Nuostabios Marko Polo kelionės

KELIONĖ Į INDIJĄ

Venecijiečiai vėl buvo didžiojo chano svečiai, vėl juos supo spindesys ir turtai. Jie gyveno senajame savo name prie Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvės. Po senovei prie baseino augo jazminų krūmas. Po senovei bitės zvimbė ir tūpė į žiedus. Ašima sėdėjo pavėsingoje žalioje lapinėje ir gėrėjosi įprastu sodo vaizdu.

Viskas buvo kaip buvę.

Tarnaitė Ju juokdamasi lakstė po kiemus, klausėsi prie durų, o paskui lyg niekuo dėta tauškė visiems, ką nugirdusi. Dažnai galėdavai išgirsti jos juoką, ypač jei arti kur būdavo garbingasis namų magistras Fan Gun-du. Ju viešpatavo Fanui it kokia tirone; dabar ji puikiai žinojo: kad nors ir daug jis grasina, jo ranka niekados nepakils įkrėsti jai tikrai pelnytų rykščių.

Kai venecijiečiai sugrįždavo namo iš priėmimo rūmuose arba iš kelionės po šalį, jie visados maloniai pajusdavo palaimingą namų tylą.

Viskas buvo kaip buvę, bet vis dėlto atrodė kažin kas pasikeitę.

Dabar čia juos persekiojo tėvynės ilgesys. Jie tai slėpė vienas nuo kito, bet puikiai jautė, kad tas ilgesys darėsi vis stipresnis.

— Kad būčiau toks galinčius kaip Matėjas, — sykį pasakė Mafijas Polas, — nukeliaučiau į karaliaus Kaidu rūmus ir pamėginčiau nurungti jo dukterį.

Markas Polas klausiamai pažvelgė į dėdę.

— Negi tų nežinai tos karalaitės istorijos? — paklausė Mafijas, atsisėsdamas patogiai. — Mums ją pasakojo Indijoje.

— Palaukit, dėde, — paprašė Markas, — Ašima taip mėgsta jūsų pasakojamas istorijas.

— Na tai pakviesk ją,— patenkintas atsakė Mafijas Polas.

Ašima atėjo, atsisėdo tarp vyrų, o Mafijas pradėjo pasakoti:

— Bet šito negalima sakyti chanui Chubilajui. Senis labai įtūžęs ant karaliaus Kaidu. Jis tiesiog pažaliuoja, išgirdęs jo vardą, tad geriau jo rūmuose apie tai nekalbėti. Jūs, tur būt, žinote, kad jo kariuomenei ne sykį teko kariauti su karaliumi Kaidu, ir, kaip man teko.girdėti, tas karalius vėl rengiasi į karą su imperatorium ir, ieško sąjungininkų… Na, bet paklausykit karaliaus Kaidu dukters istorijos. Jos vardas Aijaruk, o tai reiškia „Mėnulio šviesa“. Ji tokia stipri, kad visoje karalystėje nėra tokio galiūno, kuris galėtų ją nurungti. Kai tėvas panoro išleisti ją už vyro, ji pasakė tekėsianti už to, kuris už ją stipresnis. Tada tėvas jai leido pačiai pasirinkti. Ir ji per savo žygūnus apgarsino, jog tekėsianti už tokio jaunikaičio, kuris ją nugalės kovoje.

Na ir va, iš visų kraštų ėmė plūsti jaunikiai. Kiekvienam rūpėjo pabandyti laimę. O kovos būdavo labai iškilnios. Karalius ir karalienė su didele palyda susėsdavo didžioje menėje. Tada į menės vidurį išeidavo karaliaus duktė, šilkiniu drabužiu apsivilkusi, visokiomis brangenybėmis apsikarsčiusi, ir laukdavo jaunikaičio, kuris irgi būdavo šilkais apsitaisęs. Jei jam pasiseks parversti Aijaruk žemėn, jis gaus ją per žmoną, bet jei nugalės karaliaus dukra, tas jaunuolis turės jai padovanoti šimtą eikliausių žirgų… Mums pasakojo, kad ji jau laimėjusi per dešimtį tūkstančių žirgų, nes esanti tokia stipri ir didelė, kad drąsiai galėtum ją vadinti milžine…

Mafijas Polas kiek patylėjo, bet kadangi niekas nieko nesakė, jis pridūrė:

— Va jums istorija apie Aijaruk. Mums pasakojo, kad ji ne tiktai stipri, bet ir graži.

— Ar nenori, dėde, tą karaliaus dukrą nugalėti? — paklausė Ašima juokais.

— Tik pagalvok, juk ji vadinasi Mėnulio šviesa, — erzino jį Nikolas.

— Šimtą žirgų aš jau kaip nors sukrapštyčiau, — atsidusęs atsakė Mafijas. — Bet man būtų maloniau, jei galėčiau nors mažąjį savo pirštuką pamirkyti San Marko kanale. Bet chanas Chubilajus, tas užsispyręs senis, laiko mus čia suspaudęs, lyg mes būtume brangiausi deimantai jo karūnoje.

— Jis padarė mums daug gera, — tarė Markas Polas.

— Ką ir sakyti, bet dabar įsikibo ir nepaleidžia.

Visi susimąstė.

Mafijas Polas tai pasakė juokais. Bet čia nebuvo jokie juokai. Juos viliojo Venecija… „Geriau jau pamirkyti mažąjį pirščiuką San Marko kanale…“ Ašima taip puikiai suprato jų ilgesį, sakytum ir pati būtų gimusi Venecijoje.

— Mes turėsime pakovoti už teisę grįžti į tėvynę,— tarė Markas Polas.

— Kaip tie jaunikaičiai.su karaliaus dukra, — susimąstęs pridėjo Mafijas. — Turėkime vilties, jog būsime pakankamai stiprūs.

— Chanas Chubilajus ima pykti, kai tik sušneki apie tai, — tarė Nikolas Polas. — Bet kas mums būtų, jei vieną gražų rytą jis amžinai užmerktų akis? Jis jau senas, ir kartais man rodosi, kad jo dienos nebe ilgos. Yra juk rūmuose žmonių, kurie mūs turtų gviešiasi. Kol mes tebesame Chubilajaus malonėje, jie neišdrįsta prieš mus kokias nors pinkles spęsti. Bet kas būtų, jeigu jis mirtų?

Ilgai jie sėdėjo drauge ir svarstė, kaip pasprukti iš chano Chubilajaus rūmų. Bet sveikas protas jiems sakyte sakė, jog negalima palikti šios šalies slapčia, be didžiojo chano sutikimo. Jei jie nori kada nors pamatyti savo Veneciją, turi gauti imperatoriaus leidimą.

Venecijiečiai lydėjo didįjį chaną Į šalies šiaurę, į jo medžioklės draustinį, į vasaros rezidenciją Šandu ir vėl atgal į Chanbalyką. Pūtė vakarų vėjai, ir žiema jau slinko nuo kalnų į Chanbalyko lygumą. Didžiūnai ir kitokie ponai ateidavo į priėmimus ir šventes imperatoriaus rūmuose su šiltais sabalų kailiniais. Džambuji-chatun, pirmoji ir vyriausioji didžiojo chano žmona, paliko šią ašarų pakalnę ir labai iškilmingai buvo palaidota.

Po jos mirties visiems gydytojams ir žiniūnams, surasiantiems nemirtingumo eliksyro, imperatorius prižadėjo gausybę turtų. Gydytojai, išminčiai ir šarlatanai ėmė plaukte plaukti į rūmus. Jie dievagojosi turį gyvybės šaknį, užburtą gėralą, stebuklingų akmenėlių ir visokių paslaptingų mikstūrų arba siūlydavosi jam, dievų pasiuntiniui, smilkymais ir būrimais suteikti nemirtingumą. Vieni jų gaudavo dovaną, kiti palydėdavo savo galvas, destis kaip tą valandą valdovas buvo nusiteikęs.

Vieną dieną Markas pagalvojo, jog dabar atėjo proga prašyti imperatorių kokios malonės. Markas kaip tik buvo grįžęs iš gana ilgos kelionės po krašto gilumą ir imperatoriui papasakojo apie tų sričių gyventojų papročius, apie valdymo ir finansinę padėtį. Imperatorius tada jį priėmė savo privačiuose kambariuose ir didžiai susidomėjęs jo klausėsi. Tame pokalby dalyvavo tik Esen-Timuras, Cenzorių tarybos pirmininkas.

— Jūs papasakojot man viską, ką tenai matėte, ir davėte gerų pasiūlymų,— patenkintas pasakė imperatorius. — Jūs nusipelnėte geros dovanos. Dabar eikit namo pailsėti. Kai AŠ būsiu reikalingas jūsų paslaugos, liepsiu jus pašaukti.

Apskritagalvis mongolų kunigaikštis sumurkė kažin ką, matyt, iš pasitenkinimo.

Tuomet Markas Polas puolė imperatoriui po kojų, prašydamas jį išklausyti.

— Stokitės. Ko jūs dar geidaujate? — paklausė imperatorius.

Ir Markas Polas paprašė jį leidimo grįžti į tėvynę.

Chanas Chubilajus klausėsi tylėdamas.

Vandens laikrodžio lašai skambiai papsėjo į porcelianinę taurę. Markas Polas pažvelgė į Cenzorių tarybos pirmininką, tarytum ieškodamas jo paramos, bet Esen-Timuro veidas liko nebylus.

Pagaliau imperatorius paklausė:

— Ar tu girdėjai, Esen-Timurai, ką jis pasakė?

— Dze-dze, — pratarė mongolų kunigaikštis.

Imperatorius atsigręžė į Marką Polą. Siauros gudrios jo akys tarytum kiaurai permatė venecijietį:

— Siu Sianas mirė, o man juk reikalingi geri patarėjai.

Markas nejučiomis žengė žingsnį atatupstas.

— Siu Sianas mirė? — paklausė jis apstulbęs.

— Taip, Siu Sianas mirė,— ramiai pakartojo valdovas.

Markas Polas taip buvo pritrenktas tos netikėtos žinios, kad vos neužsimiršo stovįs didžiojo chano akivaizdoje. Jį prislėgė didelis liūdesys ir kartu jį įžeidė toks šaltas tonas, kuriuo chanas Chubilajus jam pranešė apie senojo išminčiaus mirtį. Bet jis buvo pratęs tvardytis. Jis stovėjo, nuleidęs galvą, ir laukė, kol imperatorius teiksis vėl prašnekti.

— Jūs ateinate pas mane ir sakote, kad norit iš čia išvažiuoti. Argi jums nepatinka svečiuotis mano rūmuose? Man dabar prieš akis karas su išdaviku Kaidu. Aš jį nuramdysiu kaip reikiant… O jums aš va ką pasakysiu: ruoškite laivus ir plaukit į Indiją. Jūs turit prisiirti iki didelės Ceilono salos. Ten viešpatauja karalius Sendemainas[41]. Jis turi baisiai didelį rubiną — per sprindį ilgumo, o storą kaip ranka. Man pasakojo, jog tai pats didžiausias rubinas pasauly. Jis žėri it liepsna ir turi stebuklingą galią. Pasakykit karaliui Sendemainui, kad tą rubiną norėčiau turėti AŠ, visos žemės valdovas. Sumokėsiu jam už tai tiek, kiek vertas ištisas miestas. Sugrįšite atgal ir papasakosite man, ką būsite matę. Ir nekalbėkit daugiau apie jūsų grįžimą tėvynėn.

Markas atsiklaupė ir tris kartus kakta palietė kilimą. Imperatorius palankiai žvilgterėjo į venecijietį.

Esen-Timuras kostelėjo.

— Dabar jūs patenkinti? — paklausė chanas Chubilajus.

— Dėkoju jums, jūsų didenybe, už tą didžią malonę, kurią mums suteikėte. Padarysiu viską, ką jūs įsakėte, — atsakė Markas Polas.

Kupinas abejonių, Markas Polas paliko imperatoriaus rūmus. Imperatorius neišpildė jo prašymo, bet užtat siunčia jį į tą šalį, apie kurią jis seniai svajojo. Juk ne kartą jis susižavėjęs klausydavosi tėvo ir dėdės pasakojimų apie Indiją ir Didžiojo okeano salas, ir tie pasakojimai jį tiesiog svaigindavo.

Matydamas tuos puikius vaizdus, kuriuos jam piešė jo vaizduotė, jis pamiršo ir tėvynės ilgesį, kuris neseniai jį taip kankino. Jam stojo prieš akis, kaip po ilgos kelionės per okeaną, staiga pamato žaliąją salą. Bangos ūžaudamos muša į krantą, baltais liežuviais nubėga iki palmių ir nusilpusios grįžta atgal. Jis girdi keistą svetimą muziką, kuri sklinda iš šventovių, pastatytų nežinomiems, baimę keliantiems dievams, jis mato, kaip grakščiai sukasi šventame šoky lieknos bajaderės… Jis prasiskverbs į patį Demonų salos vidurį ir sužinos visas jos paslaptis. Tarp uolų sklando milžiniški paukščiai, paskui lyg akmuo krinta ant ramiai besiganančių arklių, įsmeigia aštrius kaip ietis nagus ir su savo grobiu pakyla aukštybėm.

Tolimos šalys dabar traukė jį kaip ir vaikystėje. Bet ką pasakys Nikolas ir Mafijas Polai? Markas nenorėjo galvoti apie tai. Tačiau nuostabūs jo fantazijos kuriami vaizdai greitai išsisklaidė, ir jis pradėjo blaiviai mąstyti, kaip pasiruošti kelionei. Jis dabar svarstė, kaip turi būti paruošti laivai tokiai tolimai kelionei per jūras, kaip reikės surinkti gerus, patyrusius jūreivius. Į Indiją juk plauks kareiviai, pirkliai ir visas būrys turtingų dykaduonių su savo tarnais, nes imperatoriaus pasiuntinius visados lydi ištisas būrys vingrių, garbės ištroškusių rūmininkų.

Pasukęs iš didžiosios triukšmingos gatvės, Markas prisiminė liūdną naujieną: „Siu Sianas mirė.“ Imperatorius tai pasakė be jokio gailesčio. Tačiau Markas Polas gerai žinojo: kai tik po šalį pasklis žinia, jog senasis išminčius mirė, milijonai širdžių nugrims į gedulą. Markas Polas nesuprato, kaip chanas Chubilajus, pats baisiai bijantis mirties, šaltai ir abejingai pasakė, jog mirė vienas iš artimiausių jam žmonių. Jis buvo saulė, kuri nešildo, ir šią akimirką Markas pajuto, kad jam nebūtų sunku nekęsti chano Chubilajaus, nors šis ir apipylė jį visokiomis malonėmis.

Jis ilgai sėdėjo savo kambaryje, paskendęs mintyse, o po to nuėjo pas Ašin\ą ir savo senukus papasakoti imperatoriaus prisakymą. Kalbėdamas jis nežymiai stebėjo jų veidus. Buvo jau vakaras. Tarnas uždarė langus ir uždegė žvakes. Ašima suirzusi barbeno pirštais į stalą. Mafijas Polas pasirėmė ranka smakrą. Nikolas išsitiesė ir, kietai sučiaupęs lūpas, žiūrėjo Markui kažin kur pro šalį.

— Na ką gi. Keliaujame į Indiją, — pasakė Mafijas ir gūžtelėjo pečiais. — Jeigu imperatorius taip įsako…

Ašimos akys išsiplėtė ir sublizgėjo. Vyzdžiuose atsispindėjo žvakės liepsna.

— Aš neliksiu čia viena, — sušuko ji. — Man baisu darosi, kai tu iškeliauji, Markai.

— Mes plauksime dideliu laivu, — ramino ją Markas. — Tu plauksi su mumis, Ašima.

Ir jos išgąsčio kaip nebūta; bet ji negalėjo džiaugtis ta kelione, nes Nikolo ir Mafijaus veiduose ji išskaitė, kad jie nelabai tuo patenkinti.

— Mes užgyvenome didelį turtą,— lėtai prakalbo Nikolas. — Jei gerai seksis, galėsim tą turtą Indijoje dar padidinti. — Jis nuleido pečius ir bejėgiškai žvilgterėjo į sūnų. — Bet aš nesuprantu, kam to reikia.

— Matyt, mums visą amželį teks būti keleiviams, Nikolai.

Senukų žodžiai pataikė Markui į pačią širdį. Dabar jis pajuto, kaip juodu ilgisi tėvynės. Niekuo jis negalėjo šįkart jų paguosti, bet prisiekė, kad šita kelionė bus paskutinė didžiojo chano tarnyboje.

Netrukus po šito pokalbio Nikolas ir Mafijas Polai išvyko į pietinį uostą Zaitoną[42] išrengti laivus ir parinkti patyrusių jūreivių. Markas Polas ir Ašima tuo tarpu liko Chanbalyke ir tik po trijų mėnesių, lydimi dviejų tūkstančių vyrų, paliko sostinę. Fan Gun-du ir Ju keliavo kartu su jais. Jie turėjo toje kelionėje patarnauti savo ponams.

Markas Polas skubėjo. Aukštiesiems rūmininkams, kurie su juo iškilo kelionėn, jis leido tik trumpus postovius. Kaip ir visuomet prieš didelį kelią ar svarbų darbą, Markas labai nervinosi. Jis trokšte troško kuo greičiau sulaukti tos akimirkos, kada jie pagaliau paliks krantą. Kai jis pagalvodavo apie savo senukus, tas jo karštas noras pamatyti, atrasti svetimų kraštų paslaptis atrodė lyg ir nusikaltimas.

Po šešių mėnesių jie pasiekė Zaitono priemiestį. Markas Polas ir Ašima buvo nujoję jau gerokai į priekį. Jie sustojo ant kalvos ir nušoko nuo arklių. Vasara ėjo į galą. Balti debesys horizonte atrodė lyg balti kalnai. Lengvas vėjelis it šilko šydas švelniai vėdavo jiems veidus. Prieš juos tiesėsi namų eilės. Ir lyguma, ir šlaitai, ir upės pakrantės buvo nusėtos namais, nukaišytos sodais. Ant uolėto kalno riogsojo tamsus grėsmingas vienuolynas.

Zaitonas — gražus miestas, ir, be to, čia buvo didžiausias ir patogiausias uostas pasauly.

Markas Polas jau buvo jame buvęs, dar eidamas Jandžou vietininko pareigas. Jis žinojo, kad jo sandėliuose sukrauta aibės visokių gėrybių. Iš įvairių šalių kasdien čia atplaukdavo laivai ir atgabendavo prekių. Zaitono sandėliuose pipirų buvo šimtą kartų daugiau negu Aleksandrijoje, kuri šiuo brangiu prieskoniu aprūpindavo visą vakarų pasaulį.

Uosto gatvėse ir gatvelėse visados knibždėdavo tatuiruotojų su daugybe smailių adatų ir ryškių dažų. Jie garsėjo visame pasauly, ir net iš tolimos Indijos čion plūdo žmonės, idant jų kūnus tatuiruotėmis išgražintų. Ant lentynų puikavosi garsūs margaspalviai šilkai ir satinai, meniškai audžiami mitrių Zaitono audėjų.

Markas ir Ašima jaudinosi, laukdami susitikimo su savo senukais. Mat, jie galvojo pamatysią blogai nusiteikusius, prislėgtus vyrus, bet teko maloniai nusivilti. Mafijas Polas pasitiko juos triukšmingai džiūgaudamas, o Nikolas patenkintas šypsojosi, klausydamasis linksmų brolio pasakojimų, kokius pasirengimus kelionei jie jau yra padarę. Pastarųjų mėnesių rūpesčiai ir darbai išėjo jiems į gerą.

— Mumis jūs galit pasikliauti, gerbiamasis ponas admirole, juokavo Mafijas Polas. — Jei jūs norit jau rytoj leistis kelionėn, tai labai prašom, uoste laukia dešimt puikių, jūroms pritaikytų laivų su patyrusiomis įgulomis. Visa tai parūpino Nikolas Polas ir jo brolis vardu, berods, Mafijas. — Ir, palydėdamas žodžius kviečiamu gestu, Mafijas pridūrė: — Prašom į laivą, mano ponai. Galim išplaukti.

Po savaitės burlaiviai paliko Zaitono uostą. Venecijiečiai stovėjo ant didžiausio laivo denio ir didžiuodamiesi žiūrėjo į nedidelį savo laivyną.

— Dabar jau jūra — mūsų viešpats ir valdovas, — tarė Mafijas Polas. „Duok dieve, kad visi sveiki sugrįžtume“, — pridūrė jis mintyse.

Kuo labiau jie tolo nuo kranto, tuo smarkiau pūtė vėjas. Tie dešimt laivų išpūstomis burėmis sudarė gražų vaizdą. Jų korpusai ir stiebai, truputį pakrypę pavėjui, slydo per putojančias bangas. Dangus buvo balkšvas. O jūra, priešingai, čia žalia lyg stiklas, čia mėlyna, čia juosva kaip rašalas arba visai juoda su baltomis garbanomis. Venecijiečiai stovėjo ant denio ir, nieko negalvodami, žiūrėjo į kunkuliuojančią laivo rėžiamą vagą. Jie plaukė gerai ir tvirtai pastatytu laivu su keturiais stiebais ir keturiomis didelėmis burėmis; toks laivas puikiai tiko tolimoms kelionėms. Kairėje ir dešinėje ant bortų kabojo po penkias gelbėjimosi valtis. Kilis buvo padarytas iš storų suleistų lentų, o triumas virš jo dalytas į kelis aukštus. Jei laivas užšoktų ant povandeninės uolos ir prakiurtų, vanduo apsemtų tik pirmąjį aukštą ir pavojaus būtų galima lengvai išvengti.

Įgulą sudarė du šimtai penkiasdešimt vyrų kartu su žilabarzdžiu kapitonu indu, kuris jau ne sykį keliavo iš Manzio į Indiją.

Po deniu suskaitytum šešiasdešimt prabangiai Įrengtų kajučių. Ant sienų kabojo gražiausi kilimai, o gultuose takšojo minkšti šilkiniai pagalviai. Pro keturkampį langelį galėjai matyti, kaip vilnija jūra. Jei nutiltų vėjas, būtų pakankamai irklų, kuriais jūreiviai varytų laivą pirmyn.

Tais laivais į Indiją keliavo du šimtai chano rūmininkų, kuriuos lydėjo aštuoni šimtai tarnų, penki šimtai imperatoriaus kareivių ir dar du šimtai pirklių su tiek pat tarnų bei raštininkų. Visų jų viršininkas buvo Markas Polas. Aikštingesnius rūmininkus su jų tarnais jis paskirstė į visus dešimt laivų. Jų triumuose buvo pakrautos gerai įpakuotos didžiojo chano dovanos svetimiems karaliams, bet daugiausia ten buvo pirkliams priklausančių prekių, kaip antai, šilko rietimų, auksinių ir sidabrinių papuošalų, porceliano, aukso ir sidabro mezginių, kalavijų ir iečių, aprangos, padarytos iš kietos odos arba metalo, varinių katilų ir kitokių Indijoje pageidaujamų prekių. Pirkliai vylėsi pelningai parduosią savo prekes, o už tai prisipirksią visokių prieskonių, brangakmenių, dramblio ilčių, indiškų riešutų, perlų, juodmedžių, sandalo medžių ir kitokių gėrybių.

Už visus prekybinius sandėrius buvo atsakingi Nikolas ir Mafijas Polai, — Markas žinojo, kad jie išmano šitą darbą. Markui Polui pakako rūpesčių ir su rūmininkais. Suradę kokią progą, jie ateidavo pas jį, meilikaujamai gyrė jo gabumus ir meilumą ir tuo pat metu stengėsi suniekinti jo akyse kitus. Jie siūlydavo jam dovanų, pradedant nuo brangių puošmenų ir baigiant vergėmis. Aišku, buvo ir kitokių, kurie jautė venecijiečiui nuoširdžią simpatiją. Markas Polas nepriimdavo jokių dovanų ir mokėjo atskirti pataikūnus nuo gerų žmonių.

Du mėnesius jie buriavo jūromis ir per tą laiką nepamatė jokio kranto. Okeanas sakytum laikė juos paėmęs į nelaisvę. Jūra nuolatos keitėsi, tik viena liko: toliai, didingi toliai.

Naktis buvo šviesi. Spindėjo mėnulis, blyksčiojo žvaigždės. Prieblandoje plazdeno burės, braškėjo stiebai. Ant denio, atsirėmę į turėklus, stovėjo Markas ir Ašima. Markas apkabino Ašimą. Juodu buvo laimingi.

— Bet tėvas ir dėdė vis tiek svajoja apie Veneciją,— pasakė Ašima ir susirūpinus pagalvojo apie senukus Polus.

Ausyse tvyrojo jūros ūžesys, o bangų paviršius atrodė nusidabrintas. Juodu išgirdo visai arti tylų šūktelėjimą ir linksmą juoką. Jie atsigręžė ir pamatė grakščią mergaitę, bėgančią per denį. Vienas jūreivis negarsiai šūktelėjo: „Nebėk, palauk truputį!“

— Ju išėjo nuotykių ieškoti, — tarė Markas šypsodamas. — Jei Fanas užklups, jai bus blogai.

Juodu greit pamiršo šį trumpą įvykį. Markas parodė į vakarus:

— Ten va Indijos krantai, Ašima. Ryt ar poryt mes juos pamatysim.

Ašima žiūrėjo į tolį, norėdama pamatyti tamsų žemės ruožą. Bet aplinkui buvo tik dangus ir jūra.

Kol Markas ir Ašima gėrėjosi nuostabia žvaigždėta naktimi, laive įvyko tokia nedidelė drama. Fan Gun-du pastarosiomis dienomis buvo labai neramus ir išsiblaškęs. Ir šį vakarą jį kankino nerimas, ir jis ilgai vartėsi nuo vieno šono ant kito, negalėdamas užmigti. Tarsi kažkoks kipšas jame tūnojo ir vis kuždėjo piktas mintis. Pagaliau jis atsikėlė ir išėjo iš savo kajutės.

Pro langą traukė skersvėjis. Fanas greit apsirengė ir nužygiavo ilgu koridoriumi pro daugelį kajučių. Kai kur durys buvo atviros, kitur dar degė šviesa. Koridoriaus gale buvo tarnaičių miegamieji.

Fan Gun-du susiieškojo Ju kajutės duris. Valandėlę jis pastovėjo, o širdis jam taip daužėsi! Ir ką jis jai pasakys, kai ji pabus? Jis prikišo ausį prie durų, bet nieko neišgirdo. Jis atsargiai paspaudė rankeną, ir durys lengvai atsidarė. Fan Gun-du atšoko į šalį, ketindamas bėgti atgal, kai tik išgirs Ju balsą. Jis norėjo sužinoti, ar ji kur nesivalkioja, kaip jam šnibždėjo piktos dvasios. Juk jis turi žiūrėti, kaip gyvena jam pavaldūs tarnai.

Jis dabar baisiai norėjo išgirsti suirzusį Ju balsą. Girgžtelėjo durys. Jam nusmelkė širdį. Na, dabar jo veidas turi būti grėsmingas ir rūstus.

Ta nenuorama, kurgi ji? Ir ką daryti, jeigu ji šoks jam į akis? Reikėjo pasiimti ir rykštę, nes ji to nusipelnė. O gal kartais ji taip kietai ir tyliai miega, kad jis nieko negirdi?

Fanas įžengė į miegamąjį. Ju čia nebuvo. Na ir užsiuto jis.

„Na, palauk“, — murmėjo patsai sau. — „Išsproginsi tu akis, mane pamačiusi!“

Jis nutarė jos čia palaukti. Ir vis kartojo pikčiausius žodžius, kad jo rūstybė neišblėstų. Bet kuo ilgiau jis laukė, tuo darėsi liūdnesnis. Jis negirdėjo lengvučių jos žingsnių ir staiga nusigando, išgirdęs, kai girgžtelėjo durys ir Ju įsmuko į vidų. Ji buvo uždususi.

— Aha, sugrįžai pagaliau! — tarė Fan Gun-du ir, sukandęs dantis, skėlė jai antausį. Tiesa, jis nebuvo skaudus. Ju sustojo lyg įbesta. Paskui ji šoko prie jo it katė ir įkando jam į ranką.

— Tu visur kiši savo nosį! — šaukė ji verkdama. — Niekad tu man neduodi ramybės. Aš net negaliu ant denio nueiti ir pakvėpuoti tyru oru!

Fan Gun-du pažiūrėjo į įkąstą ranką ir stovėjo it musę kandęs.

— Marš iš čia! — rėkė Ju. — Į jūrą šoksiu, jei tu mane dar ilgiau kamuosi.

Ji apkūlė jį mažučiais savo kumščiais ir išstūmė pro duris… Ji sakė, šoks į jūrą… Fanas girdėjo, kaip ji verkia.

Ju buvo truputį išėjusi ant denio pakvėpuoti tyru oru, o jis ją mušė. Kad tik ji nustotų verkti. Argi gali jis ją palikti. Jis pravėrė duris, ir ji dar garsiau ėmė šniurkščioti. Jisai neišdrįso prie jos prieiti.

— Rytoj gausi rubiną… Ar girdi, rubiną tau padovanosiu… Į jūrą, matai, šoksiu — kas čia per kalba?

Jis išėjo ir dar ilgai stovėjo už durų, kol ji pagaliau liovėsi verkti.

Laivas artėjo prie Indijos krantų. Jie įplaukė į Chainanio įlanką, ir prieš jų akis atsivėrė aibė salų. Jų pakrantės buvo tirštai gyvenamos. Mafijas Polas papasakojo Markui, kad čionykščių upių žiotyse išplaunama daug aukso smėlio. Be to, ši sala buvo turtinga variu, grūdais ir vaisiais.

Tačiau keleiviai leidosi toliau iki Čiambo[43] šalies, kurią prieš keletą metų užkariavo didžiojo chano kariuomenė ypatingomis aplinkybėmis. Kai chanas Chubilajus sužinojo, jog toji sala turi visokių turtų, jis įsakė savo karvedžiui Sagatui surinkti didelę raitųjų ir pėsčiųjų kariuomenę Rytų Indijos šalims nukariauti. Daliniai peržygiavo per Manzio kraštą ir įžengė į svetimą karalystę. Gyventojai narsiai gynė savo žemę, o ir karštas klimatas, kalnuotos vietovės pridarė užkariautojams nemaža nuostolių. Bet priešas buvo stipresnis. Mongolų pulkai nusiaubė atvirus miestus ir lygumų gyvenvietes. Tačiau įnirtingame mūšyje kalnuose karvedžio Sagato kariuomenė buvo sutriuškinta.

Tuomet karvedys Sagatas tučtuojau pasiuntė imperatoriui pasiuntinius, prašydamas paspirties. Ypačiai jam stigo pėstininkų. Čiambo karalius Akambalis pasitraukė su savo kariais į įtvirtintus miestus. Jis turėjo, jau beveik aštuoniasdešimt metų ir liūdėdamas žiūrėjo, kaip mongolai niokoja jo šalį. Nors jis ir sumušė priešo kariuomenę, bet gerai žinojo, kad ilgesnį laiką negalės atsilaikyti. Tad jis nusiuntė didžiajam chanui pasiuntinius, sutikdamas pasiduoti. Chanas Chubilajus, labai pabūgęs dėl didelių savo kariuomenės nuostolių, pasiuntinius priėmė maloniai. Jis tuoj pat įsakė Sagatui atitraukti iš Čiambo kariuomenę ir ją laikyti parengtą kitoms šalims užkariauti.

Nuo to laiko karalius Akambalis kas metai siųsdavo imperatoriui alijošiaus medžių ir dvidešimt penkis dramblius, pačius didžiausius ir gražiausius, kokius tik galėjo rasti savo šalyje.

Ramiame jūros užtaky laivai išmetė inkarus. Markas Polas davė savo keliauninkams aštuonias dienas poilsio. Dar anksčiau rūmininkai ir pirkliai buvo išrinkę du iš savo tarpo, kurie kas vakarą Markui Polui darydavo pranešimą apie tos dienos įvykius. Čiambo šalies uoste jis pirmąkart įkėlė koją į Indijos žemę. Su juo drauge buvo Nikolas ir Mafijas Polai. Už pakrantės ruožo tarsi neperžengiama siena vešėjo džiunglės. Jūros pakraščiais stovėjo palaikės vietinių gyventojų trobelės.

Tvyrojo baisus karštis. Jau keli mėnesiai nebuvo nė lašelio lietaus. Markas Polas panoro surengti išvyką į krašto gilumą, bet Nikolas ir Mafijas Polai jį atkalbėjo. Pasak jų, kelionė po Indiją tik prasideda, ir jiems ne sykį būsią progos pamatyti laukinių žvėrių gyvenamas džiungles. Čiabuviai turėjo užsijuosę tik odines prijuostes. Tai buvo rusvi gražūs žmonės vaikiškai nuoširdžiais veidais. Pirkliai pelningai mainė su jais pigias savo puošmenas ir įrankius į aukso smėlį ir brangakmenius. Tolimesnei kelionei jie prisipirko šviežių vaisių ir savo indus prisipylė gėlo vandens. Paskui tas mažas laivynas pakilo plaukti toliau.

Užtakis buvo tylut tylutėlis — nė jokio vėjelio! Burės karojo ant savo stiebų, ir jūreiviams teko sėsti prie irklų, po keturis vyrus ant kiekvieno suolo, ir laivus irti į plyną jūrą, kur dvilksnojo kad ir lengvi brizai. Jie pasuko į pietus. Ėjo savaitės, slinko mėnesiai, ir tarp padykusių rūmininkų ne kartą kilo visokių vaidų, priedo dar įsimetė ligos.

Markui Polui nebuvo kada nuobodžiauti. Net ir vėlų vakarą pas jį ateidavo ponai rūmininkai pasiskųsti vienas kitu arba pasiklausti patarimo. Jis ramiausiai sprendė visus tokius reikalus ir visų keleivių tarpe įgijo didelį autoritetą. Jo sprendimai būdavo galutiniai, kadangi visados juos rėmė penki šimtai imperatoriaus kareivių. Prireikus Markas nebijodavo ir pagrasinti, kartais net griebtis prievartos. Pavyzdžiui, sykį jis uždraudė dviem rūmininkams dvikovą, ir kai šie, nepaklausę, stojo prieš viens kitą, išsitraukę kalavijus, jis kareiviams įsakė juos nuginkluoti ir uždarius laikyti kajutėse tol, kol jiems atvės kovos karštis.

— Jis viešpatauja kaip išmintingas kunigaikštis, — tarė Mafijas Polas savo broliui. Nikolas kažką burbtelėjo patenkintas. Jis didžiavosi savo Marku. Tiesa, senukai tarpais pagalvodavo apie grįžimą į tėvynę, bet apskritai jie buvo patenkinti ir šia kelione, nes jautė, kad čia galės gerokai uždirbti. Zaitone jie nepražiopsojo progos prisipirkti prekių ir rezervuoti laive sau geroką sandėlį.

Šitoje ilgoje kelionėje Markui Polui sekėsi išlaikyti laivuose griežtą drausmę, bet jis pasirodė bejėgis prieš kilusią epidemiją. Kažin kodėl tos ligos puolė tik vyrus ir keletą jų jau nusinešė į amžinatvę. Ligonius krėtė karštis, jiems gelto oda, o dar labiau — akių baltymai. Netrukus žmonės taip nusilpdavo, kad vos begalėdavo paeiti. Gydytojai nežinojo, kaip gydyti šią ligą, duodavo visokių vaistų, kurie betgi nieko nepadėdavo. Kiekvieną rytą Markas, įėjęs į kajutę pas savo senukus, susirūpinęs žiūrėdavo jiems į akis, ar kartais nepamatys šios paslaptingos ligos pėdsakų. Bet tėvas ir dėdė vis buvo sveiki. Pats Markas Polas ir Ašima taip pat lengvai pakėlė kepinantį atogrąžų karštį. Tačiau ligonių vis daugėjo, ir tai labai jaudino Marką.

Vieną rytą, kai Ju ėjo į Fan Gun-du kajutę gauti jo nurodymų, pamatė jį sergantį ir gulintį lovoje. Ji išsigando baisiausiai, pasilenkė prie jo ir tarė: „Fanai, kas tau?“

Fanas tik murmėjo nesuprantamus žodžius. Ju drebančiomis rankomis šluostė jam nuo veido prakaitą. Ji pamatė jo rankoje savo dantų ovalą. Išgąsčio pagauta, ji verkdama nubėgo pas Ašimą.

— Aš įkandau jam į ranką,— šaukė ji nusiminusi. — Buvau ant jo tokia pikta. Matyt, jį kas apnuodijo. Dabar jis serga, gerasis Fanas.

Ašima mėgino Ju nuraminti, nes šioji buvo tvirtai įsitikinusi, kad kaltas jos įkandimas.

Markas, kuris tyliai sėdėjo kertėje, atsiliepė, geraširdiškai pajuokdamas:

— O kiti ligoniai, Ju! Negi visiems tu įkandai?

Apstulbinta Ju pakėlė akis. Ašaros bemat jai nudžiūvo.

— Eik ir slaugyk jį,— pasakė Ašima. — Iki Fanas pasveiks, aš tau duodu laisvę.

Markas pasišaukė visus gydytojus, kiek tik jų čia buvo, ir paklausė, ar jau taip nėra jokio vaisto nuo šios prakeiktos ligos.

Vienas Katajaus gydytojas, ne sykį jau buvęs Indijoje, pasakė:

— Niekas čia nepadės, maloningasis pone. Ligoniai pasveiks tik tuomet, kai mes priplauksim prie kranto ir galėsim jiems duoti šviežių vaisių.

Papūtė palankus vėjas krantų linkui. Jau trys mėnesiai, kaip jie paliko Čiambo krantus. Per tą laiką nuplaukė tūkstantį penkis šimtus mylių ir per visą kelionę nematė nieko, tik jūrą ir dangų, nieko nejautė, tik slogų nerimastį, juos gainiojusį nuo vieno laivo galo iki kito, nieko negirdėjo, tik jūros ūžesį ir bangų šniokštimą. Kelis kartus jie nesustodami praplaukė pro nedideles salas.

Saulė iškilo iš jūros. Dangus ir vanduo atrodė raudonai įkaitę. Jie plaukė — jiems taip atrodė — per patį vidurį didžiulio, horizonto linijos apibrėžto žemės skritulio į kažkokį naują žemyną, tolumoje kylantį iš vandenų su gražiais savo kalnais, miškais ir uolomis. Apie vidurdienį jie priplaukė didelę ir turtingą Javos salą. Markas Polas įsakė sergančius išgabenti į krantą, kur augo galybė visokių vaisių. Ju labai rūpinosi savo ligoniu. Ji atvilko į laivą tiek pagalvių ir antklodžių, kad jis galėjo ilsėtis it koks princas.

Javoje[44] viešpatavo karalius, niekam nemokėjęs jokių duoklių. Čiabuviai varė gyvą prekybą su Manzio ir Zaitono pirkliais. Tokia prekyba pirkliams duodavo nemaža pelno, jei tik jiems pavykdavo laimingai sugrįžti iš tos pavojingos ir tolimos jūrų kelionės. Javoje augo brangių specijų ir prieskonių, kaip antai gvazdikų, juodųjų pipirų, imbiero, cinamono, muskato riešutų. Čiabuviai rasdavo ir nemaža aukso.

Katajaus gydytojo spėjimas pasitvirtino. Gavę vaisių, ligoniai greit ėmė taisytis. Karštis nukrito, silpnumas iš lėto mažėjo. Po keturių savaičių Markas Polas įsakė kilti į kelionę. Jie pasiėmė į laivus daug šviežių vaisių, kad turėtų kuo gintis nuo šios ligos.

Savaitę paplaukę, jie išvydo Mažąją Javą[45], aštuonių karalysčių salą. Jie išmetė inkarus, o po kelių dienų prasidėjo liūčių ir smarkių vėjų laikotarpis. Markui Polui norom nenorom teko ten ilgiau užtrukti. Sala buvo labai didelė ir visokių lobių turėjo su kaupu. Čia augo įvairiausių prieskonių augalų, ištisi miškai alijošiaus medžių, juodmedžių ir kvepiančių sandalmedžių. Salos džiunglėse veisėsi dramblių, raganosių, beždžionių ir kitokių žvėrių.

Tos salos karaliai savo valdovu pripažino didįjį chaną, bet jokių duoklių jam nemokėjo. Jie žinojo, kad kelias iki jų labai tolimas, ir imperatorius neatsiųs į jų žemę savo kariuomenės.

Savo priverstinio sustojimo metu Markas Polas aplankė šešias karalystes ir iš jų karalių gavo imperatoriui visokių vertingų ir retų dovanų. Basmos karalius įteikė jam dvi medines dėžes, kuriose, pasak jo, esą užbalzamuoti mažiausi pasaulio žmonės. Venecijiečiai priėmė tą dovaną chanui nė kiek nenusigandę, net šypsodami, kadangi iš kitų kelionių žinojo, kas yra tie „mažiausi žmonės“. Iš tikrųjų tai buvo žmoginės bėždžionės, kurias vietiniai verteivos gaudydavo ir tam tikru būdu apdorodavo. Negyvoms beždžionėms nuskusdavo plaukus, jas išdžiovindavo, sumirkydavo kamparu ir visokiais eliksyrais, iki jos pasidarydavo apgaulingai panašios į mažiukus žmogiukus. Tuomet įpakuodavo į sandalmedžio dėžes ir siuntinėdavo į įvairias pasaulio dalis kaip savotiškas keistenybes.

Visą birželi, liepą ir rugpiūtį beveik be atvangos pliaupė lietus. Augalai taip sparčiai lipo į viršų, jog, rodės, matyte matei juos augant, ypač jei kokią valandėlę šyptelėdavo saulė. Laivai nuburiavo iki Samaros valstybės šiauriniame salos krante ir čia vėl išmetė inkarus. Kadangi žmonėms buvo be galo nuobodu lindėti ankštose kajutėse, Markas Polas paliepė tinkamoje vietoje pastatyti įtvirtintą stovyklą. Joje įsikūrė keleiviai, laukdami palankaus vėjo Ceilono linkui.

Markas sužinojo, kad pakrantės kalnuose gyvena žmogėdrų gentys, kurie savo priešus nužudo ir suryja. Todėl jis liepė aplink stovyklą iškasti gilų ir platų griovį, kurio galai siektųsi su jūra. Per šimtą žingsnių nuo griovio jis liepė pastatyti sargybą, o patį griovį sutvirtinti nusmailintais basliais.

Sargybos vis keitėsi, dieną naktį budėdamos savo postuose, taigi keleiviai čia saugiai išgyveno penkis mėnesius.

Su gretimų kaimų čiabuviais jie greit susigyveno, nes Markas Polas buvo uždraudęs bet kuriuo būdu skriausti tuos rudus ir nuogus žmones, jei tik jie neturės piktų kėslų. Medžiotojai jiems tiekė laukinių paukščių ir gyvulių, kuriuos jie dobdavo ietimis ir strėlėmis iš lankų, žūklautojai gabeno puikiausios upių ir jūrų žuvies, o jų moterys atnešdavo vaisių ir vyno, ir dar kokosinių riešutų didumo sulig vyro galva, kurių vidus buvo pilnas skanaus ir gaivaus kokosinių palmių pieno. Vyną čionykščiai gyventojai gaudavo iš tam tikro medžio, panašaus į datulių palmę. Nupiovę jo šaką ar kelias ir ant jų pakabinę indus, per vieną naktį, ir dieną prisilašindavo medžio sulčių. Rūgdamos jos pavirsdavo vynu.

Penkis mėnesius jie ilsėjosi. Po to laivai, išskleidę bures, išvairavo į plyną jūrą. Minia čiabuvių stovėjo ant kranto ir mosavo išplaukiantiems, o daugelis dar net palydėjo negrabiomis savo valtimis. Pagaliau stipriai papūtė seniai lauktas vėjas. Venecijiečiai stovėjo ant denio ir stebėjo, kaip pamažu nyksta ir nyksta krantas, kol pagaliau jis visai dingo.

Ir vėl ištisus du mėnesius jie tematė vien jūrą ir dangų ir kartkartėmis kokią nedidelę salelę, kuri greitai vėl nuskęsdavo jūroje. Jie plaukė į vakarus. Ar toli jie nuplaukė nuo Katajaus šalies? Tikriausiai tai buvo pusiaukelė nuo Chanbalyko iki Ajaso uosto Viduržemio jūroje. Marko Polo galvoje vis brendo viena mintis: ar nebūtų galima sugrįžti į Veneciją jūromis? Jeigu jie sėkmingai atliks chano Chubilajaus užduotį ir laimingai sugrįš į Chanbalyką, jis padėsiąs visas savo jėgas šitam sumanymui įgyvendinti.

Prigavęs kelionėje laisvo laiko, Markas Polas stengėsi papildyti savo užrašus. Kartą po vidurdienio kapitonas jam pranešė, kad toli horizonte jau išniro Ceilono sala. Markas išėjo ant denio. Toli dunksojo slėpiningas kranto ruožas. Jis buvo girdėjęs, jog Indijos žemyno žmonės tiki, kad Ceilonas esąs gyvenamas piktųjų demonų. Todėl jie ir tą salą vadina „Lanka“, o jų kalba tai „piktosios dvasios“. Tačiau ten viešpatauja karalius Sendemainas, ten gausu safyrų, topazų, ametistų, ten rastum gražiausių ir brangiausių pasauly rubinų, ten yra pėdos ilgumo ir rankos storumo rubinas, kuris ugnimi žėri ir kurio taip labai geidauja didysis chanas.

Sekančią dieną venecijiečiai išlipo į krantą, lydimi dviejų šimtų penkiasdešimties kareivių, būrio tarnų dovanų nešėjų, dešimties rūmininkų ir kelių vertėjų. Įlanka, kurioje sustojo jų laivai, buvo tylutėlė ir atrodė kaip gilus ir skaidrus ežeras. Nuo vėjų ją saugojo damba, sulig žmogaus ūgiu, apžėlusi žolėmis, apaugusi palmėmis ir paparčių medžiais. Už šviesiai geltono smėlio ruožo krantas pakopomis kilo aukštyn.

Nuo laivų nuleido visus tris šimtus valčių. Jos pažadino tylią įlanką, ir tuoj ji pakirdo iš svajingo savo snaudulio. Išsigandusios mažutės beždžionės ėmė šokinėti lianomis. Jos krykšdamos liuoksėjo nuo šakos ant šakos, iki surasdavo patogią vietą stebėti, kas dedasi ten, žemai. Ant šakos tupėjo margaplunksnės papūgos. Mažytėlaičiai paukščiukai, lyg kokie plunksnų kamuoliukai strykčiojo nuo lapo ant lapo.

Per tam tikrą nuotolį prie savo trobelių stovėjo čiabuviai ir stebėjo valtis. Jų visas apdaras — tai antšlaunių raiščiai, o vaikai bėgiojo visiškai nuogi. Kai pirmosios valtys pasiekė krantą ir iš jų iššoko kariai su blizgančiais prieš saulę ginklais ir apranga, kaimelio gyventojai spruko į savo lūšneles.

Tiktai tuomet, kai venecijiečiai su vertėju ir be ginklų įėjo į kaimą ir jiems paaiškino atkeliavę geros valios vedami, šitie rudi vyrai ir moterys, o su jais ir visas būrys vaikų, išdrįso vėl išlįsti iš savo trobelių. Vienas senis, kuris, priedo prie antšlaunių raiščių, galvą buvo apsimuturiavęs žalia šilkine skarele, pasisiūlė atvykėlius nuvesti pas salos karalių.

Markas Polas paprašė savo tėvą pasilikti krante ir pastatydinti tokią pat įtvirtintą stovyklą, kaip ir Mažojoje Javoje, o pats su Mafijų Polu, su dviem šimtais penkiasdešimt kareivių, su dovanų nešikais ir dešimčia rūmininkų leidosi į kelionę šalies gilumon. Du kaimo pasiuntinius jie pasiuntė pirma savęs, kad šie praneštų karaliui Sendemainui, jog atkeliavo svečiai.

Jie žygiavo pakrante, siaurais takeliais lindo į mišką, siūbuojančiais tiltais ėjo per upes, įsikibę į uolose įtvirtintas geležies grandines, kopė į stačius skardžius ir po šešių dienų sunkios kelionės pagaliau įžengė į gražų slėnį. Aplinkui vilnijo ryžių ir sezamo laukai, sodriai žaliavo palmių gojai ir vaismedžių sodai. Tarpeklių išraižyto kalno papėdėje kiūtojo trobelės, pusračiu apsupusios karaliaus rūmus.

Karalius Sendemainas svečių pasitikti išsiuntė dešimt gausiai išpuoštų dramblių su namelių pavidalo palankinais. Venecijiečiai, rūmininkai, vertėjai ir karių vadai susėdo į tuos ant dramblių nugarų siūbuojančius palankinus ir patraukė į medinius, puikiai raižytus margaspalvius karaliaus rūmus.

Svečius karalius priėmė, iškilmių menėje ir jų garbei iškėlė puotą. Jie sėdėjo ant kilimų ir pagalvių aplink karalių, vaišinosi aštriais patiekalais ir maukė vyną. Salėje vyravo slopi kaitra, užtat kiekvienam svečiui už nugaros stovėjo tarnaitė ir vėdavo palmių lapų vėduokle.

Karalius Sendemainas buvo apsirengęs kaip ir jo valdiniai, tik tiek, kad apsikabinėjęs įvairiausiomis brangenybėmis. Ant kaklo jam žėrėjo rubinų ir smaragdų karoliai, kurių vertės nebuvo įmanoma ir nusakyti, o ant šilkinės virvelės, kabančios jam pakaklėje, buvo suverta šimtas keturi perlai ir rubinai. Ant abiejų rankų jis turėjo auksines apyrankes, o ant rankų ir kojų pirštų mūvėjo žiedus, prisagstytus briliantų.

Vaišių metu Mafijas Polas tarė:

— Žiūrėk tu man, kokiomis brangenybėmis jis apsikarstęs. Juk už jas nupirktum visą pilį su rūmais.

Puotai pasibaigus, Markas Polas liepė įteikti karaliui atsivežtas dovanas ir, nešykštėdamas spalvingų posakių, išgyrė Katajaus imperiją ir išmintingąjį jo valdovą, o paskui gudriai nupasakojo, ko pageidaująs jo didenybė, galingas pasaulio valdovas, Katajaus imperatorius.

Karalius Sendemainas sėdėjo ant geltono šilko pagalvio, parietęs kojas, ir klausėsi Marko Polo kalbos, draugiškai nusiteikęs. Didžiojo chano dovanų ir tokios iškilmingos svitos jis jautėsi didžiai pagerbtas. Bet rubino jis negalįs padovanoti. Jis galįs jį parodyti svetimos šalies kunigaikščiui, tai yra Markui Polui, kad šis galėtų nupasakoti didžiajam imperatoriui nė su kuo nepalyginamą jo grožybę. Bet padovanoti jo — dar sykį jis pakartojo — jis nė už ką negalįs.

Dabar karalius kažką tyliai įsakė. Viena iš tarnaičių kažkur išskubėjo. Netrukus ji atnešė brangenybę ir ją padėjo su auksiniu padėklu priešais Mafiją ir Marką.

Venecijiečiai ir rūmininkai iš žavesio žado neteko. Visos kalbos nutilo. Tarnaitės iš nuostabos užsimiršo ir svečius vėduoti.

Rubinas gulėjo ant auksinio padėklo. Jis it ugnis žėrėjo ryškia liepsna. Atrodė, kad jis savo rausvu atšvaitu nušviečia menę, žmonių veidus, kilimus ir paveikslus sienose. Jis buvo panašus į ugninį srautą, kuris viską aplinkui nušviečia, bet niekados pats nesudega ir nieko nesudegina.

Karalius Sendemainas patenkintas matė, kokį įspūdį padarė tas brangakmenis. Jis nutraukė ilgą tylą ir Markui Polui per vertėją pasakė, kad didžiajam imperatoriui, apie kurio didžius žygdarbius kalba visas pasaulis, jis atsiusiąs pasveikinimą ir dovanų, bet rubino negalįs atiduoti nė už visus pasaulio turtus, kadangi jį paveldėjęs iš savo protėvio. Jeigu jis rubiną išleistų iš savo šalies, tada jo šalį apniktų nelaimės.

Sekančią dieną Markas Polas paprašė karalių privataus pokalbio ir prižadėjo per Ormuzą jam atgabenti dešimtį tūkstančių grynaveislių žirgų, jei tik jis imperatoriui perleistų jo trokštamą puošmeną. Bet karalius liko neperkalbamas.

Po savaitės Markas Polas sugrįžo su savo palyda į stovyklą gana patenkintas, kadangi karalius jam įteikė vertingų brangakmenių nuvežti didžiajam chanui dovanų. Jis tikėjosi, kad chanas Chubilajus bus patenkintas ta kelione, nors Markui ir nepavyks pargabenti garsiojo rubino.

Dieną prieš išplauksiant iš Ceilono, venecijiečiai su Ašima išėjo pasivaikščioti pakrantėmis. Jie įkopė į nuožulnią kalvą ir žingsniavo takeliu, kuris per vieną aukštumą atvedė juos prie jūros. Dešinėje — užtakis, kuriame iš lengvo sūpavosi laivai ir valtys, kairėje — okeanas. Jų žvilgsniai skrido į vakarus. Ugninis saulės rutulys jau beveik siekė vandens paviršių. Vėjas kedeno jiems plaukus. Oras buvo pakvipęs jūra ir visokiais prieskoniniais augalais. Ašima, šilko drabužiais, stovėjo tarp vyrų. Žydinčios lianos raitėsi aplink storą medžio kamieną su pilka sutrūkinėjusia žieve, o medžio šaknys, tarytum milžiniškos rankos, išlindusios iš žemės, tiesėsi tolyn ir dvišakais galiukais kabinosi į nelygų dirvožemio paviršių. Iš medžių vainikų į juos spoksojo smalsios beždžionės.

Žemiau šniokštė jūra. Baltos bangos putodamos ritosi per smėlį. Liepsnojantis saulėleidis visai jau užgeso, bet bangų mūšos ruožas vis dar kibirkščiavo visokiomis spalvomis — nuo šviesiai žalios ir skaisčiai melsvos iki tamsiai violetinės. Prie horizonto jūra atrodė juoda. Bangos, rodos, žibėjo iš vidaus.

Ilgai jie tylėdami žiūrėjo į vakarus. Pagaliau Markas Polas tarė:

— Palankiu vėju per keturis mėnesius nuburiuotume į Ormuzą.

— Du tūkstančiai penki šimtai mylių,— lyg pats sau pasakė Mafijas Polas. — Mes galėtume plaukti palei Indijos krantus.

Jų laivai stovėjo užtaky, pasiruošę išplaukti. Tarnai ir jūreiviai gabeno į juos karaliaus dovanas didžiajam chanui ir pirklių mantą. Kareiviai ardė stovyklą. Kitą dieną prieš saulėtekį buvo nutarta pakelti inkarus. Visi buvo pakilios nuotaikos.

— Vėjas traukia iš vakarų,— tarė Nikolas Polas.

— Galėtum pamanyti, kad mes sustojome Lido krante, — pridėjo Mafijas.

Viršum užtakio ėmė sukti ratus du milžiniški vanagai. Beždžionės ėmė šaižiai klykauti. Tankioje medžių lapijoje kažkas krebždėjo, šiugždėjo. Gergždė, krenkšėjo papūgos, o kiti paukščiai susijaudinę cypavo, krykštė.

Mafijas Polas pagrūmojo kumščiu:

— Nurimkit jūs ten, piktieji, nelabieji!

— Nejudėk, Ašima! — riktelėjo Markas Polas ir, sergėdamas ją, apglėbė rankomis.

Tarp medžio šaknų šliaužė gyvatė. Ji pakėlė galvą su smailia krame ir sustingusiu žvilgsniu pažvelgė į žmones. Bet nė vienas nesukrutėjo, ir gyvatė nuringavo į artimiausius krūmus. Ilgumo ji buvo kokių dešimt žingsnių, o storumo — kaip gero vyro šlaunis.

— Tigrinis smauglys! — pasakė Nikolas Polas. — Mums jis nieko nedarys.

— O Lido salose nėra nei gyvačių, nei beždžionių,— atsiduso Mafijas.

Ir vėl stojo tyla. Tik jūra vis šniokštė ir šniokštė.

Venecijiečiams kilo akiplėšiška mintis: o kad taip jie nebegrįžtų į Katajų? Iš čia Venecija arčiau, negu Katajus. Bet vėjas pūtė iš vakarų, ir imperatorius jų laukė.

Sekantį rytą, kai rytuose nuraudo dangus ir vėjas įtempė bures, jūreiviai užtraukė dainą. Iš jūrų iškilo ugnies skritulys, ir krante stovintiems čiabuviams atrodė, kad sparnuoti laivai plaukia tiesiai į saulę.