Nuostabios Marko Polo kelionės

RŪMŲ INTRIGOS

Chanas Chubilajus sugrįžo iš Šandu į Chanbalyką. Tris dienas truko iškilmės ir puotos, kurias jis surengė savo dvariškiams. Ten buvo suėję daugiau kaip aštuoniasdešimt žmonių. Valdovas sėdėjo aukštame savo soste, atsisukęs į pietus. Prie apkrauto stalo stovėjo rūmininkai, kuriems buvo suteikta garbė padavinėti imperatoriui vynus ir valgius. Visų burnos buvo užsirištos šilkinėmis skarelėmis, kad, gink dieve, svetimas kvapas nenudvelktų imperatoriaus valgių ir gėrimų. Pažas padavė chanui auksinę taurę vyno, atsitraukė tris žingsnius ir atsiklaupė. Visi rūmininkai ir svečiai taip pat atsiklaupė ir nusilenkė ligi pat žemės.

Valdovas pakėlė taurę prie lūpų ir godžiais gurkšniais ėmė gerti. Tuojau pat suskambo arfų stygos, prie jų prisidėjo cimbolai, būgnai ir pučiamieji instrumentai.

Didysis chanas išmaukė taurę, ir raukšlėmis išvagotas jo veidas išraudo. Muzika nutilo, visi pakilo ir užėmė savo vietas.

Į dešinę nuo didžiojo chano sėdėjo jo sūnūs, anūkai ir kiti giminaičiai. Vyriausiojo jo sūnaus Čimkimo krėslas buvo šiek tiek aukščiau, negu kitų jo sūnų. Svetimų šalių princai ir rūmininkai sėdėjo pagal savo rangus dar žemiau, prie žemesnių stalų. Iš kairės pusės, ta pačia tvarka, kaip ir vyrai, sėdėjo sūnų ir anūkų žmonos ir kitų dvariškių moterys. Bet daugumui svečių teko susėsti asloje ant kilimų.

Prieš salę susibūrė didžiausia minia žmonių: pirkliai ir pasiuntiniai iš įvairių šalių su neregėtomis gražiausiomis dovanomis, komediantai, dainininkai ir muzikantai, juokdariai ir burtininkai, kurie didžiajam chanui geidė parodyti savo meną ir miklumą.

Didysis chanas Chubilajus, Katajaus imperatorius, sėdėjo savo aukštame soste, išpuoštame raižytiniais drakonais, ir išdidžiai žvelgė per svečių galvas. Visa salė margavo auksu ir sidabru siuvinėtais drabužiais su gėlių ir žvėrių atvaizdais, ir visa tai susiliejo į tokį nuostabų paveikslą, kokio joks dailininkas nebūtų galėjęs sugalvoti. Tarnai įnešė padėklus, prikrautus mėsos, daržovių ir vaisių. Tarnaitės apstatė stalus auksiniais ir sidabriniais indais su kumelių ir kupranugarių pienu, su ryžių ir vynuogių vynu. Rūmininkai vaikštinėjo tarp svečių ir klausinėjo, ar jiems ko netrūksta.

Imperatorius mostelėjo vienam iš rūmininkų. Šis dvokė vynu ir visokiais valgiais, tad sulaikė kvapą, kol didysis chanas jam kažką šnibždėjo į ausį. Pasirodo, chanas Chubilajus panoro matyti Marką Polą. Jis klastingai nusišypsojo, bet kai venecijietis atėjo ir jam žemai nusilenkė, jo šypsena dingo. Achmedas atsisėdo arčiau sosto. Siu Sianas, kaip visuomet, stovėjo imperatoriaus kairėje.

— Jūs išnagrinėjot Chanbalyke piniginę sistemą,— tarė imperatorius. — Sakykit, ar ji gera?

Markas Polas žinojo, kad imperatorius mėgsta trumpus atsakymus. Nedelsdamas jis atsakė:

— Esu sužavėtas jūsų didenybės finansine politika.

Chanui Chubilajui vidų surėmė diegliai. Jo gera nuotaika kaip mat išgaravo. Tarnas atnešė jam vyno. Vėl suskambo muzika, vėl visi svečiai suklaupė ir tolei klūpojo, kol tuščia auksinė taurė buvo nusviesta žemėn. Arčiau sėdintys matė, kaip imperatorius vėl pažvalėjo. Markas Polas ramiai žiūrėjo į chaną Chubilajų.

— Achmedas nori padidinti mokesčius, — tarė didysis chanas. — Man reikia pinigų kareiviams apmokėti. Kaip jūs manote, ar protinga būtų šitaip pasielgti?

Markas Polas susimąstė. Kalbos salėje aptilo, tarytum net ir tolimiausiuose kampuose žmonės suprato, jog čia aptariamas svarbus valstybinis reikalas. Čimkimas, vyriausias princas, staktelėjo taurę ant stalo ir nusišluostė taukais aptekusią barzdą.

Markas pajuto, kad į jį žvelgia susirūpinusios Siu Siano akys. Rodos, pirmąkart jis išvydo tikrąjį Katajaus išminčiaus veidą. Tuomet Markas akimis susiieškojo ministrą Achmedą. Tas jam linktelėjo ir nusišypsojo.

— Kažin ar reikia užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, jūsų didenybe, — pasakė Markas.

Imperatorius atsigręžė į Siu Sianą:

— O jūs kaip manote, Siu Sianai?

Išminčius atsistojo prieš savo poną, iš lengvo nusilenkė ir tarė:

— Piemuo kerpa savo avis du kartus metuose. Jeigu jis ims kirpti kiekvieną dieną, vilnų gaus daugiau ir tuo džiaugsis. Bet avys tuomet neturės jokios dangos nuo šalčio ir kaitrų. Jos žus. Negi galima iš jų atimti paskutines vilnas? Liaudies išgalės ribotos. Jei ponas ministras Achmedas nori viską atimti, ar tai nebus tokia pat klaida, kaip kasdienis avių kirpimas?

Gilios raukšlės chano Chubilajaus veide dar labiau įsirėžė. Salėje visi nutilo. Tik iš lauko aidėjo garsūs balsai. Princas Čimkimas, jau gerokai įkaušęs, vis kėlė taures į savo kaimyno sveikatą. Siu Sianas, Achmedas ir Markas Polas stovėjo prieš sostą, į juos buvo įsmeigta daugybė smalsių, pašaipių ir pavydžių akių.

Tuo tarpu chanas Chubilajus galvojo apie slaptą pranešimą, kurį buvo gavęs prieš kelias dienas. Žygis į Čipango salas sužlugo. Beveik visas imperatoriaus laivynas žuvo. Jam reikia pinigų naujiems laivams statydinti ir savo kariuomenei stiprinti; juk Kaidu[39], chano Ugedejaus anūkas, tas senas imperatoriaus priešas, renka savo krašte pulkus. Jis mėgina patraukti į savo pusę šiaurinių Katajaus provincijų kunigaikščius ir sudaryti su jais sąjungą prieš didįjį chaną Chubilajų. Daug bėdos jam pridarė ir begaliniai sukilimai tose Katajaus provincijose, kurios anksčiau priklausė Sunų dinastijai ir buvo užkariautos tik prieš kelerius metus. Ir ten nemažas būrys karių buvo reikalingas.

Imperatorius atsilošė savo soste ir susimąstęs suraukė kaktą. Jo akys degė pykčiu. Jam buvo biauru žiūrėti į lengvabūdžius, išsipusčiusius rūmininkus, kuriems terūpėjo vien malonumai. O jis sėdi auksiniame savo soste, sunkių minčių kamuojamas. Tie dvariškiai ir dvaro ponios jam priminė margaspalvius fazanus, kurių mažos ir kvailos galvutės tesugeba riebias kirmėles jo karališkose pievutėse lesinti.

Imperatorius įtariai žvelgė į Marką Polą, Siu Sianą ir Achmedą. Kas jie tokie? Draugai ar priešai? Chanas Chubilajus patenkintas šyptelėjo. Kas išdrįstų tapti jo priešu? Vienas jo rankos mostas sunaikintų kiekvieną. Tačiau dėl tos valdžios reikia kariauti kasdien, todėl jam reikalingi Siu Sianas, Achmedas, Markas Polas ir tūkstančiai kitų, kurie jam padėtų engti svetimas tautas. Jis vertino jų protą, bet nemylėjo nė vieno. Kol jie jam reikalingi, jis apiberia juos briliantais, puošia brangiais drabužiais, dovanoja aukso indus, o kai ne, palieka juos likimo valiai ir dar smagiai pasijuokia, matydamas, kaip buvusį jo favoritą puola gauja pavyduolių, tarsi pulkas maitvanagių kritusį gyvulį.

Patylėjęs imperatorius tarė Achmedui:

— Jūs esate finansų ministras. Girdėjote, ką sakė Markas Polas ir Siu Sianas? Dabar noriu jūsų patarimo.

Achmedas širdyje nusijuokė. Jis puikiai suprato chano Chubilajaus žodžius. „Tu, Achmedai, turi parūpinti man pinigų“, — va ką norėjo pasakyti imperatorius. Dabar pats laikas atkeršyti nekenčiamam Siu Sianui. O Marką Polą, tą jauniklį, įsigudrinusį pralįsti į chano Chubilajaus favoritus, jis prisimins vėliau.

Pagarbiai jis priėjo prie savo valdovo sosto.

— Jūsų nuolankusis tarnas prašo jūsų didenybę paskirti jam valandėlę dėmesio; Aš, nevertasis jūsų malonės, drįstu palyginti valstybės valdymą su didžiulio plėšinio arimu. Seniau nebuvo žmogaus, kuris imtųsi arti tokį lauką, tad piktžolės jame bujote bujojo. Bet va, jūsų didenybei įsakius, to darbo ėmiausi aš. Yra jau įdirbtų laukų, yra ir neįdirbtų. Kai kur tik pasėta, o kai kur jau žaliuoja. Bet jei tų laukų nežiūrėsi, pasėliai žus ir beliks tik gailauti.

Ministras Achmedas patylėjo ir dėbtelėjo į chaną Chubilajų, kuris susidomėjęs jo klausėsi. Tarsi negirdėdamas pikto šnabždesio, Achmedas jau tvirtu balsu varė toliau:

— Patarėjas Siu Sianas prižiūri mano darbus. Jis ir yra mano laukų sargas. Tačiau jei jis nebus pakankamai energingas ir uolus, arėjo triūsas nueis perniek. Bet jei dangus neatsiųs lietaus, derliaus vis vien negausime, tegu tas sargas nors ir iš kailio neriasi. O dangaus lietus — tai man didesnės valdžios suteikimas, jūsų didenybe. Tegu jūsų didenybė atleidžia man už tokį pasakymą.

Chanas Chubilajus teikėsi nusišypsoti Achmedui ir tarė:

— Lapės nemėgsta greitakojo šuns. Bet kaip galėtų jo nemėgti patsai šeimininkas? Aš įsakau, kad nuo šiol Achmedas pats, be patarėjo Siu Siano, turi spręsti visus finansinius reikalus. O chanas Kogotajus tepasirūpina Achmedo asmenine sargyba.

Achmedas nugalėjo. Svečiai kėlė prie lūpų taures, vaišinosi gardžiais valgiais, o iš lūpų į lūpas ėjo žinia, kad chanas Chubilajus padidino finansų ministro valdžią. Visų akys nukrypo į Siu Sianą. Jis tyliai brovėsi pro puotaujančiųjų minią prie savo stalo. Valgė ir gėrė jis mažai. Kai stalai buvo nuimti, o komediantai ir juokdariai ėmė rodyti savo meną, Siu Sianas paliko Scilę, kurioje gaudė linksmi balsai ir girti kvatojimai.

Arfininkai brunzgino stygas, trimitininkai pūtė dūdas, fleitistai grojo fleitomis, būgnininkai mušė būgnus, smuikininkai čirpino smuikus. Valdovas maukė vyną. Nugaros, sulenktos prieš jį, iš sosto aukštybės atrodė kaip žvilgantis margaspalvis kilimas.

Markas Polas matė, kaip menka Siu Siano figūra šmėžtelėjo ant aukšto tilto, vedančio į princo Čimkimo rūmus.

Dienos ėjo vis trumpyn. Į Chanbalyką suvažiuodavo daugybė vežimų, prikrautų anglies. Prie venecijiečių namų taip pat sustojo toks vežimas. Iš jo iškrovė juodus akmenis, kuriuos kalnakasiai kasa iš žemės. Venecijoje Markas niekad nebūtų patikėjęs, kad kur pasaulyje yra degančių akmenų, kurie daug smarkiau šildo, nei medžio anglis, ir dega taip lėtai, kad jų kaitros užtenka visai nakčiai. Jis jau matė tiek nuostabių dalykų ir per tuos kelerius metus taip prie visko priprato, kad nė kiek nesistebėdamas šildėsi rankas viršum tų ugnimi žėruojančių akmenų.

Ruduo jau žengė per Chanbalyko gatves ir skersgatvius. Žvarbus vėjas ūžavo sau po ražienas, šlameno šiaudines tvoras, siūbavo medžius imperatoriaus parke ir plėšė nuo jų paskutinius lapus. Viršum stogų dulkė šaltas lietus. Paukščiai užmiršo savo giesmes. Kregždės zujo aplink bokštus prie miesto sienų, krito it strėlės į gatvės vidurį ir vėl šaudė į dangų, apsitraukusį balkšvais debesimis.

Tyliomis saulėtomis dienomis tarp amžinai žaliuojančių medžių blykstelėdavo menkas spindulėlis. Bet saulė jau nebeturėjo savo galios, ir dangus buvo kažkoks šaltas, balkšvai žydras.

Vakarop elgetos traukė iš krepšių savo skarmalus ir sužvarbę supstėsi jais. Vanas vis kalė kalavijus ir iečių antgalius. Kepėjas Li bėgiojo su savo prekėmis iš gatvės Į gatvę ir gudriu žodžiu kurstė neapykantą, kuri it melsva liepsnelė jau pleveno žmonių širdyse.

Kurpius U gavo parduoti dirbtuvėlę ir palikti savo namus, kadangi jis niekaip neįstengė sumokėti mokesčių. Nešikas Janas, kaip ir anksčiau, tampė ant savo pečių ponų palankinus ir kas vakarą pasakojo bevardžio pasiuntinio patikėtiniui, ką jis išgirdo per dieną.

Amatininkai dirbo išsijuosę. Prie keitimo kasų stovėjo ilgos eilės pirklių ir prekininkų, kurie norėjo iškeisti suplyšusius pinigus. Tačiau pinigus keitė tik keletą valandų per dieną, nes iždas buvo beveik tuščias.

Kai kurie smuklininkai, arbatnamių bei pirčių savininkai savo tarnautojams ir tiekėjams mokėjo bambuko lazdelėmis, ant kurių jie parašydavo, kiek esą skolingi, ir dėdavo savo parašą. Bet tas bambukines lazdeles galėdavai išmainyti į pinigus tik pas tą šeimininką, kuris jas davė.

Dvidešimt aštuntąją mėnulio dieną, rugsėjo mėnesį, su didžiausiom iškilmėm buvo atšvęsta imperatoriaus gimimo diena. Dvidešimt tūkstančių kunigaikščių, valdininkų ir kitokių dvariškių gavo dovanų auksu ir sidabru siuvinėtus drabužius, baltas pušnis ir brangiai išpuoštas geltonas juostas. Tokį pat apdarą gavo ir Markas. Kai visi jie suėjo į menę, galėjai pamanyti, kad čia vieni karaliai susirinko.

Dangus tą dieną buvo paniuręs, ir imperatoriui vėl skaudėjo pilvą. Krikščionys, saracėnai, budistai ir kitų religijų išpažinėjai meldėsi kiekvienas savo dievams, idant tie laimintų imperatorių ir duotų jam sveikatos, laimės ir ilgo amžiaus. Mongolų kunigaikščiai ir kitų užkariautų tautų pasiuntiniai nešė į rūmus brangias dovanas.

Mahometonų pirkliai iš kirgizų krašto atgabeno imperatoriui, didžiam medžioklės mėgėjui, puikių sakalų ir erelių. Chanas Chubilajus nusiuntė jiems skanėstų nuo savo stalo, — tai buvo ypatinga malonė. Tačiau svetimšaliai sėdėjo nuleidę galvas ir mėsos neėmė nė į burną. Chanas tatai pastebėjo ir liepė paklausti, kodėl jie nesiteikia priimti jo vaišių. Vyriausiasis iš pirklių, aukštas, tiesus senis ilga balta barzda, išdrįso pasakyti, kad tą mėsą, iš kurios pagaminti patiekalai, musulmonų religija draudžia valgyti. Achmedas išraudo, vos tik per salę nuaidėjo rūstus imperatoriaus balsas. Chanas Chubilajus liepė musulmonų pirkliams prieiti arčiau.

— Jums nepatinka mano valgiai? — burbtelėjo jis piktai. — Imkit savo daiktus ir drožkit lauk!

Ir tada karvedys Vandžu puolė prieš imperatorių ant kelių ir paprašė jį išklausyti.

— Ko tau reikia? — nustebo chanas. — Sakyk greičiau!

Vandžu pakilo ir garsiai tarė:

— Atleiskit man, jūsų didenybe, bet noriu jums pasakyti, ką skaičiau šventoje saracėnų knygoje. Ten taip pasakyta: „Žudykit visus, kurie garbina daugelį dievų.“

Salėje stojo kapų tyla. Narsusis karvedys Vandžu, katajietis iš šiaurės, išdrįso visų akyse stoti prieš musulmonų pirklius. Kiekvienas suprato, kad tie žodžiai skirti pirmiausia Achmedui, kuris geriausias tarnybas patikėdavo savo bendratikiams. Daugelis piktdžiugiškai šypsojosi, mat, rūmuose įvairios grupės tarpusavy piovėsi.

Musulmonų pirkliai stovėjo lyg įbesti. Chanas Chubilajus pasišaukė juos dar arčiau.

— Girdėjote, ką pasakė Vandžu?

Senas pirklys sutrikęs apsidairė. Ir tuomet priėjo Achmedas, puolė ant kelių prieš sostą ir paprašė jį išklausyti. Tačiau chanas Chubilajus neleido jam nė žodžio tarti. Jis pasiuntė vieną rūmininką, kad atvestų mahometonų išminčius. Kai šie atėjo, imperatorius kreipėsi į patį išmintingiausią:

— Ar tiesa, kad jūsų šventojoje knygoje parašyta: „Žudykit visus, kurie garbina daugelį dievų“?

Išminčius lyg sugautas dairėsi į šalis, tarytum ieškodamas atsako į imperatoriaus klausimą.

— Ten taip parašyta, jūsų didenybę,— galų gale atsakė jis.

— Ir jūs tikite, kad jūsų šventasis įsakymas yra kilęs iš paties dievo? — Imperatorius dabar kalbėjo ramiai, tarsi norėdamas padrąsinti iš baimės drebantį išminčių.

— Žinoma, jūsų didenybe, — tvirtai atsakė išminčius.

— Dievas liepia jums žudyti netikėlius, tad kodėl jūs jo neklausot? — suktai paklausė didysis chanas.

Tas klastingas klausimas visai susisuko išminčiui galvoje, ir jis tvirtai išdrožė:

— Mes to dar negalime daryti. Dar neatėjo laikas.

Visa salė suūžė iš pasipiktinimo. Achmedą paėmė siaubas. Jis net pabalo iš įtūžio ir baimės.

— Užtat AŠ galiu jus žudyti! — sušuko chanas Chubilajus. — Stverkit jį ir nuręskit jam galvą. O kitus į kalėjimą! —įsakė jis.

Sargybiniai pagriebė nelaiminguosius, kurie nė nemėgino priešintis, ir nutempė per salę. Vandžu pasislėpė minioje. Jo draugas Čui Inas, kanceliarijos valdininkas, tylėdamas uždėjo jam ranką ant peties.

Ministras Achmedas buvo baisiausiai susijaudinęs ir perpykęs. Tarsi kokia smaugianti ranka sugriebė jį už gerklės. Tie kvailiai per vieną akimirką gali sugriauti viską, ką jis per daugel metų yra sukūręs. Jam nė motais, kad tam asilui nusuks galvą, o kitus sukis į kalėjimą. Tai jam visai nerūpi. Bet jis puikiai žino, kad chano Chubilajaus rūstybė dabar gali užgriūti ir jį patį.

Achmedas akimis sekė Vandžu, stovintį greta Čui Ino. Ilgai Achmedas suko galvą, kaip čia numaldyti didžiojo chano rūstybę. Ir jam gimė sumanymas, kaip atkeršyti karvedžiui Vandžu. Vos tik sutvirtinsiąs savo valdžią, sutriuškinsiąs Vandžu bičiulį Čui Iną.

Susitvardęs Achmedas vėl paprašė imperatorių žodžio.

— Kalbėk, Achmedai! — tarė chanas Chubilajus jau kiek švelnesniu balsu.

Jis meldė imperatorių dar truputį atidėti mahometonams bausmę. Jis pasiūlė iškviesti dar du kitus mahometonų mokslinčius ir leisti jiems paskaityti tam tikrą korano vietą. Aplinkui stovinčių, dvariškių nuostabai chanas Chubilajus sutiko.

Kas gali žinoti, ką galvoja valdovas ką nors svarstydamas. Jo sprendimai buvo tokie pat atmainūs, kaip ir tas skausmas, kuris čia deginte degina, čia vėl atslūgsta. O dangus pro atdaras duris matyti toks gelsvas, tarytum siera.

Argi verta rūstinti svetimus dievus?

Aistrų ir garbės troškimo išvagotas chano Chubilajaus veidas buvo neperžvelgiamas it pilkas akmuo. Į savo triumfo vežimą jis pasikinkė ne tik svetimšalius, bet ir jų dievus. Su žmonėmis jis žaidė kaip su lėlėmis, bet dievams jis jautė prietaringą baimę. Krikščionys turėjo savo dievą Jėzų Kristų, saracėnai — Mahometą, žydai — Mozę, o katajiečiai — Budą. Chanas Chubilajus garbino visus keturis ir prašė jų paramos.

Imperatorius atsilošė savo soste, laukdamas ateinant musulmonų mokslinčių, ir patenkintas atsiminė, kaip jis neseniai atsakė Markui Polui. Venecijietis, nutaikęs gerą progą, paklausė chaną, kodėl jis nenorįs priimti krikščionių tikėjimo. Ir tuomet jis, pats galingiausias pasauly valdovas, atsakė jam, gudriai šypsodamas:

— Sakyk, gerbiamasis, o kodėl aš turėčiau tapti krikščioniu? Jūs pats matot, kad krikščionys nežino jokių stebuklų. Tuo tarpu kiti padaro, ką tik jie nori. Jų burtininkams pavaldūs saulė ir lietus, ir jie gali juos nuginti į bet kurią dangaus pusę. Kai aš sėduosi prie stalo, jie padaro taip, kad pas mane ateitų taurės, sklidinos pieno ar vyno, ir aš galiu sau gerti, kiek tinkamas. Jie skrajoja oru, ir jokia ranka jų negali paliesti. Jūs pats matėte, kad jų žyniai labai iškalbingi ir išpranašauja, ką tik noriu sužinoti. Jei atsiversčiau į jūsų tikėjimą ir tapčiau krikščioniu, ką pasakytų mano rūmų kunigaikščiai ir visi kiti, kurie nėra linkę į krikščionybę? Argi jie manęs nepaklaustų, kuriam galui aš priėmiau krikščionybę? Ir ką gi tie kunigai gali, kokius stebuklus mums žada? Juk jie to paklaustų? O aš neturėčiau ką atsakyti. Ir jie mane palaikytų paklydusiu žmogumi, o jų žyniai, kurie tikrus stebuklus daro, lengvai galėtų mane pražudyti.

Vos prieš sostą suklaupė du mahometonų mokslinčiai, visa salė subruzdo. Chanas Chubilajus apžvelgė juos tylėdamas ir liepė jiems stotis. Jiedu stengėsi nuslėpti savo susijaudinimą. Vienas jų buvo mažo ūgio, visai pražilęs, nerimastingomis akimis. Aukšta jo kakta ir smilkiniai buvo išvagoti giliomis raukšlėmis. Antrasis — ilgšis, prakaulaus veido ir didelėmis rankomis. Jis pamatė į jį nukreiptą Achmedo veidą, valandėlę užsimerkė, ir jo veidas iškart pasidarė rimtas.

— Ar tiesa, kad jūsų šventoji knyga liepia žudyti kitatikius? — paklausė imperatorius.

Visi tylėjo, sužiurę į du žiniūnus. Achmedas buvo baltas kaip popierius, tačiau šaltas ir abejingas. Tą valandą jis apsvarstė visus galimumus ir prisiekė žiauriai atkeršyti Vandžu ir jo bičiuliui, jei tik pasiseks atkalbėti imperatorių nuo nelemto jo ketinimo nugalabyti mahometonus. Net ir tuomet, jei musulmonai pateks į nemalonę, juo nusikratyti nebus taip lengva.

Ir štai įvyko kažkas netikėta. Gelsvas it siera dangaus uždangalas prasiskleidė, ir ištryško linksmi saulės spinduliai, nuskaidrindami pilką rudenio dieną. Stogų čerpės sužibo auksu. Komediantai, kurie linksmais veidais laukė už durų, atsidūrė šviesoje, tartum būtų įžengę į sceną. Dvariškių minios sujudo. Auksas, sidabras, briliantai, margi šilkai ir raudonos kolonos — viskas nušvito tamsiame raižytinių sienų fone. Švietė saulė, ir jos spinduliai brovėsi į salę.

— Tas teisybė,— pradėjo savo kalbą didysis prakaulis mula, — kad Alachas liepia žudyti tuos, kurie garbina daugelį dievų. Bet jis turėjo galvoje tik tuos, kurie nepripažįsta jokios aukščiausios esybės. O jūsų didenybė kiekviename savo įsakyme minite dievo vardą, tai jūsų ir jūsų vienatikių jokiu būdu negalima priskirti prie tų netikėlių, kuriuos šventoji knyga liepia žudyti.

Chanas Chubilajus buvo patenkintas mulos atsakymu, mat, netikėtai sušvitusią saulę jis palaikė ne kuo kitu, o dangaus ženklu. Jis paliepė tučtuojau paleisti suimtuosius, o abu mulas gausiai apdovanojo.

O paskui, lyg niekur nieko, visi vaišinos toliau. Dvariškiai ir jų damos tiek prisišveitė, jog pilvai vos neplyšo, o nuo gėrimų kai kas net ir slenkstį kliudė.

Žiemos mėnesiai nešė sniegą ir šaltį. Vieną dieną aklasis Ši susijaudinęs įbėgo į kalvę ir tarė:

— Tėve Vanai, suėmė kepėją Li. Kareiviai braunasi į visus namus ir ieško ginklų. Janas sako, kad jūs turite tučtuojau slėptis.

Ši pastvėrė nugrubusią kalvio ranką.

— Sakykit ką nors, tėve Vanai… — maldavo jis, pakėlęs baimės kupiną veidą.

Vanas priglaudė Ši prie krūtinės.

— Bėgti? — pradėjo jis prikimusiu balsu. — O kurgi mes nubėgsime, Ši? Mano veide įdegintas nusikaltėlio ženklas. Mano gatvėje visi žino, kas aš toks. Bet kas man duos darbo svetimame mieste? Ten visi manys, kad aš vagis arba galvažudys.

— Aš moku groti bambukine fleita. Badu nemirsim. Skubėkit, tėve Vanai. Girdėjau, kaip rėkė moterys, kai atėję kareiviai kirviais kapojo duris. — Ir visai tyliai jis pridūrė: — Aš bijausi. Einam, tėve Vanai.

Vaikinukas visas virpėjo, ir kalvis tai pajuto. Jis prisiminė kalėjimo landynes, kur jis vos galvos nepalydėjo. Dabar jie išsivedė linksmąjį jo bičiulį, kepėją Li. Ir vėl kareiviai valkiojasi po miestą, ieškinėdami nepaklusniųjų katajiečių. Vanas prisiminė ir tą naktį, kada į jo namus buvo atėjęs bevardis pasiuntinys. Kiek jis tada tikėjosi. Jie privežė daug geležies, o jis iš jos kalė kalavijus ir iečių antgalius. Netrukus turėjo sužibėti signaliniai žiburiai kalnuose. Visi nekantriai laukė. Bet jų laukimas nuėjo veltui. Bėgo dienos, bėgo naktys. Ilgesingai jie žvelgė į kalnus, supančius Chanbalyką. Jiems buvo pažįstama kiekviena viršukalnė, todėl iš anksto žinojo, kur turėtų sužėrėti pirmasis žiburys, ir laukė, vis laukė…

Dabar Vano širdyje vilties nebėra. „Aš moku groti bambukine fleita.“ Taip jam pasakė Ši. Dienos šviesos jis nemato, bet jo siela narsi. O groja jis taip, kad besiklausydamas pamiršti visus rūpesčius. Žaizdras išblėso. Į kalvę jau skverbiasi žvarbus šaltis.

— Gerai, Ši. Einam, — tarė Vanas. — Tu grosi bambukine fleita, o aš prašysiu išmaldos… Puiku dabar gyventi Katajuje, Ši.

— Aš girdžiu juos, tėve Vanai. Jie daužo duris gretimame name. Greit jie bus čia. Turime skubėti.

Vanas užkrovė asilui menką savo turtą ir išvedė jį pro užpakalines duris į skersgatvį. „Einam, pilkši“, — tyliai pašnekino jis asilą, ir tuo pat metu jie išgirdo, kaip sargybiniai daužo duris.

Ši tvirtai paėmė už pavadžių. Jaunas jo veidas atrodė kaip suaugusio.

— Gal būt, kada nors sugrįšiu čia, — sumurmėjo Vanas.

Molėtas kelias buvo ištryptas, išvažinėtas. Prie namų buvo suverstos nešvaraus sniego krūvos. Daugelis parduotuvių ir dirbtuvių buvo uždarytos. Per pietinius vartus iš miesto traukė minios žmonių. Sargybiniai jų nekliudė, nes komendantas Vandžu buvo įsakęs visus praleisti. Tačiau prie kitų vartų, kuriuos saugojo mongolų chano Kogotajaus kareiviai, daugelis žmonių buvo sulaikyti. Kalėjimai buvo prigrūsti katajiečių.

Ministras Achmedas po ano įvykio su musulmonais įgavo dar didesnę valdžią, rezgė intrigas, it voras savo tinklą. Liaudis badavo, o jis spaudė iš jos paskutinį skatiką. Užtat valstybės iždas vėl papilnėjo, o chanas Chubilajus nė neklausinėjo, iš kur imasi pinigai. Jis visur ir viešai gyrė Achmedą. Ir kai Achmedas apskundė Čui Iną, kad šis neįvykdęs imperatoriaus įsakymo, ir pasiūlė įkirsti jam už tai šimtą septynias rykštes, o paskui nukirsdinti galvą, chanas Chubilajus tuoj pat sutiko. Čui Inas turėjo padėti galvą vien už tai, kad aną atmintiną dieną jis patapšnojo savo bičiuliui Vandžu per petį.

Vandžu apsisiautė baltą drabužį ir nuėjo į tą vietą, kur buvo palaidotas jo draugas. Ilgai jis stovėjo prie kapo. Sargybiniai nesiryžo nuvaryti tarsi sustingusio žmogaus su gedulo apdaru. Dangus apniuko, pradėjo snigti, ir kapas apsidengė baltu apdangalu, o virš jo kranksėjo varnos. Pats dangus gedėjo kartu su juo.

Pravėręs lūpas, Vandžu tyliai pasakė:

— Jis tave nužudė, Čui Inai. Bet aš už tave atkeršysiu. Aš nenurimsiu, kol Achmedo kūnas nebus išmestas šunims ir gyvatėms susprogti… Prisiekiu!

Kai jis ėjo nuo kapo, jo veidas buvo lyg akmeninis.

O rūmuose visi drebėjo prieš įsigalėjusį Achmedą. Džambuji-chatun, ta storapilvė, norėdama parodyti savo favoritui ypatingą malonę, padovanojo jam dešimtį gražių vergių.

Chanas Chubilajus liepė jam atvesti baltą žirgą su brangia apranga.

Achmedas gėrėjosi, mėgavosi valdovo malone. Į Siu Sianą jis žiūrėjo kaip į tuščią vietą ir nepaisė jo patarimų.

1282 metų šaltą sausio dieną Markas sužinojo, kad žygis į Čipangą visai sužlugo. Jau metai prašoko, kai Matėjas paliko Chanbalyką. Atsisveikindamas jis linksmai tarė draugui:

— Aš iškeliauju, Markai. Tu negali įsivaizduoti, kaip aš džiaugiuosi, kad vėl atsidursiu jūroje. Tik dabar imu jausti, kad gyvenimas turi šiokią tokią prasmę. Ašimą palieku tavo globai. Tu sugebėsi ją apginti. — Ir šypsodamas pridūrė: — Pakalbėk su ja. Kas žino, gal jau ji nebenori grįžti į Kunminą. Ar ateis tokia diena, kada ji panorės išplaukti su mumis į Veneciją. Ak, Venecija! Kas čia padaryta iš aukso, tas Venecijoje iš geležies. Mėgstu geležį, Markai. Ji patikimesnė už auksą. Sudie, drauguži! Iki pasimatymo! Greitai sugrįšiu, apvainikuotas šlove. Ir žiūrėk, nepamiršk: galgi ji važiuos drauge su mumis į Veneciją.

Šitoks liko Matėjas Marko atmintyje — besidžiaugiąs gyvenimu ir tikintis ateitimi.

Ministras Achmedas pranešė Markui liūdną naujieną ir pareiškė nuoširdžią užuojautą. Net Ašimą jis prisiminė, kuri, anot jo, dabar jau likusi tikra našlaitė.

Išsiblaškęs Markas skubiai žingsniavo gatve, tarsi nematydamas skurdžiai apsirengusių žmonių, kurie, baikščiai dairydamiesi, tempė savo ryšulius. Negirdėjo jis, kaip keikė ir plūdosi kareiviai, varydami būrius vargšų katajiečių. Jis krūptelėjo, pamatęs, kaip viena moteris klykdama bėgo šalia kareivių. Bet pasukęs į savo kiemą, jis ir tai užmiršo.

Du tūkstančiai katajų džonkų su daugiau kaip šimtu tūkstančių kareivių išplaukė į Čipangą. Jie išlipo į krantą ir pirmame mūšyje sutriuškino priešo kariuomenę. Bet paskui atžygiavo Tokimunas su dideliais pulkais, surinktais visose Čipango salose, ir mongolus bei katajiečius suvarė atgal į jų laivus. Daugelis krito, o didžiumą laivų sudaužė iš šiaurės atūžęs uraganas.

„Venecijai Ak, Venecija!“ — Mielas jo bičiulis niekados nebepamatys Venecijos! Markas neabejojo, kad narsusis jo draugas ėjo į mūšį pirmas. Maža vilties, kad jis gyvas. Bet juo arčiau jis ėjo prie namų, juo labiau stengėsi įtikinti save, kad šiokia tokia viltis gali būti. Eidamas per kiemą, jis stengėsi atrodyti linksmas, bet vis tiek vengė susitikti su Ašima, su tėvu ir dėde.

Įėjęs į kambarį, Markas nusimetė apsiaustą ir parimo ant stalo. Susimąstęs jis žvelgė kažkur į vieną tašką. Ar gali taip būti, kad toks žmogus, kaip Matėjas, niekados nebesugrįš? Juodu susidraugavo per ilgą ir pavojų pilną kelionę, jų draugystę sutvirtino džiaugsmai ir sielvartai ir pamaži jie pasidarė viens kitam būtinai reikalingi. Diena iš dienos jie susitikdavo, ir Matėjo šviesus protas ir šaltakraujiškas būdas ne sykį padėjo jam išbristi iš painiausių rūmų intrigų.

Markas mintimis nuskrido į praeitį. Atsiminimai lyg vėjo draikomi debesys skrido pro šalį. Matėjas milžinišku savo kardu kaunasi su karaunais, kilpinė užkrinta jam ant kaklo ir parverčia žemėn… Virsdamas jis dar spėja sušukti: —„Markai, bėk!..“ Matėjas sėdi duobėje ir išveržia iš rankų ietį… Hasan-bekas negyvas. „Einam, Markai, jau laikas“… Žvaigždėta naktis. Jis skuba. Vaiduokliški šešėliai šmėsčioja ant kelio, plėšikai sėlina per mišką, lygumoje stūgauja šakalai!.. „Tu manai, ją neštuvuose nešiojo? Na, gerai. Nebekalbėkime daugiau apie tai. Labos nakties… Ji liesa kaip ožkytė.“—„Dabar tu antrą kartą ištraukei mane iš duobės, Markai, ir dar mergaitę priedo“… „Ten, sode, žydi didelis geltonas žiedas… Ar dar sugrįšiu kada į Veneciją?“

Markui rodės, jis girdi bičiulio kuždesį, ir kiekvienas sakinys atmintyje virto gyvu paveikslu. „Ar tu dar gyvas, Matėjau?“ — klausė jis lyg vaikas ir klausėsi, klausėsi — bene išgirs atsakymą. Bet atsakymo nėra. Jis pakėlė galvą ir apsidairė. Namų tyla jį taip slegia…

„Neverk, ožkyte, — atsisveikindamas pasakė jis Ašimai. — Juk su tavim lieka Markas.“ Ir jis išėjo.

Dabar Markas turi pasakyti Ašimai liūdną naujieną. Ji tikriausiai savo kambaryje. Chanbalyko žiemos jai ne į sveikatą. Speigo ji negalėdavo pakęsti, rankų Visai nebejausdavo. Sykį jis nepastebėtas įėjo į jos kambarį ir pamatė ją sėdinčią prie užgesusio židinio. Ji buvo balta lyg drobė. Ir kai jis susirūpinęs paklausė, kas atsitiko, ji kaip ne savo žodžiais atsakė: „Aš bijausi balto sniego.“

Markas atsistojo ir tyliai ėmė vaikščioti po kambarį. Nereikia nukabinti nosies. Kas sakė, kad Matėjas žuvo? Achmedo žodžiai nieko gera nesako, bet ką Achmedas žino apie Matėją? Matėjas moka kovoti ir gintis kaip niekas kitas. Jūra ir štormai jam vieni niekai. Jei iš tūkstančio džonkų nuskendo devyni šimtai devyniasdešimt devynios, tai tą tūkstantąją Matėjas tikriausiai išvedė iš visų pavojų. Matėjas gyvas! Kitaip ir būti negali! Markas pats save išbarė, kad jis lyg sena boba tuoj apie nelaimę ir tegalvoja. Ašima neturi žinoti apie jo būkštavimus. Argi reikia ją graudinti, kol jis pats nieko tikro nežino?

Malkas pagalvojo, jog štai jau aštunta žiema jis gyvena Chanbalyke, o dar treji metai kelionės, ir jam pasirodė, kad prabėgo jau ištisas amžius.

Kai jie išvyko, jam buvo septyniolika, o dabar vaikystė pasiliko taip toli, kaip Venecija nuo Chanbalyko. Kartais jis norėdavo prisiminti jauną laivų statytoją Džovanį, juodaplaukę vaikystės draugę guvią Džaniną arba ištikimąjį tarną Paolą, bet jų veidus jis matydavo lyg per rūką. Ryškiau ir gyviau atminty iškildavo jo motinos kapas tyliose San Mikelės kapinėse.

Bet dabar jo mintys nuolat ir nuolat grįžta prie. Matėjo, ir jo paveikslas užstoja visa kita. Kaip jis galėjo pamanyti, kad Matėjas miręs?

Kankinamas abejonių ir slaptos baimės, Markas nuėjo pas Nikolą ir Mafiją Polus. Eidamas jis sutiko Ašimą. Ji atsitiktinai buvo išslinkusi iš savo kambario. Bet nenorėjo jo trukdyti. „Jis turi aibę darbų arba nori pailsėti po sunkios tarnybos“, — pagalvojo ji.

Markas sustojo ir pasakė, jog šiandien jis labai užsiėmęs. O ji nė nenujautė, kad jos žvilgsnis jam priminė tą nelemtą žinią apie Matėją. Netaręs nė žodžio, Markas nuskubėjo pas tėvą.

Abu senukai, kaip Markas ir tikėjosi, sėdėjo prie išdėliotų prekių sąrašų ir sąskaitų, prie surištų pinigų pluoštų ir karštai dėl kažko ginčijosi. Pamatę Marką, juodu nutilo.

— O va ir ateina tavo sūnus, — pašaipiai, bet geraširdiškai pasakė Mafijas Polas. — Iš kur mums tokia garbė jus pasveikinti, mesere Polai?

Markas priėjo prie stalo ir atsisėdo priešais. Staiga jis pajuto savo jėgą. Jo tėvas ir dėdė, ką tik sugrįžę iš kelionės, jau aptaria naują išvyką. Jie buvo drąsūs ir energingi, o visas jų gyvenimas — prekyba. O jis juk priklauso jų giminei.

Tėvui ir dėdei labai rūpėjo nauji jų sumanymai, tad jie tuojau paprašė Marką patarimo ir paramos.

Imperatoriaus valdininkai prekybai su užsienio šalimis rengia laivus ir siūlo kapitalą ilgesnei prekybinei kelionei į pietus. Ir nors valstybė ima septynias dešimtąsias viso pelno, o pirkliams palieka tik tris dešimtąsias, vis tiek atsirado nemaža norinčiųjų. Markas prižadėjo padėti Nikolui ir Mafijui Polams išsirūpinti laivą ir prekių.

Per šitą pokalbį Markas galėjo įsižiūrėti į tėvą ir dėdę. Nors iš pat jaunystės juodu gyveno bastūnišką gyvenimą, o kelionėse jų tykojo pavojai, jie buvo dar visai jauni. Kiekvieną kartą Markas žavėjosi jų neišsenkamu žvalumu ir energija.

Niekas nebūtų pasakęs, kad Nikolui Polui po kelių savaičių sukaks penkiasdešimt metų, nors jo barzda ir plaukai ties smilkiniais buvo jau žilstelėję. Jo eisena greita, stotas tiesus. Dėdė Mafijas turi penkiasdešimt dvejus metus, bet koks jis linksmas, žvalus ir niekad nenuvargstantis. Jie buvo Venecijos pirkliai, ir Venecija, toji pasaulinės prekybos sostinė, tikrai galėjo jais didžiuotis. Bet ką žinojo šventojo Marko respublikos valdytojai apie tuos savo tautos sūnus, ką jie žinojo apie Kata jų, tą pasakišką šalį?

Marko akys susitiko su tėvo akimis, ir jie abudu nusišypsojo; juodu buvo viens kitu patenkinti.

Nikolas Polas didžiuodamasis prisiminė chano Chubilajaus žodžius per pirmą audienciją Šandu mieste: „Jūsų sūnaus veidas švytėte švyti, o jo akyse ugnis.“ Dėl Marko jam nėra ko rūpintis. Protas ir santūrumas Marką padarė įtakingą didžiojo chano rūmuose.

— Tu tik pažiūrėk į jį, Nikolai, — šypsodamas pasakė Mafijas Polas broliui. — Ar tu atsimeni, kaip jis, dar vaikiščias būdamas, naktį vienmarškinis atėjo į mūsų kambarį ir paklausė, — čia Mafijas pakeitė balsą, mėgdžiodamas vaikišką Marko šneką: „Dovanok, tėve, bet aš noriu paklausti dėdę… Dėde, jūs sakėte, kad kiekvienas, kuris ateina prie didžiojo chano sosto, pabučiuoja žemę. Ar jūs taip pat bučiavot?“ Mafijas Polas iš širdies nusijuokė ir jau savo balsu tarė: — O dabar, matai, jis pats kiek jau kartų lenkė nugarą prieš valdovo sostą. Bet jis paliko toks, kaip buvęs, tas mūsų Markas.

— Kas dabar naujo didžiojo chano rūmuose? — paklausė Nikolas Polas.

— Chanui Chubilajui skauda pilvą, o jo dvariškiai bėgioja po rūmus su auksiniais naktiniais puodeliais, — kandžiai nusijuokė Mafijas.

— Nugalabijo Čui Iną iš imperatoriaus kanceliarijos, — atsakė Markas. — Sako, kad tai ministro Achmedo kerštas.

— O tu kaip manai? — paklausė Nikolas Polas.

— Nežinau. Su manimi Achmedas visad maloniai elgiasi. Bet rūmuose visaip žmonės šneka.

— Chanbalyke susektas sąmokslas, — susimąstęs tarė Mafijas Polas. — Achmedas labai engia liaudį. Visi jo nekenčia.

— Tai dar nieko nereiškia, — atkirto Nikolas Polas. — Mūsų jie taip pat nekenčia. Nemėgsta jie svetimšalių. Aš tavim dėtas negadinčiau santykių su Achmedu. Imperatorius juo pasitiki.

— Kad čia būtų Matėjas… Bet jis taip toli, — pasakė Mafijas Polas.

Nikolas pagalvojo: „Aš visuomet džiaugdavausi, kai Matėjas būdavo kartu su Marku“, tačiau garsiai jis pasakė:

— Jam nereikėjo iš čia važiuoti.

— Dabar jis galėtų keliauti su mumis į pietus.

Tie žodžiai krito lyg kokie sunkūs lašai.

Imperatoriaus laivynas žuvo prie Čipango salos, — prabilo Markas, nepakeldamas akių.

Stojo ilga tyla. Paskui Mafijas lyg pats sau tarė:

— Vadinasi, tu jau žinai.

Jie nežiūrėjo vienas į kitą. Nikolas ir Mafijas Polai tą liūdną naujieną sužinojo anksčiau už Marką, bet juodu tylėjo.

— Tikiu, kad jis dar gyvas, tėve.

Gal būt, atsakė Nikolas Polas.

Pirkliai išbuvo Chanbalyke dar šešias savaites. Markas išrūpino jiems du laivus. Kai chanas Chubilajus su savo palyda išsirengė į medžioklę šiaurinėse srityse, venecijiečiai su vilkstine iškeliavo jūros link.

Pavasaris ilgai delsė sulaužyti baltą žiemos dangą. O paskui per vieną naktį jis parodė savo galią. Aukštas tuopas užgulė rausvas permatomas ūkas. Visur skleidėsi pumpurai. Kiemuose stovėjo ką tik perdažyti palankinai. Moterys sėdėjo panamiais ir dirbo popierines gėles. Auksakalių plaktukėliai daužė taurųjį metalą, o rūmų damos, išsidažiusios, išsikvėpinusios ir apsikarsčiusios brangenybėmis, vaikštinėjo po imperatoriaus sodą.

Sužydo medžiai ir krūmai. Čiulbėjo paukščiai, o miestas dar miegojo. Saulė pakilo ir plaukė į gilią žydrynę. Chanas Chubilajus ir gausūs jo dvariškiai paliko sostinę Chanbalyką.