakės dar tebedegė. Mergaitė gulėjo lovoje užmerktomis akimis, bet iš tikrųjų stebėjo jį pro praviras blakstienas. Kodėl jis negula? Ašimos širdis ėmė smarkiau plakti. Jis pasirausė po savo ryšulius, išsitraukė kažkokius maišelius ir, nukabinęs nuo vagio savo sunkius kailinius, padėjo šalia kitų daiktų.

Ašima nustėro iš baimės. Dabar tasai svetimšalis paėmė savo kalaviją, ir mergaitei jis pasirodė dar didesnis. Siaubo apimta, ji vos nesuriko — vergiška baimė suspaudė jai širdį. Štai milžinas priėjo prie jos. Ašima užsimerkė — jai pasivaideno, kad jis iškėlė kalaviją… Bet juk jis padovanojo jai kailiu pamuštą chalatą… Kodėl jis nori ją nužudyti?.. Tad smok, piktasis burtininke… Didysis svetimšalis geras. Jis tuojau ateis ir mane išlaisvins.

— Matėjau! — sušuko Ašima.

Pirmą kartą ji taip garsiai ištarė savo globėjo vardą. Ji pravėrė akis — siaubas praėjo, piktasis burtininkas dingo. Ji žiūrėjo į geraširdišką svetimšalio veidą ir išgirdo švelnius jo žodžius.

Matėjas atsiklaupė šalia jos ir nubraukė jai nuo veido plaukus.

— Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele? O dabar miegok. Girdžiu, jau moki ištarti mano vardą. Labai gerai! Matėjas trumpam išeina, bet tu miegok ir nesijaudink, jei rytoj manęs nebus. Aš sugrįšiu…

Matėjas užpūtė žvakes ir išėjo, tyliai uždarydamas duris.

Ašima gulėjo atmerkusi akis, — ji jau nebebijojo tamsos. Ausyse dar tebeskambėjo meilingi Matėjo žodžiai: „Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele.“ Ji mėgino tuos žodžius pakartoti, bet jų prasmės nesuprato.

Lėtai slinko laikas. Kieme pasigirdo sunkūs žingsniai, paskui vėl stojo tyla. Mergaitė perbraukė ranka per minkštą vilnonę antklodę. Kur dingo gerasis milžinas? Ji sunerimo. Kodėl jis taip vėlai išėjo? Ji buvo labai nuvargusi po ilgos kelionės, bet niekaip negalėjo užmigti. Ji klausėsi kiekvieno krepštelėjimo, bet nieko neišgirdo, kas rodytų ji atėjus.

Ašima nusimetė antklodę ir atsikėlė. Užsivilkusi šilkinį chalatą, ji atidarė duris ir pažvelgė į kiemą. Danguje mirgėjo žvaigždės, aukštai švietė pilnatis. Blyškioje mėnulio šviesoje nesimatė nė gyvos dvasios — visi miegojo. Antai jaunojo pono kambarėlis. Gal reikėtų užeiti pas jį. Ašima žino, kad jis Matėjo bičiulis. Jis supras jos susirūpinimą, su juo būtų galima pakalbėti.

Naktis buvo šalta, mergaitė drebėjo. Bet kaipgi ji dabar drįstų brautis pas jaunąjį poną? Ašima grįžo į savo kambarį ir, atsisėdusi ant lovos, įsmeigė akis į tamsą. Slinko valandos, o ji vis dar kovojo su miegu. Įvairiausios mintys ir vaizdai, geri ir blogi, lindo jai į galvą. Ji glustelėjo valandėlę ant lovos… „Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele?“ Jis jau, tur būt, grįžo? Ašimos veide pasirodė laiminga šypsena. Ji užmigo.

Auštant Ašima nubudo. Didžiojo svetimšalio lova tebebuvo tuščia. Kieme girdėjosi balsai: tarnai vedė į upę girdyti arklius. Mergaitė nusiprausė prie šulinio ir nubėgo pas jaunąjį poną. Tyliai pasibeldusi, ji priglaudė ausį prie staktos ir pasiklausė. Susirūpinimas Matėju išsklaidė visą jos drovumą. Ji dar kartą pabeldė ir pašaukė jaunąjį poną vardu. Jai pasivaideno, lyg kažkas būtų sudejavęs. Ašima atsargiai pravėrė duris, pasirengusi tuojau pat sprukti lauk.

Apsipratusi su tamsa ir geriau įsižiūrėjusi, mergaitė pamatė Marką, dejuojantį ir besiblaškantį savo guolyje. Ji pribėgo prie lovos ir atsiklaupusi paklausė:

— Kas atsitiko, jaunasis pone?

Markas jos nesuprato, nes iš susijaudinimo ji prakalbo savo gimtąja kalba.

— Kas jums yra, mano pone? Jūs sergate? — vėl paklausė ji persiškai, pridėjusi ranką prie karštos ligonio kaktos. — Gal atnešti vandens?

Ašima išbėgo į kiemą ir grįžo su puodeliu šulinio vandens.

— Nubuskite gi!

Markas apsivertė ant kito šono. Mergaitė suvilgė rankšluostį ir uždėjo jam ant kaktos. Pagaliau ligonis pravėrė akis, bet mergaitės nepažino, o tik murmėjo; tardamas kažkokius nesuprantamus žodžius. Ašima apkabino jį, norėdama pakelti ir pagirdyti, bet vos tik paleido, jis vėl sudribo ant priegalvio.

— Palaukit, jaunasis pone, — pasakė ji, — aš tuojau sugrįšiu.

Mergaitė išbėgo iš kambario ir pasibeldė į pirklių duris. Skardus balsas paprašė įeiti. Ji dar nebuvo kaip reikiant atsikvošėjusi, ir žodžiai kažkaip savaime pabiro jai iš lūpų:

— Didysis Matėjas dingo… Jaunasis ponas serga… — miknoje ji užsikirsdama.

— Ką tu kalbi, Ašima? — sušuko Nikolas Polas. — Markas serga?

— Taip, pone, serga. Jo veidas dega.

— Girdi, Mafijau?

Broliai šoko iš lovų ir kartu su Ašima nuskubėjo į Marko kambarį. Nikolas Polas atsargiai pakėlė ligonio galvą ir įpylė jam į burną truputį vandens.

— Ar girdi mane, Markai? Čia aš, tavo tėvas! Jis nepažįsta manęs, Mafijau, nors akys ir atmerktos, — išsigando Nikolas. — Ką jis ten kalba?

Markas kažką neaiškiai murmėjo, kartodamas tuos pačius žodžius.

Mafijas Polas prikišo ausį prie ligonio lūpų ir palingavo galvą.

— Juk jis kliedi! — tarė Mafijas atsitiesdamas. — Reikia tuojau pakviesti gydytoją. Pabūk prie jo, Ašima, kol mes sugrįšime.

Mergaitė linktelėjo galvą.

— Matėjas dingo… — tyliai pakartojo ji. Ir kai niekas neatsakė, ji timptelėjo Mafiją Polą už rankovės.

— Ko tau reikia, Ašima?

— Matėjas pradingo, pone. Jo nėra nuo vakar.

Mafijas numojo ranka:

— Niekis, jis atsiras. Žiūrėk dabar jaunojo pono.

Ašima atsisėdo šalia Marko lovos ant kilimo. Ligonio dejavimas jos nejaudino. Mergaitės veidas vėl sustingo iš sielvarto. Abejinga žiūrėjo ji į ligonį — jo kančios nepasiekė Ašimos širdies. Ji mechaniškai keitė šaltus kompresus ant degančios Marko kaktos ir tolydžio taisė antklodes. Didysis svetimšalis, taip tėviškai ją globojęs, kažkur dingo. Jis išgelbėjo Ašimą iš vergijos. Kai ji truputį atsigavo, jos globėjas išėjo, išėjo naktį, pasijuosęs kalaviją.

Netrukus Nikolas ir Mafijas Polai grįžo su gydytoju ir jį lydinčiu tarnu. Gydytojas — augalotas, orios išvaizdos senis, tamsaus veido, su balta kaip sniegas barzda — rankos mostu įsakė susirinkusiems prie durų smalsuoliams išsiskirstyti.

— Palikite mane su ligoniu vieną,— pasakė jis griežtai.

Broliai sumišę pažvelgė į kits kitą ir susirūpinusiais veidais išėjo, o paskui juos ir Ašima.

— Ką gi, mes jo paklausysime, — tarė Mafijas.

Beliko tik laukti. Nikolas Polas vaikščiojo neramus po prieangį. Jį užkalbino pirklys iš Badachšano, keliavęs kartu su jais:

— Jūs drąsiai galite pasitikėti šiuo seniu — jis jau ne vieną ligonį yra išgydęs. Pasakojama, kad jis buvęs Indijoj ir ten mokęsis magijos.

Bet šie žodžiai anaiptol neišsklaidė Nikolo susirūpinimo.

Praėjo nemaža laiko, kol gydytojo tarnas pamojo jiems įeiti.

Ligonis dabar gulėjo ramiau, ir karštis, rodės, kiek atslūgo. Gydytojas sušnibždėjo keletą nesuprantamų žodžių, palydėdamas juos kažkokiais paslaptingais rankos mostais, paskui triskart nusilenkė ir, atsigręžęs į ligonį veidu, atatupstas išėjo iš kambario.

— Duris palikite praviras, — įsakė jis.

Tarnas atnešė didelę dėžę ir nuėmė nuo jos dangtį. Susirinkusieji tyliai ir pagarbiai stebėjo, kaip senis uždegė kažkokius smilkalus ir, atsisėdęs ant tam tyčia patiesto kilimėlio, įbedė akis į kylančius dūmus. Taip jis sėdėjo nejudėdamas gana ilgai, kol skersvėjis pūstelėjo dūmų kamuolius pro atviras duris. Tada tarnas padavė žilagalviui daktarui vėduoklę iš margų plunksnų. Baisiausiai klykdamas, jis ėmė švaistytis po kambarį ir sklaidyti dūmus.

Pailsėjęs po varginančių gydymo apeigų ir gavęs dešimt dukatų, senis išėmė iš savo dėžės kažkokių mėlynų miltelių ir liepė duoti jų ligoniui kas valandą, ištirpinus ožkos piene.

— Ar jis pasveiks? — paklausė Nikolas Polas.

— Mirties angelas gaudo keliautojų sielas, — sumurmėjo senis ir staiga pagyvėjo. — Jūs esate mirties angelo slėnyje! Sūnus jūsų serga juoduoju drugiu. Jei alachas bus gailestingas, jis pagis. Kai ligonis pasitaisys, išneškite jį į kalnus — grynas dangaus oras išvaiko ligos dvasias.

Senis ištiesė savo mažą, putlią ranką, tarsi norėdamas išskaityti iš jos ligonio likimą, ir mikliai čiupo penkis dukatus, kuriuos jam papildomai įbruko į delną Nikolas.

Ašima atnešė puodelį su ožkos pienu ir įbėrė į jį žiupsnį mėlynųjų miltelių. Nikolui padedant, ji sugirdė ligoniui vaistus.

Markas gulėjo užmerktomis akimis ir ramiai alsavo.

— Jis miega, — pasakė Nikolas ir, kreipdamasis į mergaitę, pridūrė: — Lik prie jo, Ašima, ir slaugyk, kol pasveiks!

Griežtas Nikolo veidas sušvelnėjo, ir jis alsiai nuleido rankas.

— Slaugyk, kol pasveiks.

Prie durų jis dar kartą atsigręžė ir susimąstęs paklausė:

— Rodos, sakei, Matėjas dingęs?

Ašima linktelėjo galvą.

— Nesirūpink, jis sugrįš.

Broliai tyliai išėjo iš ligonio kambario. Markas sukrutėjo, lyg pažadintas dvilktelėjusios pro duris tyro oro srovės.

— Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele, — sušnibždėjo Ašima.

Išjojęs iš karavansarajaus, Matėjas pats jautė, kad jo sumanymas labai neišmintingas. Jis jau buvo besukąs arklį atgal, bet, pagalvojęs, kiek daug visokių dalykų dar reikia nupirkti Ašimai, besirengiant į tolimą kelionę, metė į šalį visas abejones.

Matėjas jau ne vieną kartą gyvenime pasielgė neapgalvotai, vaduodamasis vien savo nuojauta, ir visada jam pavykdavo išnešti sveiką kailį. Ir dabar, viskam pasiryžęs, jis jojo ištuštėjusią gatve miesto vartų link. Ten jis ilgokai ginčijosi su sargybiniais, maišydamas itališkus ir persiškus žodžius, kol tie pagaliau plūsdamiesi atidarė vartus.

Mėnulis apšvietė ratų ir kanopų išrausytą kelią. Virš ražienų švilpavo šaltas vėjas. Matėjas jojo ant savo ištvermingo juodžio, ir ši naktinė kelionė sužadino jo vaizduotę. Sėdėdamas patogiame persiškame balne, jis dabar jautėsi beveik taip pat tvirtai, kaip laivo denyje. Panašiai jausdavosi jis tada, kai, siaučiant audrai, stovėdavo prie savo juodosios barkos vairo, sprukdamas nuo besivejančių muitininkų.

Taip jis jojo, kol ėmė švisti ir iš už tamsių miškų patekėjo saulė. Pailsėjęs tris valandas, Matėjas vėl sėdo ant arklio. Galingas jo stotas patraukdavo visų dėmesį — kaimuose žmonės sustodavo ir su nuostaba palydėdavo jį akimis. Kelyje jis sutiko ir medžiotojų, ir žvejų. Laukiniai asilai išsibėgiodavo į šalis, išgirdę jo arklio kanopų bildesį. Kalnų šlaituose ganėsi avių kaimenės, fazanai ir kalnų kurapkos gyvino savo margomis plunksnomis niūrų rudeninį peizažą.

Vakarėjant Matėjas pasiekė Šikinano kalno papėdę. Netrukus priešais pasirodė būrys raitelių. Tai buvo Badachšane valdovo kariai, saugoję karališkąsias rubinų kasyklas. Tik dabar Matėjas suprato, koks jis buvo kvailys. Negi jis manė, kad pakanka tik nujoti iki Šikinano — ir brangiuosius rubinus nors rieškučiomis semk? O ne, jam buvo aišku, kad ryžosi pavojingam žygiui. Bet jis pasitikėjo laimingu atsitiktinumu, kurio dėka viskas turės gerai baigtis. Gyvenimas jį išmokė, kad nereikia prarasti vilties net sunkiausią valandą. Todėl ir dabar jis netikėjo, kad jo sumanymas žlugęs.

Raiteliai buvo sidabriniais šarvais ir ant galvų turėjo juodus šalmus. Jie išsitraukė iš makštų kalavijus ir grėsmingais veidais apsupo Matėją. Būrio vadas pareikalavo, kad jis nuliptų nuo arklio. Bet Matėjas kuo ramiausiai sėdėjo balne ir laukė, kas bus toliau. Giliai įdubusios jo akys iš padilbų stebėjo raitelius.

— Lipk nuo arklio, šakale! — suriaumojo vadas.

Matėjas suprato keiksmą. Jis piktai suraukė antakius ir pakėlė ranką.

— Nešūkauk, varniūkšti! — tarė jis ramiai.

Sargybos viršininkas sumišo, išgirdęs svetimos kalbos žodžius. Matėjas nuleido ranką ir tvirtai suspaudė kalaviją. Pagaliau buvo sutarta, kad jis vyks drauge, nenulipęs nuo arklio.

Taip jis jojo kaip belaisvis, raitelių apsuptas, ir laukė, kas bus toliau.

Matėjas buvo gana linksmai nusiteikęs. Žinovo akimis jis žiūrinėjo puikius žirgus ir puošnius raitelių ginklus. Tai nebuvo paprasti kareiviai. Jie šuoliavo taip greitai, kad jis vos stengė nuo jų neatsilikti. Jų šarvai blizgėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.

Vidur lygumos, ant kalno, panašaus į didžiulį pyragą, stovėjo medžioklinė pilis. Jodami jie dar sutiko raitelių ir pėsčių kareivių. Būrys vyrų su lazdomis, būgnais ir trimitais pagarbiai prasiskyrė, duodami raiteliams kelią. Matėjas spėjo, kad tai varovai, grįžtą iš medžioklės.

Pilies vartai prasivėrė. Raiteliai įjojo į kiemą ir nušoko nuo arkliu. Nespėjo Matėjas nė apsidairyti, tik staiga du ginkluoti kareiviai įstūmė jį į kažkokią belangę kamarą ir užsklendė sunkias duris. Atsidūręs visiškoje tamsoje, jis apgraibomis susirado rąstgalį ir atsisėdo.

„Nieko blogo man nebus, — ramino pats save Matėjas, — juk net ginklo iš manęs neatėmė. Negi į plėšikų nagus būsiu patekęs.“

Staiga jis išgirdo artėjančius žingsnius ir žmonių balsus. Atsidarė durys, ir keturi ginkluoti kariai išvedė jį lauk. Jie pareikalavo atiduoti kalaviją, ir Matėjas nenoromis pakluso.

Kariai nuvedė jį į didelę, puikiai išpuoštą menę. Didžiuliame sietyne, meniškai sustatytame iš briedžių ir elnių ragų, degė begalė žvakių. Jų šviesoj e rausvai atsispindėjo marmuras, svidėjo bronza. Prie aukštų dramblio kaulo spalvos durų tarsi statulos stovėjo du puošnūs kariai su ilgomis ietimis. Matėjui nebuvo laiko nė apsigalvoti — tarnas tuojau pat jį pakvietė rankos mostu.

Matėjas įėjo į didžiulę menę ir, apakintas žvakių ir lempų šviesos, sustojo tarsi užkerėtas. Aplinkui buvo girdėti tylus susirinkusių dvariškių kuždesys. Prieš keletą valandų jis dar jojo dulkėtu keliu, o štai dabar stovi tarp šilkais ir brokatu išsipusčiusių didikų, smalsiai spoksančių į jį.

Tarsi sapne ėjo Matėjas pro prasiskyrusią dvariškių minią prie auksinio sosto ir prisiartinęs žemai nusilenkė. Kas gyvena šioje pilyje? Kunigaikštis ar koks karalius?

Matėjas priklaupė. Tos neregėtos grožybės visai jį pribloškė. Priešais jį soste sėdėjo jaunas, apkūnus valdovas. Matėjas išgirdo, kaip jis tvirtu balsu kažką pasakė.

— Aš nesuprantu jūsų, kilnusis valdove, — atsiliepė Matėjas atsistodamas. Jis buvo visa galva aukštesnis už susirinkusius. Valdovas pažvelgė į jį griežtai ir kažką įsakė. Du dvariškiai išėjo iš menės.

Matėjas nesitvėrė savo kailyje. Jam buvo labai nesmagu, kad visi spokso į jį lyg į kokią nematytą būtybę. Valdovas šnekučiavo su trimis šalia stovinčiais didikais, kurie jo pagarbiai klausėsi. Netrukus į menę atvedė senyvą vyrą. Jis kniubo priešais valdovą, paskui atsistojo ir kreipėsi į Matėją įvairiomis kalbomis. Galop vertėjas prakalbo itališkai.

— Taip, taip! — džiaugsmingai sušuko Matėjas. — Dabar aš jus suprantu. — Jo griausmingas balsas nuaidėjo per visą menę.

— Ne taip garsiai, pone! — įspėjo vertėjas, pakėlęs ranką.— Jūs stovite prieš jo didenybę šviesiausiąjį Badachšano karalių. Atsakykit į jo klausimus!

Matėjas pritariamai linktelėjo. Apėmęs jį pradžioje nerimas dingo. Dabar Matėjas susikaupė — jis turės viską paaiškinti.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kuo jūs vardu ir iš kur atvykote! — pasakė vertėjas.

— Aš esu garsusis kapitonas Matėjas ir atvykau iš Venecijos — Adrijos jūros perlo.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, ar visi jūsų šalies žmonės tokie aukštaūgiai, kaip jūs.

— Mūsų šalyje yra įvairaus ūgio žmonių. Bet visoje Venecijoje tėra keletas tokių, kaip aš, garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kodėl garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas, teikėsi atvykti į jo karalystę.

Matėjas vogčiomis žvilgtelėjo į valdovą. Jo veidas buvo gudrus ir klastingas, vos pastebima šypsena pasirodė jo lūpose. Dvariškiai nuščiuvo, nedrįsdami net šnabždėtis.

— Aš keliauju su trimis garsiais Venecijos pirkliais į Katajų, pas didįjį chaną. Kelyje aš išgirdau apie jo didenybės, šviesiausiojo Badachšano karaliaus didžiulius turtus ir jo kilniadvasiškumą. Pasakojama, kad Šikinano kalne esama rubinų, tokių didelių, kaip karvelio kiaušinis, ir kad pasauly nėra nieko už juos gražesnio.

Dabar karalius jau gaižiai nusišypsojo.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kur garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas, išmoko taip meluoti. Jo didenybė Badachšano karalius pareiškia, kad už penkių minučių tau bus nukirsta galva.

Matėjas tylėjo ir abejingai žiūrėjo priešais save. Menėje įsiviešpatavo visiška tyla. Karalius maigė auksinį karulį ant savo purpurinio apsiausto, nusagstyto blizgančiais rubinais.

Po valandėlės jis vėl paklausė:

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kodėl tu nieko neatsakai? — išvertė klausimą vertėjas.

— Aš galvoju, kaip man bus sunku be galvos pasiekti didžiojo chano dvarą.

Sis atsakymas pralinksmino visą menę. Karalius garsiai nusikvatojo ir ėmė delnais ploti sau per storas šlaunis, užkrėsdamas savo juoku visus susirinkusius. Bet staiga karaliaus veidas vėl surūstėjo, ir dvariškių juokas nuščiuvo. Tik vienas jaunuolis dar sukikeno kampe. Visi pasipiktinę sužiuro į jį.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius įsako garsiajam kapitonui Matėjui, juodosios barkos savininkui, prieš mirtį dalyvauti jo didenybės rengiamoje puotoje.

Karalius suplojo delnais. Keturi juodi vergai įnešė raudonu aksomu apmuštą palankiną, visą papuoštą rubinais. Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius pakilo nuo savo sosto ir sėdo į palankiną. Vergai nunešė jį, o dvariškiai su apstulbusiu Matėju priešakyje sekė iš paskos.

— Vaikščiotum savomis kojomis, storuli, — murmėjo Matėjas, — tada dar būtum visai padorus karalius!

Perėję keletą menių, jie atsidūrė didelėje salėje, kuri jau buvo paruošta pokyliui. Karalius įsakė kapitonui sėsti ant priegalvio savo dešinėje. Tarnai nešė į stalą aibes įvairiausių valgių ir gėrimų. Kepsnių ir švelnių prieskonių kvapas maišėsi su puikių vynų aromatu.

Karalius valgė nežmoniškai daug, ir taukai varvėte varvėjo jam per barzdą. Paskui, su pasitenkinimu atsirūgęs, jis pakėlė didelę auksinę taurę ir išgėrė iki dugno.

— Būtum visai padorus karalius, jei tiek daug neėstum ir negertum, — murmtelėjo Matėjas ir pats ėmė šveisti.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius, — pasakė vertėjas, — kviečia garsųjį kapitoną Matėją prieš mirtį gerai pavalgyti ir išgerti.

Matėjas taip garsiai atsiriaugėjo, kad jo kaimynui iš dešinės net fazano kulšis nukrito ant žemės, o paskui vienu mauku išlenkė vyno ąsotį. Karalius patenkintas nusišypsojo.

— Būtumei visai padorus karalius, jei teiktumeis palikti man galvą ant pečių,— sumurmėjo sau po nosim Matėjas.

Karaliui pakėlus taurę, juo turėdavo pasekti ir visi pokylio dalyviai. Matėjas negalėjo atsistebėti jo didenybės ištverme — kiek pajėgė išgerti tasai dručkis! Dvariškiai vienas po kito virto sapaliodami nuo kojų, kiekvieną kartą sukeldami šviesiausiajam gardaus juoko, o jis — kaip nieko nebuvę! Tarnai čiupo nusilesusius į glėbį ir tempė it maišus per salę.

Matėjas buvo puikiai nusiteikęs. Jis prarado laiko nuovoką ir užmiršo visus pavojus. Šalia jo be sąmonės gulėjo vertėjas. Tarnai ištempė iš užstalės paskutinius, ištvermingiausius pokyliautojus. Šliūkščiodamas vyną į šalis, jo didenybė visa gerkle užtraukė kažkokią dainą.

— Esi šaunus karalius, storuli! — šaukė Matėjas. — Ir tai sakau tau aš, garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas.

Jis pakėlė vėl pripildytą taurę ir ją išgėrė. Jo didenybės veidas šokinėjo kapitono akyse, ir jam atrodė, kad jis darosi vis didesnis. Ausyse skambėjo skardus juokas. Žvakės ir rubinai kažkaip ypatingai žėrėjo, salę pripildė raudona šviesa. Matėjas svirduliuodamas pakilo ir staiga griuvo į tvirtą prišokusių tarnų glėbį.

Kai kapitonas nubudo, jis nebežinojo, ar čia diena, ar naktis. Svaigstanti galva priminė jam pašėlusią puotą. Jis vėl sėdėjo tamsioje belangėje kameroje, giliai apgailestaudamas savo be prasmišką žygį į Šikinano kalną. Miglotas ir liūdnas atrodė tolesnis jo likimas!

— Lik sveika, mažoji Ašima, ir pasikliauk Marku. Jis tave apgins, jei Matėjas nebegrįš!.. Ką gi, gerasis kapitone Matėjau, juodosios barkos savininke, — kalbėjo jis, apmaudingai šypsodamas, — ar tik nebūsi priėjęs liepto galą.

Praslinko kelios valandos. Pagaliau Matėjas išgirdo žingsnius, kažkas atsklendė stūmą. Įėjo du ginkluoti kariai ir vertėjas, išbalęs kaip ožkos sūris. Matėjas giliai įkvėpė dvilktelėjusį iš lauko tyrą orą ir greitai apsižvalgė. Kieme stovėjo kareiviai, laikydami už pavadžių arklius. Nustebęs jis pamatė tarp jų ir savo pabalnotą juodį. Ką tai reiškia? Gal jie nori nukirsti jam galvą kur nors miške? Tačiau, kai vienas kareivis grąžino Matėjui kalaviją, jis dar labiau nustebo.

— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius, — prabilo vertėjas kimiu balsu, — įsakė įteikti garsiajam kapitonui Matėjui, juodosios barkos savininkui, šį maišelį su rubinais kaip jo didenybės dovaną. Bet jeigu tu dar kada nors pasirodysi ties Šikinano kalnu, tau, jo didenybės įsakymu, išraus nagus, paskui nukapos pirštus, nukirs rankas, nupiaus ausis ir nosį, išbadys akis ir pagaliau nukirs galvą atšipusiu, surūdijusiu kirviu. Šitaip įsako jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius.

— Oho, kaip viską gerai įsiminei! — murmtelėjo Matėjas sumišęs.

Vertėjas įteikė jam maišelį su rubinais ir pagarbiai nusilenkė.

— Laimingos jums kelionės, svetimšali, — sušnibždėjo jis. — Ir niekuomet daugiau neužklyskite į šias vietas. Jūs esate pirmas, išvengęs čia mirties. Tesaugo jus alachas.

Matėjas šoko ant savo arklio ir paragino jį pentinais.

— Nešdinkis greičiau iš čia, garsusis kapitone Matėjau, juodosios barkos savininke, — kalbėjo jis pats sau, — nes, ko gero, tasai storas velnias dar apsigalvos ir nuspręs nukirsti tau pirštus, rankas, nosį, ausis ir priedo dar galvą.

Matėjas šuoliais leidosi pro vartus. Jis dūmė, kiek arklio kojos įkabina, nuo Šikinano kalno, nuo pilies, stūksančios ant paplokščio it milžiniškas pyragas kauburio, tarytum kokį sapną prisimindamas skardų apkūnaus valdovo juoką ir tylų sumišusio jaunuolio kikenimą menės kampe.

Markas pajuto, kad po truputį pradeda atgauti sąmonę. Jis prisimena Veneciją, kelionę per dykumas, mato seną, raukšlėtą Nasredino veidą, jaučia širdies plakimą… Paskui iš kažkur toli jis išgirsta tylų balsą:

— Dabar jis visai nusiramino, Mafijau.

Markas mėgina pakartoti tuos žodžius: „Dabar… jis… visai…“ Nieko neišeina — paskutinių žodžių jis negali prisiminti. Sąmonė vėl aptemo.

Kažkieno lengva, vėsi ranka paliečia jo kaktą. Markas praveria akis ir mato svetimą mergaitės veidą.

— O pone, žiūrėkit! — sušuko mergaitė.

Tėvas pasilenkė prie ligonio.

— Jis nubudo, Mafijau, ačiū dievui! Ar tu matai mane, Markai? Ar pažįsti mane?.. Jis linktelėjo galvą! — nudžiugo Nikolas Polas ir vogčiomis nusišluostė akis. — Matei, Mafijau, jis mane pažino! Ašima, atnešk jam pieno ir mėlynų miltelių.

Markas pakrutino lūpas. Jis labai norėjo gerti ir jautėsi be galo pavargęs. „Tėti, duokit man atsigerti“, — mėgino jis paprašyti, bet neįstengė — buvo dar pernelyg silpnas.

Nikolas Polas pakėlė jį, ir Ašima įpylė jam į burną pieno su milteliais.

Markas vėl kietai užmigo.

Jis nubudo vėlai. Į galvą lindo įvairios mintys. Jis guli savo kambaryje, dega lempa. Kas dabar — vakaras ar naktis? Markas iš lėto pasuko galvą. Kampe ant priegalvio sėdėjo Ašima. Ar ji miegojo? Ne. Šviesiose jos akyse su tamsiais vyzdžiais atsispindėjo geltona lempos šviesa. Apie ką ji galvojo? Ji buvo liūdna. Markas pirmą kartą su pasigėrėjimu stebėjo švelnius jos vaikiško veido bruožus. Tamsių, žvilgančių plaukų sruogos gaubė baltą jos kaktą su dailiai išlenktais antakiais. Ji sėdėjo nejudėdama, ir jai rodės, kad ji vienui viena.

— Ašima! — tyliai pašaukė ją Markas. — Kodėl tu tokia nuliūdus?

Mergaitė tyliai priėjo prie jo lovos.

— Jūs nubudote, jaunasis pone? Kaip jūs jaučiatės? — paklausė ji, ir akimirką jos veidas nušvito. — Gal jums atnešti ką nors užvalgyti arba gerti? Na, ir apsidžiaugs ponai!

Markas susimąstė. Ašima susirūpinusi pasilenkė. Nejaugi jis vėl neteks sąmonės?

— Kas atsitiko, Ašima? — paklausė jis tyliai.

— Jūs labai sirgote. Keturias dienas jūsų siela buvo juodųjų drugio demonų nelaisvėje. Bet dabar jūs nugalėjote juos.

— Keturias dienas?..

Markas prisiminė tą vakarą, kai jį suėmė drugys. Pas jį buvo užsukęs Matėjas. Jam išėjus, Markas atsigulė. Tada ėmė kvaisti galva, aptemo akys, ausyse spengė kažkokie neaiškūs, klaikūs balsai, surizgusios mintys skriejo kažkur toli toli, kol pagaliau visiškai išnyko.

Ligonis apsidairė po kambarį. Ant sienos jis pastebėjo Ašimos šešėlį.

— Kuri dabar valanda, Ašima? — paklausė Markas.

— Labai vėlu, jaunasis pone, greit vidurnaktis. Aš atnešiu jums valgyti, o paskui pažadinsiu ponus. Jie liepė pakviesti, kai tik nubusite.

— Pakviesk ir Matėją. Girdi, pakviesk mano draugą Matėją! Ar jis nieko nesakė?

— Taip, girdžiu… — tyliai atsiliepė mergaitė.— Tuojau atnešiu jums valgyti. — Ir ji tekina išbėgo iš kambario.

Lempos šviesa neramiai blykčiojo. Aplinkui viešpatavo visiška tyla. Markas maigė pirštais baltą antklodę, kilstelėjo ranką ir vėl nuleido, pajudino kojas ir mėgino net atsiremti. Bet jam nepavyko.

Ašima atnešė jam stiprios paukštienos sriubos ir pavalgydino. Nusilpęs jis vėl atsigulė ir pajuto, kaip vėl grįžta jėgos.

— Kodėl tu taip liūdna, Ašima? — vėl paklausė Markas.

Mergaitė padėjo medinį dubenį ant grindų.

— Dabar eisiu pažadinti ponų. Jei pavargote, jums reiktų pamiegoti, jaunasis pone.

Ašima uždarė paskui save duris. Markas klausėsi jos tolstančių lengvų žingsnių. Tai buvo tarytum sapnas: naktis, blykčiojanti lempos šviesa, tolimas šunų lojimas.

„Jei aš dabar užmerksiu akis, tuojau pat užmigsiu“, — pagalvojo Markas. Ir jis stengėsi neužsimerkti, bijodamas, kad piktieji drugio demonai vėl nenustumtų jo į baisią užmirštį.

Pagaliau įėjo Nikolas ir Mafijas Polai.

— Na, Markai, kaip jautiesi? Tu valgei. Dabar greitai pasitaisysi!

Markas matė džiaugsmą ir kartu susirūpinimą tėvo veide.

— Gana gerai, tėti, — atsakė jis. — Ašima atnešė man sriubos.

— Laikykis, Markai, — tarė dėdė Mafijas. — Mes tau nupirkome puikių dalykų, nustebsi pamatęs.

Markas nusišypsojo. Jis buvo labai nuvargęs. „Bet kurgi Matė jas?“ — pagalvojo jis. Tada jis išgirdo tėvą sakant:

— Eime, Mafijau, tegul jis miega.

Išaušo saulėta, bet vėjuota diena. Karavansarajaus kieme ruošėsi kelionei kažkokia vilkstinė. Iš paupio atvarė pagirdytus gyvulius, ir ant jų dabar krovė sunkius ryšulius.

Nikolas ir Mafijas Polai išėjo į miestą. Ligonis dar miegojo. Ašima laukė, kol nubus jaunasis ponas. Ji buvo pavargusi po visų darbų ir nemigo nakties. Kieme buvo girdėti triukšmas ir balsų klegesys. Pro mažą kambario langą skverbėsi saulės spindulių pluoštas. Nuo krosnies sklido šiluma.

Staiga Ašima krūptelėjo. Nejaugi ji būtų užmigusi? O gal ji sapnuoja? Jos ausis pasiekė gerai pažįstamas balsas, kuris nustelbdavo visus kitus. Sudėjusi rankas ant krūtinės, ji žengė žingsnį atgal. Gelsvas jos veidas išraudo.

Durys plačiai atsidarė, ir kambarį užliejo skaisti saulės šviesa. Tarpdury pasirodė stambi Matėjo figūra.

— Štai aš ir vėl čia! — sušuko jis. — Ko žiūri į mane kaip į vaiduoklį, ožkyte? Kodėl Markas dar miega? Kaip jis sublogęs! — Matėjas prislopino balsą.— Ar jis serga?

Markas nubudo. Jis jautėsi sustiprėjęs po gilaus miego.

— Tai čia jūs, kapitone? Aš stebėjausi, kad jūs naktį neatėjote pas mane. Tur būt, kietai buvote įmigę?

Markas visiškai atgavo sąmonę. Matydamas susimąsčiusį Matėjo veidą, jis suprato, kad, jam sergant, kažkas įvyko. Jis pažvelgė į Ašimą, kuri stovėjo kaip įbesta vidury saulės nušviesto kambario.

— Žiūrėkite, Matėjau, — pasakė Markas itališkai. — Ašimos akys verkia; o veidas džiaugsmu švyti. Antai ji šypsosi.

— Aš einu atnešti vandens, — tarė Ašima.

Markas ir Matėjas liko vieni. Kapitonas išsitraukė iš kišenės maišelį ir išbėrė į saują rubinus. Jie buvo raudoni kaip kraujas.

— Nikolas ir Mafijas iškels man gerą pirtį,— nusijuokė Matėjas. — Bet štai… — Jis paėmė į rieškučias brangakmenius ir pakratė juos — akmenys sudzingsėjo kaip stiklas. — Šiuos rubinus, Markai, aš gavau iš jo didenybės šviesiausiojo Badachšano karaliaus rankų. Kur mano dukrelė? Gražiausią aš padovanosiu jai — galės nešioti kaip papuošalą.

Markas klausėsi kapitono pasakojimo su didžiausia nuostaba. Jis užmiršo savo ligą ir keletą kartų garsiai nusikvatojo. Bet kai pamėgino truputį atsitiesti, tuojau pajuto, koks jis dar silpnas.

— Daugiau aš tau nepasakosiu nė vieno žodžio, sūnau, — pasakė Matėjas, pridėjęs savo sunkią ranką Markui prie kaktos. — Išsimiegok, greičiau pasveiksi.

Tik po mėnesio Markas pirmąkart atsikėlė ir truputį pasivaikščiojo po kiemą. Slėnį supančių kalnų viršūnės jau buvo apsidengusios sniegu. Jis godžiai kvėpė į save gryną orą. Šulinys jam pasirodė keistai žemas. Aplamai visi daiktai dabar atrodė kažkodėl kitaip, tarytum sumažėję. Nasredinas, vis dar tebelaukęs vilkstinės, su kuria jis galėtų grįžti į Kermaną, buvo jo akyse lyg koks susitraukęs nykštukas. Net Matėjas, rodos, pasidarė visa galva žemesnis. Markas jautėsi esąs lyg milžinas, pilnas stiprybės ir jėgų. Tačiau tai truko neilgai. Greitai jam pakirto kojas, ir jis buvo priverstas vėl atsigulti.

Po savaitės keturi stiprūs tarnai išnešė Marką palankinu į aukštą kalną. Jį lydėjo Ašima ir Matėjas. Paskui neštuvus ropštėsi du mulai su maistu ir reikalingais daiktais. Broliai Polai, stovėdami ties karavansarajaus vartais, ilgai mojavo, kol mažoji vilkstinė dingo iš akių.

Keistai jautėsi Markas, sėdėdamas sūpuojančiuos neštuvuos, apmuturiuotas šiltomis antklodėmis. Platus įkalnės kelias ėjo vis siauryn ir dideliais vingiais kilo į viršų. Perėję didėlį tamsų mišką, jie atsidūrė uolėtame šlaite, kur per sraunų upokšnį buvo permestas kabantis medinis tiltelis. Apačioj, tarpeklyje, akmenuotu dugnu šniokštė skaidrus žalias vanduo.

Vakarop kelionės tikslas buvo pasiektas. Jie išėjo į nedidelį, nuo vėjų apsaugotą slėnį. Čia tekėjo tyras kalnų upelis, kur-ne-kur augo medžiai, o netoliese vienoje uoloje buvo urvas. Čia ke leiviai išsitiesė palapines ir paruošė Markui šiltą, patogų guolį. Naktį kalnų vėjas atpūtė sniego, ir kitą rytą žemė jau buvo apsigaubusi balta blizgančia skraiste.

Lomelė, kur jie apsistojo, buvo tarsi tyli sala, atskirta nuo triukšmingo pasaulio. Markas greitai taisėsi tyrame kalnų ore. Po savaitės kitos jis jau lydėdavo Matėją, kai tas eidavo medžioklėn arba gaudyti upėtakių. Vakarais, jei oras būdavo geras, jie ilgai sėdėdavo lauke prie laužo, o pučiant stipriam vėjui, sulįsdavo į urvą ir iš ten stebėdavo sniego sūkurius.

Kai Matėjas su Marku kalbėdavosi savo gimtąja kalba, Ašima gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Markui paklausus, ar ji norėtų išmokti itališkai, mergaitė džiugiai linktelėjo galvą. Net sapne ji kartodavo svetimus jai žodžius.

Pamažu dilo iš atminties šiurpios praeities šešėliai. Ašimos akyse atsispindėjo vaikiškas prisirišimas prie Matėjo. Kartais ji vogčiomis nubėgdavo prie upelio ir ten, atsisėdusi ant kelmo, kartodavo išmoktus itališkus sakinius. Laiminga ji prisirinkdavo saują akmenukų ir mėtydavo juos į vandenį.

Greitai prabėgo kalnuose kelios savaitės, ir Markas visiškai pasveiko. Vieną giedrą žiemos rytą jie sudėjo palapines ir leidosi atgal.

— Ar tu patenkinta, Ašima? — paklausė Markas.

— Nežinau, jaunasis pone.

Mergaitę vis dar tebeslėgė kažkoks neaiškus liūdesys.