Nuostabios Marko Polo kelionės

DŽUN-NAIMAN-SIUMĖ

Chanas Chubilajus, viešpačių viešpats, kurultajaus — didžiosios mongolų kunigaikščių tarybos — išrinktas visų nukariautų tautų valdovas, didžiulės Katajaus valstybės imperatorius, sėdėjo vidury salės savo soste, veidu į pietus. Išorinės durys buvo plačiai atlapotos, ir keturi šviesos pluoštai krito į centrinę salę, kurios skliautus rėmė aukštos marmurinės kolonos. Prie kiekvienų durų stovėjo po du augalotus sargybinius, kurie stebėjo, kad niekas iš įeinančių nepaliestų slenksčio, nes tai buvo laikoma blogu ženklu. Per audiencijas pas imperatorių rūmininkai dėl šio papročio iš anksto įspėdavo svetimų šalių pasiuntinius ir pirklius.

Jei vis dėlto kas nors paliesdavo aukštą slenkstį, prasižengėlį tuojau pat čiupdavo sargybiniai ir nutraukdavo viršutinius apdarus, kuriuos išsipirkti tekdavo už didelius pinigus. O žemesnio luomo žmogus už tokį nusikaltimą gaudavo lazdų.

Džun-Naiman-Siumė — šimto aštuonių šventyklų miestas, kaip jį vadino mongolai, arba Šandu[30], stovėjo kalvotoje vietovėje.

Vasaros saulės nutvieksti driekėsi namai ir sodai, prigludę prie šlaitų arba išmėtyti slėnyje tarsi šachmatų lentos laukeliai. Ant žaliuojančių kalvų, aukštų medžių ūksmėje, stovėjo šventyklos ir paviljonai, kurių lenktus stogus puošė drakonai ir kitų keistų būtybių statulėlės. Plačios centrinės gatvės jungė miesto vartus vienus su kitais. Į Šandu suvažiavo amatininkai iš įvairiausių šalių: popieriaus gamintojai iš Samarkando, šilko audėjai iš pietinių Katajaus provincijų, auksakaliai iš Bucharos, Bagdado ir Syso, virvininkai iš Balcho ir Kermano, ginklakaliai iš Jezdo, kailininkai iš Novgorodo… Birželio, liepos ir rugpiūčio mėnesį, kai didysis chanas vasarodavo savo buveinėje, į Šandu suplaukdavo daug pirklių, mokslininkų, nuotykių ieškotojų, vienuolių, komediantų ir fokusininkų, šamanų, astrologų ir kitokių burtininkų.

Imperatoriaus rūmai buvo pastatyti iš marmuro ir kitų brangių medžiagų. Visus, kam teko laimė juos matyti, jie stebino savo didingumu ir nuostabia architektūra. Vienas rūmų fasadas su puikiais portalais ir ornamentais buvo atkreiptas į miesto centrą, o kitas — ne mažiau prašmatnus — į miesto sieną.

Rūmai stovėjo vidury parko, aptverto mūrine šešiolikos mylių ilgio siena. Žaliose vejose ganėsi dešimt tūkstančių baltų kaip sniegas eržilų ir kumelių iš imperatoriaus žirgynų. Kas išdrįsdavo juos pabaidyti, būdavo baudžiamas kaip didžiausias nusikaltėlis. Tų kumelių pieną galėjo gerti tik Čingischano palikuonys ir vienos šeimos nariai, didžiojo chano akivaizdoje parodę nepaprastą narsą. Rūmų astrologai, gerai išmanantys juodosios magijos paslaptis, kartą per metus, rugpiūčio dvidešimt aštuntąją, dalyvaujant imperatoriui, atlikdavo pieno aukojimo apeigas, kad dievai ir dvasios maloningai globotų žmones, gyvulius ir paukščius, javus ir kitas žemės teikiamas gėrybes.

Imperatoriaus parke žaliavo vešlios, gausiai drėkinamos pievos, kuriose laisvai bėgiojo prijaukinti elniai, stirnos, danieliai ir tik nustatytomis valandomis rinkdavosi prie ėdžių. Narvuose tupėjo daugiau kaip du šimtai medžioklinių sakalų, kurių pasižiūrėti bent kartą per savaitę ateidavo pats didysis chanas. Parke buvo laikomi leopardai ir kiti apmokyti medžioklės žvėrys.

Vidury parko tarp medžių, chano Chubilajaus įsakymu, buvo įrengtas naujas pasilinksminimų paviljonas, kuris stovėjo ant paauksuotų ir dažytų kolonų. Aplink kiekvieną koloną raitėsi sparnuoti drakonai, taip pat paauksuoti. Drakonų galvos laikė paauksinto bambukinio stogo užlaidus, o išskėsti jų nagai rėmėsi į žemę. Nuo stiprių vėjų pastatas buvo sutvirtintas dviem šimtais storų šilkinių virvių. Paviljonas buvo pastatytas taip meistriškai, kad lengvai galėjo būti išardytas ir dalimis perkeltas į kitą vietą.

Chanas Chubilajus, tų visų turtų valdovas, sėdėjo savo soste. Jo akys klaidžiojo po margą kunigaikščių, didikų, karo vadų, aukštų valdininkų, astrologų, medžiotojų, gydytojų ir pasiuntinių minią. Visi jie pagal savo rangus buvo puošniai apsirengę. Akimirką valdovo žvilgsnis užkliudė durų sargybą, o paskui įsmigo į dangaus mėlynę. Susirinkusieji laikėsi oriai ir santūriai, o kai durys užsidarė, salėje stojo klusi tyla.

Dabar imperatorius pastebėjo keturis vyrus, ant kurių krito siauras šviesos ruoželis. Tiek veidais, tiek drabužiais jie skyrėsi iš kitų dvariškių. Jis pasilenkė prie kairėje stovinčio Siu Siano[31] ir pasakė:

— Jie atvyko.

Senas katajų mokslininkas linktelėjo ir tylėdamas pasitaisė plačias savo apdaro rankoves. Paskutinis šviesos spindulys nušvietė protingą, asketišką jo veidą su tankiais baltais antakiais ir reta barzdele.

Blandžioje salėje pasigirdo skardus aukšto pareigūno balsas:

— Lenkite galvas ir melskitės!

Visi susirinkusieji puolė ant kelių ir nusilenkė iki pat žemės.

— Didis dangau, kuris laikai visa apglėbęs! Žeme, kuri esi dangaus prieglobstyje! Maldaujame jus suteikti palaimą mūsų valdovui! Tegyvena jis dešimtis tūkstančių metų!

Paskui skambiu balsu prabilo kitas kalbėtojas:

— Tesaugo amžinasis dangus jo valstybės didybę ir gerovę! Tepasiunčia jis visiems jo valdiniams taiką ir laimę, te visad pertekliuje gyvena visų jam pavaldžių šalių žmonės!

— Amžinasis dangau, saugok mūsų viešpatį! — šnibždėjo dvariškiai.

Didikai ir aukštieji pareigūnai keturis kartus nusilenkė iki žemės. Chanas Chubilajus susimąstęs žiūrėjo į palinkusias prieš jį nugaras. Vyriausiajam rūmininkui davus ženklą, sargybiniai vėl pravėrė duris, ir į salę siūbtelėjo šviesa. Susirinkusieji pakilo ir plačiu pusračiu sustojo aplink sostą. Tuojau pat jie prasiskyrė, padarydami nuo vidurinių durų iki sosto taką, kuriuo lėtais žingsniais pralingino prijaukintas liūtas. Žvėris atsigulė prie chano kojų ir padėjo didžiulę savo galvą ant ištiestų letenų.

Chanas Chubilajus paglostė gražius jo karčius. Liūtas nusižiovavo, ir jo nasruose sublizgo aštrūs dantys.

— Man skauda pilvą! — staiga pasakė imperatorius.

Dvariškių veiduose pasirodė nerimas. Suraukęs kaktą, vienas didikas pasakė greta stovinčiam jaunuoliui:

— Ar negirdėjai? Jo didenybei skauda pilvą. Bėk pakviesti arabų gydytoją!

— Kas gi sakė, kad man reikia gydytojo?.. Išveskit liūtą!.. Tegul ateina senis Chunanas.

Lyg žaibas visus aplėkė žinia, kad jo didenybei imperatoriui skauda pilvą. Kol liūtas, dresuotojo paragintas, klusniai ėjo per salę durų link, dvariškiai pusbalsiu kalbėjo:

— Iš tikrųjų šiandien jo didenybė nekaip atrodo.

— Kurgi gydytojas? Kodėl nepakviečia gydytojo?

— Jo didenybė imperatorius nenori.

— Neseniai man irgi skaudėjo pilvą, štai šitoj vietoj, tarytum pelė būtų graužusi skrandį. Manot, gydytojas būtų ką nors padėjęs?.. Aš pats tekinas nubėgau į mišką…

Plepusis dručkis pareigūnas staiga nutilo ir išbalęs ėmė trauktis atatupstas: priešais sustojo liūtas ir įsmeigė į jį plėšrias savo akis.

— Veskit šalin tą pabaisą! — sušvokštė jis.

Išgirdęs įsakmų dresuotojo balsą ir pajutęs rimbo smūgį, liūtas papurtė gauruotą savo galvą, nepatenkintas suriaumojo ir pasuko durų link.

Išvargusiame imperatoriaus veide pasirodė šypsena. Siu Sianas, katajų mokslininkas, susikišo rankas į plačius rankogalius.

Dviejų tarnų palaikomas, į salę įėjo Chunanas, senas mongolų karys, kovojęs dar Čingischano ir jo karvedžio Subetei-bohaduro[32] laikais. Jis atsisėdo ant patiesto jam šalia imperatoriaus kilimo ir pasakė:

— Tu kvietei mane, šit aš ir atėjau! Tik pasakyk man, kokiu reikalu. Bet kodėl tu sėdi auksiniame soste ir leidi laiką tarp negyvų akmenų, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą?

— Nutilk, Chunanai, — pasakė chanas Chubilajus.

— Kam gi kvietei mane, jei liepi tylėt? Tave supa svetimi patarėjai. Mano anūkai nebenori daugiau gyventi jurtose…

Senas karys murmėjo kažkokius neaiškius žodžius, kol jo ausį pasiekė griežtas imperatoriaus balsas:

— Chunanai, girdi mane? Nagi papasakok mums, kaip Čingischanas įsakė užkariauti visą pasaulį.

— Aš girdžiu tave, didysis chane! — pasakė senis atsitiesdamas. Jo akyse sužibo atsiminimų ugnelė, ir jis visai užmiršo, kad sėdi didžiojoje imperatoriaus rūmų salėje. Jo rankos jau nusilpo ir nebepajėgė valdyti ginklo, bet mintys buvo gyvos ir greitos kaip kaimenė laukinių arklių, lekiančių per stepę šaltą auštantį rytą.

Ir Chunanas ėmė pasakoti:

— Prieš daugel metų, kai visagalis kalvis sukaustė sidabriniais šarvais didžiąją upę, o kailininke žiema apgobė kalvas ir lygumas šermuonėlių kailiniais, kai ledas upėse pavirto akmeniu per ieties gylį, Čingischanas pasikvietė savo karvedį Subetei-bochadurą į auksinę šėtrą kalno viršūnėj ir pasakė jam: „Dabar, Subetėjau, tu turi nukariauti saracėnus. Sutelk šimtą tūkstančių raitelių ir trauk į žygį. Tave lydės jaunasis kunigaikštis Chubilajus. Tegul jis išgarsėja narsiais žygdarbiais!“

Su didžiausiu užsidegimu ir įniršiu mes puolėme saracėnus — mus vedė vienakis karžygys Subetėjus ir narsus jaunuolis Chubilajus. Gausi kaip lietaus lašai buvo mūsų kariuomenė. Dangus aptemo nuo mūsų strėlių. Tarsi griaustinis dardėjo mūsų gurguolių ratai ir dundėjo arklių kanopos. Kaip viesulas persekiojome bėgančius priešus…

Chanas Chubilajus klausėsi pasakojimo užsimerkęs. Dvariškiai nuobodžiaudami tyliai plepėjo.

— Mano širdis plūsta kraujais, Chunanai, — tyliai pasakė didysis chanas. — Nebepasakok daugiau. Ak, jei aš galėčiau grįžti į stepes!..

Tik Siu Sianas, mokslininkas ir imperatoriaus patarėjas, išgirdo šiuos žodžius. Bet jis nuslėpė savo pasitenkinimo jausmą.

— Jūsų laukia svetimšaliai pasiuntiniai, — pasakė jis. — Dabar kaip tik metas juos priimti.

Tarnams išvedus senąjį mongolą, chanas Chubilajus įsakė pakviesti svetimšalius. Siauros, įstrižos imperatoriaus akys prarado mąslią išraišką, ir putlus jo veidas su išsišovusiais skruostikauliais smalsiai palinko į priekį.

Venecijiečiai puolė prieš imperatorių ant kelių.

— Stokit, — pasakė didysis chanas. — Matote, aš jūsų neužmiršau. Ar mano raitininkai gerai jus lydėjo nuo Čandžou iki čia?

— Mes esame be galo dėkingi, amžinasis valdove, už tą didžią malonę, kurią teikėtės mums parodyti, — pasakė Nikolas Polas. — Mums čia nesant, jūsų šalis tapo dar platesnė ir dar labiau suklestėjo. Jūsų palydovai ir valdininkai visur mus sutikdavo su didele pagarba.

Chanas Chubilajus išklausė pompastišką venecijiečio kalbą su regimu pasitenkinimu. Dabar jo žvilgsnis pakrypo nuo Nikolo Polo į Marką, stovėjusį per pusę žingsnio už savo tėvo.

— Pasakykit man, ką prisakė jūsų valdovas Romos popiežius?

Kol Nikolas Polas dėstė popiežiaus priesakus, Markas turėjo laiko geriau įsižiūrėti į didįjį chaną ir į jo rūmus. Nors tėvas ir dėdė jau daug buvo pasakoję apie gyvenimą galingojo valdovo dvare, jį vis dėlto apstulbino pasakiškas rūmų puošnumas ir priėmimo papročiai. Markas net suabejojo, ar tai, ką jis mato, kartais nėra jo fantazijos padarinys.

Venecijiečiai pasiekė savo kelionės tikslą. Nugalėję begales sunkumų ir daugybę pavojų, jie įvykdė tai, kas atrodė neįmanoma. Markas Polas stovėjo priešais Katajaus imperatorių! Jis matė, kaip vos pastebimai kruta juodi, šiek tiek padažyti soste sėdinčio valdovo antakiai, pastebėjo veide raukšles, einančias nuo nosies iki burnos kampučių, sekė greitus įstrižų, siaurų jo akių žvilgsnius, kurie čia nepatikliai įsižiebdavo po pravirais vokais, čia vėl užgesdavo tamsiuose vyzdžiuose, palikdami veide pasitenkinimo išraišką.

Išsipildė Marko vaikystės svajonė apie nuotykingą kelionę į tolimus pasaulio kraštus. Ir vis dėlto šią valandą jaunuolis aiškiau negu bet kada jautė, kad tai dar tik pradžia, kad jis niekuomet nesitenkins, ką pasiekęs.

Į salę vėl įėjo liūtas ir atsigulė priešais sostą. Imperatorius kedeno plėšrūno karčius, o įvairių rangų dvariškiai — ministrai, didikai, karvedžiai, mokslininkai — susirūpinusiais veidais tik ir kalbėjo apie valdovo negalavimą.

Markas girdėjo, ką pasakoja tėvas, bet jo mintys padrikai klaidžiojo nuo vieno dalyko prie kito. Kunigaikščiai ir imperatoriaus patarėjai įdėmiai klausėsi venecijiečio, stengdamiesi iš chano veido įspėti, ar jis pritaria, ar ne. Kai tarnų būrys su Matėju priešaky įnešė į salę popiežiaus dovanas ir jas išdėliojo priešais didįjį chaną, visi sujudo ir pasigirdo susižavėjimo balsai. Tačiau tą žavesį sukėlė ne tiek dovanos, kiek milžiniškas Matėjo stotas. Net imperatoriaus žvilgsnis akimirką įsmigo į milžiną. Paskui, kreipdamasis į Nikolą Polą, jis tarė:

— Jūsų ištikimybė ir jūsų uolumas verti pagyrimo. Už tai jūs nusipelnėte dovanų. Aš dovanoju jums auksinių indų ir šventiškus, auksu siuvinėtus rūbus. Alyvą nuo jūsų dievo kapo aš laikysiu didelėj pagarboj. Jei jūs mane paklausit, ar jums galima keliauti po mano šalį, aš atsakysiu: „Keliaukit, kur tik norite. Kas išdrįs pakelti prieš jus ranką, bus mano priešas.“ Štai koks bus mano atsakymas. O kas per vienas tasai jaunuolis, kuris jus lydi? Aš jo nepažįstu.

— Tai mano sūnus, nuolankus jūsų didenybės tarnas.

Imperatorius atidžiai pažvelgė į Marką.

— Jūsų sūnaus veide spindi šviesa, o akyse dega ugnis, — pasakė chanas Chubilajus. — Jis bus mano ypatingoj globoj, aš jį skiriu savo garbės palydovu. — Ir, kreipdamasis į Siu Sianą, pridūrė: — Tu girdėjai mano žodžius!

— Didžiausias menas — pažinti žmonių širdis, — atsakė senas išminčius. — Jei nemoki atskirti tikrojo deimanto nuo padirbto, tu prarandi tik savo pinigus. Bet jei tu pasitikėsi blogu žmogumi, gali prarasti savo gyvybę. O jei tu laimėsi tvirto žmogaus širdį, tuo laimėsi ir mūšį.