Nuostabios Marko Polo kelionės

KELIONĖ Į ŠANDU

Fan Gun-du dabar gavo tokią daugybę turtų, kokios nė sapnuoti nebuvo sapnavęs. Jis turėjo visą pluoštą juodų popierinių pinigų su raudonu didžiojo chano antspaudu. Už juos jis galėjo nusipirkti ir žemės sklypą, ir namelį. Ant kaklo jis nešiojo pasikabinęs odinį maišelį su rubinais. Greta jo mulo risnojo arklys. Ir naujus brangius drabužius jis nusipirko. Kai jis jodavo per kaimą, valstiečiai sveikino jį kaip kokį poną.

Fan Gun-du palaidojo savo bičiulį paupy. Geltona Katajaus žemė amžinai priglaudė Matėją, ir jis ilsisi čia, galva į upę ir į stačias pakrantės uolas. Į jo kapą jis įdėjo brangiausią savo turtą — mirusios dukrelės šiaudinę skrybėlę.

Paskui jis užvertė draugo kapą dideliais akmenimis nuo maitėdų ir varnų.

Upė triukšmingai bėgo pro siaurą tarpeklį, kurį pati prasigraužė uolose. Džonkų vairuotojai baikščiai žvilgčiojo į stačias krantų sienas, tarp kurių virė ir putojo gelsvas vanduo. Jei tik džonka pateks į šitą sraunumą, nebeklausys vairo. Ją mėtys ir sukios it popierinį laivelį, neš tiesiai į stūksančias uolas, ir ji ūmai dings už staigaus upės posūkio.

Ne vieną sykį džonkos suduždavo, atsimušusios į tas aštrias uolas. Šitą tarpeklį valtininkai vadindavo „gyvačių duobe“, kadangi naktį, kai šviesdavo pilnatis, bangos apsivydavo apie džonką lyg kokios sidabrinės gyvatės ir, grėsmingai šnypšdamos, puldavo tuos, kurie įsidrąsindavo išeiti į denį.

Atsisveikindamas su Matėju, Fanas prisiminė bendrą jų kelionę, ir tos dienos jam atrodė pačios gražiausios ir maloniausios jo gyvenime, nors rūpestis dėl Matėjo sveikatos, kuri kasdien vis ėjo blogyn, temdė tas laimės valandas.

Jis neteko žmonos, dukrytės, neteko mažo namelio ryžių palaukėje, bet sielvartas jau buvo praėjęs. Tačiau dabar jam širdį slegia naujas sielvartas.

Aukštai danguje sklandė ereliai ir vanagai. Jie lyg sustingę pakibdavo viršum uolų, o paskui vėl suvasnodavo sparnais ir nusklęsdavo už upės vingio. Šitoj akmeningoj žemėj neaugo nei medis, nei krūmas, tik kur-ne-kur plyšiuose prasikaldavo žolelė, kurios vos vos užtekdavo laukinėms ožkoms ir avims pramisti. Po didele bure Matėjas mirė, akmenų kalva jį amžinai priglaudė.

— Sudie, patrone! — tarė Fanas. Gera man buvo su tavimi. Viską aš padarysiu, ką tu liepei.

Iki Chanbalyko buvo dar trys dienos kelio. Fanui jau nebereikėjo vaginėti vištų ar avelių, bet jis vis tiek vogė. Ak, tas papratimas! Vakarop atsisėdo jis po medžiu, apsidairė, ar kas jo nemato, patiesė ant žolės skarelę. Arklys ir mulas ganėsi netoliese. Pro šalį šuoliais prajojo pasiuntinys. Prie balno jam buvo pririštas raudonas maišelis su imperatorišku paštu. Fanas palūkėjo, kol raitelis dingo iš akių, tuomet išdėjo popierinius pinigus ant skarelės ir išpylė rubinus.

Kaip jie žėrėjo!

— Ak, kodėl tu numirei?.. — atsiduso Fanas ir ranka pridengė žaižaruojančius akmenėlius. — Ką dabar man daryti, patrone? — šnekėjosi jis tyliai su mirusiuoju draugu. — Kodėl tu nepasakei: „Pinigai tau, arklį irgi gali pasiimti, o visa kita atiduok mano draugams.“ Juk tu galėjai šitaip pasakyti: „Pasiimk, kiek tau reikia…“ Ir ką aš turiu dabar daryti, patrone? Žmogui tiek daug reikia, tu juk pats žinai. Jeigu jis turi drobines kelnes ir marškinius, jam reikia šilkinių, o kai tuos turės, tada nebenorės gyventi savo trobelėje ir užsigeis turėti namą, gražesnį už pono Vu, kur aplinkui augtų baltos akacijos ir puikios vynuogės. Kai žmogus turi namą ant kalno, jam reikės namo užmiesčio slėnyje su tarnais ir tarnaitėmis. Ir tie norai niekad nesibaigs. Tai va, kur veda tavo pasakymas: „Pasiimk, kiek tau reikia.“

Fanas dar kartą atsiduso. Jis nuėmė ranką nuo akmenėlių krūvos ir užsimerkė, idant nematytų tokio viliojančio spindesio. Matėjas pasakojo, kaip sunkiai jam atsiėjo nusipelnyti tuos akmenėlius pas jo šviesybę Badachšano karalių. Ir vėl Fanui pasirodė, kad jis girdi linksmojo savo bendrakelionio griausmingą juoką. Ir tuoj pat jo atminty iškilo mirštamai išbalęs Matėjo veidas ir jo žodžiai: „Ašimai viskas, ką tik aš turiu: pinigai, rubinai, viskas… Pasilik su ja ir su Marku… Aš to noriu… Pasiimk, kiek tau reikia. Tu Įeisi pro Pietinius vartus. Nuo Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvės trečiasis skersgatvis.“

Poryt jis pamatys Chanbalyko miesto sienas. Ten yra marmuriniai rūmai auksu išklotomis kolonomis. Žmonių ten tokios aibės kaip ryžių grūdelių laukuose. Bet per tokią daugybę žmonių ir gatvių nelengva bus surasti Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvę. Kaipgi patronas galėjo patikėti, jog Fanas tikrai atras tą gatvę?

— Ak, kodėl tu numirei!.. — pasakė Fanas jau antrą kartą ir atmerkė akis. Jis pamatė rubinus. Saulėlydžio spinduliuose jie sužibo kaip žarijos, ir jam atrodė, kad jie pavirsta ugniniais lašais ir vis laša į nuvargusią jo širdį.

Akmenys, suversti ant Matėjo kapo, amžinas vandens ūžimas, kylantis iki pat uolėto šlaito, ir ereliai danguje. Toje geltonoje žemėje, toli nuo savo tėvynės ilsisi Matėjas, o greta jo maža šiaudinė skrybėlaitė. Fanas pabūgęs apsižvalgė. Ar nesupyktų Matėjas, jei Fanas neįvykdytų jo valios?

Keliu praėjo kuprių vilkstinė. Fano arklys ir mulas skabė sau nuo krūmo lapelius. Palei tvenkinį krypinėjo antys.

— Aš juk žinau, kad tu viską matai, ką aš darau, patrone, — tarė sau Fanas. — Taigi tu manai, kad aš turiu pasiimti pusę viso to turto? Na, gerai, paimu aš pusę. Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvę kaip nors surasiu. Nesirūpink…

Fan Gun-du su kažkokia viltim stebeilijo į dangų, lyg ten nukristų koks slaptingas ženklas.

Jis atsisėdo po plačiai išsišakojusiu medžiu. Čiulbėjo paukščiai, nerūpestingai šokinėdami nuo šakos ant šakos. Bet argi jiems rūpi sąžinės graužiamas žmogus, sėdintis po medžiu? Kažkas nukrito Fanui prie pat kojų, ir jis išsigandęs krūptelėjo, bet tuoj nurimo, pamatęs, kad šitą ženklą jam siuntė ne dangus, o paukštis.

Jis padalijo rubinus į dvi lygias dalis. Paskui jis pasigavo savo gyvulius ir linksmas jojo toliau. Jei ne tas liūdesys dėl mirusio draugo, jis mielai užtrauktų kokią dainelę.

Temstant jis prijojo mažą miestelį ir čia pernakvojo.

Kai kitą rytą jis vėl leidosi kelionėn, laukus gaubė migla. Paskui patekėjo saulė, ir jos spinduliai išsklaidė tą permatomą pilką apdangalą. Ryto šviesoje viskas atrodė tarsi naujai atgimę ir spindėjo visokiomis spalvomis. Fanui priešais ėjo aukštas tvirtas vyras, vedinas berniuku. Šiaudiniai jų sandalai buvo apdriskę, o drabužiai seni ir sudėvėti.

„Vargšai žmogeliai, — pagalvojo Fan Gun-du, — kiūtina jie pėsti keliais ir tikriausiai nežino, ar gaus kur dubenėlį ryžių. Stiprus vyriškis ir vaikiščias. Greitai Katajuje bus daugiau elgetų, negu valstiečių ir amatininkų“… Jis, rodos, dar turi maišelį ryžių? Fanas pamatė užgesusias berniuko akis. „Aklas, — pagalvojo jis užjausdamas, — ir dar toks jaunas.“

Jis sustabdė arklį ir nušoko žemėn.

— Labas rytas, — draugiškai pasisveikino jis. — Ar dar toli iki Chanbalyko?

Fanas pastebėjo nusikaltėlio įdagą keleivio skruostuose ir tuoj atsiminė, kokias brangenybes jis nešasi su savim. Bet žmogus su nusikaltėlio įdagu ilgesingai pažvelgė į jį, ir Fanas tame žvilgsny išskaitė kartėlį ir panieką žmonėms.

— Jums nėra ko manęs bijotis, pone. Nesu nei vagis, nei žudikas.. Rytoj vidurdienį jūs būsite Chanbalyke.

— Vanas geras, — tarė aklasis berniukas.

Fanas pats pasijuokė iš savo nuogąstavimų ir, nesąmoningai mėgdžiodamas Matėją, pasakė Vanui:

— O ką tu sau manai, sūneli? Kiek čia reikia — ir patapsi nusikaltėliu. Nukniauksi vištą, jau ir turi nusikaltėlio įdagą. Dabar tik ir žiūrėk, akis pastatęs.

Vanas nusišypsojo, girdėdamas linksmą to pietiečio šneką, bet tuoj pat vėl surimtėjo ir tarė:

— Aš esu Vanas, kalvis iš Chanbalyko. Patikėkit, mano rankos nieko negarbingo nėra padariusios.

Berniūkštis išsitraukė bambukinę fleitą ir užgrojo.

— Aš keliauju į pietus, — toliau kalbėjo Vanas. — Gal būt, ten rasiu kokį darbą.

— Kodėl tu palikai Chanbalyką? — paklausė Fanas.

— Kodėl? — .niūriai pakartojo Vanas. — Gal būt, man ten nepatinka…

Fanas pajuto, kad daugiau jam nedera klausinėti. Jis nutilo ir klausėsi fleitos, kol Vanas papykęs tarė:

— Nustok, Ši. Tu tik dūduoji ir dūduoji nuo ryto lig vakaro. Pavargau nuo tos tavo fleitos.

Aklasis berniukas nustojo groti. Juk Vanas imdavo ilgėtis savo kalvės, klausydamasis tų dainų, kurias Ši kadaise ten grodavo. Ši tai žinojo ir nepyko.

— Betgi jis gražiai groja! — tarė Fanas. — Palaukit, aš, rodos, turiu maišelį ryžių. Gal būt, jis jums pravers.

— Diena mums prasideda gerai, Ši, — susidrovėjo Vanas. Juk nepažįstamasis buvo toks geras. — Ačiū jums, pone. Laimingos kelionės! — Ir tyliai pridūrė: — Mūsų vardu pasveikinkit Chanbalyką.

Abipus kelio augo medžiai. Saulė kilo aukštyn. Karšti jos spinduliai negailestingai kepino valstiečių nugaras, palinkusias prie ryžių daigų arba prie sunkių žagrių.

Lygumoje dunksojo pailga kalva, o ant jos stovėjo kariškos palapinės. Jų buvo tiek daug, kad Fanas nė suskaityti negalėjo. Pievose ganėsi arkliai. Raitelių būrys, prisikabinęs prie šonų lankus, šuoliavo pakelėmis iš vienos pusės į kitą. Šimtininko vadovaujamas, būrys vykdė staigaus posūkio pratybas. Raitelis staigiu trūktelėjimu taip užlaužia arkliui galvą, kad tas stojasi piestu, apsisuka vietoje ant užpakalinių kojų ir dumia atgal.

Prie didelės ištaigios palapinės, apklotos tigro kailiais, stovėjo karo vadas ir stebėjo savo raitelių mankštą.

Keliaudamas Fanas dažnai matydavo karių stovyklas. Jos buvo išsidėsčiusios šalia didesnių miestų per kokias penkias mylias. Kariai dieną ir naktį buvo pasirengę kiekvieną akimirką įžygiuoti į miestą. Totoriai ir Katajaus kareiviai šitaip rėmė chano Chubilajaus galybę. Katajaus kareiviai iš pietinių provincijų būdavo siunčiami į šiaurės stovyklas už kelių tūkstančių li, o kareiviai iš šiaurės — į pietų kraštus, Jų karininkai buvo keičiami kas dveji metai.

Fanas žvelgė į visa tai, ir jo galvoje pynėsi įvairios mintys. Kiek visur buvo paslėptos kančios! Fanas negalėjo pamiršti susitikimo šį rytą. Nežinia, kas jį taip sukrėtė. Ar tas aklo berniūkščio grojimas, ar niūrus to kalvio veidas su nusikaltėlio įdagu.

Kokia gi nauda iš jo nešiojamų iečių antgalių?

Raiteliai jojo visai pro Faną: gerai jis matė blizgančius it šilkas žirgus ir karių veidus, kurie rodė juos labai įsitraukus į tą žaidimą.

Gal geriau tuos iečių antgalius kur nors išmesti? Juk katajiečiams griežtai draudžiama turėti ginklą.

Kai Fanas nujojo nuo tos stovyklos, jam tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Apie pietus jis pateko į mažą miestelį ir užsisakė ten karališkus pietus: ryžių, antį, mėsos paštetą, bambuko pumpurų ir lotoso šaknų. Su širdgėla jis prisiminė Matėją. Sąžinė jį graužė, kad jis taip lengvai švaisto pinigus.

„Nepyk, patrone, — murmėjo jis patsai sau. — Šįvakar aš kur nors nugriebsiu vištelę ir šitaip išlyginsiu tas išlaidas.“

Juo labiau jis artėjo prie sostinės, juo dažniau jį apimdavo abejonės. Jo mintys vis tiek sukosi apie rubinus ir pinigus. Ir jo pokalbiuose su mirusiuoju Matėju vis daugiau buvo priekaištų. „Tu dabar galėtum kartu su manimi joti. O čia sau numiršti ir pasakai: „Pasiimk, kiek tau reikia…“ Ir ką aš turiu padaryti, jei gyventi taip brangiai atsieina. Tu pats matai: pavalgiau aš paprastus pietus, ir vieno popierinio pinigo nebėra. Va joju dabar į Chanbalyką tavo noro įvykdyti. Bet argi neturiu aš pagalvoti apie savo ateitį? Pasakyk, patrone, ar turiu aš pasirūpinti savo ateitimi?“

Radęs nuošalią vietelę, Fanas vėl išsitraukė savo turtą ir susirūpinęs ėmėsi vėl dalyti: tris ketvirtis atidėjo sau, o vieną ketvirtį paliko Ašimai. Paskui jis kelyje nudžiovė vištelę, išsikepė ją ant laužo ir sotus atgulė po atviru dangumi tarp arklio ir asilo. Jis tuoj pat užmigo, bet sapnai buvo neramūs.

Šit jį užpuola plėšikai ir nusitempia į olą. Ten guli rubinai ir krūva pinigų. Gaujos vadeiva buvo milžiniško augumo, o kai jis nusiėmė nuo veido juodą kaukę, Fanas atpažino, jog tai Matėjas. Matėjas pašaipiai nusikvatojo ir grėsmingu balsu tarė: „Tu pavogei, Patroniuk. Dabar marš prie gėdos stulpo!..“

Kai Fanas pabudo, saulė dar nebuvo patekėjus. Jis atsisėdo ir pro savo gyvulių nugaras būkštaudamas apžvelgė ūku aptrauktus laukus. Drebančiomis rankomis apčiupinėjo krūtinę ir apsidžiaugė radęs kapšą su pinigais ir rubinais. Jis lengviau atsiduso ir ėmė ruoštis kelionėn.

Vakarop Fanas atsikapstė iki Chanbalyko priemiesčio. Kaip tik vakarykščiai buvo nužudytas Achmedas. Ši žinia ėjo iš lūpų į lūpas, ir visi katajiečiai netvėrė džiaugsmu. Amatininkai ir prekininkai būriavosi gatvėse, kiemuose ir arbatinėse, norėdami išgirsti apie Achmedo nužudymą.

Naujiena sklido žaibo greitumu, nors Dadu rūmų sienos buvo dvigubos ir visa dvylikos tūkstančių rūmų sargyba sukelta ant kojų. Ši žinia jau naktį kažkokiais slaptais keliais prasiskverbė į miestą, o rytui išaušus, ji lyg vėjas aplėkė miestą ir sujaudino visų protus. O paskui greičiau už greičiausią imperatoriaus pasiuntinį ji plito į visas milžiniškos imperijos puses.

Liaudies sakmininkai vaikščiojo po gatves ir pasakojo susibūrusiems vis naujas smulkmenas apie tuos nakties įvykius.

Mieste knibždėte knibždėjo kareivių. Raitelių būriai jodinėjo gatvėmis ir vaikė susibūrusias minias. Vartus saugojo trijų eilių sargybos. Kiekvienas vežimas, kiekvienas nešulys buvo iškratomas.

Todėl Fan Gun-du nusprendė apsistoti priemiesty. Jis nusisamdę kambarį užvažiuojamame name, kuriame paprastai sustodavo pasiturintys žmonės, uždarė savo arklį ir mulą į tvartą ir išėjo paslampinėti miesto gatvėmis. Vienoje mažoje aikštėje jis pritapo prie žmonių būrio, kurie išsižioję klausėsi sakmininko žodžių. Senis kalbėjo prodainiu, tarškindamas juodmedžio tarškynę:

— Žinau, kad paukščiai gali skraidyti, žuvys plaukioti, o žvėrys bėgioti. Tuos, kurie bėgioja, galima pagauti, kurie plaukioja, sumeškerioti, o kurie skraido, galima prisišaukti. Bet jei kalbėsim apie drakoną, tai niekaip negaliu suprasti, kaip jis, vėjy ir bangose skriedamas, stojasi prieš patį dangų.— Senis prislopino balsą ir jau beveik pašnibždomis pasakė: — Šiandien aš mačiau Siu Sianą, argi jis nepanašus į drakoną?

Minia su palengvėjimu atsiduso. Visi jie būkštavo dėl Siu Siano, kuris drauge su kitais sąmokslininkais sėdėjo saugomas savo paties namuose. Argi jis nėra drakonas, kuris skrieja per vėją ir bangas ir išslysta iš priešų rankų, kada tik panori?

— Tegu jis gyvena dešimtį tūkstančių metų! — sušuko kažkokia moteris.

Fan Gun-du pavargo bebėgiodamas po miestą, pavargo nuo daugybės naujų įspūdžių, tad netrukus sugrįžo į savo viešbutį. Čia jis pavakarieniavo ir, vos sutemus, nuėjo gulti. Pro plonas sienas girdėti kaip šnabždasi kaimynai. Žvakidėje degė žvakės. Fanas pasigėrėdamas pabraukė ranka per tamsų poliruotą stalą, stebėdamasis nužvelgė įmantrius raštus ir spalvas ant puikaus kilimo, kuris dengė visas grindis. O ten, kamputy, jo manta. Ji suvyniota į melsvą išblukusią dygsniuotą antklodę ir skurdžiai atrodė šioje. aplinkoje. Jis susidėjo savo lobį į dėžutę, tyliai atsisėdo ant savo patalo ir susimąstė.

Argi jis kada galvojo, kad gyvens kaip tikras ponas tokiame kambaryje, kur puikūs kilimai ir nenugleizotos geltonu moliu sienos. Pamiršo jis visas mieste girdėtas naujienas. Duslūs balsai už sienų taip pat aptilo. Arklininkas kieme šėrė gyvulius. Taukštelėjo uždaromi varteliai, toli sulojo šunys.

Viskas buvo lyg sapne. Jam nereikia rūpintis savo arkliu ir mulu: kažkieno svetimos rankos juos pašėrė ir pagirdė. Nereikia rūpintis, ką valgysi ar gersi. Jis apsivilkęs plonos gelumbės drabužiais, tačiau rytoj gali nusipirkti šilkinius. Ant stalo padėta taurė arbatos. Ją atnešė tarnas ir paklausė, gal ponas dar ko malonėtų.

Ko jis dar galėtų norėti? Fanas atsiduso. Pasaka juk praeis, ir vėl stos tikrovė. Rytoj jis eis į miestą pro Pietinius vartus… Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvė, trečiasis skersgatvis į kairę. Jis išpildys paskutinę Matėjo valią. Niekas negali jam to sutrukdyti, nes kitaip jis nerastų sau ramybės visą gyvenimą. Tik kodėl Matėjas taip neaiškiai pasakė: „Pasiimk, kiek tau reikia, sūneli“… Atsimena jis kiekvieną žodį. Fanas tyliai atsistojo, apsidairė, tarsi bijodamas, kad koks vagis neįlįstų, ir užsklendė duris. Paskui jis vėl išsiėmė pinigus ir rubinus ir išdėliojo juos į dvi nelygias krūveles.

— Nagi pagalvok, — tarė jis. — Kiekgi išlaidų aš turėjau. Jau nekalbu apie pašarą tavo arkliui… Juk turėjau sumokėti valtininkui, valstiečiams, kurie man padėjo tave palaidoti… Dar ta senutė, slaugiusi tave trobelėje. Ir tie pinigai lekia iš mano kišenės kaip paukščiai…

Fanas susirūpino. Jisai suraukė kaktą ir sumurmėjo:

— Jei tu nesutinki, pasakyk… Gali būti ramus. Dabar aš išrinksiu Ašimai du pačius gražiausius rubinus.

Fano širdis smarkiai daužėsi krūtinėje. Jis iš tikrųjų galvojo, kad Matėjas girdi jo žodžius, ir vis laukė, kada pasigirs rūstus jo balsas. Bet balso nebuvo.

— Aš juk žinojau, kad tu su manim sutiksi, — lengviau atsiduso jis.

Fanas paslėpė po pagalviu maišelį su rubinais ir pinigus, užpūtė žvakę ir ramia sąžine atsigulė miegoti.

Siu Siano namas buvo pačiame miesto viduryje, netoliese nuo bokšto su varpu. Tarnai vaikštinėjo dar tyliau, nei paprastai, ir kalbėjosi pakuždomis. Išminčiaus bibliotekoje sėdėjo trys vyrai, išvargę po neramios nakties. Jie nemiegojo, jie rašė Achmedui kaltinamąjį aktą. Marką Polą apėmė siaubas, kai jis sužinojo visą Achmedo piktadarystę per dvylika savo viešpatavimo metų.

Visą tą naktį jie dirbo susikaupę ir vos pastebėjo, kad varpas išmušė pirmąją ryto valandą, kad iš už kalvų jau pakilo saulė ir jos spinduliai paglostė nusigandusį miestą. Ant stalo jau gulėjo kaltinamasis aktas, kurį dar reikėjo peržiūrėti, o paskiau chanas Kogotajus su savo pranešimu išsiųs jį chanui Chubilajui.

Markas Polas parėmė rankomis galvą ir užmerkė akis. Saulės šviesa jam trukdė. Jo vokai trūkčiojo iš susijaudinimo. Jis vėl išvydo, kaip Vandžu nė nevirptelėjęs laukia atlekiant pražūtingos strėlės ir, jos pervertas, krinta kniūpsčias prieš sostą; jis girdi šaltą, įsakomą chano Kogotajaus balsą: „Meskit šalin kalavijus, jūs suimti!“ Markas atsiminė, kaip staiga lyg koks perspėjimo ženklas stojo prieš jį Ašimos paveikslas. O paskui, pusiau snūduriuodamas, jis džiaugiasi laimingai ją išvadavęs… Šit jis atidaro duris ir pamato ją. Ji stovi šypsodama ir nedrįsta žingsnio žengti. Ir jis pašaukia ją: „Ašima… Ateik.“ Jinai myli jį ir prižadėjo kartu važiuoti į Veneciją…

Miegas įveikė Marką.

— Tegu pasilsi, — tarė Siu Sianas.

Tarnai tylomis padėjo ant stalo valgius ir išėjo iš kambario. Tačiau praėjusi naktis taip Marką išaudrino, kad jis girdėjo tylius žodžius ir žingsnius.

— Rodos, aš buvau užmigęs, — tarė jis.

— Pailsėkit, jūs to nusipeinėt, — atsakė Siu Sianas ir maloniai pažvelgė į venecijietį.— Kaltinamasis raštas parašytas. Laukiame chano Kogotajaus. Eikit, prigulkit, ponas Polai. Juk jūs josite į Šandu, tad labiau už mus esat reikalingas poilsio.

— Leiskit man pasilikti čia, — paprašė Markas Polas. — Gal būt, aš praversiu jums kalbantis su chanu Kogotajumi.

Staiga įsikišo į pokalbį Džanji:

— O Vandžu žuvo!..

Siu Sianas nulenkė galvą, paskui paėmė į rankas kaltinamąjį raštą:

— „Mes, didžiai nusižeminę, prašome didįjį chaną Chubilajų, galingąjį pasaulio valdovą, Katajaus imperatorių…“

Senasis išminčius skaitė kaltinamąjį raštą. Jo žodžiai skambėjo abejingai, sausai, o tai buvo dar baisiau, negu jie būtų buvę skaitomi piktai, tulžingai. Siu Sianas ramiai vardijo Achmedo nusikaltimus. Markas Polas sugniaužė kumščius, o Džanji iš susijaudinimo ėmė bėgioti po kambarį.

— „…Achmedas nuslėpė nuo imperatoriaus išeikvojęs — du šimtus tūkstančių tingų popierinių pinigų, savo paties valia paskyrė šešis ministrus, įsakė jo didenybės kurjeriniam paštui vežioti tik savo įsakymus ir savo asmeninės slaptosios tarnybos pranešimus, jis apdėjo mokesčiais kviečius, medieną, porcelianą, šilką, medžio ir akmens anglį, audinius ir alyvmedžių aliejų. Žodžiais Achmedas įtikinėjo, kad, girdi, jis rūpinasi provincijų reikalais ir liaudies gerove, o iš tikrųjų tas provincijas visiškai nuskurdino, spaudė jas nepakeliamomis prievolėmis. Achmedas įsakė nužudyti vyresnįjį cenzorių Čui Ju, valstybinį sekretorių Čui Iną ir daug kitų asmenų, stojusių jam skersai kelio. Visur jis šalino iš pareigų ir kišo į kalėjimus sąžiningus valdininkus, jų vietoje statė savo pataikūnus, dangstė išeikvotojus. Jisai susiglemžė didžiausius turtus. Jis grobė kilmingų asmenų žmonas ir dukteris…“

— Gana, daugiau nebereikia, Siu Sianai, — paprašė Džanji.

Išminčius padėjo kaltinamąjį raštą ant stalo. Markas Polas atsistojo ir priėjo prie lango. Visur buvo pilna ginkluotų sargybinių, būrys ginkluotų žmonių skyrė tuos rūmus nuo išorinio pasaulio. Jie buvo rūmų sargybos belaisviai ir nežinojo, kas dedasi mieste.

Tas laukimas labai vargino. Kodėl nesirodo chanas Kogotajus? Jis juk žino, kad kaltinamasis raštas paruoštas.

Susirūpinęs Markas galvojo apie Ašimą. Jis nematys jos iki sugrįš iš Šandu, o gal ir visai nebematys.

Viskas priklausė nuo chano Chubilajaus nuotaikos. Jeigu jam skaudės pilvą arba ko nors bus blogai nusiteikęs, jis pasmerks juos myriop, net nesiteikęs perskaityti kaltinamojo akto… Džambuji-chatun juk yra Šandu mieste. Achmedas — labai mylimas jos favoritas. Argi ji nepamėgins paveikti chano Chubilajaus? Kodėl jis davėsi įkalbamas dalyvauti Achmedo nužudyme? Kodėl Siu Sianas siunčia kaip tik jį, Marką Polą, pas chaną Chubilajų, o nenugabena jam kaltinamojo akto pats ir ten nepatvirtiną jo savo žodžiais?

Kai Markas Polas pakėlė akis, pamatė į save įsmeigtą Siu Siano žvilgsnį. Ir jam pasidarė gėda tų savo minčių. Kaip jis galėjo bent akimirką pamiršti, kaip Achmedas pasielgė su juo pačiu ir su Ašima? Jie buvo chano Kogotajaus belaisviai, ir kažin kas dar jų laukia ateityje. Bet jei Achmedas būtų gyvas, tada jis, Markas Polas, dabar būtų to nenaudėlio rankose. Markas Polas patenkintas atsiminė, kad jis pasiryžo kilti prieš Achmedą dar tuomet, kai nieko nežinioj o apie Ašimos pagrobimą. Jis stojo Siu Siano pusėn dar tada, kada jokia asmeninė skriauda nevertė jo kovoti su Achmedu arba bent jau galvoti, kaip apsiginti nuo jo. Ir jis turi dabar šitą kelią nueiti iki galo.

— Jūs būkštaujate dėl savo sužadėtinės, — tarė Siu Sianas, — Mes padarysime viską, ką galėsime…

Jis tai pasakė švelniai ir nuoširdžiai.

— Labai jums dėkoju, maloningasis pone, — atsakė Markas Polas. — Tikiuosi, kad viskas susiklostys gerai.

Tarnas pranešė, kad chanas Kogotajus norįs juos matyti. Šita žinia suteikė Markui žvalumo. Nuovargio kaip nebūta. Į kambarį įėjo rūmų sargybos komendantas, ir jie atsistojo. Du sargybiniai liko prie durų. Mažas kresnas chanas Kogotajus priėjo prie pat Marko Polo, užvertė savo galvą ir įsmeigė į Marką ilgą veriantį žvilgsnį. Chanas Kogotajus buvo apsirengęs pilna karine apranga ir su sidabriniu savo šalmu, užsmauktu iki pat antveidžio, panėšėjo į peštuką gaidį. Po anos nakties jis jautė, jog ant jo pečių gula didelė atsakomybė, ir uoliai stengėsi nuslopinti savyje jam būdingą, bet čia visai nederamą geraširdiškumą. Gerai įsižiūrėjęs į aukštą ir pečiūką venecijietį, jis įrėmė kumščius į šonus ir ėmė vaikštinėti po kambarį.

Staiga jis sustojo, ištiesė smilių ir paklausė:

— Tai jūs, vadinasi, norite joti į Šandu? Gerai, keliaukit į Šandu… Mūsų valdovas nuspręs, kaip su jumis pasielgti. Pasakykite jam, kad aš budėsiu imperijos sargyboje. Jus lydės tūkstantis karių. Jūs josite ne priešaky ir ne gale, ne iš kairės ir ne iš dešinės pusės. Jūs josite vidury. Kiekvienas jūsų žingsnis bus stebimas. Nepamirškite to! Jei mėginsit pabėgti, jus nudės. Toks mano įsakymas. Šįryt iš Chanbalyko išdūmė pasiuntinys. Kol jūs nujosit į Šandu, Esen-Timuras, cenzorių tarybos pirmininkas, jau bus susipažinęs su mano pranešimu ir papasakos jį jo didenybei. Liepiau nupasakoti viską taip, kaip aš mačiau… Esen-Timuras tikras mano brolis. Jei norit, galite jam perduoti mano pasveikinimą… Dabar imkit kaltinamąjį raštą ir — į kelionę! Kieme jūsų laukia sargybiniai!

Išdrožęs tokią ilgą kalbą, chanas Kogotajus nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

— Dėkoju jums už garbės palydą,— truputį pašaipiai atsakė Markas Polas. — Palyda nemaža… Garbingajam Esen-Timurui perduosiu jūsų pasveikinimą, o imperatoriui pranešiu, kad jūs budėsit imperijos sargyboje.

Markas Polas nusilenkė ir mongolų papročiu pirštų galiukais palietė krūtinę, skruostą ir kaktą.

Siu Sianas priėjo prie Marko Polo ir tylėdamas jį apkabino. Ir Džanji apkabino jį atsisveikindamas.

— Dze, dze, — atsakė chanas Kogotajus. — Telydi jus amžinasis dangus.

Kieme, Marko laukė agnus obuolmušis žirgas. Ir šis taurus gyvulys rodė chano Kogotajaus palankumą. Markas liuoktelėjo į balną ir pasileido šuoliais, apsuptas raitelių būrio. Niūrios jo mintys sklaidėsi, nyko, o nuovargio kaip nebūta. Vėjas gairino jam veidą. Saulė leidosi už kalnų, palei baltas sienas žydėjo medžiai ir krūmai, ritmiškas kanopų kaukšėjimas skambėjo nelyginant kažkokia ilgesinga melodija. Toji naktis sosto įpėdinio rūmuose rodės jam dabar lyg sapne. Laisvė jį tiesiog svaigino.

Jis spustelėjo žirgą pentinais, sudavė rimbu per nugarą, pasilenkė ir tyliai tarė:

— Bėk, mano pantera!

Jis juto, kaip įsiręžė eiklaus žirgo raumenys. Žirgas atmetė galvą atgal, nusižvengė ir pasileido pirmyn it strėlė, vos liesdamas kanopomis žemę. Markui rodės, kad jis lėkte lekia. Nesustodami jie pralėkė pro Siaurinius vartus. Prieš juos tiesėsi platus kelias į imperatoriaus draustinius ties Baltuoju ežeru ir į vasaros buveinę Šandu.

Mongolų kareivių veidai blizgėjo prakaitu. Ore šmėkščiojo jų rimbai, saulėje spindėjo ginklai, o jų bėrių karčiai plaikstėsi vėjy.

Žinia, kad tironas Achmedas žuvo, lėkė greičiau už raitelius. Visa šalis virė lyg katilas, ir daugelis piktų žvilgsnių palydėdavo tūkstantį raitelių. Kai kuriuose miestuose žmonės net sukildavo. Maištaujantieji gyventojai vijo Achmedo statytinius arba čia pat su jais susidorodavo. Į tuos miestus tuoj įžengė kareiviai, pasiryžę nuslopinti maištus ir išblaškyti gatvėse besibūriuojančias minias. Karių stovyklos prie miestų ir kaimų kiekvieną akimirką buvo pasirengusios pulti. Vandžu ir Siu Siano vardai ėjo iš lūpų į lūpas. Kalbėjo žmonės ir apie karo vadą Džanji ir kažkokį barzdotą svetimšalį, kurie taip pat dalyvavę nudobiant Achmedą. Todėl, vos tik žmonės pamatydavo didžiajame kely Marką, lydimą tūkstančio raitelių, tuoj imdavo spėlioti, ar tai ir nebus tas pasakiškas svetimšalis karžygys. Tačiau mongolų kariai neatsakinėjo į klausimus ir keikdami ginė smalsuolius šalin.

Visą kelionę Markas Polas buvo viltingai nusiteikęs. Vaizduotė jam piešė malonius ateities paveikslus, ir jis bemaž visai pamiršo, į kokį pavojų jis dabar patekęs. Tik tada, kai nuo viršukalnės jam atsivėrė imperatoriaus vasaros buveinė, kai jis pamatė plačiai išsidriekusį Šandu miestą su jo kalvomis, sodais, namais, rūmais ir pagodomis, jis atsiminė, koks sunkus uždavinys jo laukia.

Siu Sianas išmintingai pasielgė, pasiųsdamas į Šandu kaip tiktai jį, Marką Polą, nes imperatorius nuo pat pirmojo susitikimo jam buvo ypatingai malonus.

Markas įjojo pro miesto vartus. Prieš jį tiesėsi plati didžioji gatvė. Čia gyvenimas ėjo savu keliu, lyg nieko nebūtų atsitikę. Šią valandą jis ypačiai panoro, kad šalia jo būtų Matėjas, visados giedrai nusiteikęs, žvalus ir protingas. Apsuptas tūkstančio raitelių, Markas pasijuto čia toks vienišas, ir jam atrodė, kad mongolų karių žvilgsniuose slypi kažkoks grasinimas. Bet jis nori apie tai negalvoti ir stengiasi prisiminti pirmąjį savo susitikimą su chanu Chubilajumi.

Didžioji Šandu gatvė buvo grįsta. Geležinės arklių kanopos kaukšėjo į gatvės akmenis. Žmonės skubiai traukėsi į šalį, duodami kelią ginkluotiems raiteliams. Greitai šmėsčiojo raitelių šešėliai ant prekininkų būdelių, susigrūdusių gatvės pakraščiuose. Diena išaušo saulėta, kvepėjo žolė ir šviežios daržovės. Būdelių stalai buvo apkrauti šviežiais svogūnais ir žiediniais kopūstais. Krepšeliuose čirpsėjo žiogai. Auksakaliai rimtais veidais rodinėjo žėrinčius brangakmenius. Mažoje aikštelėje du klounai krėtė savo išdaigas — metė į viršų ietis ir gaudė jas savo pilkomis nugaromis, pečiais ar šlaunimis.

Tie ramaus gyvenimo vaizdai plaukė Markui pro akis, ir jis niekaip negalėjo nusikratyti tos minties, kad visa tai jis mato gal paskutinį kartą. Imperatoriaus sodai ir rūmai buvo kitame miesto gale. Jis paspaudė savo žirgą pentinais, skaudžiai pliaukštelėjo jam rimbu, norėdamas priversti jį lėkti šuoliais.

— Bėk, mano pantera!

Dar kartą Markas pajuto svaiginantį laisvės džiaugsmą. Bet štai atsivėrė vartai ir jis pateko į rūmų parką. Tyla, pievelės, klombos, medžiai. Prie antrosios sienos raiteliai sustojo, ir Markas, lydimas rūmų sargybos komendanto ir keturių sargybinių, nujojo rūmų link. Fasado marmuras buvo nepaprastai baltas, o geltonos, žalios ir raudonos stogo čerpės linksmai mirguliavo pro jaunus lapus.

Marką pasitiko valdininkas raudonais šilko drabužiais ir pagarbiai nusilenkė.

— Cenzorių tarybos pirmininkas Esen-Timuras jūsų jau laukia, maloningasis pone.

— Nuveskit mane pas jį,— atsakė Markas Polas.

Esen-Timuras tik neseniai gavo tas pareigas, ir venecijietis dar nebuvo su juo pažįstamas. Markas peržengė slenkstį ir akimirką sustingo iš nuostabos: prieš jį stovėjo ne kas kitas, o pats chanas Kogotajus, su kuriuo jis prieš keturias dienas atsisveikino Chanbalyke. Brolių panašumas buvo stulbinantis. Tačiau Markas netrukus pastebėjo, kad Cenzorių tarybos pirmininko būdas ir galvosena visiškai skyrėsi nuo jo brolio. Chano Kogotajaus elgsenoje galėjai pajusti šiurkštoką geraširdiškumą, o Esen-Timuro charaktery visa tai buvo pavirtę į suktą gudrumą. Mažos, skvarbios jo akys, rodos, kiaurai matė Marką, jos buvo šaltos, bejausmės, nelyginant žybsniai tigro akyse. Jis tylėjo, ir ta ilga tyla Marką sukaustė. Bet jis drąsiai sutiko Esen-Timuro žvilgsnį ir kantriai laukė, kas bus toliau. Jis niekuo neparodė savo jaudinimosi, tik truputį suraukė kaktą.

Pagaliau mažas kresnas mongolų kunigaikštis prašneko:

— Aš jūsų klausau, ponas Markai Polai, — čia jis atkišo į priekį savo apvalią pliką galvą, ir Markas dar iš arčiau pamatė šaltas skvarbias jo akis.

Markas žvelgė į šį žiaurų, raukšlių išvagotą veidą ir tuoj pat atsiminė kažkada girdėjęs, jog Esen-Timuras tik prieš kelerius metus parsibastęs iš Mongolijos stepių į sostinę. Kaip jaunystės karo žygių draugą jį pasikvietęs chanas Chubilajus ir, būdamas gerai nusiteikęs, jį paskyrė Cenzorių tarybos pirmininku, nors Esen-Timuras nemokėjo nei katajų, nei uigurų kalbos.

Tačiau senasis kareiva puikiai mokėjo pažinti žmones ir visiškai pasikliaudavo įgimtu savo protu. Jo įtaka chanui Chubilajui buvo labai didelė. Rūmininkai kaip įmanydami pataikavo Esen-Timurui ir, meiliai šypsodami, išklausydavo šiurkščių jo užgaulių.

— Chanas Kogotajus, tikras jūsų brolis, per mane siunčia jums savo pasveikinimą,— pradėjo Markas Polas.

— Ar jūs čia atvykot perduoti sveikinimų? — paklausė Esen-Timuras.

— Ne, — trumpai atkirto Markas Polas. — Klauskite mane, ko tiktai norite, aš jums atsakysiu… Aš atvežiau kaltinamąjį raštą, juk jūs žinote.

Cenzorių tarybos pirmininkas paėmė iš Marko rankų pluoštą prirašytų lapų ir, net nepažvelgęs, metė juos ant stalo.

— Kiek jums metų? — paklausė jis.

Markas nustebęs žvilgtelėjo į jį ir atsakė:

— Dvidešimt devyneri.

— Kiek žmonių jūs užmušėt kautynėse?

Ko gi iš jo nori šitas senis? Kodėl jis užduoda tokius keistus klausimus? Markui dabar atrodė, kad siauros žvairos akys žiūri į jį gana palankiai. O gal jis klysta? Gal būt, čia tik medžiotojo žvilgsnis, besigėrintis savo grobiu, patekusiu į spąstus?

— Mūšyje neužmušiau nė vieno! — tarė Markas. — Kodėl jūs to klausiate, Esen-Timurai?

Senis buvo nepatenkintas.

— Tylėkit, — įsakė jis griežtai, o paskui, kiek palaukęs, pasakė: — Chanas Kogotajus yra karžygys. Kai mudu jodavom į mūšį, visi drebėdavo iš baimės.

Markas Polas nusprendė, kad geriau nepaisyti keisto Esen-Timuro elgesio.

— Vadinasi, chanas Kogotajus jus įgaliojo mane pasveikinti? — Esen-Timuras vėl paskendo giliuose ir ilguose susimąstymuose, o paskui kalbėjo toliau: — Jisai atsiuntė man pasiuntinį… Tad, vadinasi, jūs sutraiškėte galvą šitam gyvatei Achmedui?

Paėmęs nuo stalo kaltinamąjį raštą, jis padavė jį Markui Polui:

— Negaliu aš to daikto perskaityti. Perskaitykit man jį balsu, o paskui aš nupasakosiu valdovui, kas ten parašyta.

Cenzorių tarybos pirmininkas atsisėdo priešais Marką ir akmeniniu veidu dvi valandas klausėsi kaltinimų prieš Achmedą. Niekas neįžengė į kambarį. Vakaras jau tiesė savo šešėlius, raidės šokinėjo Marko akyse, skaudėjo galvą, beverčiant katajų rašmenis į mongolų kalbą. Pagaliau jis perskaitė paskutinį sakinį.

Esen-Timuro veidas, kaip ir pirma, buvo šaltas ir abejingas.

— Aš viską girdėjau, — tarė jisai. — Mūsų valdovas dabar reikalingas poilsio. Rytoj aš viską jam papasakosiu. Galit sau eiti, bet iš parko nevalia nė kojos iškelti.

Markas Polas išėjo iš kambario pilnas abejonių. Jis ir pats nežinojo, ar gudriai, ar kvailai pasielgė. Tas senas lapinas nieko jam aiškiai nepasakė. Bet širdyje Markas jautė, kad yra kažkokia viltis, ypačiai kai jis prisimindavo senio žodžius: „Tad, vadinasi, jūs sutraiškėte galvą šitam gyvatei Achmedui.“

Tarnas parodė Marko kambarį. Kai Markas išėjo į rūmų parką truputį pasivaikščioti, jį lydėjo keturi sargybiniai ir nė valandėlės nepaleido jo iš akių.

Kitą rytą Markas pabudo auštant.

„Kaip bus mano senukams, jei chanas Chubilajus pasmerks mane mirti? — galvojo Markas. — Pateks jie į nemalonę? Praras visą savo turtą?“

— Valdovas ilsisi Ladano paviljone. Aš jam papasakojau viską… Jis jūsų laukia, — pasakė Esen-Timuras. — Jis žaidžia povų plunksnomis… Valdovas šiąnakt prastai miegojo.

„Ko jis iš manęs nori? — galvojo Markas Polas. — Negi jis nori man įvaryti baimės?“

Esen-Timuro pašonėje tabalavo trumpas kalavijas, o jo rankena buvo inkrustuota auksu ir brangakmeniais.

Buvo dar labai anksti diena vos tik žiebėsi rytuose. Išmušė ilgai laukta nemigos iškamuoto žmogaus valanda, o gal kartu ir jo mirties valanda.

Milžiniškų medžių skliautas alėjoje buvo lyg žalia palapinė. Jie ėjo, o iš abiejų šonų stovėjo sargybiniai, tokie pat tiesūs, ir tylūs, kaip ir tie medžiai.

„Negali būti, kad jau galas, mąstė Markas Polas. — Juk tai būtų mirties nuosprendis Siu Sianui ir Džanji.“

Iš abiejų pusių stovėjo nebylūs medžiai ir sargybiniai, ir Markui darėsi nejauku. Ar jis grįš ta alėja laisvas, ar gal grandinėmis sukaustytas?

Esen-Timuras tarė:

— Jums nėra ko džiaugtis.

Markas Polas nusijuokė.

— Jūs norit mane prigąsdinti, Esen-Timurai? — paklausė jis. — Aš nesigailiu savo poelgio..

Markas sulėtino žingsnius, sakytum norėdamas parodyti, jog jis visai nesiskubina sužinoti, koks bus jo likimas.

— Bet jums nėra ko ir liūdėti, — tarė suktasis senis.

„Jei mano senukai netektų viso savo turto ir turėtų sugrįžti į Veneciją nuskurdėliai, o tai jiems būtų baisiau už mirtį,— maste Markas Polas. — Nieko, tėve, gal viskas bus gerai“, — tvirtino jis savo mintyse, norėdamas bent kiek save paguosti.

— Ana Ladano paviljonas, — tarė Esen-Timuras ir parodė dramblio kaulo spalvos pastatą žiedais nusėtos pievelės vidury. Medžių ir sargybinių alėja staiga pasibaigė. Juodu išėjo į platų taką, kuris vedė į paviljono vartus.

— Palūkėkit čia, ponas Markai Polai, — tarė Esen-Timuras. — Aš pranešiu valdovui, kad jūs atvykot.

Valdovas pusiau gulomis tįsojo ant juodmedžio kušetės. Žila jo barzda karojo jam ant krūtinės. Kairiąja ranka jis buvo atsirėmęs į didelį pagalvį, o dešinėje laikė taurę vyno. Dainininkė, pritūpusi ant kilimo, skambino domra.

Valdovas pakėlė taurę ir išgėrė. Paskui sviedė taurę ant kilimo. Visur buvo primėtyta povo plunksnų: ant grindų, ant kušetės ir ant stalelių.

Sniego baltumo kurtas smailiu protingu snukiu stovėjo šalia stalelio. Kambario sienos buvo muštos šilku su visokiais paveikslais: viršum nendrių prižėlusio ežero sklendė garnys; plačia srove plaukė upė; šviesiame danguje skraidė paukščiai; krantai kalvoti ir neapsakomai dyki; vienos uolos papėdėje, po spygliuočiais medžiais stovėjo prisiglaudusios dvi nendrėmis dengtos trobelės. Visas šilkas išmargintas gamtovaizdžiais, rūmais, namais. Bet niekur nė vieno žmogaus.

Markas Polas greitai nužvelgė kambarį. Jis atsiklaupė ant aslos šalia Esen-Timuro ir laukė, iki prašneks valdovas. Jo širdis plakė ramiai. Kertėje tarnaitė kepino ant anglių mažus gabaliukus mėsos, pamovusi juos ant iešmo. Visas kambarys skaniai pakvipo.

— Nebereikia daugiau skambinti, — tarė chanas Chubilajus. — Gali sau eiti.

Mergina su domra triskart nusilenkė ir išėjo.

— Esen-Timurai ir Markai Polai, — prašneko jis į klūpančiuosius. — Sėskitės prieš mane.

Juodu atsisėdo ant kilimo. Pribėgusi tarnaitė pakišo jiems pagalvius po rankomis ir už nugaros. Šilke išsiuvinėta gervė sklandė tiesiog viršum valdovo galvos. Paviljonas langų neturėjo, bet buvo pilnas šviesos, kadangi lauke, už Esen-Timuro ir Marko Polo nugaros, kaip tik pasirodė apskritas degantis saulės kamuolys. Valdovas matė jį pro atlapas duris. Šiltas saulės atšvaitas palietė jo veidą ir sakytum pridengė visas jo raukšles.

— Atnešk mums mėsos, — įsakė imperatorius.

Markas Polas matė, kaip dreba tarnaitės rankos, kai ji jam padavė mažą kepsnio gabalą, pamautą ant iešmo su dramblio kaulo kotu.

Esen-Timuras nustūmė savo kalaviją už nugaros ir, sekdamas valdovo pavyzdžiu, ėmė godžiai valgyti. Markui Polui atrodė, kad chanas Chubilajus tyčiomis delsia pradėti pokalbį. — „Nori mane pakamuoti.“ Dabar jis metė mėsos gabaliukus tam baltajam šuniui. Ir staiga jis prabilo:

— Tai jūs, vadinasi, nugalabijot Achmedą?.. Džambuji-chatun labai pyksta.

Jis paėmė tris povo plunksnas ir papūtė į jas. Jos pakilo į orą, dvi nukrito prie stalelio, trečioji nuskrido į degantį žaizdrą ir sudegė.

— Jeigu Najanas nenurims, teks su juo kariauti, — pasakė valdovas Esen-Timurui.

Markas Polas žinojo, kad chanas Chubilajus mėgsta kalbėti užuominomis. Dabar jis prabilo apie savo svainį Najaną, kuris Katajaus šiaurėje renka prieš jį kariuomenę ir ieško, kas čia galėtų būti jo sąjungininkai. Bet po akimirkos valdovas gali vienu sakiniu paskelbti Markui mirties sprendimą. Ir jis laukė to sakinio, ir kažin kodėl jis prisiminė, kaip drebėjo tarnaitei rankos, kai ji padavė imperatoriui kepsnį.

— Esen-Timuras viską man papasakojo, — pagaliau pradėjo imperatorius ir įsidėjo į burną mėsos gabalėlį.— Aš išklausiau jūsų kaltinamąjį raštą. Chanas Kogotajus turi būti apdovanotas… Ar jūs žinote, kad Jandžou vietininką nužudė tik todėl, kad jis buvo Achmedo giminaitis? Visur buvo neramumų. Bet mano kariai juos nuslopino.

Markas Polas matė, koks didelis pasitenkinimas nušvietė chano Chubilajaus veidą, ir jam pasidarė ramu. Išdidžiai pakėlęs galvą ir drąsiai žiūrėdamas valdovui į akis, jis laukė savojo nuosprendžio.

Chanas Chubilajus tarė:

— Achmedas mane apgaudinėjo. Dabar aš tai žinau. Tačiau argi galima buvo jį nudėti be teismo? Esen-Timurai, tu man sakei: „Gerai, kad jie nugalabijo jį. Įkišti jį į kalėjimą juk tai tas pat, kas maitinti jį kasdieną ir be reikalo švaistyti maistą.“ Juk tu taip sakei. Sagatu-bohaduras, Tula-Timuras ir tu, Esen-Timurai, vyksite į Chanbalyką. Tegul Siu Sianas sušaukia visus valdininkus, didikus ir mokslinčius ir tegul perskaito jiems kaltinamąjį raštą. Apsvarstysite jį ir tarkite savo žodi. Toks mano įsakymas.

Esen-Timuras ir Markas Polas tris kartus nusilenkė ligi žemės. Paskui valdovas prabilo į Marką:

— O jus aš skiriu Jandžou vietininku. Esen-Timuras įteiks jums auksinę lentelę. Keliaukit į Chanbalyką, bet ilgai ten neužtrukit…

Rankos mostu chanas Chubilajus parodė, kad pokalbis baigtas.

Markas Polas grįžo ta ilga alėja, kur tarp tankių medžių stovėjo tylūs sargybiniai. Retkarčiais jį nušviesdavo saulė. Rytas išaušo toks vaiskus, kaip reta.

Markas negalėjo patikėti. Jis laisvas! Valdovas paskyrė jam pačias aukščiausias pareigas, kokias tik turėjo šioje šalyje svetimšalis. Markas Polas iš Venecijos — Jandžou[40] vietininkas!

Markas pasijuto toks išvargęs, vos bepastovįs ant kojų. Praėjusias penkias dienas ir naktis jis miegojo vos kelias valandas. Užtat šią naktį jis miegojo kaip užmuštas.

Kitą rytą Esen-Timuras atnešė jam auksinę lentelę su liūto galva ir didžiojo chano antspaudu.

— Didelis jums ačiū, Esen-Timurai, — pasakė Markas, džiaugsmingai šypsodamas.

— Ak, jūs visi kvailiai! — susiraukęs atrėžė jam senasis mongolas. Ir jau šiek tiek švelniau pridūrė: — Tik žiūrėkit, kad jūsų neužpampytų Džambuji-chatun sargybiniai. Lauke jau stovi jūsų asmeninė gvardija. Pats valdovas jums ją paskyrė. Imkit ją su savim į Jandžou, ponas vietininke.

Markas Polas liepė pabalnoti arklį ir su savo penkių šimtų sargybinių būriu tą pačią dieną išjojo į Chanbalyką. Vykdydami didžiojo chano įsakymą, drauge su juo iškeliavo Sagatu-bohaduras, Tula-Timuras ir Esen-Timuras.

Fanui prireikė aštuonių dienų, kol jis prisikapstė iki Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvės. Jis vos ne kas dieną prieidavo prie Pietinių vartų ir kiauras valandas išstovėdavo, vėpsodamas į žmonių srautą, o paskui abejodamas vėl grįždavo į užvažiuojamąjį namą; tenai, norėdamas užsimiršti, maukė ryžių degtinę ir, sunkiai dūsuodamas, patsai sau šnekėjo: „Ak, Matėjau! Drauguži mano, ir ką tu pridirbai?!. Žmonės čia su manim elgiasi kaip su mandarinu, o aš vis tiek nelaimingas. Tu man vis kali į galvą: „Eik pas Marką Polą ir Ašimą.“ Ir prižadėjau aš tau šitai padaryti. Palūkėk dar truputį. Rytoj nueisiu, tikrai nueisiu…“

Mulas ir arklys buvo gerai prižiūrimi užvažiuojamųjų namų arklidėse. Fanas atsisveikino su jais, lyg niekados neketintų grįžti. Bet slapta puoselėjo viltį, kad nemokės tų namų surasti arba kad tuose namuose neras nė gyvos dvasios! Tačiau ir tos viltys, deja, neišsipildė. Jam duris atidarė Janas ir su nepasitikėjimu nužvelgė šitą gerai apsirengusį poną.

Fanas išsitempė, nutaisė orų veidą ir tarė:

— Nežiopsok taip į mane. Geriau dumk greičiau pas savo ponus ir pasakyk jiems, jog Fan Gun-du nori su jais pasimatyti. Ko gi dar stovi? Ar kojų neturi?

— Negaliu aš jūsų įleisti, — atsakė Janas. — Mūsų maloningasis ponas dar nesugrįžo į Chanbalyką.

Fan Gun-du supyko ne juokais. Jis ir pamiršo, kaip jam buvo sunku čia ateiti. Ir pamanykit, šitas tarnas drįsta neįleisti jo, pono Fan Gun-du!

— Paklausyk, drauguži, tu tučtuojau eisi pas savo ponią ir pasakysi jai, kad ją nori matyti Fan Gun-du. Argi jos vardas ne Ašima?.. Va matai, aš viską žinau. Pasakyk jai, kad aš — senas Matėjo draugas. Pamatysi, teks tau tada pašokinėti, kad taip ilgai manęs neįleidai… Pamatysi…

Kai Janas nuėjo, Fanas dar kartą apčiupinėjo kapšą su rubinais ir tuos du gražiausius akmenėlius, atidėtus Ašimai. Jis pasakys jai, nutaisęs liūdną veidą: „Šituos du akmenėlius liepė jums perduoti mano draugas Matėjas. Tiek jis ir teturėjo. „Atiduok juos Ašimai“, — pasakė jis man. Aš išleidau visus savo pinigus, statydamas jam antkapį.“

Fanas taip dažnai kartojo tuos žodžius, kad ir pats pradėjo jais tikėti. Jis apsidairė aplinkui, bet čia kaip tyčia nebuvo jokio plunksnuočio, kuris galėtų jį sugundyti. Ant akmeninio postamento stovėjo tik baseinas su auksinėmis žuvelėmis.

Sugrįžo Janas.

— Ponia jūsų laukia, — pasakė jis.

— Na va matai, drauguži, argi aš tau nesakiau. Eik pirmas ir nuvesk mane.

Janas šypsodamasis ėjo pirma jo.

Ašima susijaudinusi laukė nepažįstamojo, kuris pažadėjo kažką jai papasakoti apie Matėją.

Rytą atjojo pasiuntinys iš Šandu su Marko Polo laišku. Jame jis rašė, kad viskas baigėsi gerai ir kad jis pats jau kely į Chanbalyką.

Tokia laiminga diena!

— Sėskit, nepažįstamasai, — tarė ji, rodydama jam vietą prie stalo; tačiau jai neužteko kantrybės laukti, iki jis atsisės. — Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs atvykot kaip tik šiandien! — sušuko ji. — Sakykit greičiau, kaip ten gyvuoja Matėjas! Atleiskit už mano nekantrumą…

Fan Gun-du išsižiojęs spoksojo į Ašimą. Viskas išėjo ne taip, kaip jis vaizdavosi. Šviesiose jos akyse žybsėjo neramūs žiburėliai. Kokia ji buvo graži. Juoduose blizgančiuose plaukuose blyksėjo du turkio smeigtukai.

Fanas nuleido akis. Jis negalėjo atlaikyti klausiamo jos žvilgsnio.

Jos veide šmėstelėjo išgąstis.

— Ko jūs tylit? — paklausė ji nekantriai.

„Lotoso žiede, — liūdnai pagalvojo Fanas. — Argi aš galiu tau pasakyti?“

— Aš esu Fan Gun-du, — tarė jis dusliu balsu. — Buvau Matėjo draugas… Geriausias jo draugas… „Pasveikink nuo manęs Marką Polą ir Ašimą…“

Fanas jau nebegalėjo žiūrėti į išsigandusias mergaitės akis. Jis nuleido galvą. Lyg iš kažin kur jo ausį pasiekė Ašimos balsas.

— Sakykit, kas atsitiko, — sielvartingai sušuko ji. — Kur yra Matėjas? Jūs turit man pasakyti!..

Fanas atsistojo. Jam rodės, kad į jį žiūri didelės ir tokios geros Matėjo akys. Jis išsiėmė pinigus, maišelį su rubinais ir padėjo prieš ją.

— Jis numirė po didele bure. Buvo laimingas, kad gali ant vandens numirti. Mirdamas jis šypsojosi… „Ašimai viskas, kas man priklauso, — pasakė jis. — Pinigai, rubinai, viskas… Pasilik pas ją ir Marką. Aš taip noriu.“ — Šitaip jis pasakė. Ir štai aš atėjau. Iškasiau jam kapą. Prie pat upės. Ten jis ilsisi.

Ašima neverkė. Jos mintys nuskrido toli į praeitį. Didysis svetimšalis pasirodė jos gyvenime vieną vėjuotą pavasario dieną. Kažkokia moteris kyštelėjo jai tą rytą gabaliuką duonos. O nakčiai Ašima vėl buvo pririšta prie grandinės. Tada rytą atėjo Matėjas ir paėmė ją už rankos. „Einam, dukrele. Nupirksiu tau šilko chalatą. Tau nėra ko bijotis, juk su tavim kapitonas Matėjas. Niekas tavęs neišdrįs nuskriausti.“ Ir tada ji pirmąkart sukuždėjo jo vardą: „Matėjas.“

Ašima, tarsi grįždama iš savo prisiminimų, tylomis pasakė:

— Papasakokit man viską.

Ir Fanas pasakojo, kaip jis, stovėdamas prie gėdos stulpo, pirmąsyk pamatė Matėją, kaip juodu valgė „ubagų vištą“ ir gėrė „kvepiantį sniegą“, kaip juodu drauge keliavo, iki liga paguldė Matėją — viską jis jai papasakojo.

Klausydamasi jo žodžių, Ašima tarytum matė Matėją, tarytum girdėjo, kaip jis susirūpinęs sako: „Darosi vėsu, dukrele. Per ilgai mes čia sėdime.“

Tai buvo tą patį vakarą, kai Markas jai pasakė: „Ašima, aš tave nuvešiu į Kunminą… Važiuosim visi drauge — Matėjas, tu ir aš.“

„Matėjas mirė,— liūdnai mąstė Ašima. — Turėsiu tai pasakyti Markui.“

Fanas tylėjo. Mergaitė susimąsčiusi žiūrėjo kažin kur pro šalį, tarytum jo čia nebūtų. Ant stalo gulėjo rubinai ir pinigai.

— Tu manei, Fanas gali tave apgauti, Matėjau? — negirdimai paklausė jis. — Viską padariau taip, kaip tu norėjai. Dabar tu gali ilsėtis ramybėje. Ir aš visai ramus, tu juk matai, brolau. E, kiek pinigų! Ir jie štai čia guli.

Jis patapšnojo ranka per kapšą, pasidžiaugė jais ir užsikišo už diržo.

„Atiduosiu juos paskiau“, — tarė jis pats sau.

Ilgai laukė Fanas, kol prašneks Ašima. Jos lūpos buvo praviros, o veidas iškreiptas skausmo.

Ir tuomet Fanas pasakė tyliai:

— Jeigu jūs norit, aš pasiliksiu čia.

— Aš turiu pasakyti Markui, — pakartojo Ašima, nė nesupratusi jo žodžių.— Jis greitai sugrįš… Turiu pasakyti Markui! — šūktelėjo ji ir užsidengė rankomis veidą.

Fan Gun-du išėjo iš kambario.

Janui jis pasakė:

— Ji dabar verkia. Negaliu žiūrėti į jos ašaras, todėl išėjau. Jeigu tu esi šių namų tarnas, mudu greit susipažinsim. Ant stalo padėtas maišelis su rubinais. Tik žiūrėk, kad jo nenukniauktum!