Nuostabios Marko Polo kelionės

PO DIDELE BURE

Vieškelis vingiavo iš kalnų. Aštuonios dienos nebuvo lietaus. Viskas skendėjo dulkėse. Prieš apgriuvusius akmeninius Vartus riogsojo du gumbuoti medžiai. Kelias suko pro vartus į kaimą. Kalnai buvo geltoni ir pliki. Šen bei ten stypsojo medžiai ir krūmokšniai. Pro skurdžią žolę galėjai matyti geltoną žemę. Valstiečiai šiuose kraštuose gyveno įsirausę žeminėse, o jų kiemus supo žemos tvoros, sukrautos iš aštrių akmenų. Pro kaimą tekėjo plati geltona upė, ir tai buvo didžiausia palaima. Ji neišdžiūdavo net karščiausią vasarą, o per pavasario potvynį niekuomet neištvindavo virš savo uolėtų krantų.

Matėjas gulėjo pavėsingoje žeminėje. Šalia jo sėdėjo senė. Protarpiais ji pamirkydavo skudurą į dubenį su šaltu vandeniu ir dėjo jį ligoniui ant kaktos. Jis gulėjo kankinamas didžio savo ilgesio patekti į Veneciją ir į jūras. Jo galva degte degė, o gyslomis tekėjo karštas kraujas. Smilkiniai tvinkčiojo, tartum juose būtų kalę plaktukais. Skaudama ranka taip sutino, kad pasidarė kaip strampas. Ir vakar ją taip skaudėjo, kad Matėjas manė išeisiąs iš proto. Dabar ji žlagsojo bejausmė. O krūtinę, rodos, buvo užgulęs koks akmuo, kuris darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis.

Matėjas kvėpavo sunkiai.

— Pakelk aukščiau man galvą, močiute, — tarė jis moteriai. Bet ji negalėjo jo suprasti. Juk Matėjas tai pasakė savo gimtąja kalba. Ji pasilenkė viršum jo. Jis pamatė raukšlių išvagotas jos akis.

— Pakelk aukščiau man galvą,— paprašė jis vėl.

Tada ji suprato, atnešė žvejų tinklą ir pakišo jį po pagalviu. Galvai krustelėjus, Matėjas visai neteko jėgų. Jis užsimerkė ir klausėsi, kaip spengia ausyse. Jo veidas jau buvo visai pasikeitęs.

Kakta ir skruostai nubalę. Ilga barzda margavo žilomis sruogomis. Moteris nušluostė jam nuo kaktos prakaitą. Tada jis atsimerkė ir aiškiai pasakė:

— Motin, aš greit mirsiu. Pašauk Fan Gun-du.

Moteris atsistojo ir išėjo. Dabar jis vienas. Pro duris mato ryžių malūną su akmeninėmis girnomis. Į žeminę oriai įėjo višta. Ji nulenkė galvą, įkišo snapą į dubenį su vandeniu. Paskui užvertė galvą ir nurijo. Ji sau gėrė, tartum Matėjo čia visai nebūtų. Matėjas šyptelėjo. Dabar višta buvo jo draugė.

Anapus upės dunksojo kalnai. Jis matė blankius jų kontūrus. Tas vaizdas jam buvo svetimas. Viskas aplinkui buvo svetima. Nieko čia nebuvo savo. Nejau jam lemta mirti kažkokiame Katajaus užkampy? Bet kodėl?! O višta sau geria iš dubenėlio… Na, žiūrėk tu, vištpalaike, pamatys tave Patroniukas, bus tau galas… Aiškiai švietė saulė, ir jos nušviesti daiktai metė ryškius šešėlius.

Jo kelionės draugas Fan Gun-du įėjo į žeminę ir stengėsi rodytis linksmas.

— Ką tu prasimanai? — tarė jis. — Palūkėk porą dienų ir vėl būsi sveikas. Iki Chanbalyko beliko tik šimtas dvidešimt li. Dar keturios dienos — ir mes jau ten.

Baisus skausmas kamavo didelį Matėjo kūną. Jis verte vėrė jį nuo galvos iki kojų. Akys buvo įkritusios ir blizgėjo kaip stiklinės.

— Klausykis gerai, ką aš tau pasakysiu, Fanai, — tarė Matėjas. — Įeisi į miestą pro Pietinius vartus. Eisi Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatve ir prieisi trečią skersgatvį. Ten paklausi Marko Polo. Viską, ką aš turiu, skiriu Ašimai. Pinigus, rubinus — viską. Pasilik pas Marką ir Ašimą. Toks mano noras. O sau pasiimk, kiek tau reikia.

Fan Gun-du pakeitė jam šlapią skudurą ant kaktos.

— Duok man gerti, brolau.

Fan Gun-du atnešė puodelį vandens. Ilgai jis stovėjo tamsioje kertėje, o ašaros tekėjo jam per veidą.

— Nemirk, nemirk, — maldavo jis. — Aš tau iškepsiu „ubagų vištą“. Padarysiu viską, ko tik nori.

— Aš negaliu čia numirti, — pasakė Matėjas taip garsiai, kad Fanas net persigando. — Nugabenk mane į valtį, Aš noriu mirti vandenų platybėse.

— Gerk, Matėjau. Viską dėl tavęs padarysiu. Bėgu į krantą ir sustabdysiu pro šalį plaukiančią džonką.

Ligonis gėrė godžiais gurkšniais, o paskui išvargęs atmetė galvą.

— Bėk, Fanai, — tarė jis. — Nedaug beliko man laiko.

Moteris vėl atsisėdo prie ligonio. Ji įėjo tyliai kaip katė. Matėjas jos nepastebėjo. Kartu su deginančiu skausmu atėjo sapnai. Nebeliko ribos tarp sapnų ir tikrovės. Jo akys nebematė pasaulio. Prieš akis išplaukė tai, kas ilgus metus slypėjo širdies gilumoje.

Lauke švitina saulė. Jam rodosi, kad jis guli apytamsiame kambaryje, Venecijoje. Nakčia jisai plaukiojo juoda barka, o dabar jis guli pavargęs ir negali užmigti. Vartosi neramiai lovoje. Liucija blizgina varinį katilą. Jis ją mato. Jos veidas toks liūdnas… Ten, Ria de Čiavoni, vakaro prieblandoje juoduoja laivas. „Tu paimsi mane su savim, Antonijau. Nebegaliu daugiau tverti Venecijoj.“ Bangos daužosi į laivo bortus. Jis stovi prie vairo. „Žiūrėk, Markai, va toji jūra. Krantų nebesimato. Tik pažvelk, kokia ji spalvinga. Ar tu jauti, kaip ji kvepia? Bangos, vėjas ir dangus, saulė, mėnulis ir žvaigždės — viskas priklauso jūrai. Bet visa tai turi prasmę tik tada, kai tu stovi ant laivo denio. Kokia tai laimė, Markai!.. Aš noriu mirti po didele bure…“

Ligonis blaškėsi.

Senė vėl suvilgė skudurą ir tarė:

— Gulėk ramiai ir nejudėk.

Jo akys išvydo ją.

— Kur yra Fanas?

— Jis nubėgo prie kranto, tuojau sugrįš. Miegok, vargše svetimšali.

Angą ji užleido užuolaida. Tik truputis šviesos skverbėsi į žeminę pro šiaudinę uždangą. Ligonis vėl paskendo atsiminimuose.

Matėjas nebejautė skausmo. Jam buvo taip lengva. Jo mintys klaidžiojo kažkur nebūtyje. Ryškiais vaizdais jo akyse atgimė praeitis. Vis aiškiau jis matė saulės spinduliuose paskendusia Veneciją.

Jis priklaupia prieš visų švenčiausiąją Badachšano karalių ir pagyrūniškai jam sako: „Aš esu garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas, ir atvykau iš Venecijos, Adrijos jūros perlo. Še imk mano galvą ir duok man už tai raudonų rubinų.“

Daržely žydi ilgastiebis geltonas žiedas. Namas apsuptas siauro vandens kanalo. Sunėręs rankas, jis stovi prie lango ir mato juodos savo barkos denį ir stiebus. Mažutės bangos dainuote dainuoja. Prašmatnios gondolos, apkabinėtos kilimais ir margomis užuolaidomis, tyliai slysta kanalais. Mėlynas dangaus aukštas skliautas viršum Rialto salų atsispindi San Marko kanale. Auksiniai kryžiai ir didžiosios bažnyčios kupolas už Piacetos kibirkščiuoja saulės spinduliuose. Prie kanalo Grande stūkso marmuriniai rūmai. Makaronų dirbėjai, daržovių ir vaisių pardavėjai, kaštonų kepėjai ir žuvų prekininkai, išsidėstę ant paplokščių valčių, vienas per kitą siūlo savo prekes. Mergaitė nuleidžia savo krepšį su raudonais obuoliais tiesiog į vandenį. Ji stovi ant balkono ir moja Matėjui.

„Ar tai tu, Ašima? — nustebęs klausia jis. — Ką tu veiki čia Venecijoje?“

Ligonis gyveno nuostabų gyvenimą, nors tyliai gulėjo savo patale. Laikas išblanko. Jo veidas atrodė kupinas palaimos, skausmas nurimo. Ir šit Fano balsas grąžino jį į tikrovę.

— Matėjau, tu girdi? Tai aš, Patroniukas. Prie kranto stovi didelė džonka ir laukia mūsų.

— Sakai, džonka? Ak, taip… Padėk man, Fanai.

Matėjas sunkiai atsistojo. Jo veidas persikreipė. Jis atsirėmė sveikąja ranka ir išlipo iš guolio.

— Tiktai iki kiemo, Matėjau, — tarė Fanas. — Paskui mes tave nešime… Eikš pagaliau, padėk man! — sušuko jis valtininkui.

Valtininkas ir Fanas šiaip taip nuvedė Matėją iki ryžių malūno ir paguldė jį ant neštuvų, kuriuos padirbo iš tinklo ir dviejų storų lazdų.

— Tau atėjo gera mintis, Matėjau. Galėsi sau gulėti ramiai, o valtis vis plauks ir plauks į Chanbalyką. Ar jauti tu vėją? Ant vandens tau bus geriau, pamatysi.

— Paskubėkit, — tarė Matėjas.

Valtininkas susižavėjęs spoksojo į šį milžiną.

— Na, pirmyn! Nebijok, mes.tau gerai užmokėsim.

Jie šiaip taip nunešė Matėją prie pat kranto. Jis puikiausiai matė viską, kas dėjosi aplinkui. Platus kelias vinguriavo pro žemines, išraustas uolose. Du nuogi vaikiščiai stovėjo prie vienos žeminės ir nusigandę vėpsojo į Matėją. Mažesnysis įsigrūdo pirštą į burną ir pravirko. Kažkoks valstietis vedėsi už pavadžio asilą, o šis ant nugaros nešė glėbį šieno. Matėjas užuodė šieno kvapą. Valstietis sustojo ir nulenkė galvą, manydamas, kad neša mirusį. Bet paskui pamatė didžiules, nuo drugio blizgančias akis ir baisiausiai persigando.

Nešėjai turėjo ne kartą sustoti, kol pasiekė upę. Jie užkėlė ligonį ir paguldė ant denio po burės stiebu. Vanduo tylutėliai teliūškavo, vėjas išpūtė burę, valtis atsiskyrė nuo kranto ir nuplaukė į upės vidurį. Fan Gun-du atsitūpė šalia Matėjo ir susirūpinęs žiūrėjo į sukritusį jo veidą ir ištįsusią nosį. Fanas negalėjo patikėti, kad šis milžinas, ligotas ir bejėgis, guli prieš jį. Jis jau matė, kad Matėją paženklinus mirtis, bet jam vis atrodė, kad turi įvykti kažkoks stebuklas ir jo draugas vėl pagerės.

Matėjas gulėjo po didžiąja bure. Stiebas lankstėsi ir braškėjo. Džonka skrodė žaliai blizgantį vandenį.

Valtininko žmona, atsisėdusi po pintu stogeliu, kepė žuvis. Nuo keptuvės kilo melsvi dūmai. Uolėti upės krantai siekė patį vandenį. Įlankose stovėjo pririštos valtelės. Žvejai mėtė į upę tinklus, pririštus prie medinių sijelių ir kantriai, laukė. Jiems pro šalį plaukė džonkos ir didelės irklinės valtys.

— Ar tu užuodi keptą žuvį, Matėjau? Gal norėtum paragauti? Aš tuoj tau atneščiau.

— Būk prie manęs, — paprašė Matėjas.

Fanas liūdnas vėl atsisėdo šalia jo. Upės vaga siaurėjo. Vanduo kunkuliavo. Džonka čia pakildavo aukštyn, čia vėl nusileisdavo. Matėjas klausėsi vandens ūžesio, laimingai šypsodamas. Jis matė stačią uolą, kyšančią iš vandens. Greitai jie praplaukė siauravietę, ir krantai vėl nutolo. Matėjui rodėsi, kad po pavojingos kelionės jie įplaukė į užutekį. Ir staiga baisus skausmas lyg peiliu perrėžė širdį. Jis pasikėlė ir pajuto, kad jam pasidarė labai lengva. Paskui plačiai plačiai atmerkė akis, tarytum tuo paskutiniu žvilgsniu jis norėtų apkabinti visą pasaulį.

Po valandėlės Matėjo galva vėl nudribo ant pagalvio.

Fanas spoksojo į nereges bičiulio akis. Saulė švietė skaisčiai, vėjas raibino vandens paviršių, džonka iš lėto plaukė palei krantą.

Negyvas Matėjas gulėjo po bure. Mirtis neturi pasigailėjimo ir jos neatšauksi.

Įvyko didi nelaimė. Mirė didžios dvasios žmogus.