Nuostabios Marko Polo kelionės

SOSTO ĮPĖDINIO RŪMUOSE

Rodėsi, jie lekia šuoliais per įkaitusį dangų. Juos supo raudona saulėleidžio šviesa. Ašima sėdėjo ant arklio priešais Marką. Juodu jojo pirma mažo raitelių būrio. Čia pat, užpakaly jų, šniokštavo Jano arklys, toliau sekė keturi Siu Siano asmeniniai sargybiniai. Vakaras buvo tykus, o aplinkui dar tykiau, negu dieną. Arklių kanopos aidėjo toli. Ašima krūptelėjo.

— Tu vis dar bijai, Ašima? — paklausė susirūpinęs Markas.

— Nė pati nežinau.

Jiems pro šalį bėgo šalikelių medžiai. Plaukiančių kviečių laukai aplieti auksine šviesa. Jautei, kad arti didelis miestas, išsidriekęs lygumoje po vakaro dangumi: vis daugiau namų ir lūšnų, išsimėčiusių laukuose, visokių antkapių, o taip pat aukurų geroms ir piktoms dvasioms, kurios žemei teikia derlių ir apsaugo nuo sausrų ir krušos.

Jie prajojo vežimų vorą. Vežėjai žingsniavo greta asilų ir tingiai pliaukšėjo botagais. Jų veidai buvo pajuodę nuo anglies dulkių,— jie gabeno iš kalnų į Chanbalyką taip visiems reikalingą juodąjį akmenį. Sunki jiems buvo darbo diena. Dideli dviračiai vežimai kratėsi ant nelygaus, išvažinėto kelio. Jiems priešais žygiavo du vienuoliai trumpai apkirptais plaukais ir nudryžusiomis jupomis. Vis gausiau gatvėje žmonių ir gyvulių. Jie jau pasiekė priemiestį ir vis sunkiau brovėsi pro žmonių spūstį. Nustebę žvilgsniai lydėjo raitelių būrį, nes kurgi matyta, kad puošniai apsirengęs jaunuolis sodintų pirma savęs moterį.

Markui Polui pasidarė neramu. Jau taip tamsu, kad nė šešėlių nesimatė. Per tą pavojingą savo žygdarbį jis vos nepamiršo pažado, duoto Siu Sianui. Jis buvo pažadėjęs, vos sutemus, aplankyti Katajaus išminčių. Tuoj suskambės varpas, primenantis, kad greit bus uždaryti miesto vartai. Žmonės, plaukiant vartų link, skubėjo.

— Aš visai nebebijau, Markai, — tarė Ašima ir laiminga atsilošė į jo ranką.— Ak, aš būčiau ji nužudžiusi!

„Mažutė Ašima“, — švelniai pagalvojo Markas. Ir tą pat akimirką jam kilo neapykanta Achmedui, šalta neapykanta, slopinanti visus kitus jausmus, ir tokia didelė, jog, rodos, tuoj tuoj uždusi. Pats dangus atsiuntė Janą į jo rūmą. Tik per jį Markas sužinojo, kur yra Ašima. Tai juk Janas pavertė niekais visą Achmedo sumanymą. Jis gausiai apdovanos Janą. Staiga jis prisiminė tuos tris laiškus, kuriuos parašė Siu Sianui išėjus, ir pagalvojo, kad reikės atsidėkoti Janui tuoj pat, dar šį vakarą. Rytoj juk gali viskas kitaip apsiversti. O kas dabar bus Ašimai?

Dangus jau visai nupilko.

— Tu vis tyli? — lyg su priekaištu tarė Ašima. Staiga Jano arklys atsidūrė greta jų.

— Ana tenai, pone, — tarė Janas. — Matote aną palankiną.

Markas pamatė užskleistą palankiną, lydimą aštuonių ginkluotų raitelių.

— Kas atsitiko, Janai? — paklausė nustebęs Markas. — Ko tu toks susijaudinęs?

— Aš žuvęs, — sušnibždėjo Janas. — Jie mane suras, kad ir kažin kur pasislėpčiau.

— Ką tu. kalbi? Sakyk, kas atsitiko? — karštai paklausė Markas.

— Tai ministro Achmedo palankinas, pone. Dabar jis keliauja į tą namą prie upės.

Markas Polas įtempė pavadžius. Arklys užlaužė galvą, trypčiodamas vietoje.

— Ar tu tikrai žinai? — paklausė Markas.

Palankinas jau dingo iš akių. Reikėjo tuoj pat perspėti sargybinius, kurie pasiliko prie namo. Pasiųsti Janą? Ne, verčiau kurį nors Siu Siano sargybinį.

Jis pamojo pirmam pasitaikiusiam sargybiniui, kad tas prijotų arčiau, pasižiūrėjo į jį ir galop tarė:

— Jok kuo greičiau atgal! Tu turi aplenkti palankiną ir aštuonis raitelius, tik žiūrėk, kad tavęs nepamatytų. Pasakyk savo draugams, likusiems tame name, kad jie rūktų iš ten, kiek tik kojos neša. Bet ne keliu, o paupiu.

Sargybinis linktelėjo.

— Klausau! — pasakė jis ir atsitiesė balne.

— Palankine sėdi ministras Achmedas, — pridūrė Markas, truputį pasvarstęs.

— Supratau, pone! — atsakė raitelis, apgręžė arklį ir nudūmė.

Sugaudė varpas. Markas matė, kaip raitelis išnyko sutemose.

— Jums reikėjo mane pasiųsti, pone, — pasakė Janas, jau apgalėjęs savo baimę.

— Tu josi su manim, Janai. Būsi man dar reikalingas.

Jie nujojo toliau. Netrukus jie išvydo miesto sieną su įtvirtintais bokštais virš vartų. Ašima žvarbdama susigūžė ir įsikibo bėriui į karčius. „Tu vis tyli.“ Kodėl ji taip pasakė? Didžiausias pavojus dar prieš akis, o ji apie tai negalvoja.

Vartų sargyba praleido raitelius. Žmonių srautas nugužėjo į daugybę gatvių ir skersgatvių. Vežėjai, sustoję nakvynės užvažiuojamuose namuose, iškinkė savo arklius, asilus ir mulus. Prekininkai nukraustė savo prekes ir nuleido drobinius savo stogelius. Amatininkai uždarinėjo dirbtuvėles. Chanbalykas ruošėsi nakčiai. Virš kalnų kabojo blyškus mėnulio pjautuvas.

Markas Polas vaizdavosi, kaip sius Achmedas, pamatęs, kad visas jo sumanymas nuėjo velniop. „Ašimą reikia paslėpti“, — pagalvojo jis. Reikia manyti, tas kerštingas ir valdžios ištroškęs žmogus nepaliks Marko ramybėj. Jis pentinais užragino arklį. Jie šuoliais lėkė plačia gatve. Žmonių mažai kur besimalė. Netrukus varpas suskambės antrąkart. Skersgatvy Siu Siano sargybiniai atsisveikino su Marku Polu, Ašima ir Janu.

— Ar jau parjojome? — paklausė Ašima. Jai atrodė, kad visas amžius praėjo nuo to laiko, kai ji įsėdo į geltoną palankiną.

Kada tarnas atkėlė vartus ir jie įjojo į tylų kiemą, Markas pajuto tokią ramybę, tarsi visi pavojai jau būtų dingę. Tarnaitė Ju iššoko iš kambario, apkabino savo ponią ir pravirko iš džiaugsmo.

Didysis varpas sugaudė antrąjį kartą. Visos miesto gatvės kaip mat ištuštėjo. Achmedas, tur būt, jau pasiekė namą prie upės.

— Nutilk pagaliau! — pasakė jis tarnaitei Ju.

Jis paprašė Ašimą ir Janą eiti kartu su juo į kambarį. Tarnas uždegė žvakes ir atnešė arbatos. Janas pasiliko prie durų, o Ašima atsisėdo priešais Marką. Jo susirūpinęs veidas Įvarė jai nerimą.

— Sėskim, Janai. Mes mažai teturim laiko.

Janas atsisėdo. Marko akys Įsmigo į paprastą valstietišką Jano veidą. Jis jam patiko. Markas ištraukė iš slapto savo stalčiaus krūvą pinigų ir padėjo ant stalo.

— Paimk, Janai.

Nešikas nustebęs žiūrėjo į pinigus.

— Ne, pone, — jis papurtė galvą.

Už tuos pinigus jis galėtų nupirkti tėvui žemės sklypą, pastatydinti namus ir dar jam liktų gyventi pertekliuje.

Markas pastūmė Janui pinigus.

— Paimk juos, — primygtinai pakartojo jis ir paaiškino Ašimai: — Jam mes turime būti dėkingi už tavo išgelbėjimą, Ašima. Achmedas įsakė tave pagrobti. Jodami mes matėme jo palankiną prie miesto vartų. Dabar jis jau žino, kas įvyko.

— Achmedas? Ko jis iš manęs nori? — paklausė Ašima ir staiga suprato, koks pavojus gresia Markui. Jis ją išvadavo, tačiau užsitraukė to baisaus žmogaus rūstybę. Jis jam tikrai atkeršys.

— Tu turi bėgti, Markai, — tarė Ašima susijaudinusi. — Tuoj turi bėgti, kitaip jis nužudys tave, kai tik sugrįš.

Mergina atsistojo, pribėgo prie Marko ir papurtė jį už peties.

— Ar tu girdi, Markai? Ko tu čia sėdi?

Markas aprimo. Jis net šyptelėjo.

— Ne mane, o tave reikia paslėpti, — pasakė jis. — Tik iki ryt vakaro. Rytoj vakare aš būsiu vėl su tavim. — Ir jis kreipėsi į Janą: — Ar tu negalėtum paslėpti šią ponią iki rytojaus vakaro?

Janas turėjo daugybę draugų. Pirmiausia jis prisiminė kepėjo Li šeimą. Li žmona gyveno menkoje lūšnelėje už kokių trijų šimtų žingsnių nuo čia. Bet ar gali jis tą ponią vestis į tokią varganą grytelę?

— Kodėl tu tyli, Janai? — paklausė Markas.

— Čia netoliese gyvena patikimi žmonės… Bet jų trobelė…

— Nepalik jos nė valandėlei, Janai, — tyliai pasakė Markas. — Jei aš rytoj vakarą negrįšiu, tada bėk su ja. Paimk pinigus ir šitą maišelį su brangakmeniais.

Ašima girdėjo kiekvieną žodį. Ji turės bėgti su Janu, o Marką palikti.

— Niekur aš neisiu, Markai. Aš liksiu su tavim.

Nešikas išėjo iš kambario. Markas Polas matė, kaip užsidarė durys. Juodu pasiliko vieni, nušviesti šiltos žvakių šviesos. Tylus vėsus vėjelis šiureno lapus ir pūtė pro uždaro lango plyšius. Kieme prunkštė arklys. Tarnas nuleido į šulinį kibirą. Juodu girdėjo, kaip lašai caksi į vandenį. Janas neramiai vaikščiojo sodo takeliu; jis laukė.

Markas tarė:

— Šiandieną mane aplankė Siu Sianas. Tuomet aš dar nežinojau, kokius spąstus tau paspendė Achmedas. Bet aš jam pažadėjau, kad padėsiu nudėti Achmedą. Dabar jau nė kiek neabejoju, kad pasielgiau teisingai. Achmedas — žudikas. Jis pražudys visą šalį.

— Kodėl tu nori mane kažin kur išsiųsti? — paklausė Ašima.

Markas padėjo ranką jai ant pečių ir pritraukė prie savęs.

— Paklausyk, Ašima, ką pasakė iškeliaudamas Matėjas. Aš visą laiką apie tai galvojau, bet nedrįsau tau pasakyti… „Gal būt, ji važiuos su mumis į Veneciją? Pakalbėk, suradęs progą.“ Šit ką pasakė Matėjas.

Ašima matė nukreiptas į ją tamsias tiriančias akis.

— Matėjas visuomet ilgėjosi Venecijos, — atsakė.— Jeigu tu nori, aš važiuosiu su jumis į Veneciją, bet sakyk, kur Matėjas.

— Karo žygis į Čipangą nepasisekė. Daug laivų nuskendo.

Į duris pasibeldė Janas.

— Atleiskite, pone! Bet jeigu Achmedas išsiuntė pasiuntinį pirma savęs… Jie gali kiekvieną akimirką čia įgriūti! — šūktelėjo jisai.

— Eik, Ašima, — tarė Markas. — Eik su Janu. Rytoj vakare mes būsim vėl kartu. Pamatysi.

— Jeigu čia būtų Matėjas, — sukuždėjo Ašima.

Viršum imperatoriaus parko driekėsi žvaigždėmis nusėtas dangus. Mėnulio piautuvas spindėjo pro tamsiai mėlyną debesį. Tiesūs it strėlės žolių stiebai ir palinkusios žiedų galvelės lingavo ežerų ir kanalų pakrantėse. Už šimtamečių medžių driekėsi begaliniai toliai. Ko neregėjo akys, leido nuvokti ilgesingi gegutės kukavimai.

Po lenktu tiltu blizgėjo upė. Joje plaukė valtis. Ant ilgo virbo kabojo žibintas, ir jo atšvaitas atsispindėjo tamsiame vandeny. Dainavo moterys, pritardamos gitara; ir jų balsai skambėjo kaip varpeliai.

Vairuotojas stovėjo valties priešaky ir vairavo irklu. Dvariškiai ponai ir damos, tarnai ir tarnaitės gėrėjosi žavingu nakties grožiu. Kaprizingoji Džambuji-chatun šį kartą buvo išvažiavusi su imperatoriumi į Šandu — šimto aštuonių šventovių miestą. Tad nebuvo ko bijotis, kad jos asmeniniai sargybiniai, besivalkiodami po parką, sugadintų kam nors naktinį pasivaikščiojimą.

Markas Polas, lydimas Siu Siano sargybinio, ėjo į žaliąjį paviljoną. Vartus saugojantys kareiviai nuolankiai jį praleido, kadangi jis turėjo auksinę lentelę su didžiojo chano antspaudu ir bet kuriuo laiku galėjo įeiti į imperatoriaus parką. Kaip ir visuomet prieš kokį svarbų įvykį Markas ilgėjosi tos akimirkos, kada gi pagaliau išsipildys jo troškimas. Jis nematė nakties grožio. Šią naktį Achmedas turi žūti, ir Markas buvo pasiryžęs pats užkapoti tą nenaudėlį, jei tik pareikalaus Siu Sianas.

Vingiuotu takeliu juodu įkopė į kalvos viršūnę ir išvydo siaurą šviesos ruožą Žaliajame paviljone.

— Va šičia, pone, — pasakė sargybinis.

Prie paviljono angos pusračiu augo plačiašakiai medžiai. Prieš eidamas į vidų, Markas nužvelgė viską aplinkui, tarsi norėdamas atsisveikinti su medžiais ir gėlėmis, kurie stovėjo visai abejingi žmogaus likimui. Per kelias sales Markas pateko į mažą kambarį.

Čia degė dvi žvakės. Prie stalo sėdėjo trys vyrai. Markas pamatė sustingusius jų veidus ir atsiminė senovės Katajaus poeto žodžius: „Ką sutikęs, nesakyk visko, ką manai. Neatiduok savo širdies į svetimas rankas.“

Markas tylėdamas nusilenkė.

Prie stalo sėdėjo karvedys Vandžu, vadovavęs dešimčiai tūkstančių kareivių, saugojančių Pietinius vartus, Džanji, buvęs imperatoriaus kariuomenės vadas, užkariavęs Pietinę provinciją, o dabar Achmedo apšmeižtas imperatoriui ir pažemintas. Ten buvo ir Siu Sianas.

Visi trys pakilo ir nusilenkė Markui.

— Sėskitės, Markai Polai. Dėkui jums, kad atėjot.

„Neatiduok savo širdies į svetimas rankas“, — vėl prisiminė Markas. Jis atėjo su atvira širdimi, bet prieš save matė neįskaitomus veidus.

— Kas atsitiko, ponai? — paklausė Markas. — Ko jūs visi tylite?

— Mes ilgai jūsų laukėme, — atsakė Vandžu, ir jo žodžiuose skambėjo nepasitikėjimas.

Markas Polas pajuto kažkokį abipusišką įtarumą. Jis susivaldė, aštriai neatsikirtęs Vandžu, ir tarė Siu Sianui:

— Jūs žinote, kodėl aš tik dabar atėjau? Argi sargybiniai nepapasakojo, kas nutiko?

— Žinau, ponas Markai Polai. Vandžu nenorėjo jūsų įžeisti, — ramiu balsu prabilo Siu Sianas ir, pasisukęs į Vandžu, kalbėjo toliau — Jūs klystate. Dar neatėjo laikas. Negalima dabar uždegti kalnuose signalinių laužų. Supraskite, Vandžu. Jūsų bičiulio mirtis jus apakino. Achmedas yra jo žudikas. Atsiminkit šitai.

— Visuose miestuose katajiečiai laukia mūsų ženklo, — tarė Vandžu.

— Bet visur mongolų kariuomenė, pasiryžusi sutriuškinti bet kokį sukilimą,— atsakė Siu Sianas.

— Verčiau mirti laisviems, negu gėdingai vergauti.

Siu Sianas pašoko. Jis visas persimainė. Sukilo jam rūstybė ir slypinti energija, visada ramus ir šiam pasauliui abejingas išminčiaus veidas pasikeitė.

— Nutilkit, Vandžu, — pasakė jis rūsčiai. — Jūs ir pats nežinot, ką šnekat. Jūs turit paklausyti proto. Mes nudėsim Achmedą, o jo šalininkus patrauksime savo pusėn. Tai viskas, ką dabar galime padaryti.

— O vergovė vis tiek liks… — sumurmėjo Vandžu.

Markas Polas sekė karštą jų ginčą ir nežinojo, ką čia patarti.

Jis visai nenorėjo būti įtrauktas į sąmokslą prieš didįjį chaną. Todėl jis džiaugėsi, kai Siu Siano santūrumas paėmė viršų. Vandžu, kūręs maišto planus, turėjo jam paklusti.

Džanji visą laiką tylėjo.

— Gal būt, Achmedas, neateis, ir mes čia veltui jo laukiame, — tarė jis pagaliau.

Siu Sianas paslėpė rankas plačiose savo drabužio rankovėse. Jis jau susitvardė, aprimo ir Vandžu.

— Nelengva įkopti į kalną ir pagauti tigrą,— tarė Siu Sianas. — Eime į sosto įpėdinio rūmus ir uždekime ten žvakes.

Ministras Achmedas neramiai vaikštinėjo po savo kambarį. Tarnas uždegė visas žvakes. Kieme stovėjo sargybiniai. Galėjai girdėti, kaip žvangčioja jų ginklai. Sekretorius tyliai pasibeldė į duris ir įėjo.

Achmedas įsmeigė į jį akis, apsisuko ir vaikščiojo sau toliau.

— Maloningasis pone…

— Nutilk, — pertraukė jį Achmedas.

Sekretorius stovėjo prie durų, nebeišmanydamas, ką daryti. Achmedas nesiteikė į jį nė pažvelgti. Įvairios mintys pynėsi jo galvoje. Jis tiesiog netvėrė pykčiu, negana to, jį kaustė kažkokia slopi baimė, prisiminus perkreiptą Saido veidą ir žaizdotą jo lavoną. Tarnai jam pasakė, kad Ašimą išvadavo Markas Polas su šešiais ginkluotais raiteliais. Tada Achmedas trumpiausiu keliu sugrįžo į Chanbalyką ir įsakė areštuoti Marką Polą. Jo veidas pašaipiai išsiviepė. Palydės venecijietis savo galvą, kad išdrįso pastoti kelią pirmajam imperatoriaus favoritui. Tiesa, jis jautėsi kiek nejaukiai, — pagalvojęs, kaip reikės pasiteisinti chanui Chubilajui, bet ir šį sykį jis vylėsi, kad jį užtars Džambuji-chatun. Mirusieji nekalba, o Markui Polui nėra lemta išvysti saulėtekį tą jis sau prisiekė. Tas venecijietis ne pirmasis, kurį jo įsakymu nugalabys kalėjimo celėje.

Ryški šviesa jį erzino.

— Ko čia žiopsai? — riktelėjo jisai sekretoriui. — Užgesink septynias žvakes.

Sekretorius skubėjo. Lygiai septynias — nei daugiau, nei mažiau, juk ponas nepaprastai tikėjo magiška šio skaičiaus jėga. Lyg koks šešėlis slampinėjo sekretorius nuo žvakidės prie žvakidės ir, paseilinęs pirštą, gnaibė žvakių liepsneles.

Ministras Achmedas stebėjo jį suirzęs.

— Ar jie jau sugrįžo?

— Atjojo pasiuntinys, maloningasis pone, — atsakė sekretorius. — Jo šviesybė sosto Įpėdinis Čimkimas laukia jūsų savo rūmuose. Jo šviesybė geidauja jus kuo greičiau matyti.

Achmedas net sustingo iš nuostabos.

— Sosto įpėdinis Čimkimas? — paklausė jis. — Kada jis sugrįžo į Chanbalyką? Kodėl man niekas nepranešė?

— Jo šviesybė sugrįžo tiktai prieš valandą,— taip pasakė pasiuntinys.

„Jis nori su manim kalbėtis, — galvojo sau Achmedas. — Matyt, koks nors svarbus reikalas.“

Jam buvo labai maloni naujiena, kad sosto įpėdinis dabar, naktį, geidžia jį pirmą pamatyti.

— Tuoj pasakyk tarnui, kad man atneštų paradinius drabužius. Pasiskubink! Duokit palankiną ir septynis sargybinius!

Kai palankinas buvo sulaikytas ties Dadu miesto vartais, prie Achmedo priėjo mongolų chanas Kogotajus, dvylikatūkstantinės rūmų sargybos vadas.

— Kur jūs teikiatės šiuo metu keliauti?

— Jo šviesybė sosto įpėdinis Čimkimas nori su manim kalbėtis.

Chanas Kogotajus žengė žingsnį atgal.

— Sosto įpėdinis Čimkimas! — paklausė jis nustebęs. — Jo juk nėra Dadu mieste!

— Jis jau grįžo prieš valandą,— atkirto Achmedas.

— Kaip gali būti, kad jis sugrįžo taip slaptai, nė man nieko nepranešęs? Juk aš siunčiu jam apsaugą.

— Eikite į priekį,— įsakė Achmedas nešikams. — Dabar jūs žinot, chane Kogotajau, kad jo šviesybė sugrįžęs. Aš jums jau sakiau, kad sosto įpėdinis Čimkimas nori su manim kalbėtis svarbiais ir skubiais reikalais. Labos nakties, chane Kogotajau.

Chanas Kogotajus niūriai pasižiūrėjo palankinui pavymui. Tai užrietė nosį tas kvailys!.. Kuriam galui į tokias aukštas vietas chanas Chubilajus skiria svetimšalius.

Sargybiniai girdėjo viršininkų pokalbį, bet apsimetė nieko nežiną. Sustingę lyg akmeniniai abipus vartų stovėjo sargybiniai plačiai išžergtomis kojomis ir tvirtai sugniaužę ietis.

— Ar jūs matėt sosto įpėdinį Čimkimą ir jo palydą? — paklausė juos chanas Kogotajus.

— Ne, pone.

Susimąstęs chanas Kogotajus lipo laiptais. Jis vis stabtelėdavo ir žvelgdavo per aukštus medžius į žvaigždėtą dangų. Nejaugi Čimkimas sugrįžo pro Siaurinius vartus ir rūmų sargyba pamiršo jam, komendantui, pranešti? Chanas Kogotajus įėjo į sargybos būstinę ir mostu liepė pašokusiems kareiviams sėstis. Viršum suolų blausiai spingsėjo dvi aliejinės lempos, oras dvokė prakaitu ir oda. Ietys tam tikruose stovuose buvo sustatytos prie durų.

— Eik, liepk pabalnoti mano arklį ir atnešk man lanką ir strėlių,— kiek pagalvojęs, paliepė chanas Kogotajus.

Jam nedavė ramybės toks slaptas Čimkimo sugrįžimas. Jis pasiryžo nujoti prie rūmų ir savo akimis pamatyti, ar Achmedas teisybę sakė.

O tuo tarpu palankiną jau nešė pro antruosius vartus, ir Achmedas atsidūrė imperatoriaus parke. Pro medžius jis pamatė nušvitusius rūmų langus ir patenkintas nusišypsojo. Pašnekesys su mongolų komendantu jį pralinksmino. Jis galvojo, ar iškart pasakyti sosto įpėdiniui, jog jis įsakęs areštuoti Marką Polą, bet pagaliau nusprendė dar palūkėti.

Tarp imperatoriaus rūmų ir sosto įpėdinio rūmų tekėjo tyli tamsi upė, sukaustyta marmuriniais krantais. Tarp abiejų pastatų buvo balto akmens tiltas. Kai palankinas priartėjo, kažkokia žmogysta įbėgo į rūmų laukiamąjį ir pranešė tai Markui Polui, o jis, išsitraukęs iš makščių kalaviją, to ir telaukė.

Markas Polas pasislėpė už kolonos. Menė buvo vos vos apšviesta. Prie durų stovėjo išsirikiavę keli Siu Siano sargybiniai. Vandžu sėdėjo soste atsainia, sosto įpėdiniui įprasta poza. Jo veidą gaubė šešėlis. Džanji su pliku kardu glaudėsi už kolonos šalia sosto. Siu Sianas stovėjo kiek nuošaliau.

Achmedas išlipo iš palankino ir įsakė sargybiniams laukti jo lauke. Pro atviras duris jis žengė į menę, vis galvodamas, kaip jis meiliai ir nuolankiai nupasakos sosto įpėdiniui įvykius Chanbalyke, atsitikusius per tą laiką, kol jo čia nebuvo. Achmedas nesidairė. Jo žingsniai gaudžiai aidėjo tylumoje. Tamsiai raudonos poliruotos kolonos metė ryškius šešėlius. Lyg koks vaiduoklis tas mažas žmogiūkštis žygiavo per didžiules erdvias sales.

Achmedas buvo apsivilkęs brangų damastinį savo drabužį. Kai iš apytamsės menės jis pateko į šviesą, jo apdaras sutviskėjo auksu. Achmedas buvo puikiai nusiteikęs. Gražiausiomis spalvomis jis vaizdavosi savo pasikalbėjimą su princu. Argi jis nežino, kaip apsieiti su kilmingais žmonėmis, argi jis nejaučia kiekvieną pašnekovo nuotaikos pasikeitimą, argi kas gali jam prilygti meilikavimais ir garbstymais? Nė vienas rūmuose nesugebėjo įgyti tokio imperatoriaus pasitikėjimo. Juk jau dvylika metų, kai jis vis yra tos milžiniškos imperijos finansų ministras. Kai chanas Chubilajus kur išvažiuodavo iš Chanbalyko, jam pavesdavo visą valdžią sostinėje.

O tuo tarpu chanas Kogotajus sparčia risčia jojo per imperatoriaus parką. Puikaus juodo jo eržilo pasagos bildėjo į parko grindinį. Chanas Kogotajus nematė ir nakties gražumo. Jam tik viena rūpėjo: savo akimis pamatyti, ar iš tikrųjų sugrįžo Čimkimas, ar Achmedas jam niekus paistė. Staiga jis pamatė šviesą. Juodas jo žirgas šuoliais perlėkė baltą tiltą. Kogotajus nušoko nuo žirgo ir nusviedė pavadžius pribėgusiam tarnui į rankas.

Achmedas girdėjo arklio kanopų bildesį, bet taip maloniai užsisvajojęs visai to nepaisė. Prie durų į sosto salę stovėjo du sargybiniai. Ministras žinojo, kad Čimkimas net ir labai patikimus asmenis mėgo priiminėti ir kalbėtis su jais iš savo sosto aukštybės. Tarnas atidarė duris.

Ministras, pamatęs sosto įpėdinį soste, puolė prieš jį ant kelių ir nusilenkė ligi žemės. Princas rankos mostu paliepė jam stotis ir prieiti arčiau sosto. Visose penkių žvakių žvakidėse, sustatytose pasieniais, degė tik po vieną žvakę. Šitokioje blausioje šviesoje vos galėjai įžiūrėti raižytines puošmenas skliautuose, lubose ir balduose. Salėje buvo tylu tylu ir tą tylą drumstė tik dvejetas kregždžių, susisukusių lizdą kažkur pastogėje.

Princas Čimkimas tylėdamas, be jokių pasveikinimo žodžių žiūrėjo, kaip Achmedas ateina prie sosto. Princo veidas skendėjo šešėly, ir Achmedas šioje prietemoje galėjo atskirti tik jo žaižaruojančias akis. Kodėl sosto įpėdinis toks savotiškai sustingęs ir visai nekalbus? Ministrą pagavo kažkoks nerimas. Achmedas pagarbiai atsiklaupė prieš sostą ir triskart kakta palietė grindis.

Šią akimirką jis išgirdo užpakaly savęs kažkokį šlamesį, bet neišdrįso atsigręžti.

Džanji išlindo iš už kolonos ir pribėgo prie sosto. Vienu kalavijo smūgiu jis nurentė Achmedui galvą. Vandžu atsistojo soste ir išplėtęs akis žiūrėjo, kaip po jo kojomis miršta nenaudėlis. Štai jis atkeršijo už savo bičiulį Čui Iną. Staiga Vandžu pakėlė galvą ir pažvelgė durų link. Jo veidą apšvietė šviesos ruožas. Jis išgirdo rūstų šūktelėjimą ir tą pačią akimirką atpažino chaną Kogotajų, kuris, įtempęs lanką, stovėjo prie durų. Per salę švilptelėjo strėlė. Vandžu matė, kaip mirtį lemiąs šešėlis skrenda tiesiai į jį, bet jis stovėjo ir nemanė gelbėtis. Jo širdį pervėrė strėlė.

Markas Polas puolė prie chano Kogotajaus, norėdamas jį sustabdyti, bet nebesuspėjo.

— Ką jūs padarėt? — šaukė jis. — Juk jūs nužudėte Vandžu!

Pakėlęs kalaviją, jis stovėjo prieš rūmų sargybos komendantą.

Chanas Kogotajus įsidėjo naują strėlę ir nusitaikė į Marką Polą.

— Mesk savo kardą,— tarė jis šaltai. — Tu suimtas.

Markas Polas matė į save nutaikytą metalinį strėlės antgalį. Kogotajus stovėjo tik už poros žingsnių nuo jo, ir lanko styga buvo standžiai įtempta. Jei ta geltona raumeninga ranka paleis strėlę, jis kris, kaip ir Vandžu, kuris, atmetęs rankas, negyvas gulėjo prie sosto. Žvairos chano Kogotajaus akys sekė kiekvieną Marko judesį.

Ūmai Markui pasirodė, kad tarp jo ir mongolų komendanto lyg įspėdama pralėkė Ašima. Markas Polas metė kalaviją į šalį. Ir šit salėje pasigirdo Siu Siano balsas:

— Lukterkit, chane Kogotajau. Nuleiskit žemyn savo lanką.

Katajaus išminčius paskubomis praėjo tarp žuvusiųjų. Džanji stovėjo pasilenkęs prie Vandžu ir žiūrėjo į nereges jo akis.

— Mes nužudėme nusikaltėlį Achmedą ir už tai atsakysim jo didenybei imperatoriui, — tarė Siu Sianas. — O dabar leiskit mums eiti. Rytoj rytą mes turime keliauti į Šandu.

— Aš esu rūmų sargybų komendantas ir atsakau už tvarką. Jūs visi suimti, — atrėžė chanas Kogotajus ir įsakė greta stovinčiam sargybiniui: — Bėk prie vartų ir paskelbk tai visoms rūmų sargyboms.

Kareivis stovėjo, nežinodamas, ką daryti, nes jis buvo asmeninis Siu Siano sargybinis.

— Vykdyk komendanto įsakymą, tarė jam Siu Sianas. O paskui jis atsigręžė į chaną Kogotajų: — Jūs matot, kad mes visai nemanome bėgti. Duokit mums progą dar šią naktį surašyti kaltinamąjį raštą prieš Achmedą. Nedarykit klaidos! Geriau pagalvokit, kokią jo didenybės rūstybę galite užsitraukti, kai jis tat sužinos!

— Eikit į priekį,— įsakė chanas Kogotajus. — Ir tegu Džanji atiduoda savo kalaviją!

Siu Sianas, Markas Polas ir Džanji, chano Kogotajaus lydimi, pasuko į vartus. Jie girdėjo žingsnius, ginklų žvangčiojimą, griežtus balsus, kurie skelbė įsakymus. Niekas jau nematė pavasario nakties grožio. Žibintų šviesa apšvietė rūsčius karių veidus ir jų ginklus. Niekam jau neberūpėjo gegutės kukavimas, nutilo gitaros garsai, kažkas sukuždėjo:

— Tyliau!..

Salėje dar tebedegė žvakės. Prie auksinio sosto gulėjo Vandžu.