Nuostabios Marko Polo kelionės

Į TĖVYNĘ

Kokečinė buvo septyniolikmetė mongolų kunigaikščio duktė iš bajauto genties. Prieš dvejus metus jai buvo suteikta didelė garbė: ją išrinko patarnauti jo didenybei.

Kokečinė buvo graži ir įgijo imperatoriaus palankumą. Kai ji dainuodavo savo tėvynės dainas, valdovo akys tuoj pagyvėdavo. Ir kiekvieną kartą jis ją gausiai apdovanodavo.

Jaunoji dama laisvai sau gyveno prabangiai įrengtuose kambariuose ir svajojo, kad štai vieną gražią dieną atvyks koks princas ir išsiveš ją sau per žmoną. Žvaigždininkas jai buvo sakęs, jog esanti gimusi po laiminga žvaigžde. Ji nesiskundė gyvenimu imperatoriaus parkuose ir soduose, nebent tik tiek, kad kartais būdavo truputį nuobodu.

Ir atsitiko šituo laiku, kad Bulugana-chatun, Persijos ir Chorasano valdovo Arguno[46] žmona, sunkiai susirgo. Prieš mirdama ji prisaikdino vyrą, kad šis savo prielankumu pagerbtų jos vertą įpėdinę iš josios genties. Karalius Argunas pasižadėjo mirštančiajai įvykdyti jos valią ir, jai pasimirus, pasiuntė tris ištikimus rūmininkus Ulatajų, Apušką ir Kodžą pas didįjį chaną. Mat, Bulugana-chatun buvo kilusi iš bajauto genties, gyvenusios į šiaurę nuo Chanbalyko.

Imperatorius draugiškai priėmė pasiuntinius. Jis kaip tik neseniai buvo grįžęs į sostinę iš pergalingo žygio prieš Kaidu ir buvo labai maloningai nusiteikęs. Jis išklausė Arguno prašymo ir tarnaitei įsakė pašaukti Kokečinę. Jaunoji dama atėjo apsitaisiusi savo gražiausiais apdarais, su briliantais, apyrankėmis ir dramblio kaulo sagėmis. Įėjusi į kambarį, ji puolė imperatoriui į kojas.

— Stokis, Kokečine, — paliepė imperatorius. — Atkeliavo trys karaliaus Arguno pasiuntiniai. Jie ieško mergelės iš bajauto genties savo karaliui į žmonas.

Ulatajus, Apuška ir Kodža nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų. Ji buvo dailaus veido, grakštaus stoto ir, aiškus daiktas, jiems patiko. Jie padėkojo didžiajam chanui ir pasakė imsią Kokečinę su savimi. Mergelė labai apsidžiaugė. Jai rodėsi, kad štai jau pildosi slaptos jos svajonės ir troškimai.

Imperatorius paliepė viską parengti į tolimą kelią ir paskirti būsimai karaliaus Arguno žmonai gausią palydą. Prieš kelionę, ją pagerbdamas, jis iškėlė pokylį ir gana maloningai su ja atsisveikino.

Pasiuntiniai su Kokečine paliko miestą, lydimi šaunios palydos iš ginkluotų raitelių, rūmininkų ir tarnų.

Vilkstinė traukė tuo pačiu keliu, kuriuo atvyko pas didįjį chaną. Bet po aštuonių mėnesių jie pateko į tokią sritį, kur tarpusavy vaidijosi mongolų kunigaikščiai. Toliau keliauti buvo neįmanoma. Kai pasiuntiniai Ulatajus, Apuška ir Kodža Kokečinei pasakė, jog teks grįžti atgal, ji ėmė aimanuoti ir skųstis savo likimu. Tačiau nebuvo kas bedarą. Ir vėl praėjo aštuoni mėnesiai, kol jie sugrįžo į didžiojo chano rūmus.

Imperatorius išklausė jų pranešimo apniukusiu veidu ir galop pasakė, jog jie turėsią palūkėti jo sprendimo. Bet valdovas nesiskubino jo skelbti. Kokečinė visai puolė į nusiminimą, o trys pasiuntiniai irgi pasiilgo savo karaliaus rūmų. Bet imperatorius visai nenorėjo kištis į vakarų mongolų kunigaikščių peštynes, tad jiems teko laukti dantis sukandus. Ėjo savaitės, ėjo mėnesiai. Kartą jie apskaičiavo, kad jau bus praslinkę treji metai, kai jie gyvena toli nuo savo tėvynės, o tie karai vakaruose vis dar nesibaigia.

Kaip tik tuo metu į didžiojo chano rūmus sugrįžo venecijiečiai ir juos lydėję rūmininkai. Greitai pasklido žinia, kokia tat sėkminga buvusį kelionė Indijon jūromis. Svetimų karalių dovanos ir pelnas iš prekybos pranoko visus lūkesčius, ir didysis chanas visus tris venecijiečius išskyrė iš viso savo rūmininkų pulko, padidino asmeninę jų apsaugą ir jiems atidavė dešimtąją dalį visų pargabentų brangakmenių ir perlų. Jis juos priėmė privačiuose savo apartamentuose podraug su mongolų kunigaikščiais ir liepė padaryti tikslų pranešimą apie kelionę.

Markas Polas žūt būt norėjo grįžti tėvynėn per Indiją. Siaubas jį apėmė, pamačius, kaip per tuos trejetą metų suseno imperatorius. Visos gyduolės ir eliksyrai nepajėgė jam sugrąžinti nei jėgų, nei sveikatos. Kadaise apvalus jo veidas sukrito, atsirado daugybė gilių raukšlių, nugara susikūprino, krūtinė įdubo, tik akys po senovei vis gudriai ir suktai žybčiojo pro apdribusius vokus.

Venecijiečiai dabar sutarė nebeprašyti imperatoriaus leidimo grįžti į tėvynę. Jie baiminosi, kad tada netektų imperatoriaus malonės ir dar sunkiau pasidarytų kada nors išsiveržti iš Chanbalyko. Dabar jiems šovė į galvą planas. Jie sumanė po kurio laiko prašyti didįjį chaną leidimo prekybinei kelionei į Indiją, tik šį kartą be rūmininkų ir kariuomenės palydos. Iš šios kelionės — prisiekė jie — niekados nebegrįšią į Katajų.

Venecijiečiai dabar nieko daugiau negalvojo, kaip tik sugrįžti į tėvynę. Ta svajonė apsėdo juos it kokia liga nuo to meto, kai jie parsigavo į Chanbalyką. Seniams magėjo praleisti savo gyvenimo vakarą Venecijoje kaip garbingiems jos piliečiams, o Markas Polas svajojo papasakoti Savo tautiečiams apie nuostabias savo keliones ir nusidavimus, idant šie aiškiau praregėtų, įgytų daugiau žinių apie pasaulį. Jie turėjo pagrindo didžiuodamiesi teigti, kad joks kitas jų amžininkas, vis tiek, ar jis būtų krikščionis ar saracėnas, totorius ar pagonis, nebuvo buvęs tokiose tolimose kelionėse, nebuvo aplankęs tiek daug nuostabių šalių.

Sykį popiečio metu pas Marką Polą atėjo vyras iš karaliaus Arguno pasiuntinių palydos ir pareiškė, kad jo ponai Ulatajus, Apuška ir Kodža prašą skirti truputį laiko tik jiems vieniems žinotinam pokalbiui. Markas Polas liepė pasakyti, kad jis laikysiąs sau garbe matyti tuos kilnius ponus kukliuose savo namuose. Fan Gun-du turėjo tuoj atlikti pasiruošimus svečiams priimti.

Ulatajus, Apuška ir Kodža nuoširdžiai pasisveikino su venecijiečiais. Po įprastinių abipusiškų mandagumo pareiškimų visa draugė susėdo už stalo. Kodža, vyriausias iš rūmininkų, netrukus užmezgė kalbą apie venecijiečių kelionę Indijon ir paprašė Marką Polą nupasakoti, kaip jiems sekėsi plaukti per Didįjį okeaną. Kadangi ponai kalbėjosi mongoliškai, tai smalsioji Ju, kuri, aptarnaudama svečius, bėginėjo šen ir ten, didžiai apgailestavo, negalėdama suprasti nė žodžio.

— Tad jūs manote, kad jūrų keliu galima lengvai nusigauti iš Katajaus iki Ormuzo?

Venecijiečiai sukluso. Nors jie kelis kartus buvo sutikę didžiojo chano rūmuose Persijos karaliaus pasiuntinius, bet gerai nežinojo, ko jie čia atvyko ir kodėl taip ilgai gaišta Chanbalyke. Markas greitomis susižvelgė su savo senukais.

— Lengvai? — klausiamai atsakė jis. — Ne, tai yra pavojinga kelionė, bet, mūsų patyrimu, daug patikimesnė, negu sausuma.

— Atleiskit, garbieji ponai, — įsiterpė Nikolas Polas. — Jūs, rodos, norėjote kalbėtis su mumis ne visiems žinotinais reikalais?

Tuomet Kodža pasiryžo iškloti venecijiečiams slaptus savo sumanymus.

— Imperatorius nežino, kad mes čia apsilankėme, — pasakė jisai. — Mus čia atsiuntė Kokečinė, busimoji Persijos ir Chorasano karalienė. Jai prailgo gyvenimas čia ir nori keliauti į Persiją. Jūs žinot, kad begaliniai karai vakaruose mums užkirto sausumos kelius… Todėl mes atėjome pasiteirauti, ar yra koks kelias į Persiją jūromis? Atleiskit, kad mes ne tuojau ryžomės jums atskleisti savo sumanymą.

Kodža klausiamai žiūrėjo į venecijiečius.

— Jūs norėtumėt, kad mes jus lydėtume iki Ormuzo?

— Taip, toks yra mūsų karalienės troškimas, — atsakė Kodža.

— Ir mūsų taip pat, — paskubėjo pridėti Ulatajus. — Jau treji metai, kaip mes laukiame progos sugrįžti į tėvynę.

„Treji metai“, — pagalvojo Markas Polas ir, pažvelgęs į tėvą ir dėdę, tuojau suprato, kokie jausmai juos dabar jaudrina.

Bet svetimšaliai pasiuntiniai nieko negalėjo išskaityti iš ramios jų elgsenos ir, patys jaudindamiesi, laukė jų atsakymo.

— Mes jau dvidešimt metų kaip nebuvome tėvynėje, — tarė Markas Polas. — Imperatorius tuoj supyksta, kai tik jį paprašome leisti mus namo.

— Tad jūs sutinkate? — paklausė Kodža.

— Pakalbėkit su jo didenybe. Mes būtume laimingi…

Kai pasiuntiniai išėjo, Mafijas Polas sudribo ant savo krėslo ir vis murmėjo: „Aš tuo netikiu… Tuo aš netikiu…“

— Nebekalbėkim apie tai bent šiuo tarpu, — tarė Nikolas Polas.

Pirmą sykį gyvenime Markas Polas matė savo senukus tokius nusiminusius.

Sekantį vakarą vėl susitikę, jie kalbėjosi apie šį bei tą, bet visi jie matė, koks kirminas juos graužia. Mafijaus Polo žvalumo kaip nebūta, o Nikolo bruožai atrodė griežtesni, kaip niekados iki šiol. Jau dvi savaitės praėjo, ir vis nieko naujo. Fan Gun-du ir Ju vaikštinėjo labai apdairiai ir atsargiai. Mat, jie iškart pamatė, kad jų ponai greitai suirzta, o čia, nors galus darykis, nei vienas, nei antras negali ištirti to jų gižlumo priežasties.

Penkioliktą dieną pagaliau atėjo žmogus ir pranešė, kad norįs apsilankyti pasiuntinys Kodža. Jau užgesusi viltis supleveno iš naujo.

Kodža papasakojo, kad jie su jaunąja karaliene buvę pas imperatorių ir nuolankiausiai išklostę jam savo prašymą. Iš pradžių jis ir klausytis nenorėjęs, bet pagaliau jį paveikę jų įrodinėjimai ir galop sutikęs priimti venecijiečius, jeigu jie paprašysią audiencijos.

Jau sekantį rytą Nikolas, Mafijas ir Markas Polai nuėjo į imperatoriaus rūmus ir pasiprašė priimami.

Imperatorius nesiskubino ir privertė juos palaukti iki vakaro. Tada jis pakvietė juos pas save. Priėmė savo privačiuose kambariuose. Pas jį buvo tik Esen-Timuras, po Siu Siano mirties tapęs pirmuoju didžiojo chano patarėju.

Chanas Chubilajus pradėjo su jais kalbą apie pastarąją kelionę Indijon ir labai susidomėjęs klausinėjo apie visas kelionės smulkmenas. Tarpais jis probėgšmais pažvelgdavo į savo pašnekovus, o paskui jo akys vėl pasislėpdavo po sunkiais vokais, ir štai jis sėdėjo prieš juos mažas ir senas senutėlis aštraus ir praktinio proto. Esen-Timuras šiame pokalby nedalyvavo.

Venecijiečiai stengėsi neparodyti jokio nekantrumo ir išsamiai atsakinėjo į visus imperatoriaus klausimus. Jie suprato, kad jų likimas greitai bus nulemtas.

Pagaliau didysis chanas pareiškė:

— Ulatajus, Apuška ir Kodža drauge su Kokečine buvo pas mane. Vadinasi, jūs norite juos lydėti į karaliaus Arguno šalį… Vargšelė Kokečinė tiesiog sunyko iš ilgesio. Labai nenorėjau jūsų paleisti, bet Esen-Timuras sako man: „Kam tu juos verti čia būti? Ar tu nematai, kad jie nori grįžti namo? Paleisk juos.“ Jūs man tarnavote ištikimai, todėl aš noriu patenkinti jūsų prašymą. Nulydėkit Kokečinę į karaliaus Arguno rūmus, o paskui keliaukit namo. Aš jums duosiu laivus.

Imperatorius kalbėjo draugiškai ir atlaidžiai. Venecijiečiai puolė prieš jį ant kelių, nežinodami, kaip ir berodyti savo dėkingumą už tokią didžią malonę.

Ju ir Fan Gun-du tuoj pat pastebėjo, kad bus įvykę kažkas labai džiaugsminga. Ponų nė atpažinti negalėjai. Jie juokėsi, išdaigas krėtė, visas namas buvo pilnas linksmų jų balsų. Ju viską sužinojo iš Ašimos ir tuoj pat nunešė žinią Fanui. Vadinasi, ponai grįžta namo. Bet kaipgi bus su jais? Faną ėmė siaubas, pagalvojus apie kelionę jūromis. Jis nemėgo nei jūros, nei tokio linguojančio gyvenimo laive.

— Ak, Ju, aš tikriausiai numirčiau, jei vėl išplaukčiau į karštuosius kraštus, — dūsavo jisai. — Aš galėčiau nusipirkti namuką ir dar žemės sklypą prie jo… Kiaulei ir buivolui taip pat užtekčiau pinigo… Kad taip tu, Ju, sutiktum, aš pakalbėčiau su ponais… Bet tau, tur būt, maloniau, jei aš numirčiau.

Ju pasižiūrėjo į jį piktai.

— Tai mat, kaip tu apie mane galvoji, — sušuko ji. — Na ką gi, būk sau laimingas su savo buivolu!

Ji norėjo tučtuojau sprukti iš kambario, bet Fanas ją pagavo.

— Aš juk taip sau, juokais tik pasakiau, Ju. Ar liktum su manim, jei ponai leis?

Ju apsiašarojusi linktelėjo galvą. Jai buvo liūdna, nes tenka atsisveikinti su Ašima, bet širdis džiaugėsi, nes Fanas, tas liurbis, pagaliau šiaip taip išvebleno tuos žodžius, kurių ji seniai jau laukė. Ji verkė, prigludusi Fanui prie peties, romi it katytė, kuri lig laiko įtraukė savo nagučius.

Chanas Chubilajus įsakė įteikti venecijiečiams auksinę lentelę, kurioje buvo išgraviruotas didžiojo chano įsakymas jiems ir jų palydovams teikti visokeriopą pagalbą ir draugiškai juos priimti visuose kraštuose ir žemėse, kurios jam priklausė. Taip pat jis davė jiems įgaliojimą vesti jo vardu derybas su popiežiumi ir Ispanijos bei Prancūzijos karaliais.

Didžiojo chano įsakymu Zaitono uoste buvo parengta keturiolika tolimojo plaukiojimo laivų. Visi jie turėjo po vieną stiebą, bet tokį tvirtą, kad jis galėjo atlaikyti devynių burių spaudimą.

Penkiuose didžiuosiuose laivuose plauks dviejų šimtų penkiasdešimt vyrų įgula. Laivų sandėlius prikrovė visokių atsargų dvejiems metams.

Pagerbdamas karaliaus Arguno pasiuntinius ir gražiąją Kokečinę, imperatorius iškėlė atsisveikinimo puotą. Markui, Mafijui ir Nikolui Polams jis padovanojo daug rubinų ir kitokių brangakmenių. Jis atsisveikino su jais labai palankiai ir išgavo jų pasižadėjimą sugrįžti atgal į jo rūmus, kurį laiką pagyvenus Europoje.

Septynias dienas juos lydėjo tūkstančio karių garbės sargyba.

Visa vilkstinė jojo į pietus Markui jau pažįstamu keliu ir pagaliau pasiekė plačios Geltonosios upės krantą. Kol keleiviai kėlėsi į kitą pusę, venecijiečiai, Ašima ir Fanas nuskubėjo į uolėtą šlaitą paskutinį kartą atsisveikinti su Matėju. Tylėdami suklaupė jie prie akmeningos kalvos. Suspausta uolėtų krantų, upė ūžė ir šniokštė, ereliai sklandė aukštai danguje, vėjas kėlė ir — varė geltonų dulkių debesis. Plyšiuose tarp akmenų augo, žydėjo gėlės mažytėmis geltonomis galvutėmis.

Matėjas miegojo amžinu miegu. Bet draugų širdyse jis buvo gyvas. Taip, jie tarsi girdėjo linksmą ir garsų jo juoką, matė giliai įdubusias protingas jo akis ir didelį tvirtą stotą. Jie be žodžių dalijosi su juo savo džiaugsmais ir nesėkmėmis. Galiausiai Markas Polas garsiai pasakė:

— Tai buvo geras ir didis žmogus… Tavo vardu mes pasveikinsime Veneciją, Matėjau.

Ašima užsidengė rankomis veidą. Ji verkė.

Fan Gun-du kalbėjosi su juo be žodžių: „Tu juk nepyksti ant manęs, brolau… Dabar aš pasistatysiu sau trobelę ir nusipirksiu prie jos sklypą žemės. Ir dar buivolą ir kokį kiauliūkštį. Puiku bus gyventi. Mieloji mano Ju irgi bus su manimi. Juk už visa tai turiu dėkoti tau, patrone… Sudie, Matėjau.“

Vieną švelnų rugsėjo rytmetį Zaitono uoste keturiolika laivų pakėlė inkarus. Dvelkė lengvutis vėjelis. Fan Gun-du ir Ju stovėjo vidury didelės minios ir žiūrėjo į laivus, kurie su baltomis burėmis gražiai ir tykiai tolo nuo jų. Markas Polas ir Ašima juodu gausiai apdovanojo.

— Geri jie buvo, — tarė Fanas susijaudinęs. — Du buivolus galėsim laikyti, Ju… Dabar jie mus palieka.

Ju vis mojavo šilkine skepetaite. Jūros ir dangaus spalvos ir marios žmonių galvų išnyko ašarotose jos akyse.

— Pamanyk, du buivolai! — murmėjo Fanas.

— Tau tik tie buivolai galvoj! — sušuko jam Ju.

— Na jau, na jau, — gražiuoju atsakė jis.

— Žiūrėk, Ašima, vos begalima juos įmatyti, — tarė Markas. — Va ten minioje žmonių stovi juodu. Smalsuolė Ju ir lengvatikis Fanas.

Prieš juos bangavo jūra. Namai, sodai ir miškai mažėjo ir nyko. Galop jų apybraižos visiškai dingo.

Ašima žiūrėjo, neatitraukdama akių nuo tolstančio kranto. Markas Polas apkabino ją. Ji neturi jaustis vieniša.

— Man irgi rodosi, lyg aš grįžčiau namo, — pasakė Ašima.

Abu senukai stovėjo laivo prieky. Vėjas plaikstė jų plaukus.

Tik dabar, išplaukę į plyną jūrą, broliai pasijuto visiškai laisvi. „Rodos, išbučiuočiau ir vėją, ir bures, ir laivo lentas“, — galvojo sau žilas šešiasdešimtmetis Mafijas Polas. Jis padėjo ranką Nikolui ant peties:

— Namo braukiame, brolau!

— Taigi. Dieve duok mums laimingo kelio.

Kelionė buvo nelengva. Prie Chainanio salos krantų jie pateko į audrą,— didžiulės bangos blaškė ir svaidė laivus, — rodės, nebus nė galo. O paskui ištisas savaites klastinga tyla. Dangus alsavo svilinančiu karščiu. Įsisuko drugys ir pasiėmė nemaža aukų. Nuostabu, kad ir šioje kelionėje drugys puolė vien tik vyrus. Karaliaus Arguno pasiuntiniai Ulatajus ir Apuška pasimirė abu vieną dieną. Senasis Kodža ir gražutė Kokečinė, graudulio ir skausmo slegiami, stovėjo prie jų karstų.

Venecijiečiai ant denio išeidavo tik ginkluoti ir savo sargybinių lydimi. Naktimis jie iš eilės budėjo kajutėje, nes matė ir jautė, kad įgula šnairuoja į juos nieko gero nelemiančiais žvilgsniais. Dažniau ir dažniau jūreiviai šnibždėjosi:

— Dievai ant mūsų pyksta. Sumeskim į jūrą tuos netikėlius, tada viskas pakryps į gerą pusę.

Po trijų mėnesių jie pasiekė Mažąją Javą, aštuonių karalysčių salą. Jie išmetė inkarus prie šiaurinio kranto ir visą mėnesi ilsėjosi po visų negandų. Jūreivių ir palydos nuotaika šiek tiek pasitaisė. Bet paskui kelionė buvo dar sunkesnė. Aštuoniolika mėnesių buriavo jie Indijos vandenynu, kol pagaliau Įplaukė į Ormuzo uostą. Kelyje mirė šeši šimtai žmonių ir jų tarpe tik viena moteris.

Gražuolės Kokečinės veidas sumenko, ištįso. Taip pat Kodža ir venecijiečiai tarytum išdžiūvo nuo varginančios kelionės ir nepakenčiamo karščio. Tiktai Ašima nepasikeitė. Visi apsidžiaugė, kai jau galėjo išlipti į krantą uolingoje Persijos įlankos saloje. Ormuzo vietininkas juos priėmė labai draugiškai ir keleiviams paskyrė penkis namus pakrantėje. Čia jie išgirdo liūdną naujieną, kad karalius Argunas visai neseniai pasimirė. Dabar jo kraštą valdė vietininkas Gaichatas, kaip nepilnamečio Arguno sūnaus globėjas.

Sužinojusi apie Arguno mirtį, Kokečinė ėmė raudoti ir aimanuoti ir ilgai negalėjo nurimti. Vakarais ji sėdėjo sode, neatplėšdama sustingusio žvilgsnio nuo blausiai spindinčios jūros. Rūmų damos mėgino ją paguosti, bet Kokečinė visas jas varydavo šalin.

Ji prisiminė nerūpestingą gyvenimą didžiojo chano rūmuose, prisiminė savo vaikystę tėvo palapinėje, prisiminė piemenų dainas ir arklius, kurie ganydavosi kalvų šlaituose. Tačiau ji buvo jauna ir vieną dieną, pasiėmusi veidrodį, susitvarkė savo plaukus. Kai Kodža jai pasakė, jog jau būtų laikas vykti į Gaichato rūmus, Kokečinė sutiko, ir jie leidosi į kelionę.

Karaliaus vietininko rezidencija buvo Tebrize. Kodža paprašė venecijiečius juos palydėti. Kadangi Tebrizas buvo jų kelyje į tėvynę, jie mielai sutiko. Palyda jau buvo pailsėjusi iš kelionės jūromis. Kupini šviesiausių vilčių, jie paliko savo stovyklą. Persijos žeme traukė puiki ir didelė vilkstinė: išdidūs raiteliai, palankinai, siūbuojantys ant mulų nugarų, sunkiai apkrauti kupriai. Auksinė didžiojo chano lentelė visur jiems užtikrindavo paramą ir patikimus palydovus. Penki kupriai nešė brangų venecijiečių krovinį. Dėl viso pikto vertingiausius savo brangakmenius jie įsisiuvo į nekaip atrodančius kelioninius savo drabužius.

Vilkstinė laimingai pasiekė Tebrizą. Keleivius Gaichatas priėmė labai pagarbiai ir nuoširdžiai. Kai jis išgirdo venecijiečių pageidavimą trumpiausiu keliu patekti į Veneciją, liepė įteikti jiems tris auksines lenteles, kuriose buvo įrašyta, jog trys pasiuntiniai, jo vietininkai, visame krašte turi būti priimami su derama pagarba ir kad visur jiems būtų duodama patikima palyda.

O gražiąją Kokečinę su jos rūmų svita jis išsiuntė pas Arguno sūnų, kuris su šešiasdešimt tūkstančių kareivių saugojo Persijos rytų sienas nuo priešo antpuolių.

Venecijiečiai ir Ašima, truputį pailsėję, iškeliavo toliau. Jiems prireikė keturių savaičių, iki pasiekė Trapezundą[47] prie Juodosios jūros. Uoste stovėjo laivas, kuris juos nustebino drąsiomis linijomis ir naujomis formomis. Tokių jie iki šiol nebuvo matę: nuostabiai grakštus, ilgas, jis panėšėjo į didžiulį ryklį. Kiti laivai ir galeros šalia jo atrodė lyg seni griozdai. Ant šito gražuolio stiebo išdidžiai plazdeno baltos vėliavos su San Marko respublikos liūtu.

Eidami uosto gatve, venecijiečiai sutiko du jūreivius, kurie garsiai kalbėjosi ir gyvai mostagavo. Mafijas Polas staiga sustojo.

— Pasiklausykit! — tarė jis.

Jūreiviai kalbėjosi itališkai, tuo melodingu švelniu dialektu, būdingu venecijiečiams. Sulaikę kvapą, pirkliai godžiai gaudė kiekvieną jūreivių žodį. Uoste stovėjo San Marko respublikos laivas, o gatve vaikštinėjo Venecijos jūreiviai!

— Eikit jūs šen, ponai jūreiviai! — sušuko Mafijas Polas.

Jūreiviai atsainiai nužvelgė prastai apsirengusius vyrus. Iš lėto, nenoromis priėjo jie arčiau.

— Ką jūs pasakysit? — paklausė vienas iš jų.

— Mes matėme uoste Venecijos laivą,— atsakė Markas Polas, — ir juo labai susižavėjome.

— Jūs kalbat kaip venecijietis, — pasakė jūreivis susimąstydamas. — Bet ta jūsų kalba skamba kažkaip keistai… O tą laivą pastatė Džovanis Muranietis. Negirdėjot tokio? Jo laivų statyklą žino visas pasaulis.

— Džovanis Muranietis… — pakartojo Markas Polas.

Jūreiviai linktelėjo patvirtindami ir, pakraipę galvas, nuėjo sau.

— Argi aš nespoksojau į juos lyg į užjūrio keistenybes? — paklausė Mafijas Polas juokdamasis. — O klausytis jų kalbos galėčiau nors ir visą naktį.

Diena aušo pilka, lietinga. Jūra neteko savo spindesio. Įvairių šalių pirkliai su savo raštininkais traukė į uostą. Nešikai krovė laivus. Horizontą uždengė smulkaus lietaus šydas.

Markas Polas tylėdamas stovėjo šalia savo senukų. Jis taip džiaugėsi ir taip nekantravo, kaip ir tuodu. Bičiulio vardas atminty atgaivino vaikystę… Džovanis Muranietis… Katajus nuskendo užmaršties miglose.

Tėvynė jau visai arti.

Vieną gražią vasaros dieną 1295 metais prie San Nikolo uosto artėjo laivas. Ant denio stovėjo trys vyrai padėvėtais kelionės drabužiais ir viena moteris svetimšališku šilko apdaru su įaustomis geltonomis ir raudonomis gėlėmis. Jie juto, kaip gaivinamai dvelkia jūra, ir matė, kaip Lido kranto ruožas vis ryškėja, ryškėja. Iš dangaus saulė žėrė savo spindulius. Bangos tingiai ritosi į geltoną smėlio krantą ir vėl traukėsi atgal. Kažkoks vienuolis nulipo akmeniniais laiptais žemyn ir, matyt, laukė laivo.

Dideliu pusračiu ant vandens sūpavosi dešimt žvejybinių škunų. Žvejai traukė tinklus su spurdančiu, lyg sidabras žvilgančiu laimikiu. Ant kranto degė laužas. Liepsnos laižė suodiną varinį puodą. Dvi moterys virė kažkokį patiekalą. Vėjas sklaidė laužo dūmus.

San Nikolo vaga laivas įčiuožė į lagūną. Venecijiečiai keleiviai vis dar tylėdami stovėjo ant denio. Gondolos šen ir ten mikliai plaukiojo San Marko kanalu. Gondolininkai lengvai sau yrėsi ir laidė vieni kitiems pašaipius sąmojus. Rudeniškai margi San Džordžio sodai sveikino keleivius.

Prieš juos driekėsi Rialto sala su savo namais, rūmais ir lūšnomis. Ant stulpų, rodančių laivams kelią, tupėjo baltos žuvėdros. Dangus nesigailėdamas švaistė savo šviesą į raibuliuojančią lagūną su pasipuošusiomis gondolomis, su žvejų škunomis, su baržomis ir galeromis. Laivas plaukė, iš visų pusių apsuptas rudų, geltonų ir baltų burių. Antai ten Piaceta. Iš vandens kyšojo balti gražūs Dožų rūmai. Ant San Marko bažnyčios kupolų žėrėjo auksiniai kryžiai. Du senatoriai su purpurinėmis mantijomis sekė paskui savo tarnus, skinančius jiems kelią per minią, užplūdusią visą Piacetą. Nuo Kampanilės sklido varpų gausmas.

— Va jinai, Venecija, mieloji Ašima, — pasakė Markas Polas. Akmeninis liūtas žvelgė kažin kur viršum lagūnos. Ir šventasis Teodoras šypsojosi keleiviams nuo savo stulpo.

Tai buvo jų namai.