Nuostabios Marko Polo kelionės

PAGROBIMAS

„Toks dabar mano gyvenimas“, — mąstė sau Ašima. Ju linksmai juokėsi sode, įkyriai čiulbėjo paukščiai, kieme kudakavo vištos… Kodėl Ju vaikštinėja ne ant pirštų galiukų. Ašima norėjo papykti, bet tas pyktis jai greit praėjo. Ne, ji nebarsianti tarnaitės Ju.

Ašimą erzino rytmečio garsai. Trečiasis kiemas, į kurį išeina jos langai, buvo toli nuo gatvės, ir praeivių balsai, prekininkų šūkavimai nesiekė jos ausų. Bet tie paukščiai traukė savo giesmes visa gerkle, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas garsas ją erzino. Jaunasis ponas senokai išėjęs.

„Norėjau šiandien visą dieną pabūti namie, bet ministras Achmedas atsiuntė pasiuntinį manęs pakviesti.“ — Jis, truputį sumišęs, nusišypsojo: —„Atleisk man, Ašima.“ — Ir greit atsisveikino.

Kartais jai rodėsi, kad ji jam tik blizgantis akmenėlis, kuris šiek tiek pagražina jo sodą.

Gal būt, jai reikėjo atsakyti: „Kodėl jūs mane atsiprašinėjat? Aš jūsų nesuprantu, mesere Polai? Kas gali būti svarbesnio, nei jūsų reikalai rūmuose?“ Ir dar pridurti tokius dygius žodžius — „Jūs juk žinote, kad aš labiausiai mėgstu būti viena.“

Ji sugalvojo dar daug atsakymų, ir visi jie buvo kandūs ir pašaipūs. Dailus jos veidelis pagyvėjo, ir akys sužibo, sakytum iš jaspio ištekintos. Ji paėmė sidabrinį veidrodį su dramblio kaulo rankena ir ėmėsi jį blizginti. Argi ji ne graži? Ji pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrody. Vėjas judino atidarytus langus. Gluosnio lapai virpėjo ir dainavo tylią savo dainą, lydimą šešėlių lingavimo.

Ju atnešė arbatos. Ji negirdimai trepeno kilimais išklota asla, jos judesiai buvo grakštūs it šokėjos. Ašima padėjo veidrodį ir pasitraukė nuo lango.

— Tu tokia linksma, Ju, ir visados juokiesi, — pasakė Ašima.

Mergaitė žvilgterėjo į savo ponią ir krūptelėjo. Nejau ji užrūstino savo ponią? Bet Ašima neatrodė pikta, tik truputį liūdna.

Argi ji negirdi, kaip gražiai dainuoja paukščiai?

— Aš mečiau į baseiną tokį akmenėlį, o auksinės žuvelės tik kad spruks į visas puses! Tai buvo juoko, tai buvo linksmai — prabilo Ju.

Ji pradėjo rodyti, kaip tos žuvytės bėgo, ir, jas pamėgdžiodama, taip juokingai ėmė žiopčioti, kad ir Ašima neištvėrė nenusijuokusi.

— Liaukis, Ju, — pasakė ji surimtėjus. — Aš visai nenoriu juoktis.

Ju tučtuojau pakluso. Bet jos veidas vis dar spindėjo džiaugsmu. Ir matei — kad kiek jos juokas vėl skambės.

— Man čia taip gera, — tarė ji. — Jūs man tokia miela. Niekas manęs nemuša. Ir aš galiu sočiai pavalgyti.

„Niekas jos nemuša ir todėl ji džiaugiasi“, — pagalvojo Ašima ir susigėdo dėl savo nedėkingumo. Kaip ji galėjo pamiršti savo vergiškas dienas, iki Matėjas ir Markas ją išvadavo? Alkis, rimbo smūgiai ir skurdūs skarmalai, nešvarus nendrių migis. Ji puolė ir apkabino Ju.

— Ak, Ju, — tarė, pati nežinodama, ar jai dabar juoktis, ar verkti. — Aš norėčiau tave paklausti…

Tarnaitė palenkė galvą ir, nesitverdama smalsumu, lyžtelėjo lūpas raudonu liežuviuku. Atrodė, kad ji tikisi išgirsti labai didelę paslaptį.

Ašimos skruostai išraudo. Ji kiek palaukė, bet galų gale neištvėrė ir paklausė:

— Sakyk, Ju, ar aš graži?

Dabar ji visa paraudo it aguona ir sumišusi nebežinojo, kur dingti.

O Ju nuoširdžiai nustebo:

— Kaip jūs galite klausti? Jūs graži kaip tikra fėja. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris atsispirtų jūsų grožiui. Bet jūs ir pati c tai žinot. Kodėl jūs mane klausiat? — Ji patylėjo ir susimąsčiusi pasakė: — Jūs graži ir gera kaip dausų karalienė.

Visai sutrikusi Ašima žaidė perlų vėriniu.

— Aš paklausiau tokios kvailystės, Ju. Niekas neturi apie tai žinoti. Prižadėk man.

— Niekas! — iškilmingai prižadėjo Ju. — Net auksinės žuvytės baseine. — Ir šią valandėlę ji tvirtai tikėjo, kad jai pavyks kaip nors prikąsti savo liežuvėlį.

Ašima išgirdo kažkieno žingsnius. Ji atsistojo ir tarė:

— Kažkas ateina. Eik, Ju, ir sužinok, ar nesugrįžo jaunasis ponas.

Tarnaitė išėjo. Tyliai užsidarė durys. Ašimos širdis ėmė smarkiau plakti. Ji susegė plaukus turkio smaigu ir greitomis pasitaisė drabužį. Vėjas atpūtė kažkieno svetimą vyrišką balsą. Nusivylusi ji atsisėdo. Kai Ju įėjo į kambarį, jos veidas jau buvo abejingas ir šaltas.

— Kas ten? — paklausė ji.

— Pono Marko Polo pasiuntinys. Ponas laukia jūsų užmiesčio viloje ant upės kranto. Jis atsiuntė jums palankiną.

— Markas — jaunasis ponas manęs laukia? Negi jis neišvyko pas ministrą Achmedą?

Ašima pažvelgė į Ju, nebėsumodama, ką daryti. Bet greit ji pamiršo visas abejones, ir ją apėmė didelis džiaugsmas. Ji suplojo rankomis ir išdykėliškai šūktelėjo:

— Man reikia persirengti, Ju. Paskubėk. Tu pati juk sakei, kad ponas laukia manęs užmiesčio viloje prie upės. Ko tu stovi? Kas dabar bus? Gal jam kas nutiko, Ju? — Ir Ašima nusigandusi sustojo. — Niekados jis man nėra siuntęs palankino. Kodėl jis pats neparėjo namo? Sakyk pagaliau, ką visa tai reiškia?

Ju padėjo jai apsirengti naujais drabužiais.

— Nieko čia baisaus, — ramino Ju savo ponią.— Šiaip sau ponas nori su jumis pasišnekėti, Ir viskas. — Ir ji pati sau nusišypsojo.

— Man kažko neramu, Ju.

Namie nebuvo nieko, su kuo Ašima galėtų pasitarti. Kur dabar gerasis Matėjas? Jo griausmingas juokas kaip mat išblaškytų jos nuogąstavimus. Kartais ji pagalvodavo, kad jis niekados nebesugrįš. Ji mielai pakalbėtų apie tai su Marku. Bet atrodė, kad Markas tarsi nenori girdėti savo bičiulio vardo. Net ir jo senukai pirkliai vengė prie jos kalbėti apie Matėją.

Kankinama prieštaringų jausmų, Ašima paliko namus. Bet kai ji išėjo į saulėtą gatvę, visos abejonės kaip mat išsisklaidė. Nešikai ilsėjosi paunksnėje ir, ją pamatę, paslaugiai pašoko. Pro šalį pražingsniavo mėsininkas, prisispaudęs prie peties ietį, ant kurios buvo sumaustyti mėsos gabalai. Jį lydėjo musių spiečius. Jis garsiai siūlė savo prekę. Gatvėje knibždėjo aibė praeivių — kas šiaip sau slankiojo, kas skubėjo įvairiais reikalais. Amatininkai sėdėjo prie savo namų ir triūsė, keturi varovai ilsėjosi arbatinės namelio pavėsy. Kažkoks senukas pamažu ėjo per gatvę, nešinas narvu su papūga, mat, šitaip jis vedėsi pasivaikščioti savo paukštį. Nešikas Janas praskleidė šilkinę palankino užuolaidą ir padėjo Ašimai įsėsti.

— Kur jūs mane nešit? — paklausė Ašima.

— Ne taip jau toli, ponia, — atsakė išsisukinėdamas nešikas.

Ašima paskendo šilkiniuose pagalviuose. Šilkas maloniai kvepėjo. Palankino sūpavimas ir spalvota prieblanda jo viduje ją truputį migdė. Jai visai buvo nesvarbu, kokiais keliais ją neša. Baimės kaip nebūta. Juk jis laukia jos užmiesčio viloje ant upės kranto. Tikriausiai jis nori ją supažindinti su savo bičiuliais. Ir ją pagavo didelis džiaugsmas. Matyt, jau praėjo jos vienatvės dienos su tomis kvailomis abejonėmis. Dabar ją pačią ėmė juokas iš jos klausimo tarnaitei: „Ar aš graži?“ — „Jūs esat graži kaip fėja.“ — Ar nuoširdžiai ji tai pasakė, ar tik norėjo pameilikauti? Kad tiktai Ju niekam neišplepėtų, kad ji taip kvailai paklausė… Ne, tikriausiai ji sakė taip, kaip iš tikrųjų mano.

Palankinas švelniai sūpavo. Ašima pabudo iš savo svajų ir praskleidė palankino uždangą. Pro šalį pravažiavo vežimas dideliais variu apkaustytais ratais. Dangus buvo apsiniaukęs, vakaruose niūksojo didžiuliai kalnai. Vėjas visai nutilo. Ašima stebėjo pro šalį einančius nešikus. Jie tempė į miestą kas šviežias daržoves, kas krepšius su kepta mėsa, kas statinaites su vandeniu, kas indus su auksinėmis žuvelėmis. Gatvės pakraščiais už šnarančių soros krūmelių slypėjo molinės lūšnos. Palankino nešikai be poilsio žygiavo vis toliau. Netrukus jie praėjo pro miesto vartus, pasuko į priemiesčius.

Pakelėse stovėjo aukštos tuopos, džiugindamos akį pavasarišku žalumu. Per pievą vingiavo upelis, o krantai buvo apaugę kupliais gluosniais. Ašima praskleidė užuolaidą ir vėl atsilošė į minkštus pagalvius. Ji pajuto, kad ją apima kažkoks nerimas. Pamėgino apie tai negalvoti, bet jai nesisekė. Kažin kodėl pagalvojo apie Matėją.

Ir Ašimai pasivaideno klaikus vaizdas, kuris ją sukrėtė iki sielos gilumos. Į ją žiūrėjo mirštamai išblyškęs Matėjo veidas degančiomis akimis. Jo lūpos ištarė jos vardą. Paskui vėl viskas išnyko, ir ji matė tik geltoną palankino šilką. Tačiau ta nenusakoma baimė laikė ją sukausčiusi, ir ji girdėjo, kaip tvaksi jos širdis. „Neškit mane atgal!“ — norėjo sušukti, tačiau negalėjo nė pajudėti. Ji lyg sukaustyta sėdėjo sūpuojančiame palankine.

Janas ėjo paskendęs savo mintyse, nešdamas kartelę ant kairiojo peties. Jis nematė nieko aplinkui. Našta nebuvo sunki. Visai kas kita, jei palankine sėdėtų Džambuji-chatun. „Nuneši ją Į tą namą prie upės“, — pasakė jam Saidas. — „Jei viską gerai padarysi, gausi dovanų. Ir niekam nė žodžio, kitaip galvos neteksi.“

Vanas ir aklasis Ši pabėgo iš Chanbalyko. Kepėjas Li kalėjime… Nešikas ėjo ir ėjo. Dešiniąja ranka jis kietai laikė apkabinęs sijelę, kad net gyslos buvo išsipūtusios.

„Kodėl ministras Achmedas liepė nugabenti tą mergaitę į užmiesčio vilą?“ — nedavė jam ramybės šita mintis. Ji katajietė. Jis pamatė jos veidą, kai ji klausė: „Kur mane nešit?“ — ir vis negalėjo to užmiršti.

Jauni tuopų lapai lyg sustingę kabojo ant šakų. Janas pamatė namą, stovintį ant kalvos. Lenkti jo stogai su drakonais ir aitvarais šmėžavo pro medžius. Danguje kaupėsi balti debesys. Chanbalykas paliko jau toli. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Sodas su žydinčiais medžiais ir krūmais, balta aukšta siena, gaubianti tą tylos pasaulį, o kalvos papėdėje, blizgėdama it brangakmenis, sruveno upė.

Vartai atsidarė. Tarnai parodė nešikams kelią. Ašima išgirdo jo žodžius ir tarsi nubudo iš miego. Ir visa baimė jai buvo dingusi. Tuoj ateis Markas ir šypsodamas ją pasitiks.

Palankiną nuleido ant žemės. Janas atskleidė užuolaidą ir padėjo jai išlipti.

Ašima apsižvalgė. Prie jos priėjo ištaigiai apsirengęs tarnas ir nusilenkė.

— Kurgi ponas Markas Polas? — paklausė Ašima.

Tarnas gūžtelėjo pečiais. Nusigandusios Ašimos akys klausiamai žiūrėjo į Janą.

— Kur jūs mane atnešėt?

Janas tylėjo, žiūrėdamas kažin kur į šalį. Ką jis galėjo atsakyti? Jie paėmė palankiną ant pečių ir nuėjo sau.

Ašima valandėlę stovėjo ant tako, nežinodama, ką daryti.

— Jūsų laukia, ponia, — tarė tarnas ir kviečiamu gestu parodė vilą. Į ten vedė gruoblėti akmeniniai laiptai. Iš kairės ir dešinės tupėjo du bronziniai liūtai. Ašima žengė žingsnį atgal, lyg norėdama pasivyti palankiną. Tarnas pastojo jai kelią ir primygtinai pakartojo:

— Jūsų laukia, ponia.

Staiga atsidarė durys, iš namo išėjo žmogus ir nekantriai šūktelėjo:

— Ko tu ten terliojies? Vesk ją per jėgą, jei žodžiu neklauso.

Ašima krūptelėjo, išgirdusi šitą balsą. Tas žmogus ėjo tiesiai į ją, ir ji pamatė įžūlias akis. Ji atpažino nuožulnią jo kaktą, keistos formos smakrą ir atsikišusias lūpas. Tai buvo Saidas — žmogus grobuonišku veidu.

Ašima suklykė ir nusisuko. Tarnas ją pastvėrė, o ji nagais ėmė draskyti jam veidą. Ji gynėsi rankomis ir kojomis, šaukėsi pagalbos, bet jos šauksmas nuskendo saulės prisotintoje tyloje.

Janas girdėjo jos riksmą. Jį paėmė pyktis, ir jis sulėtino žingsnį.

— Kas ten atsitiko? — paklausė jis antrąjį nešiką, kuris abejingu veidu ėjo šalia jo.

— Kas mums rūpi, — atsakė anas.

Gatvė buvo tuščia. Namas ant kalvos, aptvertas balta mūro siena, niekam nekris į akį. Pievoje čiurleno upelis. Gluosniai palinkę prie jo, lyg imperatoriaus dvariškiai prieš žibantį, drakonais pagražintą sostą.

Janas niekaip negalėjo pamiršti Ašimos riksmo.

Markas Polas nekantraudamas sėdėjo rūmų laukiamojoje salėje. Nelabai jis norėjo čia eiti. Bet pasiuntinys pasakė, kad ministras Achmedas būtinai norįs su juo pasikalbėti svarbiais reikalais. Štai jis laukia jau geroką valandą. Pro šalį įeina ir išeina pažįstami ir nepažįstami rūmininkai. Visame name kažkoks neramus subruzdimas. Prie durų lyg sustingę stovi sargybiniai. Svetimšaliai pirkliai, mahometonai valdininkai ir uigurų didikai, tylomis šnekučiuodami, ėjo per salę. Markas Polas juto jų nustebusius žvilgsnius, ir jam atrodė, kad jis puikiai žino jų mintis: „Ar tik tas venecijietis nepateko į nemalonę, kad taip ilgai verčia jį laukti?..“ Lyg koks prašeiva sėdi jis čia, tas išdidus venecijietis.

Markas Polas atsistojo, numaldė kylantį pyktį ir, nežiūrėdamas į margą pirklių ir dvariškių minią, lėtais žingsniais perėjo laukiamąją salę. Ponas ministras Achmedas iššaukė jį, ir jis nedelsdamas atvyko. Markas jau nebetvėrė pykčiu.

Kai durys atsidarė ir sekretorius iššaukė sekantį žmogų, Markas Polas tarė garsiai:

— Pasakykit ministrui Achmedui, kad ilgiau aš nebelauksiu. Pasiskubinkit! Mano palankinas stovi prievartų.

Visi susižvalgė. Imperatorius mėgo Marką Polą. Vienas valdovo žodis galėjo sukelti džiaugsmą arba užtraukti nelaimę. Jie nuslėpė savo piktdžiugą ir laukė, kas čia bus toliau. Kai didelis ponas patenka į nemalonę, niekuomet nereikia iš anksto reikšti savo jausmų.

Sekretorius nusilenkė Markui Polui.

— Atleiskit, maloningasis pone, — sumišęs tarė jis. — Prašom dar truputį palaukti. Ponas ministras Achmedas…

— Eik ir perduok jam, ką aš sakiau, — paliepė Markas Polas.

Sargybiniai stebėjo šitą pašnekesį aiškiai patenkinti. Pagaliau atsirado šiokia tokia permaina nuobodžioje jų tarnyboje. Jie paslapčiom nusišypsojo.

Aplink Marką Polą susidarė platus tuščias ratas. Juk nė vienas šią akimirką nenorėjo, kad kilnusis ponas jį užkalbintų.

Markas Polas susidėjo rankas už nugaros ir mąsliai žingsniavo po salę. Niekas nė nenujautė, jog jis įtemptai laukia Achmedo atsakymo. Prieš kelias savaites imperatorius su visu savo dvaru iškeliavo į vasaros rezidenciją Šandu. Markas Polas dabar prisiminė kelis epizodus, kuriems anuomet neteikė reikšmės, bet dabar jie atrodė visai kitokie. Palydėjus imperatorių, Achmedas, maloniai šypsodamas, jam pasakė:

„Valdovas paliko mus kuriam laikui. Dabar jūs esat visiškai mano rankose, beke Polai. Kai kas manęs bijosi, bet jūs juk neturite tokios baimės?“

„Ir kodėl aš turėčiau jūsų bijoti?“ — nustebęs paklausė Markas.

„Netikėkit, ką žmonės tauškia. Jūs mano draugas.“ — Ministras padėjo ranką Markui ant peties ir bičiuliškai linktelėjo.

Paskui dar kita smulkmena. Prieš kelias dienas jis dalyvavo pasitarime. Buvo svarstoma, kuo pakeisti kelis pareigūnus popierinių pinigų Įstaigoje. Ministras Achmedas pasiūlė atleisti kelis skyrių vedėjus. Visi žinojo, jog tie valdininkai tik todėl atleidžiami, kad tas vietas ministras pažadėjo savo šalininkams. Bet niekas neišdrįso nė žodžio tarti. Tik vienas Markas Polas atsistojo ir paklausė: „Kodėl jūs norit juos atleisti, ministre Achmedai? Ar jie padarė kokį išeikvojimą?“

„Manykit, kad jie tai padarė“, — atrėžė ministras ir pakreipė kalbą kita linkme.

Laikas vis bėgo. Kai Markas artindavosi prie kokio nors dvariškių būrio, pokalbis tuoj pat nutildavo. Ir jis prisiminė savo tėvo pasakymą: „Tavim dėtas aš negadinčiau santykių su Achmedu. Imperatorius juo pasitiki.“ Bet jo išdidumas neleido nusileisti. Jam rodėsi, jis čia laukia visą amžinybę. Pagaliau suveriamos durys atsidarė. Sekretorius apžvelgė laukiamąjį.

— Ponas ministras Achmedas jūsų laukia, — pasakė jis Markui Polui. — Atleiskit, kad jums teko čia užtrukti. Įvyko nesusipratimas, maloningasis pone.

Markas lengviau atsiduso. Jis sekė paskui sekretorių. Achmedas pakilo iš sidabrinio savo krėslo ir žengė jo pasitikti.

— Ką aš girdžiu, beke Polai? — pradėjo jis. — Jūs turėjote laukti? Dovanokit, tai kažkoks nesusipratimas. Sekretorių nubausiu. Tačiau kas vertė jus atvykti pas mane? Sakykit, Tikriausiai jūs norit pranešti man kokį nors labai svarbų reikalą?

— Juk jūs atsiuntėt man pasiuntinį,— atkirto Markas Polas. — Neatsimenat, maloningasis pone? Jis pasakė, kad jūs kviečiate labai skubiu reikalu.

Ministras Achmedas žiūrėjo pro Marką kažin kur į vieną tašką. Jo kakta susiraukė. Veidas, ką tik buvęs toks draugiškas, dabar atrodė šaltas ir abejingas.

— Aš siunčiau jums pasiuntinį? Man jūs šiandien nereikalingas, beke Polai. Kuriam galui man siųsti pasiuntinį? Nesuprantu jūsų, beke Polai.

Markas Polas sugniaužė kumščius. Šitaip ministras dar niekuomet su juo nebuvo kalbėjęs. Venecijietis niūriai dėbtelėjo į ministrą ir visai ramiu veidu atrėžė Achmedui:

— Aš jums šiandien nereikalingas, ponas ministre? Tad leiskit atsisveikinti. Ir nesiuntinėkite pasiuntinių. Vis tiek aš nebeateisiu.

Garbėtroškai ministrui šitoks atsakymas buvo lygus antausiui. Jis vos vos susitvardė. Kai Markas Polas apsisuko ir ėjo durų link, ministro veidas persikreipė, o akys užsidegė pykčiu. Ką, ar tas venecijietis kitoks, negu kiti dvariškiai. Kaip jis galėjo tai užmiršti. Tačiau nereikia karščiuotis. Chanas Chubilajus jį vertino ir dažnai klausė jo patarimų. Marko Polo taip lengvai neatsikratysi, kaip, sakysim, Čui Ino. Jis protingas ir santūrus, šalinasi tų grupių, kurios piovėsi dėl valdžios. Veltui mėgino Achmedas patraukti jį į savo pusę. Nuo tos dienos, kada jam teko susiginčyti su Siu Sianu, jis ėmė baisiai nekęsti venecijiečio, ir ta neapykanta ne kartą aptemdydavo protą. Niekados jis nepamirš Marko Polo pasakymo: „Kažin ar gerai užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, jūsų didenybe.“

Achmedo smegeninė darbavosi kaip užsukta. Jis pasiryžo dar šiandien venecijiečiui viską iškloti. Ašimos pagrobimas jį paskatins griebtis kokios nors kvailystės.

Markas jau darė duris, ketindamas per amžius čionai kojos nekelti.

Bet staiga jis išgirdo ministro balsą, šaukiantį jį atgal:

— Neišeikit, beke Polai! Čia kažkoks nesusipratimas. Jūs ir neįsivaizduojat, kaip mane išvargina valstybės reikalai. Prašau jūsų, užmirškit, ką aš jums tariau pasikarščiavęs.

Markas Polas, dar neperžengęs slenksčio, apsigręžė ir tiriamai pažvelgė į ministrą. Šis atrodė ramus ir draugiškas.

— Sėskit, beke Polai, prašom, — tarė Achmedas, rodydamas krėslą. — Man bus gera proga bent kiek pamiršti savo rūpesčius.

Markas tylėdamas atsisėdo. Jį slėgė, kad jis negali išskaityti šio žmogaus minčių. Jis jau gailėjosi savo poelgio.

— Nenoriu jūsų gaišinti, ponas ministre, — tarė jis, atsirėmęs į tamsų krėslo turėklą.

Achmedas nusišypsojo:

— Jūs vis negalit pamiršti įžeidimo, — jis surimtėjo ir pareiškė: — Jūs turit suprasti. Su jumis aš kalbėsiu atvirai, beke Polai. Jau nebe pirmą kartą į mano rūmus ateina koks žmogus ir sako, jog aš siuntęs pasiuntinį ir kvietęs tuojau atvykti. Jūs žinot, kad aš turiu priešų, kurie peikia mano finansinę politiką. Bet aš juk tai darau jo didenybės naudai. Patikėkit manim, aš nesiunčiau jums pasiuntinio. Pats nebežinau, ką visa tai reiškia. Jei jūs pageidaujat, aš pašauksiu sekretorių. Jis paliudys mano žodžius.

Markas Polas sustabdė jį.

— Aš tikiu, ponas ministre. Atleiskit man už išsišokimą.

Ministras Achmedas palydėjo jį iki durų ir draugiškai atsisveikino. Laukiantieji salėje pagarbiai davė jam kelią. Ir vis dėlto Markas išėjo iš rūmų, jausdamas kažkokį nerimą ir nepasitenkinimą. Gatvėje pro šalį šmėstelėjo geltonas palankinas. Jis jo nė nepastebėjo. Švietė saulė, ir gatvė gyveno įprastinį savo gyvenimą.

Savo nešikus jis pasiuntė namo ir pats nuėjo pėsčias. Nuo to meto, kai išvyko Matėjas, o tėvas ir dėdė Mafijas iškeliavo į ilgą prekybinę kelionę, jis jautėsi Chanbalyke kažkoks vienišas. ir Ašimai jautėsi kaltas, kad iki šiol nepasakė jai, kaip liūdnai baigėsi karo žygis į Čipangą. Šiandien jis nori su ja pasikalbėti. Jis sužinojo, kad iš dviejų tūkstančių katariečių džonkų tik dvidešimt penkios tepasiekė gimtuosius krantus, bet jis vis dar vylėsi, kad tarp sugrįžusiųjų bus ir Matėjas.

Tarnas jį sutiko aštriai sutrikęs. Ju buvo jam pasakiusi, kad ponas sugrįšiąs negreitai, o pati išbėgo į miestą.

— Kas atsitiko? — piktai paklausė Markas. — Tu spoksai į mane lyg į kokią šmėklą.

— Atleiskit, maloningasis pone, — išlemeno tarnas.

Markas Polas kyštelėjo galvą į lapinę. Jis tikėjosi čia atrasti Ašimą. Saulės spinduliai skverbėsi pro šviesią lapų tankmę. „Tikriausiai ji savo kambary“, — pagalvojo Markas. Jis buvo patenkintas, kad dar turėjo kelias minutes pagalvoti, apie ką šnekėsiąs su Ašima. Ausyse tebeskambėjo ministro Achmedo žodžiai, ir jis niekaip negalėjo atspėti, kas gi jam iškirto tokią kvailą išdaigą — atsiuntė netikrą pasiuntinį. Achmedo pasakymas; „Jūs man šiandien nereikalingas, beke Polai“ ir šaltas abejingas jo veidas Marką labai įžeidė ir dar labiau padidino jau seniai augantį nepasitikėjimą Achmedu. Jis jau norėjo tarną paklausti, kaipgi atrodė tas pasiuntinys, bet staiga įėjo pats tarnas ir pranešė beveik neįtikėtiną naujieną.

— Pone… Siu Sianas, — suvebleno jis drebančiu balsu. — Maloningasis ponas Siu Sianas atvyko pas jus ir nori su jumis pasikalbėti, — vargais negalais išmikčiojo jis.

Išminčius Siu Sianas visiem paprastiems katajiečiams buvo kažkokia nežemiška būtybė. Jo žodžiai bei darbai, pasakyti ar padaryti imperatoriaus rūmuose, dievaižin kaip pasiekdavo amatininkų, akmenskaldžių, nešikų ir valstiečių ausis.

„Siu Sianas nemirtingas“, — sakydavo vienas kitam katajiečiai. — Ar jūs nežinot, ką jis pasakė imperatoriui: „Jei tu įsakysi, kad katajiečiai baltai rengtųsi per tavo šventes, tave ištiks nelaimė. Raudona spalva mano tautoje yra laimės spalva.“ Ir žinot, ką pasakė imperatorius? „Jei tu sakai, Siu Sianai, kad raudona yra laimės spalva, tai per mano šventes visi katajiečai tegu rengiasi raudonai.“ Šit kaip pasakė imperatorius, nes jisai žino, kad Siu Sianas nemirtingas.

Ir štai patsai Siu Sianas atvyko pas Marką. Jis dabar stovi sode prie baseino ir stebi, kaip nardo auksinės žuvytės. Jo veidas su reta barzdele ir tankiais baltais antakiais dvelkė rimtimi. Palankino nešikai patylomis išslinko iš sodo. Siu Sianas čia neturėjo jokios palydos. Saulė švytėjo ant šilkinio jo drabužio.

— Prašom, maloningasis pone, — prabilo Markas. — Būkit pasveikintas kukliame mano name.

Siu Sianas nusilenkė dėkodamas ir įžengė į kambarį. Tarnas atnešė arbatos.

Siu Sianas tarė:

— Aš atėjau, nes nepamiršau jūsų žodžių. Dabar pats laikas veikti, ponas Markai Polai. Ministrui Achmedui daug kas sako: „Atsižadėk valdžios troškimo, atsižadėk blogų aistrų, blaškymosi ir painių intrigų.“

Markas Polas lyg pakerėtas klausėsi seno katajiečių išminčiaus, kuris be jokių užuominų pradėjo kalbą, kad jau metas kilti į kovą.

— Jūs anuomet pasakėte imperatoriui, jog negerai būtų užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, — toliau kalbėjo Siu Sianas. — Bet Achmedas plėšia žmones iki paskutiniųjų. Jis žiaurus, ir jo reikalavimai neįvykdomi. Jei jūs pabūtumėt arčiau žmonių, pamatytumėt, kaip jie varganai ir skurdžiai gyvena. Ir iždas tuščias. Per pastaruosius metus Achmedas pasiglemžė 29 000 tingus popierinių pinigų, 25 tingus aukso, 180 tingų sidabro, 12 000 saikų arbatos, 110 arklių, 20 brangių indų iš jaspio ir daug ko kito. Tai mes žinome. Achmedas nugalabijo niekuo nekaltą Čui Iną. Jis — žmogžudys. Aš atėjau jums tai pasakyti, Markai Polai.

Siu Sianas atsilošė krėsle. Jo veidas paskendo tamsoje. Aplink šviestuvą zujo musės — Markas girdėjo įkyrų jų zvimbesį.

Marko atminty iškilo vaizdas, matytas ir pergyventas prieš daugelį metų: tigras Turgo mauroja savo narve. Palapinių miestas knibždėte knibžda didikų, suvažiavusių į imperatoriaus medžioklę. Raudonas saulės ratas skęsta už tolimų miškų. Ministras Achmedas sustabdo savo palankiną ir prieina prie Marko. „Saugokitės Siu Siano, beke Polai.“

Markui pasirodė, kad jis dar dabar girdi tuos perspėjamus žodžius. Bet šitie perspėjimai nebeteko jokios prasmės ir galios. Katajaus išminčiaus kalba pasirodė stipresnė: „Laikas veikti. Achmedas — žudikas.“

Siu Sianas nutilo, tarsi leisdamas Markui Polui apsispręsti. Jo žvilgsnis nuklydo į tolimus tolius. Musės vis zirzė. Į taures įpilta arbata jau spėjo pažaliuoti. Joks garsas nedrumstė tylos.

Siu Sianas tarė:

— Į priekį eina tik tas, kas laikų pradeda savo žygį. Jei pražiūrėsi tą laiką, tavo kelias apžels piktžolėmis. Dabar atėjo metas išrauti piktžoles su šaknimis.

Ir vėl kambaryje stojo tyla. Markas jautė, kad nebėra kelio atgal. Tas ramus balsas, kupinas tramdomos kančios, vis dar skambėjo Marko ausyse. Jis puikiai suprato pasiaukojančio išminčiaus ryžtą. Siu Sianas sėdėjo nejudėdamas ir laukė atsakymo.

Markas Polas atsiminė viską, kas buvo pergyventa didžiojo chano rūmuose per tuos metus. Jis sulygino du įtakingiausius imperatoriaus patarėjus ir pasvarstė jų poelgius. Prieš kelerius metus jis dar tikėjo Achmedo iškalbingais šnekalais, malonus ministro elgesys jį klaidino, ir tada jis gailėjosi, kad Siu Sianas nesutaria su Achmedu. Bet vėliau jis pradėjo abejoti. Juk ne kas kitas, o Achmedas taip atvirai stojo prieš Siu Sianą.

Katajaus išminčius nervingai sugniaužė rankas. Jis pasakė:

— Jeigu jums reikia įrodymų, paklauskit Vandžu. Per Achmedą jis neteko savo bičiulio. Arba pasiklausykite karo vado Džanji istorijos. Achmedas pagrobė jo žmoną ir dukterį, o jį patį apšmeižė imperatoriui… — Siu Siano balsas skambėjo grėsmingai, o jo žodžiai drebino tylą: — Achmedas turi mirti!

Markas Polas net atsilošė. Siu Siano. veidas buvo dabar čia pat, priešais jį, nušviestas saulės, bet vis toks neįskaitomas, tarsi jam nerūpėtų šio pasaulio reikalai. Raukšlėse ties burna kažkoks liūdesys.

— Sunku iš karto apsispręsti, — pasakė jis. — Aš išeisiu į sodą… Jūs pagalvokit. Aš čia atvykau užskleistame palankine. Mano nešikai visai patikimi. Niekas nežino, kad aš čia.

Markas Polas pašoko ir maldaujamai sudėjo rankas:

— O, pasilikite, maloningasis pone!

Jis dabar nenorėjo būti vienas. Žinoma, jis mokėtų išsisukti nuo Siu Siano pasiūlymo ir tegu kiti sau suka galvas su tuo Achmedu. Imperatorius tebėra Šandu, o sosto įpėdinis išvyko medžioti į šiaurinę provinciją. Tiesa, Achmedo sargyba pastaruoju metu gerokai sustiprinta. Kažin ar verta kišti nagus prie tokio galingo vyro. Ką pasakys chanas Chubilajus, kai sužinos, tokią naujieną? Siu Sianas sako tiesą: apsispręsti sunku. Bet Markas nenorėjo likti nuošaly. Jis susigėdo, pagalvojęs, kaip negarbinga išsirinkti aukso vidurį, stovėti tarp blogio ir gėrio. Jis neabejojo, kad Siu Sianas sąžiningas. Per ilgametę savo tarnybą didžiojo chano rūmuose jis spėjo tuo įsitikinti. Bet Siu Sianas buvo katajietis. Vienui vienas klausimas kamavo Marką, ir jis paklausė:

— Kodėl gi jūs tarnaujate imperatoriui?

— Todėl, kad noriu padėti savo tautai, — atsakė Siu Sianas ir nebepridėjo daugiau nė žodžio.

Markas Polas jį suprato. Dabar atėjo pati sunkiausia valanda jo gyvenime — jis turi apsispręsti. Tai buvo nelengva. Markas Polas nebuvo bailys. Jį užgrūdino visi čia išgyventi metai. Vieną akimirką prieš akis jis išvydo griežtą tėvo veidą, ir jam atrodė, lyg jis girdi jo balsą: „Pirkliai ne geradariai, kada pagaliau tu šitą suprasi? Nesikišk, kur nereikia.“ Bet šit jis prisiminė geraširdišką besijuokiantį bičiulio Matėjo veidą. „Mes turime ją paimti su savimi, Markai. Girdi? Juk tas velnias ją užmuš… Jiems rūpi tik geltoni dukatai…“

„Reikia pasišnekėti su Ašima“, — pagalvojo Markas.

— Aš su jumis, Siu Sianai, — tarė Markas, o jo veidas buvo baltas kaip drobė. Jis ryžosi rizikuoti gyvybe.

— Aš su jumis, Siu Sianai, — pakartojo jis, ir jo skruostai išraudo.

Sode už krūmo stovėjo tarnas. Šis ir pats nežinojo, ką jam daryti ir ką manyti. „Nemirtingasis“ kalbasi su jo ponu. Jų veidai tokie rimti. Prieš juos stovėjo arbatos puodeliai. Bet jis žinojo, kad arbata jau visai atšalusi. Kad tik juodu nesumanytų tos šaltos arbatos paragauti. „Tu juk niekam nepasakysi, kad aš aplankiau tavo poną“, — pasakė jam „nemirtingasis“. Tegu ir liežuvį jam rauna, jis niekam nepasakys. O Ju, ta nedorėlė, kaip gyva to nesužinos. Bet ką daryti, kad arbata atšalo?.. Gal įpilti karštos?.. Bet negi jis gali išdrįsti savo pasirodymu sudrumsti didžias „nemirtingojo“ mintis? Ilgai jis stovėjo už krūmo, sekdamas kiekvieną ponų judesį. Na, pagaliau ponai pakilo. Siu Sianas atsisveikino su šeimininku. Arbatos jie neparagavo. Kai palankinui buvo atidaryti vartai, Ju mikliai it voverė šmurkštelėjo į kiemą.

Nešikas Janas matė Ašimos veidą. Jis vis jam stovėjo prieš akis. „Kur jūs mane atnešėt?“

Jano tėvas buvo valstietis iš Chanbalyko priemiesčio. Jis su savo žmona įsikinkydavo į medinę žagrę ir tempdavo ją per mažutį vandeniu aptvindytą ryžių sklypą. Jųdviejų kojos būdavo panašios į gumbuotas šaknis. Savo tėvus Janas lankė retai. Ir ko jis ten vaikščios? Juodu niekad neturėdavo laisvos valandėlės. Kai saulė jau sėsdavo į vakarus, jie leisgyviai iš nuovargio krisdavo į šiaudinį guolį ir tučtuojau užmigdavo. O ankstyvą rytą, vos tik dangus imdavo pilkėti, jau tempdavo vandenį į savo sklypelį.

Jano seserų namie nebuvo. Vyresnioji dingo kokią valandą prieš tai, kada ją turėjo parduoti turtingai Li šeimai. Jaunesnioji apsiprato su savo likimu. Ji irgi priklausė Li šeimai.

Geltonas palankinas riogsojo didelėje daržinėje drauge su kitais. Artėjo vidurdienis. Janas perėjo per kiemą. Jis mąstė apie savo seseris. Jis vis matė nusigandusias nepažįstamosios akis, ir jam rodydavosi, kad tai jo sesers akys. Jis ir jo draugas išėjo iš to. užmiestinio namo su tuščiu palankinu. Nepažįstamoji tyli ir nusiminusi žiūrėjo jiems pavymui. „Ko čia dar su ja terliojiesi? Vesk per jėgą, jei žodžiu neklauso.“

Tai buvo Saido balsas.

Janas išėjo iš rūmų.

„Kur tu dabar eini, Janai? — juokdamasis šūktelėjo vienas kareivis. — Ar tik ne savo sužadėtinę norėtum aplankyti per patį vidurdienį?“

Ji rėkė, šaukėsi pagalbos. Bet juodu nuėjo sau su geltonu palankinu, nes Saidas buvo pasakęs: „Niekam neturit prasitarti nė žodžio. Kitaip neteksit galvos.“

Sunku pasidarė gyventi Katajuje. Ir Janui jau viskas įgriso. Kiauras dienas jis nešiojo ant savo pečių palankinus, kuriuose sėdėjo kilmingi ponai ir damos. Už tą savo darbą jis gaudavo lėkštelę ryžių. Jis nebuvo toks alkanas, kaip kiti. Visa tai dar turėjo prasmę, kol jie naktimis susirinkdavo Vano kalvėje, kol gyveno viltimi, jog štai štai kalnuose užsidegs signaliniai žiburiai. Dabar Chanbalyke tylu kaip kapuose. Žmonės vaikščioja nebyliais veidais, ir niekas nė žodžio neprataria apie tas kasdienines neteisybes.

Du vyrai pralenkė Janą. Vienas jų smagiai nusijuokė. „Juokis, juokis“, — pagalvojo Janas.

Jis pasuko į skersgatvį ir atsidūrė už kelių žingsnių nuo venecijiečio namo.

Kodėl šitas velnias liepė pagrobti merginą? Ji nebuvo išpuikusi kaip kitos damos, kurios nesiteikia į jį net pažvelgti. Jis praskleidė jai palankino užuolaidą. Ji įsėdo ir kiek nusigandusi paklausė: „Kur jūs mane nešit?“

Janas stovėjo prie vartų. Ką jam daryti? Įeiti ir pasakyti: „Ministras Achmedas laiko uždaręs šių namų ponią užmiesčio viloje prie upės?“ Jis atsilošė prie akmeninio liūto ir atsirėmė rankomis į postamentą. Prie kiekvieno namo stovėjo tie akmeniniai sargai, kurie turėjo sergėti visus nuo piktųjų dvasių. Kol Janas svarstė, nesiryždamas, ką daryti, vartai atsivėrė. Jis skubiai atšoko į šalį, praleisdamas užskleistą palankiną. Nešikai paskubomis nutolo.

Janas susimąstęs nusekė juos žvilgsniu. Aukštas, tvirto stoto nešikas iš dešinės tarnavo pas Siu Sianą. Ir Janas jį pažino.

Buvo karšta kaip vasarą. Miškais apaugusios kalvos saugojo miestą nuo šaltų šiaurės vėjų. Saulė kepino begalinį slėnį, kuriame buvo išsidriekę Chanbalyko rūmai, namai.

Markas sėdėjo tamsioje savo kambario vėsoje. Jo nuotaika buvo puiki. Neryžtingumas, dvilypė jo padėtis rūmuose, kuri dažnokai jį slėgdavo, dingo lyg nebuvusi. Jis puikiai žinojo, koks sunkus ir pavojingas yra užsibrėžtasis žygis, bet pavojaus jis nebijojo. Tarnui jis liepė atnešti popieriaus ir parašė tris laiškus. Vieną Ašimai, antrą Mafijui ir Nikolui Polams, trečią savo bičiuliui Matėjui. Tada jis pasišaukė tarnaitę Ju. Paskendęs savo mintyse, jis nė nepastebėjo keisto Ju elgesio ir ašaroto jos veido.

— Jei rytoj vakare aš nesugrįšiu, atiduok tuos laiškus savo poniai, — tarė jis. — Ne anksčiau kaip rytoj vakare, nepamiršk šito. Ir prisiek man, kad niekam to neišplepėsi.

Jis padėjo tuos laiškus į stalčių.

— Čionai juos rasi, — pasakė jis, nežiūrėdamas į ją.— Kodėl tu tyli?

Staiga Ju prapliupo verkti ir puolė jam po kojų.

— Muškit mane, pone… Aš tokia nelaiminga! — sušuko ji nusiminusi. — Kur dabar ponia? Niekur jos nerandu… O aš buvau išėjusi į miestą. Aš juk nieko nežinojau. — Ji susiėmė rankomis už galvos ir dar labiau ėmė raudoti.

— Stokis! — griežtai paliepė Markas Polas. — Ką tu čia šneki? Greičiau sakyk, kas atsitiko. Ar girdi, Ju? Stokis, sakau!

Tarnaitė atsistojo ir tarė:

— Jūs juk pats atsiuntėte geltoną palankiną, maloningasis pone, ir liepėt jai vykti į užmiesčio vilą prie upės. — Ji vėl apsipylė ašaromis. — Ponia taip apsidžiaugė: „Paskubėk, — pasakė ji. — Man reikia persirengti. Ponas manęs laukia užmiesčio viloje prie upės.“ Dabar jūs čia, maloningasis pone, o ponios nėra… Mane ima tokia baimė.

Markas Polas pertraukė tą jos kalbą.

— Nutilk! — paliepė jis. — Papasakok man viską, kas buvo.

Paniurusiu veidu jis klausėsi žodingo Ju pasakojimo. Ji nepraleido nieko. Kaipgi galėtų ji iškęsti nepapasakojusi, jog Ašima paklausė, ar ji graži? „Jūs tokia graži kaip fėja. Nėra tokio žmogaus, kuris atsispirtų jūsų grožiui. Jūs graži ir gera kaip dausų karalienė.“ Šitaip ji atsakiusi poniai. Ji taip įsismagino, jog bemaž užmiršo savo sielvartą.

— Geltonas palankinas, sakai?

Tarnaitė išdrįso paskubomis žvilgterėti į poną. Jo balsas toks ramus, tarytum nieko baisaus neatsitiko.

— O dabar lauk iš mano akių, tu lengvabūde mergiščia! — sušuko jis, netekęs kantrybės. — Nė matyti tavęs nenoriu!

Daug kas atsitiko tą dieną. Kol jis laukė pas Achmedą, kažkas pagrobė Ašimą. Ką jam sakė Siu Sianas? „Jeigu jums reikia įrodymų, pasiklausykite karo vado Džanji istorijos. Achmedas liepė išvogti jo žmoną ir dukterį, o jį patį apšmeižė imperatoriui.“ Jis girdi pašaipų Achmedo balsą: „Jūs man šiandien nereikalingas, beke Markai. Ir kuriam galui aš būčiau siuntęs jums pasiuntinį?“

Markas užvirė pykčiu. Jis mėšlungiškai įsikibo į krėslo turėklus. Dabar jis buvo tikras, kad tai Achmedo darbas.

Praslinko kiek laiko, kol jis pajėgė šiek tiek susitvardyti ir blaiviai viską apgalvoti. Ką dabar daryti? Bėgti į gatvę ir klausinėti praeivių, ar kas nematė geltono palankino? Bet juk Chanbalyke devynios galybės gatvių ir skersgatvių, o geltonų palankinu tikriausiai daugiau kaip tūkstantis. Nesumanydamas, ką veikti, jis vaikščiojo iš kampo į kampą. Jei Siu Sianas nebūtų atėjęs pas jį, jis bėgtų pas Achmedą ir kalaviju priverstų jį prabilti. O dabar daugiau nieko nelieka, tik laukti, kol Achmedą pasieks teisingumo ranka. Bet negi sėdėsi namie, rankas sudėjęs! Jis pasišaukė tarną.

— Atnešk mano kalaviją ir pabalnok arklį,— įsakė jis.

— Lauke stovi kažkoks žmogus. Jis nori su jumis pasikalbėti, — pasakė tarnas, droviai pakeldamas akis į šeimininką.

Markas sukluso. Kas gi čia dabar? Nepatenkintas jis suraukė kaktą.

— Tegu įeina, — burbtelėjo jis.

Į kambarį įėjo Janas. Jis tyliai nusilenkė ir laukė, kol ponas pats paklaus, ko jis čia atėjo.

Iš drabužių Markas pažino, kad Janas yra nešikas. Jam įsižiebė vilties kibirkštėlė.

— Ko gi tau reikia? — paklausė jis draugiškai.

Janas žvilgterėjo į tarną, tebestovintį šalia stalo. Markas suprato jo žvilgsnį ir mostelėjo tarnui, kad tas išeitų. Tada jis pakartojo savo klausimą.

— Saidas įsakė šio namo ponią nunešti į užmiesčio vilą prie upės, — pasakė Janas.

— Kas tas Saidas? — paklausė Markas.

— Achmedo šnipas, — atrėžė Janas neapykantos kupinu balsu. — Jis pasakė, jog aš neteksiu galvos, jei kas nors apie tai sužinos.

— Ar tu žinai, kur dabar Ašima? — greitai paklausė Markas Polas.

— Taip, pone. Juk mes ją nunešėme į užmiesčio vilą prie upės.

— Sėskis. Kuo tu vardu? Aš tave gausiai apdovanosiu, — pasakė Markas.

Jo galvoje pralėkė šimtai sumanymų. Išklausęs Janą, jis pašaukė tarną.

— Atnešk jam valgyti ir gerti.

Janas atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti. Jau seniai jis taip skaniai bevalgė. Beveik užmiršo ir pavojų, kuris jo tyko. Tik pasisotinęs, jis vėl tai prisiminė.

— Jei. Saidas sužinos, kad jį išdaviau, aš žuvęs.

Markas Polas jį nuramino.

— Greitai Saido niekas nebijos, — pasakė jis tvirtai. — Aš tave apginsiu, nes tu pasielgei dorai.

Lauke jau stovėjo pabalnotas arklys. Buvo karšta popietė.

Markas nerimo, žinodamas, kad Ašima jau kelios valandos yra kažkokio nenaudėlio rankose.

— Ar tu kada nors laikei kalaviją, Janai?

— Taip, pone, — atsakė nešikas.

Tarnaitė Ju, išgirdusi tuos žodžius, net sustingo iš nuostabos. Smalsios jos akys tuojau išsiplėtė kiek tiktai galima.

— O tu ko žiopsai? — suriko ant jos Markas Polas. — Eik ir pasakyk, kad mums reikalingas dar vienas arklys ir ginklas.

Namą prie upės gaubia kraupi tyla. Po kambarius lyg šešėliai slankioja tarnai. Jie tyliai darinėja duris, kalbasi tiktai pašnibždomis. Ašima stovi prie lango ir žiūri pro medžius į saulės nutviekstą upę. Pro šalį plaukia irklinės valtys ir burlaiviai. Oras tykus, ir burės kabo supliuškusios. Su širdgėla Ašima stebėjo šį ramų vaizdą. Ji įsikibo į prašmatniai nukaltas varines lango grotas ir iškišo pro jas galvą. Pievelė nusėta baltais ir geltonais žiedais ir marguoja lyg valstiečių skrybėlės, nupintos iš ryžių šiaudų. Prie pat upes auga lieknos tuopos, po langu žydi vyšnia. Ašima iškišo pro grotas ranką ir ėmė mosuoti žmonėms, kurie sėdėjo valty ir atrodė tokie mažyčiai. Bet upė buvo per toli.

Tada ji vėl kibo į grotų virbus ir sielvartingai sušuko:

— Gelbėkit! Jie čia laiko mane uždarę! Gelbėkit!

Bet jos riksmo niekas negirdėjo.

Tik pašaipus balsas čia po langu pasiekė jos ausis:

— Verčiau patylėk, balandėle, kitaip aš tave įkišiu į požemį. Ten galėsi sau klykauti, kiek tik telpa.

Tai buvo Saidas. Bet Ašima nenutilo. Tada Saidas įšoko į kambarį ir įtūžęs nutempė ją nuo lango. Ašima nubėgo į tamsiausią kambario kertę. Ji ištiesė rankas su išskėstais pirštais, norėdama nagais įkibti jam į veidą.

Saidas prisiminė raudonus dryžius savo tarno veide ir nesiartino prie Ašimos.

Jis stovėjo prie stalo ir grasinamai pasakė:

— Jeigu nenutilsi, keliausi į požemį. Lobe tu buvai prijaukinta, o dabar tikra laukinė katė. Na, palauk, ponas su tavim susidoros.

Ašima niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus grobuonišku veidu taip jos nekenčia ir persekioja ją. Ji atsiminė, kaip Lobe Matėjas jį išmetė pro duris. Ji iškart jį pažino. Bet juk taip ilgai jo nematė. Viešpatie, iš kur jis čia vėl atsirado?! Ko jam reikia? Kodėl jis laiko ją uždaręs?

Ant stalo buvo padėta arbatos ir paplotėlių. Tarnas tylėdamas įnešė jai pietus ir po kurio laiko vėl išnešė. Arbatos ir paplotėlių ji irgi nepalietė. Šituose namuose ji nieko nevalgys. Verčiau jau badu mirs!

Lange grotos. Niekas negirdėjo jos šauksmo. Ir sunkios ąžuolinės durys užrakintos. Pabėgti iš čia nėr vilties. Ji išieškojo kertėje stovinčią spintą, bene ras kokį įnagį, kuris padėtų jai iš čia pasprukti, bet ten nieko nerado, tik plonus baltinius, pudrą ir žiedų aliejų. Pailsusi ji susmuko ant stalo. Nuvargęs tik jos kūnas, o galva šviesi.

Ji pašoko ir vėl pribėgo prie lango. Gal jai šaukti, kol nebeteks balso? Dar šiandien rytą ji sėdėjo savo kambary ir buvo nepatenkinta, kam čiulba paukščiai, o sode rizena Ju. Kaip greit ji tada apsirengė, išgirdusi, jog ponas norįs su ja pasikalbėti. Ji turinti nuvykti į užmiesčio vilą. Dabar toji vila jai virto kalėjimu. Kur dabar Markas Polas? Ir ką visa tai reiškia?

Staiga ją apėmė siaubas: ji suprato, kad Markui gresia pavojus, o tai baisiau už viską. Lyg nesava ji nubėgo prie durų ir ėmė jas daužyti kumščiais.

— Atidarykit! — šaukė ji. — Aš šoksiu pro langą, jei neatidarysit!

— Šok, šok! — subambėjo už durų Saidas. Jis garsiai nusijuokė ir nuėjo sau.

Giedrame pavasario danguje plaukiojo debesys, panašūs į baltus kalnus. Medžių šešėliai pailgėjo. Retkarčiais keliu praeidavo žmonės ir gėrėdavosi rausvomis čerpėmis dengtu namu, kuris harmoningai derinosi su visa aplinka. Nešikas prisėdo sienos pavėsy trupučiuką pasilsėti. Pakrantės pievose ganėsi žalmargės karvės.

Kelyje pasirodė aštuoni ginkluoti raiteliai. Pirma jų šuoliavo Markas Polas ir Janas. Kiti šeši buvo asmeninė Siu Siano sargyba.

— Va ten, pone, — tarė Janas, rodydamas namą.

Raiteliai pristabdė arklius ir ėmė joti risčia. Prie vartų jie nušoko žemėn. Čia ilsėjęs nešikas tuoj pakilo, užsivertė ant pečių savo naštą ir nuėjo savais keliais. Nepatiko jam rūstūs raitelių veidai. Nueidamas jis dar girdėjo, kaip jie beldė į vartus.

Markas Polas ir Janas, išsitraukę iš makščių kalavijus, stovėjo prie vartų. Siu Siano asmeninė sargyba pasislėpė sienos šešėly. Visi užgniaužę kvapą klausėsi. Markui iš susijaudinimo spengė ausyse. Jo širdis plakė kaip pašėlus, o ranka laikė sugniaužusi kardo rankeną. Už tos sienos Achmedas paslėpė Ašimą. Negirdėti nė balso. Tik paukščiai čiulbėjo medžių šakose. Sode giedojo lakštingala. Ilgiau laukti jie nebegalėjo.

— Pabelsk dar kartą,— tarė Markas Janui.

Ir nešikas ėmė daužyti koja. Kieme pasigirdo žingsniai. Markas Polas mirktelėjo Janui, o sargybiniai dar labiau suspaudė rankose kalavijus.

— Atidarykit! Mus siuntė maloningasis ponas Achmedas! — sušuko Janas.

Jokio atsako. Žingsniai nutilo. Bet Markas visa savo esybe jautė, kad už vartų kažkas stovi. Dabar nėra ko gaišti. Kalavijo rankena jis daužė vartus ir šaukė, kiek tik gerklė leido:

— Imperatoriaus vardu atidarykit!

Jie išgirdo paskubomis nutolstančius žingsnius.

O paskui Marko ausis pasiekė tolimas Ašimos šauksmas, bet jis gana aiškiai girdėjo jos žodžius:

— Gelbėkit! Aš čia! Gelbėkit!

Markas Polas įsikišo kalaviją į makštis ir įsibėgėjęs peršoko per sieną, Janas ir sargybiniai padarė tą pat. Jie leidosi per sodą namo link, ir niekas jiems nepastojo kelio. Namų durys buvo atdaros.

— Likit lauke, — įsakė Markas Polas, — ir žiūrėkit, kad niekas iš čia nepaspruktų.

Abu su Janu įbėgo į namą. Jie perėjo daug kambarių, kol galop pateko į virtuvę, kur rado du tarnus, tarnaitę ir storulę virėją.

— Neskriauskit mūsų, ponai, — išsigandusi aimanavo virėja. — Mes juk nieko blogo nepadarėme.

Markas Polas pastvėrė vieną tarną už pakarpos.

— Kur jūs uždarėt ją? — paklausė jis ir, staigiai truktelėjęs, ištempė jį iš tarnų būrio. — Eik pirma mūsų ir rodyk kelią!

Tarnas juos užvedė laiptais į viršų. Jie įėjo į ilgą pustamsį koridorių. Saidas stovėjo pasislėpęs už vienos kolonos. Jo akys su tamsa čia buvo apsipratusios. Jis pamatė Marką Polą, tą patį, kurį, savo pono įsakytas sekė ir šnipinėjo jau bemaž aštunti metai. Dabar jis jo nekentė dar labiau, nei kitados. Jis jautė, kad jam jau nebeteks mėgautis ramiu ponišku gyvenimu. Achmedas jam niekados to nedovanos. Čia jis gyveno kaip inkstas taukuose, ir va lyg iš dangaus nukrito šitas velnias. Dabar jis stovėjo už kolonos kokie penki žingsniai nuo jo.

— Einu, einu, Ašima. Ar tu mane girdi?

Už durų sušneko džiugus merginos balsas:

— Markai, Markai, tu atėjai!

Tarnas pasuko duryse raktą.

Saidas neturėjo ginklo. Markas su savo vyrais taip staigiai jį užklupo, kad tas net žado neteko iš baimės. Vienodas, pilkas šnipelio gyvenimas atbukino jo budrumą. Ir dabar šit viskam galas. Jis vėl pavirs vilku, klaidžiojančiu tarp žmonių. Saidas išvydo savo priešą ryškiame atlapų durų keturkampy. Marko kalavijas, dusliai žvangtelėjęs, nukrito žemėn.

Ir Markas išvydo Ašimą. Ji nedrąsiai žengė į jį. Dabar jai rodės, jog ji turi įkopti į didžiausią kalną. Ten, viršuje, stovi mylimasis, o už jo išraudęs rytmečio dangus.

Saidas susigūžė, ruošdamasis šuoliui. Ant grindų dryksojo kalavijas. Jisai spindėjo tarytum sidabras.

— Ašima… — tyliai pratarė Markas.

Tada ji puolė prie jo ir paslėpė savo veidą ant jo krūtinės. Ir jis tvirtai ją apkabino.

Janas išgirdo tykinančius žingsnius. Jis atsisuko ir koridoriaus prieblandoje pamatė kažkokią sėlinančią žmogystą. Janas čiupo nuo žemės kalaviją. Bet užsimoti nespėjo, — Saidas spruko į šalį ir nubėgo laiptais žemyn.

Apačioj prie durų stovėjo sargybiniai. Ir Saidas įkliuvo it vilkas į spąstus. Jis daužėsi lyg pasiutęs, kandžiojosi, draskėsi, plūdosi ir keikėsi.

Jie užpampino jį be jokio gailesčio.