Nuostabios Marko Polo kelionės

NAKTINIS POKALBIS

Mažame karavansarajaus kambarėlyje degė aliejinė lemputė. Durys buvo praviros. Markas išsitiesė savo gulte, bet negalėjo sumerkti akių. Salia jo miegojo Matėjas. Naktis buvo labai tamsi, ir žvaigždės spindėjo itin skaisčiai. Vidury keturkampio grįsto kiemo čiurleno fontanas.

Tarpais Markui atrodė, kad jis keliauja jau daugel metų. Margas svetimų miestų gyvenimas taip jį patraukė, kad vaikystės atsiminimai visiškai nublanko. Venecija su savo kanalais ir salomis jam vaidenosi kaip gerai pažįstamas, gražus paveikslas, kurį jis buvo matęs tolimoje praeityje. Markas nusimetė ožkenos antklodę ir atsikėlė. Didelis raudonas vabalas perbėgo akmeninėmis grindimis ir dingo tamsiame kampe.

Prie fontano sėdėjo du vyrai. Tamsi naktis lyg pašviesėjo, tarytum žvaigždės būtų priartėjusios prie žemės. Tolumoje pasigirdo skardus šakalo staugimas ir inkštimas, o paskui vėl stojo tyla.

Įsitikinęs, kad Matėjas kietai miega, Markas išėjo į kiemą. Gretimame kambaryje gulėjo Nikolas ir Mafijas Polai, bet jie taip pat miegojo kaip negyvi. Markas priėjo prie fontano ir suvilgė šaltu vandeniu kaktą.

Jam pasirodžius, vyrai nutilo. Vienas iš jų — augalotas, tvirto sudėjimo, sunkiu brokatiniu chalatu — atsistojo ir apėjo aplink fontaną. Jis verte pervėrė Marką savo tamsių akių žvilgsniu.

— Ak, tai jūs, mesere Polai! — pasakė jis. — O aš maniau, čia įslinko koks šnipelis pasiklausyti, ką mes kalbame. Prisėskite prie mūsų.

Markas pažino tą aukštą juodaplaukį persą — tai buvo prekijas Hadži-Muhamedas. Jis mokėjo itališkai ir mielai kalbėdavo šia kalba kaip tikras neapolietis.

— Atleiskite, aš nenorėčiau jūsų trukdyti, — sumišo Markas.

— Ką jūs! Prašom, prašom! Tokią naktį, kaip ši, atveriamos širdys. Taip sakoma pas mus Kermane, kai danguje mirga žvaigždės.

Markas nuėjo su juo. Pagal persų paprotį jis pridėjo dešinę ranką prie krūtinės ir žemai nusilenkė nepažįstamajam.

— Hasan-bekas iš Samarkando, — supažindino Hadži-Muhamedas. — Jis keliauja į Ormuzą.

Nepažįstamasis, kresnas vidutinio ūgio persas, taip pat nusilenkė ir sveikindamasis kažką sumurmėjo.

Ant patiestos priešais juos staltiesės stovėjo molinis indas su šaltu avies pienu ir du puodeliai. Hadži-Muhamedas pripylė puodelį ir padavė Markui.

— Kaip jums patiko Mosulas? — paklausė pirklys itališkai.

Markas paprašė jį kalbėti persiškai, nes pastebėjo, kad Hasan-bekas itališkai nesupranta. Kelionės metu Markas jau buvo išmokęs daug persiškų žodžių ir galėjo gana lengvai susikalbėti.

— Anksčiau Mosulas buvo gražus miestas, — pridūrė Hadži-Muhamedas.

Į Mosulą jie atvyko vakar. Markui atrodė, kad šis miestas nesiskiria nuo kitų prekybos miestų, kuriuose jam teko buvoti. Siauri skersgatviai su plūktinėmis molio grytelėmis ir mažais namiūkščiais, baltos mečetės su mėlynais paauksuotais bokštais ir grakščiais smailiais minaretais, plačios gatvės su aklinomis mūro sienomis, už kurių slepiasi turčių namai ir sodai. Turgavietėse parduodamas plonas, šilku ir auksu ataustas muslinas. Po mūriniais skliautais išsirikiavusios įvairios parduotuvės. Batsiuviai sėdi gatvėje priešais savo dirbtuves ir siuva margas, dailias kurpaites, puošdami jas perlais ir sidabru; varkaliai gamina puodus ir katilus; auksakaliai raižo apyrankes ir taures; juvelyrai siūlo brangakmenius; medžio raižytojai drožinėja iš geltonojo buksmedžio gražias dėžutes.

Svaigus, triukšmingas gyvenimas, kitoks negu Venecijoje — lengvesnis ir margesnis, o vis dėlto turįs šį tą bendra. Trūksta tik laivų — didelių burlaivių ir galerų, pasigendama jūros ir lagūnų, nėra Dožų rūmų ir sunkaus San Marko katedros puošnumo.

Čia, Mosule, kaip ir Venecijoj, gyvenimo viešpačiai buvo turtingi pirkliai, prekiavę arkliais, brangakmeniais, šilku, aukso ir sidabro dirbiniais, prieskoniais, kailiais ir vergais, — jų rankose buvo viskas.

— Jūs susimąstėte, jaunuoli, — tarė Hadži-Muhamedas.

— Mosulas gražus miestas, — atsakė Markas. — Jūsų tiesa.

Prekijas iš Samarkando pasilenkė į priekį ir karštai atkirto:

— Nebėra daugiau mūsų šalyje jokio grožio. Totorių arkliai viską ištrypė!

Ir Hasan-bekas vėl atsilošė, tarytum šie staiga išsiveržę iš jo lūpų žodžiai būtų atėmę jam visas jėgas.

Molinėje pirkioje už karavansarajaus pravirko kūdikis. Jie išgirdo tildantį moters balsą, paskui vėl įsiviešpatavo nakties tyla.

— Totorių įsiveržimo metu Hasan-bekas neteko namų, viso savo turto ir šeimos, — tyliai prašneko Hadži-Muhamedas. — Kadaise Iranas buvo galinga valstybė. Visur buvo apdainuojamas iraniečių didvyrių narsumas. Bet ilgainiui mes praradome savo galybę. Alachas supyko ant mūsų. Totorių raitelių pulkai įsiveržė į mūsų bejėgę šalį, sunaikino miestus, išdegino kaimus, ištrypė pasėlius, paversdami laukus ganyklomis savo arkliams. Mūsų kraštas velka svetimą jungą, ir karams nėra galo.

Visa tai Hadži-Muhamedas pasakojo itališkai. Hasan-bekas įsmeigė akis į sidabrinę fontano čiurkšlę, visai nebeklausydamas jų pokalbio.

— Papasakokite man šį tą apie savo šalį,— paprašė Markas.

— Jau vėlu, mano mielas. Juk rytoj švintant, pirmam asilui subliovus, mes turime iškeliauti. Jūs pavargsite.

— Aš galėčiau jūsų klausytis nors visą naktį,— atsakė Markas.

Persų prekijas, patenkintas venecijiečio domesiu, pradėjo pasakoti:

— Taigi pasiklausykite istorijos apie Bagdado kalifą. Tada aš buvau ne vyresnis, kaip jūs šiandien. Bagdadas buvo galingos valstybės sostinė. Tenai, puikiuose rūmuose, gyveno kalifas — visų musulmonų galva. Bagdadas buvo ne tik prekybos, bet taip pat arabų mokslo ir meno centras. Savo gyvenime aš mačiau daug miestų, tačiau retas kuris galėjo su juo lygintis. Kalifas buvo sukaupęs didžiulius lobius, kokių nėra turėjęs joks kitas valdovas. Bet jis nieko nedarė, kad apsisaugotų nuo grėsmingo karo pavojaus.

Hadži-Muhamedas pradėjo kalbėti tyliau, ir Markui teko atidžiai klausytis, kad suprastų jo žodžius.

— Tais laikais ėmė įsigalėti totorių kunigaikščiai. Jie buvo keturi broliai. Vyresnysis, vardu Munkė, viešpatavo sostinėje ir vadino save visų viešpačių viešpačiu. Nukariavę Katajų ir kitus kaimyninius kraštus, jie įsigeidė dar labiau išplėsti savo valdas.

Jie sumanė įkurti didžiulę imperiją ir nusprendė pasidalyti tarp savęs visą pasaulį. Vienas iš jų turėjo žygiuoti į rytus, antras į pietus, o du kiti — nukariauti likusias žemes.

Totorių kunigaikštis, chanas Chulagas[15], sutelkęs didelę kariuomenę, patraukė į pietus. Aš nesu bailus, mesere Polai, bet patikėkite, kai pirmą kartą pamačiau totorius, mane apėmė siaubas. Nuo to laiko praėjo trylika metų. Totoriai nukariavo savo kelyje visas šalis ir prisiartino prie Bagdado. Jų buvo šimtas tūkstančių — raitelių ir pėsčiųjų. Chanas Chulagas nusprendė priešą apgauti. Pagrindines jėgas palikęs miške, pats su nedideliu karių būriu prisiartino prie miesto vartų.

Tada kalifas išėjo su savo sargybomis iš miesto, pasiryžęs tą mažą priešo būrelį sunaikinti. Dabar aš visa tai prisimenu su karčia šypsena. Kaip galima buvo taip kvailai lįsti į spąstus? Chanas Chulagas dėl akių ėmė trauktis į mišką. Ten kalifo kariuomenė buvo apsupta ir baisiame mūšyje sunaikinta. Pats kalifas pateko į nelaisvę, ir totoriai užėmė Bagdadą.

Kai Chulagas įžengė į miestą, jis didžiai nustebo, radęs ten bokštą, iki pat viršaus prikrautą aukso. Jis liepė atvesti kalifą ir jam pasakė: „Aš matau čia bokštą, prikrautą aukso. Kodėl gi tu nepanaudojai savo lobių galingai kariuomenei sutelkti? Juk žinojai, kad AŠ einu prieš tave. Aš nubausiu tave už gobšumą!“ Jis įsakė uždaryti kalifą bokšte ir neduoti jam nei valgyti, nei gerti. Taip Bagdado kalifas ir žuvo tarp savo lobių.

Hadži-Muhamedas baigė pasakojimą. Niekas nedrumstė tylos, tebuvo girdėti fontano čiurlenimas ir gyvulių prunkščiojimas arklidėse. Oras atvėso. Buvo arti vidurnakčio.

Hasan-bekas nubudo iš snaudulio ir atsitiesęs tarė:

— Metas miegoti. Tesaugo jus alachas!

Jis pakilo ir atsisveikino.

— Dėkoju jums už pasakojimą, Hadži-Muhamedai, — pasakė Markas.

— Naktį, žvaigždėms šviečiant, kaip jau sakiau, atsiveria širdys. Labos nakties, mesere Polai!

Markas grįžo į savo kambarį, uždarė duris ir atsigulė. Jis buvo pavargęs ir, mąstydamas apie naktinį pokalbį, greitai užmigo.

Kai jis rytą nubudo, kiemas jau buvo sujudęs. Šaižiai bliovė asilas, lojo šunys, tyliai mekeno avys, šūkalojo tarnai ir arklininkai. Matėjas jau buvo lauke ir rūpinosi kroviniais.

Rytas buvo ūkanotas ir drėgnas. Prasiskverbę pro rūką, pirmieji saulės spinduliai nutvieskė paskubom į kelionę besiruošiantį karavaną. Kiemo kampe stovėjo trys kupriai, išdidūs ir abejingi, iš aukšto žvelgdami į žmones ir gyvulius.

Nikolas Polas įėjo į sūnaus kambarį.

— Labą rytą, Markai. Man reikia su tavim pakalbėti.

Markas nustebęs pažvelgė į tėvą.

— Negerai per daug pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, — pradėjo Nikolas Polas. — Aš mačiau, kaip tu šiąnakt kalbėjai su kažkokiais vyrais. Man tai nepatinka.

— Tėveli, Hadži-Muhamedas toks pat prekijas, kaip ir mes. Kodėl aš negaliu su juo kalbėti? — paklausė Markas, ir jo balse buvo jaučiamas užsispyrimas.

— O kas buvo tasai kitas?

— Jį vadina Hasan-beku. Vakar aš jį pamačiau pirmą kartą.

— Šit kaip, sakai, Hasan-bekas, — pakartojo Nikolas Polas. — Staiga atsiranda koks nepažįstamas, ir mano sūnus sėdi su juo naktį prie fontano!..

Markas išraudo. Jis buvo beatsikertąs, bet susivaldė. Pastaruoju metu jų draugiški santykiai kiek pašlijo, ir Markas negalėjo suprasti, kodėl. Tėvas pasidarė nekalbus ir į klausimus atsakinėjo nenoriai.

— Vadinas, man nedera su nieku kalbėti, išskyrus jus, dėdę Mafiją ir kapitoną Matėją? — paklausė jis.

— Tu nenori manęs suprasti! — Senasis Polas įsmeigė žvilgsnį į duris.

— Tėve, bet juk aš noriu pažinti kraštą ir jo žmones! — beveik maldaudamas, pasakė Markas. — Mes kalbėjome apie Bagdadą, apie tai, kaip totoriai užėmė tą miestą…

— Ir tu jiems pasakei, kad mes vykstame pas didįjį chaną kaip popiežiaus pasiuntiniai?

— O, ne! Apie tai aš neprasitariau nė vienu žodžiu.

— Žiūrėk, kad niekam apie tai nepasakotum! — pagrasino Nikolas ir paskui švelnesniu balsu kalbėjo toliau: — Šiuose kraštuose dabar labai neramu, o mūsų laukia dar ilga ir pavojinga kelionė. Kalnuose čia gausu plėšikų, kurie siunčia į karavanus savo šnipus. Štai kodėl nedera plepėti su nepažįstamais žmonėmis prie fontano.

Nikolas Polas atsistojo ir pridūrė:

— Kai mes keliavome vienu du su Mafijų, buvo paprasčiau. O dabar, kai tu esi su mumis…

— Dėl manęs jūs nesisielokite, tėveli! — sušuko Markas. — Nejaugi jūs manot, kad aš nesugebėsiu apsiginti?

— Žinoma, sugebėsi, — sutiko šypsodamas tėvas. — Aš tik noriu pasakyti, kad atsarga gėdos nedaro. Geriausiai tylėti, kai žmonės plūsta totorius. Mes esame prekijai ir popiežiaus pasiuntiniai. Jei mums nusišypsos laimė ir būsime protingi, grįšime į Veneciją turtuoliai. Niekuomet nepamiršk, kad visų pirma mes — prekijai.

Saulė pasislėpė už debesų. Ėmė dulkti smulkus lietus. Pavasario pradžioje šiame krašte paprastai esti tokie orai: šiltos naktys, anksti rytą rūkas, o paskui kiaurą dieną tas įkyrus lietus.

Kol Markas su tėvu ir dėde valgė kvietinius skrylius ir karštą pupelių sriubą, kapitonas Matėjas prižiūrėjo, kaip kraunami daiktai. Kieme stovėjo krosnelė, kūrenama sausomis kuprių išmatomis ir žabais. Melsvai pilki dūmų kamuoliai kilo aukštyn, bet lietus ir drėgnas oras slėgė juos atgal prie žemės. Šūkaudami ir paskubom kramsnodami sklindžius, varovai šėrė savo mulus ir taisė užkrautus ant jų ryšulius.

Vilkstinę lydėjo penkiolika raitelių, kurie turėjo ginti prekijus, jei kas juos užpultų. Rytų valdovai teikė didelę reikšmę prekybai su tolimais kraštais, esančiais prie Didžiosios jūros, ir su Nusileidžiančios Saulės šalimis. Todėl jie įsakė, kad vilkstines lydėtų tvirti ir patikimi vyrai. Tokiems palydovams, priklausomai nuo kelionės trukmės, buvo mokama po tris grašius už vieną mulą.

Tarp sulysusių, menkos išvaizdos tarnų ir arklininkų Matėjas atrodė tarsi pasakiškas persų karžygys. Jis dėvėjo odinį apdarą, kuris teikė jo judesiams ir visai laikysenai dar daugiau orumo. Nors persiškai Matėjas temokėjo vos keletą žodžių, jis puikiai su visais susikalbėdavo. Mat, kiekvienas stengdavosi jį suprasti iš rankų judesių, iš akių ir raiškaus veido. Sausumoje Matėjas kitokio gyvenimo ir nenorėjo.

Artėjant išvykimo laikui, Matėjo nuotaika tolydžio blogėjo. Kalta čia buvo Džuljeta, ištverminga ilgakojė kumelė, kurią po ilgų ieškojimų surado kapitonui kaip tinkamiausią transporto priemonę. Džuljeta tarytum nejautė ant savęs sunkiasvorio raitelio. Iš viso nebuvo žmogaus, kuris galėtų pasigirti išvedęs ją iš kantrybės.

Pagaliau vilkstinė pajudėjo. Pirmas iš kiemo išjojo karavanbašis — vilkstinės viršininkas. Paskui jį ėjo bėras gražaus sudėjimo mulas — vilkstinės vadovas. Ant blizgančių jo kamanų melodingai skimbčiojo sidabriniai varpeliai. Mulas nešė popiežiaus dovanas didžiajam chanui.

Markas atleido savo smarkiam žirgui pavadį, norėdamas pagelbėti Matėjui sėsti ant balno. Džuljeta stovėjo ramiai lyg kokia statula. Varovai ir arklininkai su užuojauta stebėjo, kaip Matėjas šnopšdamas rangėsi ant arklio. Vienas džigitas prunkštelėjo, bet Matėjas taip piktai pažvelgė į jį, kad tasai staiga surimtėjo ir pasikasė barzdą.

Markas pliaukštelėjo kumelaitei per pasturgali, ir ji nurisnojo pirmyn. Atrodė, kad tokia ramia ristele Džuljeta galėtų bėgti nors į pasaulio galą.

— Kaip jaučiatės šiandien, kapitone? — paklausė Markas, jodamas šalia.

Kapitonas Matėjas piktai žvilgtelėjo į jaunuolį.

Žemė nuo lietaus pažliugo, ir daugybė kanopų išklampojo platų kelią. Įdubose telkšojo geltoni molėto vandens klanai.

Kapitonas Matėjas jojo paskui mulą vadovą, o už jų Nikolas ir Mafijas Polai, kurie, kaip geri raitininkai, pasirinko sau puikius žirgus. Persų arkliai garsėjo visame pasaulyje. Jie kainavo ne mažiau kaip du šimtus turkiškų svarų ir buvo labai mėgiami indų kunigaikščių. Tiesa, šioje karštoje šalyje jie ištverdavo neilgai — drėgnas, tropinis klimatas greitai išsekindavo jų jėgas.

Persija garsėjo taip pat didžiausiais ir gražiausiais pasaulyje asilais, kurie pakelia sunkius krovinius ir labai nelepūs. Jie tiesiog nepamainomi, keliaujant per plačias dykumas ir smėlynus, kur trūksta vandens ir šulinių. Todėl dažnai už juos mokama brangiau, negu už arklius.

Didesnę vilkstinės dalį sudarė sunkiai apkrauti asilai, kurie nesidairydami žengė į priekį. Kartais, vienam suklupus, užpakaliniai sustodavo ir kantriai laukdavo, kol vilkstinė vėl pajudės.

Geriausiai blogą kelią įveikdavo kupriai. Sunkiai apkrauti Kermano kilimais, Mosulo brokatiniais audiniais, aksomo ir šilko ryšuliais, jie iš lėto klampojo per patižusius molynus.

Vilkstinės gale jojo džigitai. Nors kelias buvo ir sunkus, jie tolydžio rodydavo savo mitrumą.

Markas išsiėmė kailio maišelį ir siurbtelėjo porą gurkšnių vandens. Kapitonas Matėjas sėdėjo, įsikibęs abiem rankom į balną, nors jo Džuljeta su įprastu ramumu nugalėdavo visas kliūtis.

Oras pragiedrėjo. Vienur kitur tarp debesų jau mėlynavo dangus. Rytuose dunksojo kalnai, apaugę tamsiais miškais.

— Ar nepastebi, Markai, kad aš jau geriau joju? — paklausė Matėjas, išsitiesdamas balne.

— Visai gerai, kapitone! — karštai pritarė Markas.

O ar žinai, ko aš dabar norėčiau?

— Aišku! Norėtumėt stovėti prie vairo kokiame nors laive.

— Taigi, taigi! Aplinkui nerami jūra, burės įtemptos, vilnys blaško laivą, o tu sukinėji šturvalą ir jauti, kaip tasai nuostabus padaras iš medžio ir geležies tau paklūsta, kaip jis siūbuoja ir skrodžia bangas… Ar tu supranti, ką tai reiškia, Markai? Ar galima arklio nugarą lyginti su laivo deniu? Ką ir bekalbėti! Menkiausia valtis man kur kas mielesnė už šitą Džuljetą. Man jau visus sąnarius maudžia nuo to jojimo.

— Bet negi plauksi laivu per dykumą, — atkirto Markas.

— Žinoma, tu kalbi tiesą! Matyt, man nieko kito nebelieka, kaip susidraugauti su Džuljeta.

Kapitonas Matėjas vėl nutilo. Apie vidurdienį jie sutiko persų didiko vilkstinę. Priekyje šuoliavo dvidešimt sargybinių ant baltų žirgų.

Karavanbašis pagarbiai pasuko į šalikelę, ir jo pavyzdžiu pasekė visa pirklių vilkstinė. Tik Džuljeta abejingai kresnojo pirmyn. Markas veltui mėgino ją išsukti iš kelio.

Du sargybiniai prajojo pro šalį, plūsdamiesi ir šmaukšėdami botagais, bet ir į juos Džiuljeta nė nežvilgtelėjo.

Paskui sargybinius stypino dešimt pakrautų kuprių. Jie pražingsniavo pro Džiuljetą tarsi visai jos nematydami. Toliau ėjo ketvertas gražiai išpuoštų baltų mulų. Ant sidabru kaustytų balnų buvo įtaisyti dengti neštuvai — palankinai, kuriuose sėdėjo išsipusčiusios didiko žmonos.

Sargybiniai, piktai šūkalodami, šokinėjo aplink Džuljetą. Staiga kumelė slystelėjo ir suklupo, nelabai smarkiai, bet to pakako, kad Matėjas nukristų nuo balno. Jis nusirito keletą žingsnių ir išsitiesė ant išmirkusio molėto kelio priešais antrąjį palankiną. Kai vargšas keiksnodamas atsistojo, pasigirdo skardus juokas, ir balta moteriška rankutė greitai nuleido užuolaidą.

Tasai juokas anaiptol nepakėlė kapitono nuotaikos.

Prie Matėjo prijojo vienas sargybinis. Jis taip išplūdo nublokštą raitelį, kad jo sugebėjimai šioje srityje buvo tikrai akivaizdūs. Laimė, tų jo burnojimų kapitonas nesuprato.

Bet štai sargybinis užsimojo ant vis dar tebeklūpančio purvyne žmogaus — jis buvo pratęs rimbu šalinti visas kliūtis savo pono, kelyje.

Vienu mirksniu kapitonas Matėjas pašoko ir taip stipriai čiupo savo priešininką už alkūnės, kad to veidas persikreipė iš skausmo ir botagas iškrito iš rankų. Matėjas nutraukė sargybinį nuo arklio ir, iškėlęs virš galvos, visa jėga sviedė į purvyną. Savo žaibiškus veiksmus jis palydėjo rinktiniais keiksmažodžiais, įrodydamas, kad italai moka keiktis ne blogiau už persus.

Ir čia įvyko kažkas nepaprasta. Kai abiejų vilkstinių vyrai šūkaudami grasino vieni kitiems, Džuljeta prasibrovė pro susijaudinusią minią ir ristele pribėgo prie Matėjo, kuris stovėjo taip kovingai nusiteikęs, kad niekas nedrįso prie jo prieiti.

Galimas daiktas, Džuljeta pasijuto kalta dėl šio nelemto įvykio, o gal šeimininko nerangumas pažadino simpatiją jam? Šiaip ar taip, ji padėjo didelę savo galvą su liūdnomis, romiomis akimis Matėjui ant peties ir ėmė laižyti molėtą jo ranką. Toks nelauktas ištikimo gyvulio meilumas numalšino įsisiūbavusias aistras. Kapitonui įniršis staiga praėjo, ir abiejų vilkstinių palydovai išsiskyrė geruoju.

Raitelis, kurį Matėjas taip šiurkščiai tėškė į purvyną, pasiėmęs iš balos botagą, šoko ant arklio ir kiek įkabindamas nušuoliavo paskui savo vilkstinę.

Po šio įvykio Matėjo autoritetas vilkstinėje dar labiau pakilo. O tarp jo ir Džuljetos užsimezgė tikra draugystė.

Sustojus karavansarajuj nakvynės, Markas matė, kaip kapitonas Matėjas naktį nusėlino į arklidę pamesti savo Džuljetai šieno. Arklių šėrikas žiūrėjo į tai pro pirštus, tik vienas mulas graudžiai subliuvo, kai Matėjas atėmė iš jo glėbį šieno.

Vilkstinė tęsė savo kelionę, ir prekijai vis arčiau pažino kits kitą. Sustoję pietų arba vakare apsinakvoję karavansarajuj, jie susėsdavo draugėn ir kalbėdavosi prekybos reikalais, pasakodavo vienas kitam įvairius nuotykius, patirtus svetimuose kraštuose. Hasan-bekas sėsdavo drauge ir klausydavosi pasakojimų, pats retai kada įterpdamas vieną kitą žodį.

Po aštuonių dienų keliauninkai išvydo Bagdado namus ir bokštus. Artėjo vakaras, bet pakibęs danguje ugninis kamuolys dar tebeskleidė akinančią šviesą. Skaisčios saulės spinduliai žaidė minareto bokšte, dažė margas stogų čerpes, maudėsi drumzlinose Tigro bangose. Paskui ji nepastebimai pasislėpė už smailių marmurinių bokštų ir vėl akimirką nutvieskė didingo musulmonų vienuolyno stogą. Artėjančios vakaro sutemos sklaidė purpurinio saulėlydžio grožį. Dangus pamažu geso, ir žemė ėmė gaubtis pilku šydu.

— Štai, Džuljeta, mes ir Bagdade, — tarė kapitonas Matėjas.

Markas nusijuokė.