Nuostabios Marko Polo kelionės

ŽYDRIEJI TURKIAI

Bagdade beliko vien sodai ir griuvėsiai. Puikūs kalifo rūmai su bokštu, kuriame valdovas slėpė savo lobius, taip pat buvo sugriauti. Nukentėjo ir miesto siena, o griovys aplink ją buvo pilnas dumblo. Tik mečetės liko neliestos — visu savo baltu grožiu jos grakščiai stiebėsi tarp griuvėsių. Iš minaretų kartkartėmis pasigirsdavo pratisi šauksmai: „La illa il allah…“ Išgirdę juos, musulmonai kniumba ant žemės ir paskęsta maldoje.

Ant kalvos stovi bažnyčia su auksiniu kryžium. Kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus, viskas aplinkui sušvinta švelnia žaluma. Net geltona žemė įgyja žalsvą atspalvį. Karštos buvo pirmosios pavasario dienos.

Per vidurį miesto teka Tigras. Jo pakrantėmis driekiasi sodai ir parkai su datulių giraitėmis ir migdolų medžiais. Upėje knibždėte knibždėjo valčių, baržų ir nepaslankių burlaivių. Septyniolikos dienų kelias skyrė Bagdadą nuo Indijos jūros.

Miestas jau apsiprato su užkariautojais. O patys užkariautojai, apsigyvenę turčių namuose, jautėsi kur kas geriau, negu ant arklių nugarų ar palapinėse. Jie jau nebebuvo tikri klajokliai, rūstūs kariai, kokie buvo jų tėvai ir protėviai Čingischano laikais. Bet jie dar buvo pakankamai galingi, kad galėtų valdyti užkariautus kraštus.

Bagdadas jau atsigavo po įsiveržimo ir vėl tapo prekybos centru.

Iš Chorezmo ir Kermano čia atgabeno nuostabiai gražių brangakmenių— turkių. Broliai Polai nusprendė įsigyti šių žydrųjų brangakmenių, nes jie Rytuose labai vertinami dėl tariamai stebuklingos jėgos. Kas nešioja ant krūtinės Abu Džakį — turkį iš Nišapuro, to nepersekiojančios nelaimės. Jis stiprinąs regėjimą, padedąs nugalėti priešus, įgyti kunigaikščio malonę, atbaidąs blogus sapnus. Šie stebuklingi brangakmeniai tokie gražūs, kad valdovai ir kunigaikščiai puošia jais savo lobynus. Išminčiai, prieš pradėdami stebėti jauną mėnulį, pirmiau pasižiūri į Abu Džakį.

Taip sakoma viename Nišapuro rankraštyje.

Nikolas, Mafijas ir Markas ėjo triukšmingomis turgaus gatvelėmis. Markas daug giliau, negu tėvas su dėde jautė šio nepažįstamo, bet jau kažkokio artimo gyvenimo patrauklumą. Beveik kiekviename žingsnyje jaunuoliui norėjosi stabtelėti, deja, nebuvo laiko.

Netrukus jie išėjo į ramesnę gatvę. Indai pinigų keitėjai sėdėjo priešais savo parduotuves ir šildėsi saulėje. Šalia jų gulėjo daugybė įvairių svarstelių.

Vienoje dirbtuvėje, nuo gatvės atitvertoje geležinėmis grotomis, prie medinių spręstuvų sėdėjo penkios moterys, ir jų darbščios rankos siuvinėjo ploname šilke auksu ir sidabru žvilgančius žvėris. Šalia du sargybinio prižiūrimi juodaodžiai vergai durstė plonomis ylomis perluose skylutes. Beveik visi iš Indijos į Europą gabenami perlai pirmiau patenka į Bagdadą, kur jie praduriami, suvarstomi ir kitaip apdorojami.

Venecijiečiai buvo apsivilkę savo geriausiais drabužiais, kad įžvalgių vertelgų akyse atrodytų pinigingi prekijai. Dabar jie ėjo auksakalių ir brangakmenių pirklių gatve. Dirbtuvėse girdėjosi tylus plaktukų stuksenimas. Senyvas juvelyras pamojo praeinančius ir pasiteiravo, ką jie norėtų įsigyti. Išgirdęs, kad venecijiečiai ieško turkių, senis pagyvėjo ir pasikvietė juos į savo parduotuvę.

Nešykštėdamas pagyrų savo prekėms, jis įsivedė juos į ankštą kambarėlį. Nikolas ir Mafijas Polai pastebėjo tiriamus jo žvilgsnius. Mažas, apsukrus žmogiūkštis įsmeigė gudrias savo akutes į prekijus, tarsi svarstydamas, ar galima būtų juos apmauti. Viename maišelyje gulėjo akmenys, kuriuos jis keletui dienų buvo įkišęs į molinius indus su vandeniu. Jie buvo patamsėję ir įgiję tą žydrą blizgesį, kuriuo pasižymi geriausi šios rūšies brangakmeniai. Bet po kelių savaičių šie akmenys vėl pašviesėtų ir netektų savo blizgesio. Tada jie būtų tiek pat verti, kiek upelio pakrantės žvirgždas.

Kambarėlyje buvo maloniai vėsu. Pro grotomis užtaisytą langą krito platus saulės spindulių pluoštas. Juvelyras paėmė iš sieninės spintos maišeli ir išbėrė akmenis ant stalo. Markas vos susivaldė, nesušukęs iš nuostabos. Saulėje žėrėjo puikiausi brangakmeniai.

Juvelyras saikstėsi kiek įmanydamas, kad tai gražiausi brangakmeniai iš Nišapuro turkių telkinių.

— Tik žiūrėkite, ponai! Ar šitie turkiai ne puikesni už žvaigždes? Imkite kad ir šį akmenį. Koks tyrumėlis! Tarsi rytmečio rasa! Prisiekiu pranašo barzda, šit jau dvidešimt penkeri metai, kai prekiauju brangakmeniais, bet tokio dar niekad neteko matyti. — Prislopinęs balsą, kone pašnibždomis, jis paslaptingai tęsė: — Jums pasisekė, kilnieji ponai, nuo karaliaus Saliamono laikų nebuvo tokių brangakmenių! Tik, prašau jus, susimildami, neišduokite manęs! Niekam neprasitarkite apie tai, ką aš jums dabar sakau. Šie turkiai, kuriuos jūs čia matote, kadaise buvo kalifo lobynų puošmena. Man pardavė juos vienas totorių kunigaikštis. — Senis paskleidė ant delno keletą akmenų ir, palaikęs juos priešais šviesą, kupinu susižavėjimo veidu pridūrė: — Jie švyti skaisčiau už saulę ir jų žydrumas prilygsta dievų akims!

Sustingusiais veidais klausėsi broliai Polai saldžių juvelyro postringavimų. Mafijas paėmė nuo stalo didžiausią akmenį, pakilojo jį rankoje ir, įkaitinęs prie krosnelės, pauostė. Markui jis paaiškino:

— Kai kurie prekijai mėgina dažytą dramblio kaulą iškišti už tikrus turkius. Padirbti akmenys lengvesni už tikruosius ir pakaitinti atsiduoda kaulu.

Tai išgirdęs, juvelyras tik pliaukštelėjo rankomis ir ėmėsi šventai įtikinėti, kad jis esąs padorus prekijas ir niekad padirbtais akmenimis neprekiavęs. Jis vikriai sužėrė paskleistus ant stalo turkius į krepšį ir paėmė iš spintos kitą maišelį.

Kai juvelyras išbėrė ant stalo kitą akmenų krūvelę, Nikolas Polas, gudriai šyptelėjęs, žvilgtelėjo į brolį ir Marką. Nesiklausydamas suktojo senio gražbylysčių, Nikolas dėjo brangakmenius ant delno ir atidžiai juos apžiūrinėjo. Žydras jų blizgesys buvo be jokios žalumo priemaišos, kaitinimo bandymą jie išlaikė taip pat gerai.

Derybos dėl kainos truko ilgiau kaip pusvalandį, o kai pagaliau buvo susitarta, prekijas užtikrino, kad iš šio sandėrio jis neuždirbsiąs nė vienos drachmos.

Nikolas Polas davė jam rankpinigių. Brangakmenius sudėjo į palmės medžio dėžutę, kurią užantspaudavo savo antspaudais. Prieš iškeliaudami, tai yra po mėnesio, jie ateisią atsiimti pirkinio ir sumokėsią likusią sumą.

Juvelyras palydėjo venecijiečius iki durų ir, žemai linkčiodamas bei meilikaudamas, atsisveikino su savo klientais. Jis buvo patenkintas šiuo sandėriu ir žvelgė į juos pagarbiai ir dėmesingai.

Grįždami į karavansarajų, Venecijos prekijai sutiko Hasan-beką. Šį kartą jis buvo kalbesnis, negu paprastai, tarytum atsikratęs blogos savo nuotaikos. Pasisveikinęs jis pasiteiravo, kaip klostosi jų reikalai, bet Nikolas ir Mafijas Polai atsakė labai santūriai. Hasan-bekas greitai pajuto, kad venecijiečiai nelinkę su juo kalbėtis, todėl tuojau pat atsisveikino, sakydamasis norįs pasižvalgyti po turgų gerų arklių.

— Nepatinka jis man, — tarė Nikolas susimąstęs. — Jaučiu, kad jis turi kažkokių piktų kėslų. Kodėl jam, nei iš šio, nei iš to, parūpo mūsų reikalai?

— Yra tokių atsiskyrėlių,— atsakė Mafijas broliui. — Nelengvas jų gyvenimas.

— Vakar iš Ormuzo lygumų atjojo į Bagdadą trys vyrai, — kalbėjo toliau Nikolas. — Tik tiems trims pavyko išsigelbėti nuo plėšikų, atėjusių iš kalnų. Pasakojama, kad jiems padedanti magija ir piktosios dvasios. Kai tie plėšikai užpuola vilkstines, vidur dienos sutemsta, ir žmonės nebemato vienas kito…

— Ogi mes pasikabinsime ant kaklo Abu Džakius, — nusijuokė Mafijas.

— Tikriau būtų, jei mes įsigytume gerų ginklų, — atsakė Nikolas.

Mafijas Polas taip pat surimtėjo.

— Tavo tiesa, — tarė jis, — mes turime būti labai atsargūs. Hasan-bekas turi fanatiškas, niūrias asasino[16] akis ir baisiai nekenčia totorių. Bet tai dar nereiškia, kad jis turėtų būti susirišęs su plėšikais.

Markas klausėsi šio pokalbio su dideliu susidomėjimu. Užuojauta, kurią jis ligi šiol jautė Hasan-bekui, virto nepasitikėjimu.

Jis nusprendė atidžiai stebėti Samarkando prekiją, o pats džiaugėsi, kad jų kelionė darosi pavojingesnė. Juk tam jis ir keliauja, kad patirtų nepaprastų nuotykių.

— Dėde, aš nesuprantu, ką reiškia jūsų žodžiai: fanatiškos, niūrios asasino akys? — paklausė Markas.

— Netrukus grįšime į karavansarajų. Tu suprasi mano žodžius, kai išgirsi istoriją apie Kalnų senį.

— Pradėkite dabar, — paprašė Markas.

— Tai jau nebenukenti! — nusijuokė Nikolas.

— Po pietų aš tau papasakosiu, — pažadėjo Mafijas.

Už molinės sienos žydėjo abrikosmedis. Švelnūs saulės spinduliai glostė jaunučius pumpurus. Nedrąsiai skleidėsi medžių ir krūmų žiedai. Kieme buvo tylu — prekijai išsiskirstė po savo vėsius, kilimais išklotus kambarius. Atėjo palaiminga popietinio poilsio valanda.

Markas priminė dėdei jo pažadą. Juodu nuėjo į sodą, o paskui juos Nikolas Polas ir kapitonas Matėjas. Tarnas atnešė veltinius kilimėlius. Persišku papročiu jie susėdo, parietę po savim kojas. Abrikosmedyje čiulbėjo kažkoks margas paukštelis.

— Istoriją apie Kalnų senį esu girdėjęs ne kartą,— pradėjo Mafijas Polas. — Aš ją papasakosiu jums taip, kaip pats girdėjau. Prieš daugel metų Egipte atsirado įvairių musulmonų sektų, kurių pasekėjai išpažino islamą ir palaikė slaptus ryšius su įvairiomis šalimis. Kaip tik tada Hasan-ibn-Alis įsteigė Persijoje asasinų sektą, kuri netrukus labai įsigalėjo. Klasta, išdavystėmis ir papirkimais Hasanas užgrobė Siaurinėje Persijos dalyje daug pilių ir tvirtovių. Alamutą, neįveikiamą kalnų tvirtovę, jis pavertė nuolatine savo rezidencija. Sektos šalininkai garbino Hasaną kaip šventąjį ir praminė jį Kalnų seniu. Kiekvienas jo įsakymas buvo vykdomas besąlygiškai.

Hasan-Alio pasekėjai visomis jėgomis stengėsi sustiprinti sektos galybę. Asasinų kunigaikštis Roknedinas įkūrė gražiame, neprieinamų kalnų apsuptame slėnyje pasakišką sodą, kuriame augo nuostabiausios gėlės ir rinktiniai vaismedžiai. Kalnų atšlaitėse stovėjo didingi įvairiausi rūmai su paauksuotais stogais, viduje išpuošti paveikslais ir blizgančiais šilkais. Aikštėse tryško kaip krištolas tyro vandens fontanai. Per sodą marmuru išklotomis vagomis tekėjo vyno, pieno ir medaus upeliai. Rūmuose gyveno reto grožio merginos, kurios grojo įvairiais instrumentais ir šoko gėlėse skendinčiose pievelėse.

Šį nepaprasto grožio sodą kunigaikštis įrengė, turėdamas ypatingą tikslą. Mat, islamas žada tikintiesiems, vykdantiems Mahometo priesakus, rojiško gyvenimo linksmybes. Taigi Roknedinas panoro visus įtikinti, kad ir jis esąs pranašas ir galįs atverti savo išrinktiesiems rojaus vartus. Jis įsakė pastatyti prie įėjimo į slėnį stiprią, neprieinamą pilį, kurią galima buvo pasiekti tik slaptu taku.

Kunigaikštis laikė savo dvare būrį jaunuolių nuo dvylikos iki dvidešimties metų, kurie būdavo parenkami kaip šauniausi ir narsiausi iš artimų kalnų gyventojų tarpo. Jaunuoliams kasdien būdavo pasakojama apie pranašą ir teigiama, kad kunigaikštis galįs įvesti juos į rojų.

Retkarčiais Roknedinas pasikviesdavo dešimt ar dvylika jaunuolių ir duodavo jiems migdomojo gėrimo. Kietai miegančius vaikinus nugabendavo į rūmus, pastatytus jo sode. Nubudę iš gilaus miego, jaunuoliai svaigte svaigo nuo neregėtų grožybių. Juos apsupdavo žavios merginos, linksmino dainomis ir šokiais, vaišino įvairiais skanėstais ir puikiais vynais. Išvydę pieno ir medaus upelius, jie pasijusdavo esą rojuje ir neturėdavo jokio noro palikti šią palaimingą vietą.

Po keturių ar penkių dienų vaikinus vėl užmigdydavo ir išnešdavo iš sodo. Roknedinas pasikviesdavo juos pas save ir klausdavo: „Kur jūs buvote šias dienas, narsieji mano broliai?“ Jaunuoliai jam atsakydavo: „Per jūsų šviesybės malonę buvome rojuje!“ Ir jie pasakodavo dvariškiams apie savo nepaprastus nuotykius, sukeldami visiems nuostabą ir smalsumą. O Roknedinas jiems aiškindavo: „Mūsų pranašas moko, kad kiekvienas, kas gina savo kunigaikštį, pateks į rojų. Jums bus lemta amžina laimė, jei ištikimai vykdysite visus mano įsakymus.“

Šiuos žodžius jaunuoliai sutikdavo su didžiausiu pakilimu. Jie laikė didele laime gauti iš savo kunigaikščio įsakymą ir buvo pasiryžę mirti, jį vykdydami. Jei kuris nors kaimyninis valdovas Roknedinui neįtikdavo, šis pasiųsdavo savo vyrus, ir jie iš pasalų jį nužudydavo. Visi buvo pasirengę atiduoti už kunigaikštį savo gyvybę.

Asasinų smurtas kėlė siaubą visose kaimyninėse šalyse. Roknedinas turėjo du vietininkus — vieną Damaske, kitą Kurdistane, — kurie sekė jo pavyzdžiu, auklėdami jaunimą beatodairiško klusnumo dvasia. Todėl net galingiausias valdovas neišvengdavo bausmės — jo laukdavo pasalūniška mirtis, jei užsitraukdavo Kalnų senio rūstybę.

Kai totoriai nužygiavo toli į vakarus ir užkariavo šį kraštą, chanas Chulagas, didžiojo chano Munkės brolis, išgirdo apie baisias Roknedino piktadarybes. Jis sužinojo, kad Kalnų senio šalininkai užpuldinėja keliaujančias per jo šalį vilkstines. 1256 metais chanas pasiuntė savo kariuomenę ir apsupo piktojo kunigaikščio pilį. Bet pilis buvo taip įtvirtinta, kad išsilaikė net trejus metus. Pagaliau badas privertė Roknediną pasiduoti. Jo tvirtovė buvo sulyginta su žeme ir rojaus sodas sunaikintas. Žiaurųjį kunigaikštį sukaustė grandinėmis ir rengėsi nugabenti į vyriausiąją totorių buveinę Karakorumą[17], pas didįjį chaną Munkę. Tačiau, keliaujant per Gilano provinciją, jis buvo nužudytas.

Totoriai žiauriai atkeršijo asasinams už jų piktadarybes. Didysis chanas Munkė įsakė išnaikinti visą sektą, nepaliekant moterų ir vaikų. Tik nedaugeliui pavyko iš tų skerdynių išsigelbėti.

Mafijas Polas nutilo. Markas susimąstęs žiūrėjo į gėlę, besiskleidžiančią karštoje popiečio saulėje. Šalimais žaliavo krūmai, pasidabinę baltais ir raudonais žiedais. Žolėje čiurleno šaltinis, iš už molinės sienos kilo melsvai pilki dūmai, nustelbdami švelnų žemės aromatą.

— Eisiu pažiūrėti Džuljetos, — tarė kapitonas Matėjas. — Šėrikais negalima pasitikėti.

Pro siauras dureles jis išėjo iš sodo į kiemą.

— Dabar supranti, ką aš turėjau galvoje, kalbėdamas apie fanatiškas ir niūrias asasinų akis? — paklausė Mafijas Polas.

— Taip, dabar aš suprantu. Ir jūs manote, kad Hasan-bekas… — Prisiminęs naktinį pokalbį, Markas pridūrė: — Hadži-Muhamedas man pasakojo prie fontano, kad Hasan-bekas neteko visko — totoriai atėmė iš jo pastogę, pinigus ir šeimą.

— Gal būt, mes klystame, — suabejojo Mafijas.

— Vis tiek turime būti atsargūs, — tarė Nikolas, Polas.