Nuostabios Marko Polo kelionės

KARAS ARMĖNIJOJE

Žmonės kalbėjo patylomis, neramiai dairėsi aplinkui, tarytum bijodami, kad vėl gali pasikartoti taip neseniai pergyventos baisenybės. Per miestą praūžė karas, palikdamas sugriautus namus, nuskendusius laivus, ietimis ir strėlėmis pervertus, kraujais paplūdusius kūnus.

Virš ištuštėjusio Ajaso[10] uosto švietė švelni rudens saulė. Išilgai pakrantės augo palmės. Aplink mėlynuojančią įlanką dunksojo tamsūs kalnai.

Nikolas ir Mafijas Polai tuojau pat leidosi į Venecijos pirklių faktoriją. Prieš porą metų jie ten lankėsi, grįždami į Veneciją. Tada Ajasas buvo klestintis prekybos miestas — jo gatvėse galima buvo sutikti visokių tautybių žmonių iš įvairių kraštų, čia lankydavosi pirkliai iš Venecijos, Genujos, Bagdado, Ormuzo.[11] O dabar čia riogsojo vieni griuvėsiai. Ir motinos, pamačiusios svetimšalius, baimingai šaukdavosi savo vaikus.

Kas gi atsitiko?

Meseras[12] Nelis, vienintelis venecijietis, likęs Ajase, priėmė juos labai nuoširdžiai ir pakvietė į savo namus. Iš jo broliai Polai sužinojo, kas čia įvyko prieš keletą savaičių.

Egipto sultonas Baibaras įsiveržė su didele kariuomene į Armėniją ir nuniokojo jos žemes. Sostinė Sisas buvo paimta ir išplėšta, karaliaus rūmai ir sodai nusiaubti.[13]

Ajaso gyventojai, pastebėję artėjančius priešo pulkus, bėgo į kalnus arba ieškojo prieglobsčio uoste stovėjusiuose laivuose. Sultono kariauna apiplėšė apleistą miestą ir jį sudegino. Paskiau jie užgrobė ir nuskandino laivus, kuriuose žuvo du tūkstančiai armėnų.

— O kaip jūs išsigelbėjote, mesere Neli? — paklausė Mafijas Polas.

— Aš su armėnų pirkliais pabėgau į kalnus. Egipto kariuomenei pasitraukus, radau savo įmonę apiplėštą, bet, laimė, pastatai nebuvo sugriauti. Pamažu žmonės grįžo iš kalnų į miestą.

— Vadinas, dabar pavojinga leistis į kelionę? — paklausė Nikolas Polas.

— Aš nesu bailys, — atsakė Nelis, — bet naktį vengiu rodytis gatvėje.

Tarnaitė atnešė vyno ir uždegė žvakes. Meseras Nelis paprašė svečius likti vakarienės, bet broliai nerimo. Jie padėkojo ir atsisveikino su vaišingu šeimininku.

— Atrodo, kelionę teks atidėti, — tarė Mafijas Polas.

Uosto gatve švilpavo vėjas. Po griuvėsius slampinėjo alkani šunys. Vakaro saulė nudažė dangų ir jūrą — raudona ir gelsva šviesa įvairiausiais atspalviais raibuliavo viršum vandens ir skverbėsi pro dulkių debesis, sūkuriais nešamų link jūros.

— Jei mes pateksime į mameliukų[14] nagus, jie mus nugalabys.

— Popiežiaus pasiuntiniai su dovanomis didžiajam chanui jiems būtų puikus laimikis.

Broliai pasuko laivo link. Kresnas Mafijas, nuo kurio stambaus veido niekuomet nenuslinkdavo pašaipi šypsena, ir lieknas, tvirto sudėjimo ir ryškių bruožų Nikolas — jie visai nebuvo panašūs, bet be žodžių suprasdavo vienas kitą. Dabar kiekvienas jų laukė, kad kitas pirmas pradėtų kalbą dėl slegiamų juos rūpesčių.

— Mes galėtume Marką su kapitonu Antonijų pasiųsti atgal į Veneciją,— pagaliau prabilo Mafijas.

— Aišku, galėtume.

Abu vėl nutilo. Jūra vis teberaibuliavo įvairiomis spalvomis, ir ta mirguliuojanti šviesa buvo tokia akinanti, jog net žiūrėti į ją negalėjai. Tolumoje dunksojo jų laivas.

— Bet ką jis ten veiks Venecijoj? — paklausė Nikolas. — Vienui vienas…

— Bene geriau jam likti su mumis. Pagaliau jis nenorės grįžti atgal.

Broliai nusiyrė valtimi į laivą ir užlipo ant denio. Kapitonas Matėjas ir Markas laukė jų nerimaudami. Jie jau žinojo apie įvykusį karą.

— Kas ten atsitiko, tėveli? — paklausė Markas.

Sūnus buvo vos per porą pirštų žemesnis už tėvą. Jo siaurame ir dar šiek tiek vaikiškame veide pasirodė smalsumas ir laki vaizduotė. Jis su baime pažvelgė į tėvą.

— Juk mes čia ilgai nebūsime? Keliausime toliau!

Nesulaukęs atsakymo, jis kreipėsi į dėdę:

— Kodėl gi jūs tylite?

Mafijas suraukė kaktą.

— Todėl, kad reikalas ne toks jau paprastas, — atsakė jis rimtai. — Gali atsitikti taip, kad mums nukirs galvas. O to aš tikrai nenorėčiau.

Markas piktai numojo ranka, bet dėdė, nekreipdamas į tai dėmesio, kalbėjo toliau:

— Paklausime kapitono Matėjo nuomonės. Tegul jis nusprendžia. Kaip tu manai, Nikolai?

Nikolas Polas pritariamai linktelėjo galvą.

— Velniop tą sultoną! — sušuko kapitonas Matėjas.

Abu vienuoliai nuėjo aplankyti vienuolyno. Kitą rytą brolis Gujelmas grįžo vienas. Seno, žilaplaukio vienuolio nuotaika buvo prislėgta. Jis pasisakė norįs pakalbėti su Nikolu ir Mafijų Polais. Broliai pakvietė jį į savo kajutę.

Brolis Gujelmas, sunkiai šnopšdamas, atsisėdo ant suolo.

— Ar jūs girdėjote apie neseniai įvykusį užpuolimą?

— Taip, girdėjome.

— Ir ką jūs manote daryti?

— Apsirūpinti visu kuo, kas reikalinga, ir tęsti kelionę toliau.

Vienuolis sumišęs pažvelgė į savo pašnekovus. Mafijas pašaipiai primerkė akį. Nikolo veidas liko abejingas.

— Prašau jus atidėti kelionę, kol šiame krašte vėl viskas nurims.

— Ne, broli Gujelmai, — atsakė Mafijas Polas. — Jei mes pradėsime dvejoti pačioje kelionės pradžioje, tai niekada savo tikslo nepasieksime. O kur brolis Nikolas da Vičenca? Ar jis mano taip, kaip jūs?

Vienuolio veidas išraudo.

— Brolis Nikolas susirgo ir guli ligoninėje, — atsakė jis irzliai.

— Taip staigiai susirgo? — paklausė Nikolas Polas.

Vienuolis iš lėto palingavo galvą. Kokia prasmė suversti atsakomybę kitam? Brolis Nikolas įkalbinėjęs toliau nebekeliauti, bet, tiesą pasakius, jis pats nebuvo tvirtai apsisprendęs. Pavojų ir nuotykių Gujelmas tiek pat nemėgo, kaip ir brolis Nikolas, net susirgęs iš baimės.

Ką gi, keliaukite tada vieni, ponai, ir tegul dievas jums padeda! — tarė brolis Gujelmas. — O mudu grįšime Italijon. Aš senas ir išvargęs, būčiau jums tik našta kelionėje.

Mafijas Polas padėjo jam užkopti į denį. Jam pagailo seno vienuolio.

Mes nepykstame ant jūsų, broli Gujelmai, — prabilo Mafijas. — Mus traukte traukia pirmyn tolimos šalys. Mes, prekijai, nenustygstame vietoje. Jei tik galima kur pelnyti, mes pasirengę keliauti nors į pasaulio galą. Linkime jums laimingai sugrįžti.

Venecijiečiai išbuvo dar visą mėnesį Ajase. Jie tolydžio teiravosi apie karą, ir galop laimė jiems nusišypsojo. Prekyba pamažu pradėjo gyvėti. Į uostą plaukė laivai. Amatininkai grįžo Į miestą, atstatinėjo dirbtuves ir sugriautus namus.

Vieną lietingą rudens dieną venecijiečiai paliko uostamiestį. Jie iškeliavo su kitais prekijais, kurie taip pat per Mosulą ir Bagdadą norėjo pasiekti Ormuzą ties Persų įlanka. Keliaujant per Armėniją, prie jų prisidėjo daugiau prekijų, ir netrukus susidarė didelė vilkstinė.

Iš pradžių Markui patiko toks permainingas klajokliškas gyvenimas. Šalis, per kurią jie keliavo, jam atrodė nepaprastai didelė, visai kitokia, negu Venecija. Vilkstinės kelias vienur ėjo per nykius kalnų tarpeklius, kitur — per plačias, derlingas lygumas. Nuo kalnų pūtė žvarbūs vėjai, keldami didžiulius dulkių debesis. O slėniuose būdavo ramu, tik po nakties atvėsusi žemė garuodavo sušildyta rytmečio saulės spindulių. Ištisas dienas keleiviai neužeidavo jokios gyvenvietės, o paskui staiga prieš jų akis atsiskleisdavo didelis miestas, išsidriekęs didžiulėje dauboje.

Aukštos kalnų viršūnės apsidengė sniegu, o slėniuose be perstojo pliopė lietūs. Upės patvino, ir vilkstinei tekdavo ištisas mylias žygiuoti aplinkiniais keliais. Bet, nepaisydami visų kliūčių, jie nesulaikomai veržėsi pirmyn.

O kurgi pagaliau tie nepaprasti nuotykiai, apie kuriuos svajojo Markas?