Nuostabios Marko Polo kelionės

SENAS PADORUS LAIVIŪKŠTIS

Siaura vandens juosta skyrė uolėtą salą nuo žemyno. Sąsiauriu vienas po kito plaukė laivai ir galeros iš įvairių šalių. Jais buvo gabenamos visokios vertingos prekės: imbieras ir pipirai iš Indijos, perlai iš kaimyninių Bachreino salų[18], jašma iš tolimojo Kašgaro, šilkas ir brokatiniai audiniai, kalavijai ir šarvai iš Damasko, persiški ir arabiški arkliai, dramblio kaulai.

Kai Markas ėjo per Ormuzą.— triukšmingą prekybos miestą, įsikūrusį uolėtoje, bevandenėje saloje, jam atrodė, jog čia sukaupti viso pasaulio lobiai. Ir kartais jam kildavo noras tapti visų tų turtų šeimininku. Jis domėjosi savo tėvo ir dėdės, atgavusių beveik visas plėšikų pagrobtas vertybes, prekybiniais reikalais ir džiaugėsi kiekvienu pelningu sandėriu.

Tačiau Marką domino taip pat vietos gyventojų gyvenimas ir papročiai, to krašto istorija. Per tą šešių mėnesių kelionę jis patyrė tiek daug įspūdžių, kad išlaikyti visa tai atmintyje buvo neįmanoma. O kiek nuotykių dar laukė jo ateityje! Praslinks keletas metų, kol jie po ilgos kelionės per kalnų ledynus ir įkaitusius dykumų smiltynus pasieks Chanbalyką[19] — didžiojo chano Chubilajaus rezidenciją.

Markas pradėjo suprasti, koks platus yra pasaulis ir koks įvairus gyvenimas. Jaunuoliui vis labiau kilo noras išsaugoti visa tai, ką jis mato ir girdi. Jis nusipirko iš vieno indų pirklio samarkandiško popieriaus ir ėmė užrašinėti svarbiausius įspūdžius apie įvairias vietoves ir žmones. Bet ilgainiui pamatė, kad, užrašant savo mintis, reikia didesnio tikslumo, negu padrikai pasakojant.

Būdamas nepaprastai aistringas tyrinėtojas, jaunuolis nebesitenkino atsitiktiniais, dažnai prieštaringais pasakojimais — jis stengėsi įsigilinti ir patikrinti, kiek juose yra tiesos. O labiausiai jam patikdavo pačiam viską savo akimis pamatyti.

Ormuzas garsėjo kaip stambus prekybos centras. Čia suvažiuodavo arabų, indų, persų ir italų pirkliai. Einant per miestą, buvo sunku rasti vietą, kur nebūtų prekiaujama.

Nors uolėta salos žemė neturėjo vandens, ūksminguose turtuolių kiemuose čiurleno fontanai. Ištisi pulkai nešikų kasdien tampė odinius maišus su vandeniu į plokščiadugnes valtis. Be šio nuolatinio ryšio su pakrante Ormuzas negalėjo gyventi.

Vasarą saulė čia taip kepina, kad visi pasiturintys gyventojai palieka miestą. Jie keliasi į savo sodus jūros pakrantėje arba į upių salas ir gyvena ten erdviose, iš žilvičių nupintose palapinėse, kurios statomos ant polių virš vandens. Slėpdamiesi nuo negailestingų saulės spindulių tose lapais dengtose pavėnėse, žmonės laukia vakaro. O kai nuo lygumų papučia karštas sausvėjis, gyvenimas visai apmiršta. Žmonės gelbstisi, lįsdami iki kaklo į vandenį, ir taip kiauras valandas tūno, kol aprimsta tasai pražūtingas dykumos alsavimas.

Hadži-Muhamedas, dažnai lankęsis ir gyvenęs Ormuze, papasakojo Markui apie tą sausvėjį, kuris prieš porą metų pražudė daugiau kaip šešis tūkstančius žmonių. Ormuzo kunigaikštis laiku nesumokėjo Kermano valdovui metinės duoklės. Tada valdovas ryžosi nubausti miestą ir atsiimti duoklę jėga. Sutelkęs penkis tūkstančius pėstininkų ir šešiolika šimtinių raitelių, jis įsakė pulti Ormuzą. Kariuomenė be jokių sunkumų žygiavo per derlingas Kermano karalystės sritis. Ormuze niekas nenujautė gresiančio pavojaus. Turtingi pirkliai ir valdininkai, kaip paprastai, buvo išvykę iš miesto ir gyveno savo vasarnamiuose.

Kermano daliniai vakare sustojo palmių giraitėje netoli Ormuzo ir ruošėsi pulti miestą. Kariai, tikėdamiesi didelio grobio, buvo gerai nusiteikę. Kai kitos dienos rytą jie išžygiavo tolyn, staiga juos užklupo tas baisusis dykumų sausvėjis. Dusdami nuo neapsakomo karščio, arkliai blaškėsi, trypė kanopomis, o kariai, ieškodami išsigelbėjimo, mėgino raustis į žemę. Bet mirtį nešanti vėtra naikino savo kelyje viską, kas gyva. Taip visa Kermano kariuomenė žuvo, nepasiekusi miesto, kurį ji rengėsi pulti.

Venecijiečiai atvyko į Ormuzą vasaros pradžioje. Nors karščiai juos labai kankino, savo prekybinių reikalų jie nepamiršo. Sužeista Matėjo ranka greit sugijo. Karaunų nelaisvė jam atrodė lyg baisus sapnas.

Ir Markas buvo beveik viską pamiršęs. Nauji įspūdžiai nustelbė neseniai patirtus pergyvenimus ir žadino norą ieškoti vis naujų nuotykių. Jis su nekantrumu laukė tolesnės kelionės.

Venecijiečiai gyveno pas Hadži-Muhamedą, pačiame pajūryje, priešais Ormuzo salą. Jo namas stovėjo nuostabiai gražiame sode ir buvo taip puikiai įrengtas, kad Markas nejučiomis prisiminė asasinų rojaus sodą su pasakiškais rūmais ir altanomis.

Kartą Markas sėdėjo giliai susimąstęs didžiojoje vyrų namo menėje. Jis buvo vienas. Pro vitražus skverbėsi blausi šviesa, aukštoje salėje buvo maloniai vėsu. Staiga jo ausis pasiekė muzika ir liūdna daina, bet tie garsai skambėjo taip toli, kad jis nesuprato, ar jam tik taip rodosi, ar jis iš tiesų girdi.

Moterys Lido pakrantėje sutinka su dainomis žvejus, vakare grįžtančius savo laiveliais… Dainuoja ir žvejai — dainavedys užtraukia melodiją, o paskui įsijungia ir kiti… Dainos skamba Venecijos kanaluos… Skrodžia vandenį valtys… Tyliai pliuškena bangos… Laivų meistras Džovanis stovi ant akmeninių apgriuvusios romėnų vilos laiptų, o juodaplaukė Džanina klausosi gražios dainos. Mulų varovai sustoja, žvejai nuleidžia irklus, stiklo pūtėjai liaujasi plepėję… Venecija… Dainuoja Džovanis… Tolimi vaikystės prisiminimai — skaudūs ir kartu taip malonūs.

Ar jis ilgisi Venecijos? Dievai žino. Tačiau Markas suprato, kad nežinomi toliai tebetraukia jį taip stipriai, kaip anuomet, kai jis su vaikišku smalsumu lydėdavo akimis iš San Nikolo uosto išplaukiančius laivus.

Tiesa, jis pasiilgo žydinčių kaštanų, pasiilgo Piacetos ir motinos kapo San Mikelės kapinėse, tačiau troškimas keliauti, pamatyti svetimus kraštus buvo stipresnis.

Sode, veidus prisidengusios čadromis, dainavo moterys, būgneliams pritariant.

Į salę, kur sėdėjo Markas, įėjo Hadži-Muhamedas ir Matėjas.

— Šlovė alachui, kad jus sutikome! — tarė pirklys. — Manėme, jog jūs Ormuze. Aš ruošiuosi plaukti į Bachreino salas ir būčiau laimingas, jei jūs ir kapitonas Matėjas sutiktumėt mane lydėti.

— Į Bachreino salas? Pas perlų ieškotojus? — Markas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo. — Aš mielai jus lydėsiu, jei tik tėvas leis.

— Meseras Polas neprieštarauja, — atsakė Hadži-Muhamedas. — Jei jūs sutinkate, rytoj švintant mes išplaukiame.

— Viena laimė, kad pagaliau ištrūksime iš šio pragaro, — sumurmėjo Matėjas, džiaugdamasis vėl galėsiąs pajusti po kojomis laivo denį.

Kai Nikolas ir Mafijas vakare grįžo iš miesto, Markas jau buvo susidėjęs reikalingus kelionei daiktus ir pasiuntęs į burlaivį.

— Žiūrėk, kaip jis skuba! — šyptelėjo Mafijas. — O Matėjo iš viso nebesimato. Šiąnakt jis, tikriausiai, nakvos laive.

Bet šį kartą Markas negirdom nuleido geraširdišką dėdės juoką.

— Rytoj iš pat ryto mes išplaukiame, tėti, — pasakė jis, vis dar būkštaudamas, kad koks nors netikėtumas nesutrukdytų kelionės. — Viskas paruošta.

— Gerai, — pritarė Nikolas Polas. — Bet žinok, kad tai ne kokia pramoga. Mudu nusprendėme, kad ateityje tu privalai mums padėti. Bachreino salose galima pigiai pirkti perlų, žinoma, kaip reikiant pasiderėjus. Pasikliauk Hadži-Muhamedu. Jis moka kalbėti su pirkliais ir duos tau gerų patarimų.

Tai buvo Markui pirmoji prekybinė užduotis. Jis labai didžiavosi, kad tėvas patikėjo jam tokį svarbų reikalą, ir nusprendė griežtai laikytis Hadži-Muhainedo nurodymų.

Kitos dienos rytą, dar prieš saulėtekį, jie išplaukė iš uosto. Matėjas nepatikliai apžiūrinėjo vienastiebį burlaivį, lygindamas jį su dideliais Venecijos laivais, kuriems nebaisios smarkiausios audros.

— Kas čia per laivas, Markai, — tarė Matėjas, kraipydamas galvą,— stačiai didelė barža. Tik pažiūrėk, kaip suleistos denio lentos — nė vienos vinies. Ir inkaras medinis. Tokio keisto laiviūkščio kaip gyvas nesu matęs. Jei tik užeis audra, jis kaip mat subyrės į šipulius.

— Nesirūpinkit, kapitone, — pasakė šypsodamas Hadži-Muhamedas, nugirdęs paskutinius Matėjo žodžius. — Mediniai kaiščiai, kuriais sutvirtintos lentos, laiko ne blogiau už vinis. Mes geležies nenaudojame, nes ji per brangi.

Matėjas turėjo pripažinti, kad įgula labai sumaniai vairavo nepaslankų laivą per visus pavojus. O jūra čia buvo klastinga.

Ji galėjo kiekvieną akimirką iškrėsti kokį pokštą. Štai ji lyg ir vaiskiai mėlyna, kaip ramus kalnų ežeras, paskui, nei iš šio, nei iš to, pradeda šiauštis, kyla putotos keteros, ir šniokščiančios bangos virsta iš visų pusių ant laivo. Pakilęs viesulas drasko bures, braškėdamas svyruoja stiebas — kurį laiką laivas atsiduria vėjo ir bangų valdžioje. Bet staiga vėjas nutyla ir jūra nurimsta, tarsi ją būtų paglosčiusi švelni motiniška ranka.

Vieną naktį keleiviai įsitaisė denyje. Švietė mėnulis, atsispindėdamas jūroje plačia sidabrine juosta. Markas susižavėjęs gėrėjosi žvaigždėtu dangumi, o Hadži-Muhamedas vaikštinėjo po denį. Matėjas stovėjo šalia vairininko ir lyg užburtas žvelgė į jūrą.

— Kaip jums patinka mūsų kraštas? — paklausė Hadži-Muhamedas.

Markas įtarė, kad Hadži-Muhamedas ne šiaip sau jo paklausė, todėl, kiek pasvyravęs, atsakė:

— Jūsų šalis didelė ir graži.

— Bet jūs pamatytumėt Kermaną, mesere Polai! Žavus kaip brangakmenis. Dievaž, negaliu įsivaizduoti ką nors gražesnio. Prie pat miesto trykšta karštos gydomosios versmės. Jos įrengtos puikiuose soduose ir aptaisytos marmuru. — Hadži-Muhamedas atsitiesė ir tartum maldaudamas pažvelgė į Marką. Chna nudažyta ruda jo barzda palietė jaunuolio petį.— Aš esu turtingas žmogus, mesere Polai. Kermane ir kituose miestuose turiu namų, kuriuose ne gėda būtų gyventi ir kunigaikščiams. Atleiskite, kad aš taip nekukliai kalbu apie savo turtus, — pridūrė jis ir nutilo.

Markas susimąstė. „Kuriems galams tasai prekijas nei iš šio, nei iš to, ėmė liaupsinti Kermaną ir pasakoja apie savo turtus? — galvojo jis, žiūrėdamas pro Hadži-Muhamedą į raibuliuojančią jūrą.— Ši šalis turi daugybę paslapčių. Įspėjai vieną mįslę, žiūrėk — jau iškilo kita. Ką turi galvoje tas aukštaūgis persas išblyškusiu veidu?“

— Jūs tylite? Jums nepatinka mano žodžiai?

— Nežinau, ką jūs norėjote tuo pasakyti.

— Jūs protingas, mesere Polai, protingas ir drąsus. Tik jūsų dėka mes atgavome karaunų pagrobtas gėrybes…

Markas tik numojo ranka.

— Aš turiu jums vieną pasiūlymą,— kalbėjo toliau Hadži-Muhamedas. — Likite pas mane Persijoj, padėkite man tvarkyti savo verslą. Aš priimsiu jus į savo šeimą kaip tikrą sūnų. Mes leisimės drauge į Indiją, Egiptą, Italiją, kur tik mus ves prekybos kelias… — Hadži-Muhamedas įsmeigė į Marką savo tamsias, paslaptingas akis. — Aš jus labai vertinu, mesere Polai.

Žvaigždėta naktis Marką kerėte kerėjo — jis jautėsi, lyg būtų atsidūręs kitame pasaulyje. Šitaip kalbėjo jam išdidus ir santūrus prekijas… Jis prisiminė pokalbį prie fontano, velionį Hasan-beką.

Hadži-Muhamedo pasiūlymas buvo labai viliojantis. Jei Markas tą siūlymą priimtų, jo lauktų įdomus ir ištaigus turtingo pirklio gyvenimas. O kelionė į Katajų, priešingai, žada tik pavojus ir vargą.

Laivas skrodė nakties tamsą. Tyliai pliuškeno bangos. Šalia vairininko lyg koks milžinas stovėjo Matėjas. Protingos jo akys su meile klaidžiojo po jūros tolius.

— Dėkoju jums, Hadži-Muhamedai, — tarė Markas Polas. — Nepykite ant manęs, kad aš jūsų pasiūlymo nepriimu. Dar vaikas būdamas, nuolat svajojau apie tolimas šalis… Pagaliau kaip aš galėčiau skirtis su savo tėvu ir dėde?

— Jūsų tėvas neprieštarautų,— pasakė Hadži-Muhamedas, nuleidęs akis. — Jis labai jus myli, mesere Polai, ir norėtų apsaugoti nuo tolimos kelionės pavojų.

— Vadinas, jis tam pritaria? — paklausė Markas susijaudinęs. — Tai jis jus įkalbėjo?

— Ne, tai mano noras, — nuramino jį prekijas. — Jūs dar jaunas, mesere Polai, bet jūs nepaprastas žmogus. Tikėkite, mes, pirkliai, mokame vertinti žmones, kitaip nė grašio neuždirbtume.

Hadži-Muhamedas atsilošė. Išblyškęs jo veidas atrodė šaltas ir paslaptingas.

Marką užplūdo neramios mintys. Jis priėjo prie turėklų ir įbedė akis į vandenį. Kaip jis džiaugėsi, kai tėvas jam pirmąsyk patikėjo savarankiškai atlikti prekybinį sandėrį! O dabar… Markas su kartėliu nusijuokė. Pasirodo, tėvas nori, kad jis taptų Hadži-Muhamedo padėjėju. Argi Markas neįrodė, kad sugeba veikti apdairiai ir sumaniai? Jis negalėjo suprasti tėvo.

Aštuntą kelionės dieną dangus apsiniaukė, nors debesų nesimatė. Atrodė, lyg koks žmogus būtų perėjęs per didžiulę salę ir užgesinęs visas žvakes. Jūra liūliavo tartum skystas švinas.

— Vanduo atrodo kibus, — sumurmėjo Matėjas. — Artinasi didelė audra. — Ir jis prisiminė štormą ties Ispanijos krantais, kai jų laivas sudužo į uolas.

Visa įgula susirinko denyje. Matėjas numetė Markui virvę, sakydamas:

— Štai imk, prisirišk tvirtai!

Dangus ir jūra apsitraukė pilku šydu. Visiška tyla — jokio vėjelio. Taip karšta ir tvanku, kad stačiai nebėra kuo kvėpuoti. Nuo menkiausių judesių muša prakaitas.

— Geriau eiti nuo denio, — pasakė Hadži-Muhamedas ir nulipo žemyn.

— Lik viršuj, — paliepė Matėjas Markui. — Apačioj pražūsi…

Jis pririšo Marką prie tiltelio turėklų ir pats prisirišo.

Pamažu pilkas rūkas ėmė gelsvėti, jūra susiūbavo, ir staigus karšto vėjo gūsis nuplėšė burę. Matėjas ir Markas sugulė ant grindų. Didžiulė banga persirito per denį, laivas iškilo ant vandens kalno keteros ir numarmėjo į prarają,— bangos blaškė jį kaip skiedrą. Vairininkas veltui mėgino pasukti rumpelį. Jam į pagalbą atskubėjo Matėjas ir visa savo jėga užgulė ratą, bet vairas nepajudėjo. Laivas atsidūrė vėjo ir šėlstančių bangų valioje. Stiebas grėsmingai pasviro.

Markas tvirtai įsikibo į medinius denio turėklus. Viršum jo tolydžio ritosi milžiniškos bangos. Virvė stipriai veržė jam krūtinę. Matėjas prišliaužė prie jo ir kažką šūktelėjo į ausį, bet Markas nieko nesuprato. Staiga denis pakrypo ant šono, paskui atsistojo beveik piestu ir smuko į prarają. Taip kartkartėmis laivas iškildavo į siautėjančių bangų keteras ir vėl garmėdavo žemyn.

Įtempęs visas jėgas, Markas apie nieką kita negalvojo, kad tik pavyktų išsilaikyti. Nebevaldomas laivas tapo tarsi savarankiška būtybė. Atrodė, kad kiekvieną akimirką siautėjančios vandens masės gali jį sugniuždyti. Markas prisiminė Matėjo žodžius: „Jei tik užeis audra, jis kaip mat subyrės į šipulius.“ Nejaugi jis atsidurs šiame kunkuliuojančiame pragaro katile? Bangos bematant jį prarytų.

Staiga tvykstelėjęs žaibas perskrodė niūrų gelsvai pilką dangaus šydą, ir tuojau pat sudundėjo griaustinis, kuris akimirką nustelbė klaikų jūros šniokštimą.

— Jei dabar pliūptels lietus, — sušuko Matėjas, — mes išgelbėti! Laikykis tvirtai, Markai! Nepaleisk virvės!

Vėjas nuslopino kapitono žodžius. Viršum jūros siautėjo audra— bangos, vėjas, žaibai, perkūnija — titaniškos stichijų grumtynės. Mažutis burlaivis tarsi skiedra nardė tarp vandens kalnų.

Markas atsimušė galva į medinę siją, rankos jam nusilpo, krūtinę skaudžiai spaudė įtempta virvė. Kaip tik tuo momentu Matėjas čiupo jį į glėbį ir nutempė ant kapitono tiltelio. Jis atleido virvę, ir Markas, atgavęs jėgas, vėl tvirtai įsikibo į turėklus.

— Pradėjo lyti! Štormas silpnėja! — išgirdo jis Matėjo balsą.

Štormas iš tikrųjų aprimo. Dangus atsiskyrė nuo jūros, kuri jau nebesiautėjo taip grėsmingai. Jūreiviai džiaugsmingai šūkavo, pragariškas šokis baigėsi, laivas vėl pakluso žmonių valiai. Lietus pliopė virš jūros, protarpiais griaustinio palydimas, ir tarytum sklaidė bangas.

Tai buvo nuostabus, vėsus lietus. Bet štai iš debesų išniro saulė! Trumpą neužmirštamą akimirką lietaus lašai ir bangos sutvisko grynu auksu.

Matėjas ir Markas, stovėdami ant denio, vyniojo virves, kuriomis buvo prisirišę.

— Senas padorus laiviūkštis! — sušuko Matėjas, su pasigėrėjimu žiūrėdamas į stiebą.— Ar aš nesakiau?

— O ne, — atkirto Markas šypsodamas. — Jūs sakėte, kad, ištikus audrai, jis subyrės į šipulius!

Dvyliktą dieną burlaivis įplaukė į mažą Samako uostą. Hadži-Muhamedas supažindino Marką su savo bičiuliu, indų prekiju, ir tas pakvietė keleivius apsigyventi jo namuose. Perlų žvejyba Bachreino salose buvo beveik ištisai indų pirklių rankose. Indų prekijo namas buvo persiško stiliaus, su kvadratiniu kiemu viduje ir panėšėjo į nedidelius rūmus. Trys didžiosios menės sienos buvo ištapytos mėlynomis ir auksinėmis gėlėmis. Nuo kiemo menę skyrė stiklinė siena, pro kurios vitražus smelkėsi marga šviesa, pabrėždama kažkokį niūrų, slegiantį šios didelės menės prabangumą.

Kitos dienos rytą Hadži-Muhamedas nusivedė Marką ir Matėją į uolėtą salos pakrantę. Einant pro skurdžias kaimo pirkeles, juos apspito pulkas juodų ir rudų sulysusių vaikų išpampusiais pilvais. Ištiesę rankas, jie prašė išmaldos. Matėjas davė jiems maišelį kvietinių paplotainių, ir vaikai godžiai puolė prie skanėstų.

— Kas gyvena šiose pirkiose? — paklausė Markas.

— Perlų ieškotojai. Tai daugiausia negrai. Bet štai jau ir jūra!

Priešais juos plytėjo saulėje spindinti jūra. O salos gilumoje, prie šaltinių ir upokšnių, driekėsi sodai ir puikavo gražūs namai. Turtinga sala!

Pakrantėse gulėjo kalnai geldelių, kurių vidus puvo saulėje. Juodaodės, skarmalotos moterys krapštė iš geldelių pašvinkusius moliuskus, ieškodamos perlų. Prižiūrėtojai įtariai jas stebėjo. Viena moteris pakilo, norėdama bent valandėlę atsitiesti ir atsikvėpti. Tuojau pat prišoko prižiūrėtojas su rimbu ir, piktai plūsdamas, grąžino ją prie darbo.

Moteris, nuleidusi galvą, vėl ėmė raustis dvokiančių geldelių krūvoje.

Tyras kaip krištolas įlankos vanduo tarp tamsių uolų spindėjo tarsi žydras deimantas. Perlų ieškotojų valtys gulėjo apverstos siaurame pajūry.

Matėjas lėtais žingsniais artinosi prie prižiūrėtojo. Jo įdubusios akys degė pykčiu. Tasai atatupstas traukėsi link vandens.

— Sakyk, gyvuly neraliuotas, už ką tu mušei tą moterį? — paklausė Matėjas įširdęs.

Prižiūrėtojas niekaip negalėjo suprasti, ko nori iš jo tasai milžinas. Matėjas ištraukė jam iš rankų rimbą ir sviedė į vandenį.

— Ką jūs ten darote? — piktai sušuko Hadži-Muhamedas.

Moterys be perstojo dirbo savo darbą.

Matėjas grįžo pas Hadži-Muhamedą. Prižiūrėtojas ėmė šaukti jam iš paskos, bet, kai šis atsigręžė, tuojau pat nutilo, kažką piktai murmėdamas.

— Nesikiškite į svetimus reikalus, mesere Matėjau! Tuo jūs galite pakenkti mūsų prekybiniams sandėriams. Tos moterys — vergės iš Afrikos ir priklauso mūsų pažįstamam indų prekijui. Ką jūs galvojate, mesere Polai?

— Aš manau, kad Matėjas pasielgė teisingai!

— Mes esame prekijai, o ne vergų užtarėjai, — šiurkščiai atrėžė Hadži-Muhamedas. — Kas to nesupranta, tas nieko nenusimano apie prekybą.

Ir jis pagreitino žingsnį. Markas susimąstęs ėjo paskui.

Vanduo jūroje buvo vaiskus, ir saulės spinduliai siekė koralais aptekusį dugną. Ant uolų iškyšų lyg sustingę stovėjo perlų ieškotojai. Ant juodų ir tamsiai rudų žvilgančių kūnų blizgėjo vandens lašai. Narai sunkiai alsavo, spausdami kumščiuose lenktus peilius, kuriais jie plėšia nuo akmenų geldeles. Pasijuosę plonus tinklelius, jie ilsėjosi, abejingai žiūrėdami į jūrą.

Bet štai skardžiai sušunka prižiūrėtojas, pažadindamas juos iš sustingimo.

— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai, į vandenį!

Ir vyrai šoka į jūrą. Tarsi didelės žuvys, jie leidžiasi penkiasdešimt — aštuoniasdešimt pėdų gilumon ir lupa peiliais perlų kiaukutus nuo rifų. Užgniaužęs kvapą, Markas smalsiai žiūrėjo į juos. Vandens paviršius vėl pasidarė lygus kaip veidrodis. Laukimo minutės virto amžinybe. Nejaugi žmogus gali taip ilgai išbūti po vandeniu?

Jau šimtas širdies tvinksnių!

Prižiūrėtojas abejingai vaikštinėja pakrante, šmikšėdamas sau rimbu per blauzdas.

Šimtą dvidešimt kartų suplakė širdis!

Kas dedasi ten, apačioj? Narai sudrumstė gelmėje vandenį, ir jūros dugno nebesimatė.

— Antai plaukia didelis burlaivis! — pasakė Hadži-Muhamedas, rodydamas ranka į horizontą.

Štai ir šimtas keturiasdešimt tvinksnių!

Į jūros paviršių išnyra viena galva, paskui antra, trečia… Iškamuotais veidais vyrai plaukia į krantą. Išlipę iš vandens, jie valandėlę suklumpa ant geltono, įkaitusio smėlio, paskiau neša savo tinklelius raštininkui ir išberia prieš jį kriaukles.

Raštininkas atžymi: Alis — 30 kriauklių, Abdula — 40, Mustafa — 35…

— Hei-jai! Į savo vietas, tinginių pančiai! — vėl komanduoja prižiūrėtojas.

Ir narai, nuleidę galvas, vėl skirstosi į savo vietas. Jų žmonos toliau knebinėja pakrantėje kiaukutus, o aplinkui, lyg alkani šunyčiai, šmirinėja jų vaikai. Per dieną narams tenka leistis į jūros gelmes keturiasdešimt ar net penkiasdešimt kartų, jei nori sužvejoti nuo vieno iki dviejų tūkstančių kriauklių.

Štai vėl pasigirdo prižiūrėtojų komanda — vėl juodi ir rudi kūnai nėrė į vandenį ir dingo jūros gelmėse.

— Hei-jai, Ali, kodėl tu nešoki? O tu, šviesiaodi, šok greičiau, kad negautum rimbų!

Alis ir šviesiaodis giliai atsikvėpė ir šoko į jūrą.

— Burlaivis suka į uostą,— tarė Hadži-Muhamedas.

— Kokių velnių šūkaloja tasai šunsnukis? — pasipiktino Matėjas. — Negi jis nemato, kaip tie vargšai nusikamavę.

— Perlai labai brangūs, — atsakė Markas ir dar giliau susimąstė.

Visi trys leidosi iš pakrantės į salos gilumą. Pakeliui jie dar ilgai girdėjo prižiūrėtojų šūkavimus:

— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai…

Indų prekijo žmonos gyveno uždarytos, tarsi atskirame moterų pasaulyje. Jų karalystė buvo atitverta aukšta, balta siena su mažomis durimis. Ten vešėjo puikus sodas su ūksmingais medžiais ir rožių krūmais, kuriame stovėjo dviejų aukštų namas, o grįstame kieme tryško fontanas.

Jos vilkėjo šilkiniais, auksu ir sidabru siuvinėtais drabužiais, ant jų rankų ir plaukuose blizgėjo briliantai ir perlų vėriniai. Tos moterys nieko daugiau neveikė, kaip tik vaikštinėjo po sodą, šoko, žaidė ir dainavo, stengėsi įvairiomis gudrybėmis įsiteikti savo ponui. Jos nekentė ir kartu mylėjo viena kitą, jautėsi tarsi paukščiai auksiniame narve ir bodėjosi savo prabangiu, beprasmiu gyvenimu. Čia jos negirdėjo prižiūrėtojų šūkavimų ir botagų pliaukšėjimo — jų širdys buvo lyg akmeninės.

Prekijas vaišino Marką ir Hadži-Muhamedą. Ant stalo stovėjo sidabriniai indai. Tarnaitės atnešė ryžių, skiltelėmis supiaustytų aguročių, įvairių mėsos patiekalų ir daržovių. Svečiai palaukė, kol pradės valgyti pats šeimininkas ir tik tada ėmė vaišintis.

Tyliai, tarsi vaiduokliai, tarnaitės ėmė nuo stalo tuščius indus ir nešė mažas lėkšteles su saldumynais.

Besivaišinant Hadži-Muhamedas papasakojo, kaip karaunai užpuolė jų vilkstinę. Indas prabėgomis žvilgtelėjo į Marką.

Paskiau jie gėrė vyną. Seimininkas mandagiai klausėsi Hadži-Muhamedo pasakojimo, bet tamsus jo veidas visą laiką buvo abejingas. Tačiau, kai persas užsiminė apie perlus, indų prekijas kilstelėjo galvą ir pamojo tarnui. Netrukus priešais svečius stovėjo dėžutė su puikiais perlais.

Indas pabėrė juos ant staltiesės.

Hadži-Muhamedas staiga ėmė kalbėti, kad Ormuze labai karšta vasara ir kad jis ketinąs vykti į Kermaną.

O priešais juos gulėjo rinktiniai perlai, apskriti ir ovalūs, kai kurie vyšnios didumo. Žvakių šviesoje jie blykčiojo čia melsvai, čia geltonai.

Markui atrodė, kad Hadži-Muhamedo kalboms nebus galo. Dabar jis priminė indui juodviejų bendrą kelionę prekybos reikalais, pasakodamas daugybę įvairiausių smulkmenų. Seimininkas santūriai šypsojosi, įterpdamas vieną kitą žodį ir ragindamas pakelti taures.

Pagaliau Hadži-Muhamedas pasidėjo ant delno keletą perlų ir ėmė atidžiai juos žiūrinėti.

Mandagus indų prekijo abejingumas staiga dingo, ir jo veidas visiškai pasikeitė. Dabar jis buvo panašus į menininką, besižavintį puikiu paveikslu.

— Tik pažvelkite, mesere Polai, į šį jūros stebuklą! — sušuko jis ir lyg poetas ėmė girti savo perlus.

Paskui jo veidas surimtėjo, ir jis staiga virto prekiju, kuriam gresia neišvengiamas bankrotas.

— Tai visas mano turtas, ką jūs matote! — pasakė jis atsidusęs. — Sunku dabar gauti perlų žvejų. Ir gyvena jie neilgai, o juodaodžio vergo kaina, jei jis turi tvirtą krūtinės ląstą, labai didelė.

Ir indo veidas vėl pasikeitė. Dabar jis atrodė esąs kilniadvasis draugas, galįs paaukoti savo bičiuliui patį brangiausią daiktą.

— Tik jums aš sutinku juos perleisti, Hadži-Muhamedai! — atsiduso perlų prekijas. — Šiūlykite priimtiną kainą už šį karališką lobį, ir jis bus jūsų.

Hadži-Muhamedas pasiūlė septynis šimtus turneziškų svarų.

Šeimininkas pakilo.

— Išnešk dėžutę! — įsakė jis tarnui ir, kreipdamasis į Hadži-Muhamedą, pridūrė: — Jums nederėtų taip tyčiotis iš manęs.

Markas su dideliu susidomėjimu stebėjo tas derybas Abu pirkliai net užmiršo jį čia esant. Jie tarytum sukryžiavo kalavijus nematomoje dvikovoje. Jų veidai buvo santūrūs ir mandagūs, bet akyse atsispindėjo šaltas gobšumas. Hadži-Muhamedas turėjo daugybę namų ir didelius žemės plotus, o indas iš viso buvo pasakiškai turtingas. Jie nesiderėjo kaip smulkūs pirkliai turguje, bet tyrė vienas kitą, ieškodami silpnų priešininko vietų, nors abiem buvo aišku, kad jie vienas kito neapmaus.

Kieme pliuškeno fontanas, pro praviras duris dvelkė švelni vakaro vėsa.

Laikas slinko nepastebimai. Tarnaitė vėl atnešė vyno ir saldumynų.

Pagaliau pirkliai sulygo dėl kainos — tūkstantis du šimtai turneziškų svarų.

Markas ir Hadži-Muhamedas atsisveikino su šeimininku, kuris palydėjo juos iki durų ir palinkėjo labos nakties.

— Pelningas sandėris, mesere Polai, — tarė Hadži-Muhamedas, kai juodu liko vieni. — Jei norėsit, galėsit įsigyti pusę perlų už šešis šimtus svarų. Tikiuosi, jūsų tėvelis bus patenkintas, — pridūrė jis šypsodamas.

Jie praleido saloje dar tris dienas, o po to jų laivas išplaukė iš uosto.

— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai, į vandenį! — palydėjo juos prižiūrėtojų šūkavimai.

Gaivus jūros vėjelis išsklaidė nemalonų pūvančių pakrantėje moliuskų dvoką.