Nuostabios Marko Polo kelionės

SUSITIKIMAS SU KARAUNAIS

Kapitonas Matėjas, prisisegęs prie šono sunkų kalaviją, jojo vilkstinės gale. Kelias staigiai kilo į kalną. Palmių gojeliuose kaupėsi tvanka ir sklido į visas puses. Dangaus skliautas panėšėjo į didžiulį, saulės įkaitintą bronzinį varpą.

— Turi kada nors baigtis šita velniava! — murmėjo Matėjas, braukdamas nuo kaktos prakaitą.— Pakentėk, Džuljeta. Tuojau užkopsime į viršūnę ir pamatysime jūrą — tada iškart, pasidarys vėsiau.

Džuljeta kantriai klausėsi jo žodžių. Priekyje iš lėto stypino penkiolika kuprių. Ir pilki menkučiai asiliukai neskubėdami gūrino įkalnėn.

— Tu nežinai, kokia puiki šiuo metu Venecija. Nuo jūros pučia gaivus vėjelis. Ar tu matei kada nors miestą, kuris stovi stačiai ant vandens? Ne, tu negali to įsivaizduoti. Nekalbant jau apie rūmus ir tiltus…

Kapitonui Matėjui išdžiūvo burna, ir jis vos apvertė liežuvį, bet nesiliovė kalbėjęs, tarytum jam nuo to iš tikrųjų būtų lengviau.

— Tik įsivaizduok, aplinkui visur vanduo. Įkiši ranką, ir gaivi vėsa apima visą kūną, pasijunti kaip žuvelė, dar nenunešta į turgų.

Vilkstinė kėlė debesis geltonų ir pilkų dulkių, kurios gulė ant žolės ir lapų. Papūgos savo ryškiomis plunksnomis margino blunkančią nuo kaitros medžių žalumą. Tetervinai ir fazanai tupėjo stačiai ant kelio ir tik paskutinę akimirką, pajutę čia pat arklio kanopas, pakildavo į orą arba nustraksėdavo į krūmus. Kapitonas Matėjas atleido pavadį. Jo kumelė ėjo neskubėdama, nes jie nedaug tebuvo atsilikę nuo vilkstinės, dabar traukiančios per kalniečių kaimą. Abipus kelio stovėjo skurdžios pirkelės, suręstos iš datulių ir dengtos dideliais jų lapais. Už žemų molinių tvorų vešėjo gražūs sodai, kuriuose noko graikiški riešutai, citrinos, figos ir granatai.

Gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Kaimas popiečio kaitroje atrodė lyg išmiręs.

Markas jojo greta tėvo. Lieknas, stipraus sudėjimo jaunuolis tvirtai sėdėjo balne. Dabar jis jau buvo geras raitininkas ir nepraleisdavo progos pamėgdžioti vikrias džigitų išmones. Bet tokioje kaitroje, kaip šiandien, geriau buvo susilaikyti nuo bereikalingų judesių. Gindamasis nuo kaitrių saulės spindulių, Markas apmuturiavo galvą siaura balta skara. Jo veidas buvo smarkiai įdegęs. Niūrus ir nepatenkintas jis jojo lėta ir nuobodžia ristele.

Markui ant kaktos ir skruostų blizgėjo prakaito lašai, užtat jis atrodė keleriais metais vyresnis. Jis buvo panašus į išvargusį karį, pilną sukauptos energijos, kuri, pasirodžius priešui, gali nubusti ir atlikti neregėtus žygdarbius.

— O kurgi Matėjas?

Tėvo klausimas pažadino Marką iš užmiršties, ir jis apsidairė. Dėdė Mafijas buvo vienas. Hasan-bekas jojo iš paskos. Kelias darėsi siauresnis, vilkstinė artinosi prie kalno viršūnės.

— Matėjo nematyti. Aš suku atgal jo pasitikti.

— Tik nejok per toli. Jei nerasi Matėjo, pranešk džigitams.

— Gerai, tėve.

Markas iškart pažvalėjo, lyg būtų šaltu gėrimu atsigaivinęs, ir ryžtingai paspaudė arklį. Snūduriuodamas balne, pro šalį tyliai prajojo dėdė.

— Kurgi joj ate, gerbiamasis? — paklausė Marką Hasan-bekas, atidžiai žvalgydamasis po apylinkę.

— Kas jums darbo, — tyliai burbtelėjo Markas ir garsiai pridūrė: — Aš tuojau grįšiu.

— Neatsilikite toli nuo vilktinės! — šūktelėjo jam įkandin Hasan-bekas.

Markas apmaudžiai pliaukštelėjo botagu. Ko tasai Hasan-bekas taip rūpinasi juo? Užtenka jam tėvo ir dėdės pamokymų.

Pro šalį traukė varovų lydimi arkliai, mulai, asilai ir kupriai. Džigitai jojo padrikai šalia ištįsusios vilkstinės. Markas paklausė vieną iš jų, ar tas nematęs kapitono Matėjo. Džigitas tik patraukė pečiais. Jaunuolis sustojo, nebežinodamas, ką toliau daryti. Jį apniko spiečiai uodų ir musių, nuo kurių jis mėgino gintis, mostaguodamas botagu. Arklys neramiai trypčiojo vietoje. Markas spustelėjo jam šonus, kad nusiramintų.

Štai už posūkio dingo paskutiniai kupriai. Negi jis turėtų grįžti, nesuradęs Matėjo. Markas jau nebegirdėjo nei kanopų bildesio, nei varovų šūkavimų. Staiga įsiviešpatavo neįprasta tyla. Augalai čia skurdo, kepinami negailestingų saulės spindulių, gėlės vyto ir bluko, medžių kamienai stirksojo lyg suakmenėję. Tik įvairūs parazitai — mašalai, uodai, nuodingi vorai ir visokios gyvatės jautėsi gerai.

Bet kurgi dingo kapitonas Matėjas?

Vilkstinė buvo kalnuose, kur siautėjo plėšikai karaunai, — trys dienos kelio iki Ormuzo. Tėvas jam jau pasakojo apie tai. Markas garsiai pašaukė Matėją vardu, bet tvankus oras tarytum ryte prarijo jo balsą. Tada jis šuoliais leidosi atgal į kaimą. Markas nesitvėrė pykčiu, pamatęs Matėją stovintį prie šulinio, o šalia jo tris baltai apsirengusius vyrus įdegusiais veidais. Kaip tik tuo metu Matėjas, suvilgęs odiniame kibire skarą, šluostėsi kaktą ir paskui drėgnu skuduru perbraukė Džuljetai per nugarą.

Markui pyktis tuojau pat atlyžo.

— Paskubėkime, kapitone, — sušuko jis. — Vilkstinė jau ant kalno. Jei užgaišime, tai paskui ir nebepavysim!

— Gerai, kad atsiradai čia, Markai! — Matėjas vėl įmetė odinį kibirą į šulinį ir jį ištraukė, atidžiai stebėdamas savo įdubusiomis akimis kiekvieną stovinčių šalia jo vyrų judesį.— Ar negalėtum man pasakyti, kas per vieni šitie krankliai? Tik nelipk nuo arklio, Markai. Čia kažkas negerai… Ei tu, velnio išpera, kur kiši savo purvinus nagus! — su pikta šypsena šūktelėjo Matėjas vienam tamsiaodžiui, mėginusiam pačiupti Marko arklį už pavadžio. Kapitonas nutvėrė jį už rankos ir truktelėjo į save.

— Šitaip, drauguži! Verčiau skirkimės geruoju, o jei ne — bematant atsidursi šuliny. Markai, sėdėk ant arklio!

Matėjas žengė prie Džuljetos, nepaleisdamas ir perso, kuris Iš visų jėgų mėgino ištrūkti iš tvirtų stipruolio rankų, — net jam gyslos buvo iššokusios iš skausmo. Staiga kapitonas taip sviedė jį, kad tasai kūlvirsčias nuriedėjo keletą žingsnių.

Matėjas neišleido iš akių ir kitų dviejų, kurie stovėjo šalia ir nesiryžo nieko daryti, matydami tokį milžiną. Bet vos tik jis užšoko ant arklio, pasigirdo šaižus įsakmus balsas. Iš pirkių tuojau pasipylė ginkluoti vyrai ir, pašėlusiai klykdami, bėgo prie šulinio. Viena ietis prazvimbė pro Marką, vos nekliudžiusi peties, kita įsmigo Džuljetai į šlaunį. Kumelė atsistojo piestu ir šoko ant plėšikų. Iš žaizdos tryško kraujas. Staiga ji suklupo, ir Matėjas nusivertė į priekį, bet tuojau pat pašoko ir išsitraukė kardą.

„Karaunai“, — dingtelėjo Markui. Jis suskaitė devynis ar dešimt vyrų, be anų trijų, kurie nebuvo ginkluoti ir tuojau pat spruko į pirkią. Jaunuolis suvokė gresiantį pavojų ir instinktyviai prigludo prie arklio kaklo. Viena ietis pralėkė pro pat galvą. Jis staigiai pasuko arklį ir parbloškė ietininką, o kitą plėšiką patiesė kalavijo smūgiu. Markas įkaito besikaudamas, drabužiai lipo prie kūną ir plaukai buvo šlapi kaip po pirties. Arklys neramiai trypčiojo vietoje, pasirengęs sprukti iš kautynių lauko.

Iš pirkios išbėgo anie trys, dabar jau ginkluoti, ir skubėjo prie Matėjo, kurį buvo apsupę kiti plėšikai. Markui radosi proga pasprukti, nes plėšikai jau nebekreipė į jį dėmesio. Buvo aišku, kad jie Matėją greitai nugalės, nors tasai gynėsi savo didžiuliu kalaviju kaip patrakęs. Ar ne geriau būtų pašaukti džigitus? Marko galvoje šmėkščiojo įvairios mintys.

— Markai, bėk! — išgirdo jis Matėjo balsą.

Priešais jį gulėjo karauno mesta ietis. Į padangę kilo dulkių sūkuriai, žvangėjo ginklai, girdėjosi plėšikų šūkavimai ir sužeistųjų vaitojimas. Keturi karaunai buvo ar nukauti, ar sunkiai sužeisti.

— Dumk pagalbos, Markai! — sušvokštė Matėjas.

Toliau viskas vyko žaibo greitumu. Matėjui užmetė kilpą ant kaklo, patraukė ir parbloškė žemėn. Kalavijas iškrito jam iš rankų. Markas buvo bepuoląs plėšikus, bet penkios atkištos ietys užkirto jam kelią. Greit susivokęs, jis sukirto pentinais — arklys atsistojo piestu ir, pasisukęs ant užpakalinių kojų, kiek įkabindamas leidosi iš susirėmimo vietos.

Markui viena mintis tebuvo galvoje: kuo greičiausiai suteikti Matėjui pagalbą! Jis vis dar tebegirdėjo besiplūstančius plėšikus. Arklys kaip viesulas lėkė medžiais ir krūmokšniais apaugusiomis atšlaitėmis, o Markas vis ragino ir ragino jį pentinais. Kelias vingiavo į kalno viršūnę.

Greičiau į pagalbą Matėjui!

Markui skaudėjo galvą, spengė ausyse, kraujas tvinksėjo smilkiniuose, o širdis plakė nelyginant kūjis. Jį baisiai kankino troškulys, burna išdžiūvo, o saulė toliau negailestingai kepino. Abipus kelio, kuriam tarytum ir galo nesimatė, plytėjo arbūzų laukai.

Staiga Markui pasivaideno, kad jis girdi arklių kanopų dunksėjimą. Jis apsidairė, bet kelyje nieko nesimatė. Plėšikai jo nesivijo, matyt, bijojo vilkstinę lydinčių džigitų.

Jaunuolis dar stipriau įtempė pavadį ir suplakė arklį, versdamas jį sušuoliuoti iš paskutiniųjų. Šią akimirką jis prisiminė savo tėvą. Ką pasakytų Nikolas Polas dėl savavališkų sūnaus poelgių?

Staiga Markas pamatė priešais atrisnojančius du pabalnotus arklius be jojikų. Jis baisiai nustebo. Iš pradžių jis pagalvojo, kad arkliai bene bus pabėgę pietų poilsio metu. Tačiau šią mintį tuojau pat nuvijo, nes žinojo, kad džigitai juos be vargo būtų pagavę.

Kai arkliai pribėgo arčiau, Markas vieną iš jų pažino — tai buvo jo tėvo žirgas. Jaunuolį apėmė siaubas. Jis atleido pavadį, ir jo apsiputojęs arklys sustojo. Taip, nėra abejonės: tasai laukas bėris — tėvo ristūnas. Markas nušoko nuo arklio ir pašaukė eržilą. Išgirdęs pažįstamą balsą, žirgas atsargiai prisiartino.

Markas čiupo jį už pavadžio, bet tuojau pat vėl paleido. Juk reikia pirmiau sužinoti, kas atsitiko. Įkyrios mintys lindo jam į galvą; jis pririšo savo arklį prie medžio ir leidosi tolyn pėsčias.

„Juk tėvas ne vienas, su juo buvo dėdė Mafijas ir džigitai, — galvojo jis. — Pagaliau ir pirkliai buvo ginkluoti. Užpulti vilkstinę ne taip jau lengva.“

Markas jautėsi kaltas, kad paliko tėvą vieną, nepadėjo jam nelaimėje. Bet kodėl jis mano, kad vilkstinė buvo užpulta? Šit jis pamatys visus, ramiai besiilsinčius po palmėmis…

Markas paspartino žingsnį. Kelias ėjo plokštikalne ir toliau leidosi siauru taku žemyn. Jį apėmė vienatvės jausmas — aplinkui dunksojo tamsūs kalnai, o viršum jų plytėjo žydras dangus. Po kojomis — pilkai žalia stepių žolė, dygios usnys ir kažkokie sidabrinio pilkumo, stipriai kvepiantys augalai.

Nuo išdžiūvusios žemės, apaugusios skurdžia augmenija, karštas vėjas kėlė dulkių sūkurius. Markas pridengė ranka akis ir lygumos pakraštyje staiga pamatė greit besiartinantį raitelių būrį. Jis nežinojo, ar tie baltai apsirengę raiteliai jį pastebėjo, bet, šiaip ar taip, bėgti atgal prie savo arklio jau nebebuvo laiko. Jis krito ant žemės, nušliaužė pakrūmėmis kokią penkiasdešimt žingsnių nuo kelio ir ten susigūžė žolėje.

Po valandėlės Markas atsargiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo pro žoles į kelią. Dulkės graužė paraudusias, karščiuojančias jo akis, susivėlusių plaukų kuokštai dribo ant veido. Jis suskaitė dvylika ginkluotų raitelių, kurie nieku nesiskyrė nuo matytų kaime plėšikų. Kaip ir anie, jie buvo apsiginklavę ietimis, ant nugarų kabojo lankai, bet jų strėlinės buvo tuščios.

Markui ėmė smarkiau plakti širdis. Atrodė, kad raiteliai joja tiesiai į jį. Jis išsitraukė iš makščių kalaviją ir pasidėjo šalia savęs, o kairiąja ranka suspaudė durklą. Jokios baimės jisai nejautė. Vis vien jokios vilties — jų neišvengsi, neišsigelbėsi. Jei plėšikai jį suras, jam grėsė mirtis.

Štai tau ir nuotykis! Ar taip jis vaizdavosi jį ten, Venecijoj, ilgesingai žiūrėdamas į išplaukiančius laivus ir niekindamas saulėje švytinčios lagūnos grožį? Ar taip jis atrodė jam, kai vilkstinė rūškanomis dienomis klampojo išmirkusiais nuo lietaus keliais?

Ne, Markas svajojo apie kitokius nuotykius! Štai jis kaunasi su plėšikais ir vergų pirkliais, jis išlaisvina gražuolę čigonaitę ir tampa visų pripažintu dienos didvyriu! Ir už savo žygdarbį susilaukia pelnyto atlyginimo — jis apiberiamas auksu ir sidabru ir priedo gauna dar žavią mergaitę!

Ir šit dabar jis guli karšto vėjo gairinamose dulkėse, negailestingai kepinamas saulės, tarp keistų, gaižų kvapą skleidžiančių krūmokšnių…

Ir fazanas ryškiomis sidabrinėmis plunksnomis prabėga pro šalį.

Ir balti raiteliai vis artėja — Markas jau mato tamsius, karingus jų veidus.

Ir širdis jam beveik paliovė plakusi.

Ir laikas jam tarsi sustojo.

Ruošdamasis žūtbūtinei kovai, Markas įsmeigė durklą į žemę; šalia gulėjo kalavijas. Įtempęs visas jėgas, jis pasirengė šuoliui.

Raitelių ietys buvo kraujuotos, drabužiai apdraskyti. Jie prajojo pro šalį, ir dabar Markas pamatė būrio vidury du prie arklių pririštus belaisvius. Vienas iš jų buvo Hasan-bekas. Jis gulėjo be sąmonės ant arklio nugaros; jo rūbai buvo aptekę krauju.

„Yra tokių atsiskyrėlių. Nelengvas jų gyvenimas!“ — taip kalbėjo Mafijas Polas Bagdade.

O dabar Hasan-bekas gulėjo sunkiai sužeistas ant arklio.

Kas gi atsitiko? Šis klausimas kankino Marką.

Kitas belaisvis buvo džigitas.

Markas pakilo, priklaupė. Raitelių jau nesimatė. Netrukus jie išvys du klaidžiojančius arklius ir Marko žirgą, pririštą prie medžio. Jis pasiėmė savo ginklus ir patraukė toliau nuo kelio. Laukinės vynuogės pynėsi po kojomis, erškėčių dygliai draskė drabužius.

Lygumos pakrašty kilo dulkių debesys. Markas išgirdo graudų gyvulių bliovimą ir šūkavimus. Pasislėpęs už krūmo, jis netrukus pamatė savo vilkstinės kuprius, mulus, arklius ir asilus, kuriuos varė raiteliai baltais apdarais, plūsdamiesi ir pliaukšėdami botagais. Pakrikusius gyvulius sunku buvo išlaikyti krūvoje. Du kupriai ištrūko ir pasuko iš kelio. Markui vėl kilo pavojus, kad jį gali pamatyti. Bet dabar jis buvo pakankamai toli ir išdrįso susilenkęs nubėgti prie pasvirusio medžio.

Pridengęs ranka akis, jis laukė, kol raiteliai su visa kaimene prajos pro šalį. Daugiau belaisvių Markas nepastebėjo. Kas gi atsitiko su keliavusiais vilkstinėje žmonėmis? Kur jo tėvas? Kur dėdė Mafijas? Nejaugi juos nužudė plėšikai?

Kas galėtų pasakyti!

Ne, tai nebuvo tie nuotykiai, apie kuriuos svajojo Markas. Tokie nuotykiai sugalvojami prie šiltos krosnies, linksmai spragsint ir liepsnojant malkoms židinyje.

Marką kankino troškulys.

Už aukštos uolos čiurleno kalnų upokšnis. Jo vanduo sunkėsi grioviais ir grioveliais, drėkindamas gelsvai rudą dirvą. Toliau upelis srauniai tekėjo per derlingą slėnį, kur vešliai augo vaismedžiai ir datulės. Žaliuojančioje pievoje ganėsi arklių, avių ir asilų kaimenės. Nedidelis miškelis slėpė karaunų pirkias nuo pašalinių žvilgsnių.

Artėjo vakaras. Karaunų vadeiva, kresnas apkūnus vyras, apžiūrinėjo grobį: šilkinius audinius, kilimus, maišus su kviečiais ir ryžiais, medvilnės ryšulius, kailius ir įvairias kitas gėrybes. Jo pilname plačių skruostų veide su juodais ūsais atsispindėjo gobšumas ir pasitenkinimas. Karaunai tylėdami laukė laimikio dalybų. Tik vaikai, nesitverdami džiaugsmu, tyliai reiškė savo susižavėjimą.

Saulė nusileido už miško, ir kalnai apsigaubė lengvučiu įvairiaspalviu šydu. Nukautieji gulėjo pašarvoti savo pirkiose, o šalia, parietusios kojas, sėdėjo jų žmonos, pratisai raudodamos.

Pastatytas prie belaisvių sargas keikė savo likimą — štai jis turi eiti sargybą, kai kiti dalijasi grobį.

— Ei tu, šakale, ar nenurimsi pagaliau! — piktai suriko jis.

Sargybinis įkišo pro medines grotas į duobę savo ietį, mėgindamas nuraminti dūkstantį belaisvį. Bet nuo staigaus truktelėjimo jis išsitiesė ant grotų ir, atsimušęs galva į grandinę su kabančia ant jos spyna, valandėlę gulėjo be žado.

Belaisvis stovėjo duobėje, laikydamas kruvinoj rankoj ietį, kurią jis išplėšė sargui iš rankų, pačiupęs ją už smaigalio.

— Na, palauk tu man, juodsnuki velnio išpera! — šaukė Matėjas, sukandęs dantis iš skausmo. — Tuojau aš pakutensiu tave šita pačia ietimi!

Praslinko nemaža laiko, kol ankštoje, į viršų siaurėjančioje duobėje Matėjas apsuko ietį smaigaliu aukštyn. Jis pastatė ją ant delno ir sviedė į viršų, bet pasiekė tik grotas. Sargybinis pašoko ir svirduliuodamas pasitraukė iš tos vietos. Jis išgirdo pergalingą belaisvio juoką.

Kapitonas Matėjas atsisėdo duobės kampe ir, atsiplėšęs kraštą marškinių, apsirišo žaizdą. Dabar jis turėjo ginklą ir prisiekė kaip gyvas neišleisti jo iš rankų.

Kai sargybinis atsipeikėjo, jis ne juokais išsigando. Juk tasai pašėlęs milžinas, ir be ginklo pavojingas kaip tigras, atėmė iš jo ietį. Jis įsivaizdavo, kaip visi šaipysis iš jo neapdairumo ir su kokia panieka žiūrės į jį vadas. Išplūstas ir paniekintas, jis, ko gero, pats atsidurs duobėje.

Nevykėlis sargas prišliaužė keturpėsčias prie grotų ir pamėgino atsargiai žvilgtelėti į duobę. Bet vos tik viršuj pasirodė jo plaukai, belaisvis vėl sviedė ietį, priversdamas sargą atšokti atgal. Vargšui nieko kito nebeliko, kaip tik prašyti kalinį, kad tasai geruoju grąžintų jam ietį. Už tai sargas žadėjo jam ir kumyso, ir kvietinių skrylių, ir avienos.

Nors Matėjas nesuprato nė žodžio, bet suvokė, kad sargybinis jam kažką žada. Vadinasi, tas ginklas jam tikrai padėjo. Jis užmiršo savo gėdingą padėtį, kad lyg sugautas šuo turi tūnoti dvokiančiame urve. „Dabar gerai apsigalvok, Matėjau, ir nežiopsok, — kalbėjo jis pats sau, — kitaip žūsi čia per nieką.“ Ir kapitonas su nerimu prisiminė Marką, kuris dėl jo kaltės pateko į pavojų.

— Na, eikš čionai, drauguži! — šūktelėjo jis ramiai. — Pasikalbėsime.

Virš grotų iš lėto palinko juodas sargybinio veidas išgąsčio kupinomis akimis.

— Eikš arčiau, šunsnuki, nebijok, nieko aš tau nedarysiu, — švelniu balsu kalbėjo Matėjas. — Nagi atnešk man ką nors užkąsti ir šalto gėrimo. Tik paskubėk! Šitokią štai krūvą valgio, supranti? Tada aš grąžinsiu tau ietį, ir tu galėsi ramiausiai mane pasmeigti. Štai tavo ietis, pasižiūrėk! O dabar dumk, drauguži!

Sargybinis apsidairė. Pamažu artėjo sutemos. Jo bendrininkai tebebuvo užimti grobio dalybomis. Jis keletą kartų linktelėjo galvą ir mostais paaiškino Matėjui, kad viską suprato ir patenkins jo prašymą.

Vos tik sargybinis nuėjo, Matėjas ėmėsi darbo. Nulaužęs ieties smaigalį, jis ėmė rausti kietoje duobės sienoje pakopas. Urve jau buvo visiškai tamsu. Danguje pasirodė pirmosios žvaigždės.

Staiga Matėjas išgirdo duslius garsus, tarytum kas aimanuotų čia pat žemėje. Jis paliovė kasęs ir įsiklausė. Dabar jis išgirdo silpną balsą, tyliai šaukiantį jį vardu. Matėjas buvo ne iš bailiųjų, bet šis vaiduokliškas balsas jį truputį išgąsdino. Negi tai būtų koks numirėlis, šaukiąs jį iš kapo?

Jo kalėjimas buvo kaimo pakrašty. Visi dienos garsai nuščiuvo — nebebuvo girdėti nei šunų lojimo, nei paukščių plazdenimo krūmuose. Nutilo ir moterų raudos.

— Kas čia mane šaukia? — paklausė Matėjas, ir jo skardus balsas nuslopo gilioje duobėje. Įsiklausęs jis vėl išgirdo savo vardą ir lengviau atsiduso, kai jo ausį pasiekė persiški žodžiai. Dabar jis prisiminė, kad karaunų kalėjimo aikštelėje buvo keturios duobės. Vadinas, kažkur šalia turi būti kitas belaisvis.

— Kas jūs? — šūktelėjo Matėjas. — Pasakykite savo vardą.

— Hasan-bekas.

— Pakentėkite, Hasan-bekai. Aš pamėginsiu išsikrapštyti iš šito urvo. Gal paskui galėsiu ir jums padėti.

Ir Matėjas negaišdamas vėl ėmėsi darbo. Dabar kalboms nebuvo laiko. Hasari-beko atsiradimas patvirtino jo spėliojimus, kad vilkstinę užpuolė plėšikai. Bet kurgi visi kiti? Kas nusitiko Nikolui ir Mafijui Polams? Kur Markas?

Matėjas pamėgino ropštis į viršų išraustomis pakopomis, smeigdamas giliai į žemę ieties nuolaužą. Deja, netrukus jis pamatė, kad visas jo darbas nuėjo perniek. Palypėjęs keletą pėdų, jis neteko pusiausvyros ir turėjo nušokti žemėn. Matėjas įsitikino, kad pasiekti grotas aukštyn siaurėjančia siena neįmanoma ir kad jis gyvas palaidotas šiame urve. Beliko vienintelis malonumas— palaikyti ryšį su Hasan-beku. Bet kadangi jis nemokėjo nė vieno žodžio persiškai, o anas itališkai, tai ir susižinoti nebuvo įmanoma. Nusiminęs ir netekęs vilties, Matėjas atsisėdo ant žemės. Tvankus karštis kiek atslūgo, bet jis taip sušilo bekasdamas, kad buvo visas šlapias nuo prakaito. Sužeistą ranką labai sopėjo. Jį kankino alkis ir troškulys.

Staiga Matėjas pašoko, pamatęs virš duobės klastingą sargybinio veidą. Kažką šnibždėdamas, jis numetė pro grotas keletą kvietinių sklindžių. Matėjas greitai nuvalė nuo jų žemes ir pradėjo valgyti, bet burna taip buvo išdžiūvusi, kad jis negalėjo nuryti kąsnio.

Sargybinis pareikalavo grąžinti ietį.

Matėjui bematant dingo niūri nuotaika, ir jis pagyvėjo. Jam šovė į galvą mintis… Kai tik sargas pakels grotas ir čiups ieties kotą, jis…

— Na, pakelk grotas, mano mielas krankly, — meilingai pasakė Matėjas, kone dainuodamas, — ir duok man atsigerti. Matėjas labai ištroškęs, supranti?.. Tu nori atsiimti savo ietį? Tuojau pat, mielasis. Duokš man pirmiau ąsotį, aš atsigersiu, o tada tu gausi ietį. Štai ji! Kokia puiki ietis! Tiesa, be antgalio, bet tai juk nesvarbu? Aš tau paduosiu ją patogiai, kad galėtum gerai nutverti už koto. O dabar atidaryk dureles!

Matėjas lydėjo savo žodžius raiškingais rankų judesiais.

Grobio dalybos, rodos, baigėsi: buvo girdėti besiskirstančių karaunų balsai ir žingsniai. Sargybinis greitai atrakino spyną ir, nuėmęs grandinę, pakėlė grotas. Paskui nuleido su virve ąsotį ir vėl pareikalavo savo ieties.

Matėjas godžiai gėrė šaltą pieną, nepaisydamas susijaudinusio sargo sapaliojimų. Jis vienu mauku ištuštino pusę ąsočio, tarytum niekad nebūtų ragavęs tokio skanaus gėrimo.

— Tu stačiai angelas, mano išdykėli! — murmeno Matėjas. — O dabar trauk ąsotį į viršų ir tuojau pat nuleisk jį į gretimą duobę Hasan-bekui. Tada aš tau atiduosiu ietį.

Sargas suprato, ko nori belaisvis, ir jam nieko kito nebeliko, kaip įvykdyti to velnio reikalavimus. Jam terūpėjo kuo greičiau atgauti savo ginklą. O vėliau jis žiauriai atsikeršys už viską.

Matėjo ausį pasiekė vos vos girdimas Hasan-beko balsas, o paskui jis aiškiai išgirdo, kaip užsitrenkė gretimos duobės grotos. Sargas grįžo atgal ir pasilenkęs čiupo už jam paslaugiai iškeltos ieties. Bet vos tik tas įsikibo, Matėjas stipriai patraukė, ir sargas įsivertė į duobę.

— Na, balandėli, šit mes tave ir sučiupome! — Jis nutvėrė mirtinai išsigandusį sargą už krūtinės ir taip skėlė į ausį, kad tasai atsimušė pakaušiu į sieną.

— Gavai už tai, kad norėjai pakutenti mane savo ietimi. O dabar, jei nori likti gyvas, stovėk ramiai, kad aš galėčiau užlipti tau ant pečių. Štai šitaip, supratai? Ir kad man nė krust!

Matėjas užsirioglino sargui ant nugaros, bet krašto nepasiekė — duobė buvo per gili. Nusivylęs jis nušoko žemyn.

Dabar jis sėdėjo šiame ankštame urve kartu su sargu. Pabėgti buvo neįmanoma.

Markas nusėlino paskui plėšikus iki žmonių palikto kaimo, per kurį turėjo žygiuoti karavanas. Pasislėpęs krūmuose, jis stebėjo, kaip karaunai nusivarė kuprius, mulus ir asilus į kainus kažkokiu slaptu takeliu. Dar jis matė, kaip būrys vyrų, išsirinkęs geriausius vilkstinės arklius, nujojo iš paskos su dviejų belaisviais. Džigitui jie buvo užrišę akis, o Hasan-bekas gulėjo ant arklio be sąmonės. Markas palaukė, kol visi raiteliai paliko kaimą, ir pasigavo vieną iš paliktų arklių. Jis nusivedė jį prie šulinio, pagirdė ir pats sriūbtelėjo drungno, kartoko vandens, paskiau kyštelėjo nosį į vieną kitą pirkią, ieškodamas ko nors pavalgyti, Karaunai daug ką paliko apiplėštame kaime, tad jis ir pats numaldė alkį ir dar arklį pašėrė.

Kur dingo Matėjas? Markas nežinojo, nė ką begalvoti. Jis būkštavo, kad jį galėjo nužudyti plėšikai.

Viršum žemės virpuliavo įkaitęs oras. Padangėse sklandė keturios erelių poros. Keistai atrodė ši popiečio tyla po viso to, kas čia neseniai įvyko. Markui reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ar sekti plėšikus ir išaiškinti slaptą jų buveinę, ar ieškoti vilkstinės pėdsakų.

O, kad nebūtų jis sutikęs tėvo ristūno!

Antra vertus, į plėšikų rankas pateko mulai su popiežiaus dovanomis didžiajam chanui ir visa Polų manta. Jei Markas nenuseks paskui juos į kalnus, tai vėliau vargu ar pavyks išaiškinti jų slaptavietę.

O kapitonas Matėjas? O sužeistas Hasan-bekas?

Ir Markas su skaudama širdimi nusprendė toliau sekti karaunus. Plėšikų pėdsakai nuvedė jį stačiais vingiuotais takais per uolėtus, tarpeklių išraižytus kalnus ir nykias tarpukalnes į sraunaus upelio slėnį. Reikėjo tik stebėtis, kaip greitai plėšikai žygiavo tokiais keliais, varydamiesi ištisą pagrobtų gyvulių kaimenę. Ir nors Markas tuojau pat išskubėjo paskui, jam nepavyko jų pasivyti. Jodamas išilgai upės, jis pagaliau aptiko brastą, kur plėšikai perėjo į kitą krantą. Dabar jau buvo nesunku nusekti iki pievos, kur ganėsi gyvuliai, ir toliau iki karaunų gyvenvietės.

Kol plėšikai krovė nuo arklių ir mulų savo grobį, Markas spėjo apsidairyti po apylinkę. Jis užkopė į krūmais apaugusį šlaitą, nuo kurio buvo galima saugiau stebėti viską, kas dedasi kaime. Pašlaitėj, už kokio šimto žingsnių, buvo išraustos duobės belaisviams laikyti, o ties jomis vaikščiojo sargybinis su ietimi.

Ir štai Markas mato, kaip sargybinis įkiša ietį pro grotas, o paskui staiga krenta lyg žaibo nutrenktas ir sunkiai atsikelia, bet… ginklo rankoje jau nebeturi. Markas užmiršo nuovargį ir kankinusias jį niūrias mintis. Jis negalėjo prieiti prie duobės, bet buvo tikras, kad ten Matėjas — tik jis sugebėtų iškirsti tokį pokštą!

Nekantriai laukė Markas vakaro. Pamatęs, kaip Matėjas įtraukė į duobę sargybinį, jis garsiai nusijuokė. Karaunai, pasidaliję grobį, išsiskirstė po savo pirkias, sunkiais ryšuliais nešini. Sutemus Markas atsargiai nušliaužė šlaitu žemyn ir prisėlino prie duobės.

— Matėjau, čia aš, Markas. Ar jūs girdite mane? — sušnibždėjo jis.

— O kad tave šimtas! — sušuko Matėjas.

— Luktelkit, aš tuojau numesiu jums virvę.

Markas pririšo prie grotų virvę, kuria sargas buvo nuleidęs ąsotį, ir numetė kitą jos galą į duobę.

Matėjas taip tvojo sargui, kad tas ilgam neteko sąmonės, ir išlipo iš urvo.

— Sūnau mano… kaip tu visa tai padarei? — tyliai pratarė Matėjas, spausdamas Marką savo glėbyje. — O dabar eime. Mes turime išlaisvinti Hasan-beką. Raktą aš turiu — ištraukiau sargui iš kišenės.

Jie įsiklausė. Aplinkui viešpatavo tyla. Plėšikai dar buvo užsiėmę savo grobiu. Matėjas atrakino spyną ir pakėlė grotas.

— Hasan-bekai! — šūktelėjo Markas į tamsą.— Čiupkite virvę!

Atsakymo nebuvo.

— Mes atėjome jūsų išlaisvinti… Hasan-bekai!

— Bene bus netekęs sąmonės! — dingtelėjo Matėjui. Nujausdamas kažką negera, jis nusileido virve į duobę ir po valandėlės vėl išlipo.

— Deja, mes jau nebegalime jam padėti… Hasan-bekas mirė… Eime, Markai, negalima ilgiau gaišti!

…Jis turėjo niūrias, fanatiškas asasino akis. Žmonės nepasitikėjo juo, nes jis buvo užsidaręs ir vienišas. O štai dabar jis žuvo kovoje su plėšikais.

Tamsa pavertė medžius milžinais, o krūmus tykojančiais šalikelėse vaiduokliais. Nakties priedangoje slankiojo žvėrys. Žolėje sušlamėjo gyvatė ir nuvinguriavo į brūzgyną. Staugė šakalai, kažkur netoliese riaumojo liūtas. Giedrame danguje mirgėjo žvaigždės.

Matėją ir Marką gaubė gūdi naktis.

Praslinkus dviem dienoms po užpuolimo, Nikolas ir Mafijas Polai šuoliavo dulkėtais keliais nuožulnia įkalne. Juos lydėjo dvi šimtinės totorių karių ir penkiasdešimt džigitų. Priešais juos nuo karščio virpančioje tolumoje dunksojo tamsūs kalnai. Užpakalyje plytėjo mėlyna jūra, kurios vėsus alsavimas gaivino skubančius keleivius. Ormuzo slėnyje brendo javai. Šiltas jūros vėjas glostė gelstančias kviečių ir miežių varpas.

Nikolo Polo veidas atrodė pilkas ir suvargęs. Jis visas buvo kažkoks nustėręs. Niūrios mintys be paliovos lindo į galvą, nė valandėlės neduodamos ramybės. „Tai aš kaltas, jei jis bus žuvęs… Jokime greičiau, greičiau!.. Ak, ir kodėl aš nepalikau jo Venecijoj!.. Negaiškime nė minutės! Greičiau!.. Aš, aš esu kaltas!..“

Gauruoti totorių arkliūkščiai lėkė kiek kojos įkabina. Raiteliai savo darniais judesiais tartum suaugo su arkliais, kurie buvo neatskiriami nuo jų kaip strėlė ir lankas, kaip butelys ir vanduo, kaip maišelis ir maistas. Jie buvo pratę porą dienų nenulipti nuo arklių, net miegodavo balne, jiems besiganant.

Salia Nikolo Polo jojo jo brolis Mafijas, stengdamasis nuslėpti savo nerimą. Tylėjimas jį kankino.

— Gerai, kad mes bent savo dukatus iškeitėme į turkius, — prabilo jis.

— Nelaimės mane persekioja. Kampas nepalikau Marko Venecijoj!

— Nekalbėk niekų, Nikolai! — karštai atkirto Mafijas. — Aš esu tikras, kad berniokas gyvas. Juk plėšikai norės gauti už jį išpirką.

Tik dabar Nikolas atsigodė iš sustingimo.

— Jis pats puolė tiems plėšikams į nagus! Nelabasis traukė jį ieškoti to prakeikto Matėjo!

Apie vidurdienį jie sustojo trumpo poilsio. Vilkstinių kelias vingiavo aukštyn į kalnus. Kelyje pasitaikydavo upokšnių ir didesnių upelių, kur galėdavo išsimaudyti ir atsigaivinti šaltame vandeny. Vakare jiems dar buvo likęs vienos dienos kelias iki užpuolimo vietos. Nikolas Polas pasiūlė totorių vadui tęsti kelionę naktį.

Užkūrė laužus. Blėsčiojanti jų ugnis baidė nuo stovyklos žvėris, o dūmai — įkyrius vabzdžius. Kol arkliai ganėsi, raiteliai užkando ir sugulė ant savo kailių arba veltinių nusnūsti. Po dviejų valandų sargybiniai juos pažadino.

Naktį šiek tiek atvėso, ir dabar jie jojo daug greičiau, negu nepakenčiamoje dienos kaitroje. Nikolas ir Mafijas Polai snūduriavo balnuose. Nuobodi nakties tyla, monotoniški medžių, krūmų ir kalnų šešėliai, arklių kanopų dunksėjimas ir kamanų žvangčiojimas juos migdė. Broliai jojo būrio priekyje už pirmosios totorių voros. Staiga priekiniai raiteliai sustojo. Nakties tyloje pasigirdo įspėjamieji šūkiai. Būrys pasiruošė kovai.

Broliai Polai išgirdo griausmingą bosą:

— Apakote, ar ką, po velnių! Negi nematot, kad mes ne plėšikai?

O paskui skardų jaunuolišką balsą:

— Kur jūsų vadas? Mūsų vilkstinę užpuolė karaunai.

Nikolas Polas paspaudė arklį ir, Mafijo lydimas, nušuoliavo į priekį. Jam vis dar vaidenosi, kad iš jo šaiposi naktinės šmėklos.

— Markas! — sušuko jis dusdamas. — Juk tai mano sūnus! Argi nematote?

Totoriai pasitraukė į šalį. Nikolas Polas nušoko nuo arklio ir apkabino Marką.

— Kaipgi čia atsiradai, sūnau? — sušnibždėjo jis, staiga pagyvėjęs. Jis paleido Marką iš savo glėbio ir griežtai tarė: — Juk čia yra ir dėdė Mafijas. Jis taip pat susirūpinęs tavo likimu. Pasisveikink su juo!

Nikolas Polas pavėdėjo savo arklį į šalį. Jo ranka mėšlungiškai spaudė pavadį. Sukandęs dantis, jis mėgino bent kiek susitvardyti.

— Na, šit mes ir vėl drauge, dėde, — pasakė Markas kimiu balsu. Jis suprato tėvo jaudinimąsi, nes ir jį patį šią akimirką apėmė toks neapsakomas džiaugsmas ir drauge liūdesys, kad jo akys prisipildė ašarų.

Kol Mafijas kalbėjosi su savo sūnėnu, Nikolas Polas priėjo prie Matėjo.

— Aš jums be galo dėkingas, Matėjau, iš visos širdies dėkoju! Jūs išgelbėjote Markui gyvybę.

Matėjas sumišęs papurtė galvą.

— Jūs klystate, Polai. Atvirkščiai, Markas ištraukė mane iš dvokiančios duobės. Aš to niekuomet nepamiršiu. Prisiekiu jums, Nikolai, niekados nepamiršiu!

Nikolas Polas nepatikliai žiūrėjo į Matėją. Tuo tarpu totoriai ėmė nerimauti — jie norėjo greičiau sužinoti, kur slapstosi plėšikai. Ormuzo kunigaikštis, užsirūstinęs dėl vilkstinės užpuolimo, įsakė šimtinių vadams ir penkiasdešimčiai džigitų žūt būt sunaikinti plėšikų lizdą. Akiplėšiški karaunų užpuolimai rimtai trukdė prekybą tarp Bagdado ir Ormuzo.

Totoriai nusprendė sustoti artimiausiame slėnyje ir ten išklausyti Marko ir Matėjo pasakojimo. Netrukus suliepsnojo laužai, ir Markas apsakė savo ir Matėjo nuotykius.

Išgirdęs apie Hasan-beko mirtį, Nikolas Polas nuleido akis.

— Mes neteisingai jį kaltinome, — tarė jis, — Hasan-bekas buvo narsus vyras! Sužeistas ir parblokštas ant žemės, jis vis dar priešinosi plėšikams. Tada žuvo penki prekijai, karavanbašis ir dešimt džigitų.

— Aš mačiau jūsų ristūną, tėve. Jis bėgo į mane vienas, be raitelio…

— Tavo tėvas per susirėmimą nukrito nuo arklio, — paaiškino Mafijas. — Jis nukovė vieną plėšiką ir paspruko svetimu arkliu. Mes lėkėme dieną ir naktį, ieškodami pagalbos.

— Taigi matai, Nikolai, — kalbėjo jis, kreipdamasis į brolį.— Negi mes galėjome vieni vytis karaunus.

— O Markas taip padarė,— pasididžiuodamas atkirto jam Nikolas.

— Kai aš pagalvoju apie tai, mane šiurpas nukrečia, — pasakė Mafijas.

Staiga Markas prisiminė naktinį pokalbį su Hadži-Muhamedu ir Hasan-beku.

— O Hadži-Muhamedas gyvas? — paklausė jis.

— Kaipgi, gyvas. Jis su nekantrumu lauks mūsų Ormuze.

Prie laužo sėdėjo šešetas vyrų. Blėsčiojanti liepsna šokinėjo virš žemės, atsispindėdama siaurose totorių šimtininkų akyse; rausvi jos atšvaitai nušviesdavo veidus, paskui vėl viską apgaubdavo tamsa.

Marką išvargino įtemptas nakties žygis — akys merkėsi, galva sviro žemyn. Nikolas atnešė antklodę ir užklojo sūnų. Ir Matėjas vos laikėsi ant kojų.

— Bene geriausia bus pailsėti iki ryto, — pasakė Mafijas totoriams.

Netrukus visi kietai sumigo. Tik sargybinių laužai tebedegė. Budėtojai vaikščiojo aplink stovyklą, saugodami miegančius.

Tarsi viesulas užklupo kitos dienos vakarą totoriai ir džigitai karaunų buveinę. Visi, kurie mėgino priešintis, buvo nugalabyti. Likusieji buvo suvaryti į vidurį kaimo ir turėjo sunešti iš pirkių visus apiplėštos vilkstinės daiktus. Paskui visus belaisvius supančiojo ir pririšo prie arklių.

Tuo tarpu venecijiečiai ištraukė iš duobės mirusio Hasan-beko kūną.

Jį palaidojo sode, tarp dviejų aukštų medžių, ir kapą apdėjo sunkiais akmenimis apsaugai nuo plėšriųjų žvėrių.

„Čia ilsisi Hasan-bekas. Niekas jo nepažinojo ir niekas nemylėjo. Jo dievas nebuvo mūsų dievas. Bet jis buvo narsus vyras.

Ilsėkis ramybėje, Hasan-bekai.“