Nuostabios Marko Polo kelionės

GERAŠIRDIS LO BCANAS

„Nepaprastai didelis pasaulis, ir keisti šiais laikais žmonių likimai.“

Virš aukštų uolėtų kalnų sklandė ereliai. Ant takų, kuriais žiemą klaidžiojo elniai ir laukiniai asilai, ištirpo sniegas. Auksiniai saulės spinduliai vis giliau skverbėsi Į tamsius kalnų tarpeklius. Prasidėjęs atlydys pripildė akmenuotas upių vagas šniokščiančio ledinio vandens. Arkliai ir jakai kapstė kanopomis pageltusį sniegą ir rupšnojo sušalusias samanas. Lokiai, tarsi apkūnūs gauruoti kalnų gyventojai, slampinėjo po tylinčius miškus. Slėniuose ganėsi pulkai laukinių avių ir ožkų. Dėmėtoji pantera sėlino brūzgynais, tykodama grobio, ir iš krūmų klyksėdami kilo laukiniai kalakutai. Ant šakos tupėjo apuokas, įbedęs į šviesą savo gintarines akis.

Nedidelės miškų aikštelės buvo nusėtos raudonomis, baltomis ir lelijinės spalvos tulpėmis.

Bet pavėsyje dar buvo šalta. Didžiulių ledynų alsavimas buvo stipresnis už pavasario saulę. Ir kai vakaro šešėliai apgaubdavo žemę, visas gyvenimas kalnuose tarytum apmirdavo.

Tada slėniuose, urvuose ir kalnų šlaituose vieniši medžiotojai ir keliautojai kurdavo laužus. Susėdę prie jų, Pamyro — Pasaulio stogo nukariautojai, svajodavo apie aukso rūmus.

— Nepaprastai didelis pasaulis, ir keisti šiais laikais žmonių likimai, — pasakė Geraširdis Lo Bcanas. Jis įmetė į laužą storą šaką, liepsnos liežuviai pakilo aukščiau ir lyžtelėjo apdiržusias vado rankas. Jis sėdėjo prie laužo lyg sena akmeninė statula. Šalia didelio varinio katilo, kuriame troško ožio kulšis, stovėjo Ašima.

Markas įsitaisė greta Lo Bcano ir įdėmiai klausėsi jo pasakojimo. Sutemos tirštėjo, danguje įsižiebė pirmosios šaltos žvaigždės, o ledynai kalnuose apsigaubė melsvu šydu.

Monotonišku balsu Lo Bcanas pasakojo tibetiečių legendą apie pasaulio sukūrimą.

Spraganti laužo liepsna, stiprus troškinamos mėsos kvapas, tylus balto eržilo žvengimas žadino jam prisiminimus apie arklių lenktynes, apie liaudies šventes ir vestuvines apeigas, apie jo genties gyvenimą.

Jis tęsė savo pasakojimą, tarytum būtų grįžęs iš žilos praeities:

— Kai žmonės paplito po žemę ir susiskaldę į daugybę genčių, juos ėmė valdyti katajų, indų, persų, Tibeto ir kiti karaliai. Bet karališki įstatymai tai — tas pat, kaip auksinis jungas — kur tik jį uždėsi, jis visada sunkus. Kur tik kristų pakeltas rimbas, jis visuomet skaudus. Kur tik pasirodytų pikta gyvatė, ten viešpatauja baimė…

Lo Bcanas sėdi, padėjęs rankas ant kelių. Jo kaktą dengia didelė ruda lapinė, kaklas apmuturiuotas baltu ožkos kailiu. Snaigės krinta į laužą.

Jis buvo vienišas kaip suniokota, bet nepalenkiama, su audromis besigrumianti pušis uolotame šlaite. Jo giminė buvo sunaikinta arba išsklaidyta, o gyvulių kaimenės pagrobtos. Ir štai dabar Geraširdis Lo Bcanas, perkaršęs genties vadas, sėdėjo prie laužo, paskendęs praeities atsiminimuose. Net neapykanta jau išdilo jo širdyje. Jis tebuvo tik pasakotojas, atmintyje išlaikęs garsius ir žiaurius „pasaulio valdovo“ Čingischano žygius, — to baisaus mongolų chano, kuris, suvienijęs klajoklių gimines, pavergė visas šalis nuo Didžiosios Katajaus sienos iki Abeskuno jūros[23].

— Pasakokite toliau, Lo Bcanai, — paprašė Markas Polas.

Senasis vadas tęsė:

— Chano valdžia — auksinis jungas. Jaučio oda aptrauktų mongolų būgnų tratėjimas visiems kėlė mirštamą baimę. Atėjo baisieji 1219 metai. Geltonodžiai kariai, susėdę ant savo juodų ristūnų, šuoliavo, mušdami būgnus ir timpanus. Jau iš tolo plevesuodavo aukštai iškeltos jų vėliavos su devyniais kutais. Jie dėvėjo milines liemenes ir oda aptrauktus šarvus. Jie buvo ginkluoti ilgomis ietimis, kalavijais ir rantytomis persiko medžio strėlėmis. Iškėlę savo lenktus kardus, jie šaukė: „Su musulmonais kausimės žūtbūtinai.“ Tūkstančiai raitelių šuoliais lėkė per stepę. Dangų traukė dulkių debesys. Jie užplūdo taip staigiai, kad mes nespėjome pabėgti.

Čingischano šėtra stovėjo aukšto, amžinu sniegu apkloto kalno papėdėje. Chanas pasakė savo kariaunai: „Sugautas moteris ir vaikus galite pasilikti sau, o ginklą pakeliančius vyrus žudykite, kad jie mūs neišduotų šachui Muhamedui[24]. Bet jei jūsų daliniams bus reikalingi arklininkai ir piemenys, vieną kitą galite pasilikti!“ Taip įsakė plačiašlaunis valdovų valdovas. Ir aš kaip arklininkas patekau į didžiojo chano šalį, iš kur man vėliau pavyko ištrūkti…

Tokią gyvenimo istoriją papasakojo Markui senas genties vadas, netekęs savo giminės ir tėvynės. Dabar jis vedė pirklių vilkstines pavojingais keliais per Pasaulio stogą į Kašgarą.

Prieš keturias savaites, 1272 metų kovo mėnesį, venecijiečiai paliko Badachšano karalystę. Pavasaris tais metais atėjo dviem mėnesiais anksčiau, negu paprastai. Jų vilkstinė žygiavo Pandžo upės pakrantėmis, perėjo daugybę miestelių ir kaimų, priklausančių Badachšano karaliaus brolio valdoms. Po trijų dienų kelionės jie pasiekė Vachano sritį, o iš ten keturiolika dienų kopė į negyvenamus kalnus, tokius aukštus, kad į jų viršūnes nenuskrisdavo net paukščiai.

Lo Bcanas atsistojo ir, paėjėjęs keletą žingsnių nuo laužo, ėmė klausytis kažkokių tolimų garsų.

— Vėjų demonai staugia ledynuose, — tarė jis. — Reikia gyvulius vesti į urvus.

Ir jis nuėjo — tyliai tyliai kaip katė. Markui pasirodė, tartum jis būtų ištirpęs nakties tamsoje kaip pasakiška būtybė.

Ledinis vėjo gūsis išsklaidė dienos metu susikaupusią šilumą. Smulkios snaigės skriejo įstrižai per šviesos ruožą tarsi baltas plevėsuojantis šydas. Markas stovėjo nusigręžęs nuo ugnies. Štai jau aštuoniolika mėnesių, kai jie išplaukė iš Venecijos, ir per tą laiką sukorė pusę kelio. Lo Bcano pasakojimas nedavė Markui ramybės. Koks didžiulis iš visų pusių vandenynų skalaujamas pasaulis! Ar pavyks kada nors žmogui įveikti tuos ledynus, remiančius dangų virš debesų?

Keistos mintys lindo Markui į galvą. Jis vaizdavosi, kas būtų, jei staiga koks pasakiškas milžinas apglėbtų Veneciją su jos salomis ir kanalais, žydinčiais medžiais, nendrių prižėlusiais tvenkiniais, su stiklo fabrikais ir marmuriniais rūmais, tiltais, bokštais, valtimis ir burlaiviais, su kapais ir turgavietėmis, ir perkeltų ją visą čia, ant Pasaulio stogo, į šį šaltą kraštą, kur siaučia audros ir stūgauja vėjai.

Piacetoje kauktų vilkai, kanalus sukaustytų ledas, valtys ir laivai riogsotų lyg užkerėti; nuo medžių birtų žiedai, išdidūs senatoriai, apsisiautę purpurinėmis mantijomis, sėdėtų susigūžę prie židinių, panteros ir kalnų liūtai gaudytų besiblaškančius po gatves žmones, varpai gaustų, skelbdami nelaimę, kol nugrubusios varpininkų rankos įstengtų tampyti virves…

Keistos mintys nakties gūdumoj!

Ašimos veidas tarytum degė laužo atšvaistėje. Poilsis Badachšane jai išėjo į gera — skruostai papilnėjo, akys nebespindėjo lyg užguito žvėries. Ji visa pagyvėjo, ir tos nevilties kaip nebūta. Itin žavi buvo jos šypsena.

„Ašima turi pamatyti Veneciją“, — galvojo Markas.

Matėjas padėjo mergaitei nukelti katilą ant žemės.

Lo Bcanas grįžo iš urvo, kur suvedė arklius, mulus ir kuprį.

— Padėkit sunešti į mūsų urvą maisto produktus, — pasakė jis. — Grįžo žiema. Atslenka audra, netrukus ims pustyti.

Dabar Geraširdžio Lo Bcano žodžiai jau skambėjo kaip įsakymas. Svajonės ir prisiminimai išsisklaidė, jam nubudo medžiotojo instinktas. Senas vadas vėl pasidarė akylas kaip sakalas, jis girdėjo menkiausią garsą, uoste suuodė artėjančią pūgą.

— Išsklaidykite laužą ir nuodėgulius suneškite į urvą. Prie įėjimo ugnis turi degti visą naktį, iš dešinės ir iš kairės.

Paskutinius žodžius jis taikė ne tiek kitiems, kiek pats sau.

Ašima pataisė vakarienę. Vyrai sunešė į urvą maistą, antklodes ir kailius. Pūga tolydžio stiprėjo. Sniegas apdengė miško aikštes, kuriose dar neseniai žydėjo įvairiaspalvės laukinės gėlės.

Žmonės siautėsi į antklodes ir kailius. Audra šėlo, šaltis skverbėsi pro uolų plyšius. Lo Bcanas, Markas ir Matėjas nukirto du medžius ir atitempė juos prie urvo. Laužų šviesoje jie matė nerimaujančius gyvulius ir abejingus budinčių arklininkų veidus. Lo Bcanas kurstė ugnį. Nuo dūmų urve buvo sunku kvėpuoti. Ties urvo anga sūkuriavo pustomo sniego verpetai, kartais vėjo gūsiai įnešdavo jį ir į vidų. Markas jautė, kaip žvarbus šaltis skverbiasi net pro antklodes ir kailius, purto visą kūną. Jis mėgino judėti, krutino rankas ir kojas, lankstė pirštus, trynė veidą, braukė ašarojančias nuo dūmų akis. Bet paskiau pavargo, kažkoks malonus glebnumas tarytum išsklaidė šaltį ir sustingimą. Jis sapnavo ugnį ir kaitrius saulės spindulius, kol jį pažadino gruoblėta senojo vado ranka.

— Nubuskite, jaunasis pone, ir daugiau judėkit! Padėkit man ir kitus pažadinti, kitaip mes čia visi sušalsime.

Taip jie praleido naktį, beveik akių nesudėję. Laikas slinko labai pamažu, kol pagaliau pradėjo aušti. Pūga tebesiautė. Keliautojai šildėsi prie laužų, keikdami dūmus. Katile virė vanduo. Ašima įbėrė į jį arbatžolių, sumaišytų su jazminų žiedais.

Pusryčiams jie valgė sausainių su džiovinta mėsa. Markas nukasė nuo urvo angos sniegą, o Lo Bcanas su Matėju pasiėmė ilgakočius kirvius ir, nepaisydami pūgos, išėjo prisikirsti malkų. Nikolas ir Mafijas Polai patikrino, ar gerai prižiūrimi gyvuliai.

Audra vis tebesiautėjo. Taip praėjo keletas parų. Pirkliai paniuro ir nekantravo. Matėjas susirūpino Ašima, kuri sėdėjo prie laužo, visam kam abejinga. Mergaitę, labiau negu kitus, kamavo šaltis. Mat, ji buvo kilusi iš Kunmino — saulėto Pietų Kinijos miesto. Jos gimtinėje amžinas pavasaris — ištisus metus žydi gėlės ir medžiai. Ten dabar kaip tik noko šiurkštūs rausvi cukriniai obuoliai, karšta vasaros saulė nešykštėjo spindulių žaliuojantiems ryžių laukams.

O čia, baisiau negu pūga, stūgavo alkani vilkai, tamsūs jų šešėliai slankiojo palei urvą. Mėsos ir arbatžolių atsargos baigėsi. Pietums reikėjo tenkintis karštu srėbalu, užblęstu keletu saujų miltų. Badas privertė juos papiauti kuprį.

Tai tu nusprendei leistis į kelionę kovo mėnesį!—širdo Mafijas Polas, paprastai toks šaltakraujis. — O aš, asilas, sutikau.

— Neplepėk niekų! — niūriai atkirto Nikolas.

Audra šėlo, urvo sienos apledėjo, o pirkliai nesiliovė plūdę vienas kitą.

— Duok Ašimai dar šitą antklodę,— pasakė Markas savo bičiuliui kapitonui. — Man ji nereikalinga.

Arkliai ir mulai gerokai suliesėjo — liko tik oda ir kaulai. Arklininkai vargais negalais juos prikėlė. Pašaras baigėsi.

— Kiek jau laiko siaučia ši prakeikta audra? — piktai paklausė Matėjas.

— Penkiolika dienų,— atsakė Markas.

Jau kuris laikas keliautojai valgė džiovintą mėsą ir miltų putrą, tik retkarčiais pasistiprindami kokiu dubenėliu ryžių.

— Jei ir toliau taip bus, turėsime piauti ir kitus gyvulius— pasakė kažkas, nors taip galvojo ir visi kiti.

Ar tai buvo diena, ar naktis — niekas nebežinojo. Visi tupėjo paraudusiomis nuo dūmų akimis aplink laužą ir šildėsi, atkišę rankas į varini katilą. Urvo kampe dar gulėjo kuro likučiai — rąstgalys ir žabų krūvelė.

Nepaisydamas audros, Lo Bcanas išėjo lauk. Po valandėlės jis grįžo į savo vietą, pažiūrėjo susimąstęs į laužą ir pagaliau tarė:

— Mums nereikės piauti gyvulių. Audra silpnėja.

Jis tai pasakė taip ramiai, kad nė vienas raumuo nesuvirpėjo sename jo veide.

Kitą dieną į urvą pažvelgė pirmieji saulės spinduliai. Tyliai sužvengė baltasis eržiliukas. Audra nutolo, paliovė snigti. Kalnų ledynus apgaubė balti debesys. Dangus vis labiau žydrėjo, saulės spinduliai sklaidė debesis, ledinės kalnų viršūnės žėrėjo kaip milžiniški deimantai.

Išvargę vyrai valė nuo žemės sniegą, kad gyvuliai galėtų bent kiek pasiganyti. Visi godžiai kvėpė šaltą tyrą orą. Ašima sėdėjo susigūžusi įsaulyje ir šildė savo sustingusius sąnarius.

Sniegas pradėjo tirpti. Vėjas dabar nešė nebe sniegą, o geltoną smėlį. Kalnų papėdėse rodėsi baltų, rudų ir geltonų lopinių. Arkliai ir mulai vis daugiau susirasdavo šaknelių, samanų, pernykštės žolės ir ėmė pamažu atsigauti.

— Metas eiti į mažuosius akmeninius kalnus, tarė Lo Bcanas. — Eikime drauge, jaunasis pone. Tie sausi kalnai — tai laukinių ožkų gimtinė.

— O jūs, įsakė jis arklininkams, — pririnkite šaknų, išdžiovinkite jas saulėje ir paskui sutrupinkite akmenimis.

Pasiėmęs strėlių, medžioklinę ietį ir trumpą lenktą kardą, Markas leidosi su Lo Bcanu į kalnus. Senas vadas ėjo vos pastebimu takeliu. Nauji pėdsakai sniege ir drėgnoje žemėje rodė, kad kažkur netoliese turi būti kaimenė. Akmeniniai kalnai — laukinių ožkų gimtinė — driūksojo tarsi karališki kapai virš lygumos, kur-ne-kur apaugusios krūmokšniais ir medžių guotais.

Lo Bcanas atsargiai perėjo nuožulnią uolos sieną ir, numetęs Markui virvę, laukė, kol tas atkops pas jį. Staiga juodu išgirdo artėjantį dundesį — visu smarkumu į juos riedėjo sniego griūtis.

Lo Bcanas ir Markas šoko po kybančia uolos iškyša ir prigludo prie akmeninės sienos. Uola virpėjo, orą drebino baisus gausmas. Juos apgaubė šaltas sniego debesys, net kvėpuoti buvo sunku. Markui atrodė, lyg jį būtų prispaudusi prie sienos kažkieno galinga ranka. Didžiuliai sniego gurvoliai slinko nuožulnia uolos siena ir krito į slėnį, viską su savim nusinešdami ir naikindami. Baisus dundesys nuaidėjo kalnuose, ir netrukus stojo tyla.

Medžiotojai išlindo iš po uolos iškyšos. Akmenuotas skardis, kuriuo jie ką tik kopė, virto lygia balta plokštuma, o takelis įkalnėn buvo apdengtas storu puraus sniego sluoksniu. Jie pastovėjo valandėlę, su nuostaba žiūrėdami į baltuojantį kalno šlaitą.

„Mes būtume dabar sutraiškyti kaip muselės“, — pagalvojo Markas.

— Šit kaip atrodo lavina, jaunasis pone, — tarė Lo Bcanas.

Medžiotojai kopė vis aukštyn. Apačioj kalnų tarpekliais ringiavo kažkoks upelis. Tylūs ledynai vaiskiame ore žėrėjo įvairiomis spalvomis.

Markas pajuto, kad kraujas ėmė smarkiau tvinksėti. Iki viršukalnės beliko koks šimtas žingsnių, o jis staiga pabūgo svaiginančio aukščio. Įsikibęs abiem rankom į iškyšą, jis prisiglaudė prie uolos ir užmerktomis akimis klausėsi, kaip daužosi širdis krūtinėje. Šitaip Markas stovėjo keletą minučių. Jis susigėdo dėl tokio savo silpnumo, bet, vos tik atsimerkė ir atleido rankas, jį vėl apėmė baimė — mažiausias judesys, ir jis nugarmės į bedugnę.

Markas išgirdo grįžusio Lo Bcano balsą, kuris skambėjo taip neaiškiai, lyg būtų atėjęs iš kažin kur:

— Kalnų demonai suklaidino jus, jaunasis pone. Kopkite su manim penkiasdešimt žingsnių žemyn.

Markas nesąmoningai leidosi vedamas atgal. Širdis ėmė ramiau plakti, baimė ir svaigulys praėjo, jis nustebęs dairėsi aplinkui.

— Kas man buvo atsitikę, Lo Bcanai? — paklausė jis atsitokėjęs.

Piktosios kalnų dvasios sumaišė jums protą,— tarė Lo Bcanas. — Jūs turite jas apgauti — dainuokite dainą arba baidykite jas garsiais šūksniais ir juoku.

Markas paklausė vado patarimo ir nugalėjo nematomą kliūti. Bet už kokių aštuoniasdešimt žingsnių jį antrąkart apėmė ta pati nesuprantama baimė. Širdis vėl ėmė pašėlusiai daužytis. Jis mėgino ropomis šliaužti pirmyn, paskui valandėlę sukniubo, prisidengęs galvą rankomis. Kad tik nepažvelgtų į prarają! Tarytum kažkokia nematoma jėga traukte traukė jį prie skardžio krašto. Markas jau matė, kaip jis grius žemyn ir nulėks į bedugnę. Kurį laiką jis gulėjo nejudėdamas, kol širdis vėl ėmė ramiau plakti ir šiurpūs vaizdiniai išnyko.

Tada jis atsargiai pakėlė galvą. Senasis vadas stovėjo dvidešimt metrų aukščiau jo, pačiame viršukalnės pakrašty. Lo Bcanas numetė žemyn virvę, bet Markas į ją nė nepažiūrėjo. Negi jis neužkops šio trumpo ir nepavojingo ruoželio, nesilaikydamas virvės? Markas nesuprato savo silpnumo, ir jam buvo gėda pasirodyti bailiu, nors iš tiesų jis dar nebuvo visiškai atsigavęs.

Markas garsiai nusijuokė ir sušuko:

— Ateinu, Lo Bcanai!

Jo balsas nuskambėjo kažkaip keistai retame kalnų ore. Stačias ir keturpėsčias jis nuropojo likusius dvidešimt žingsnių. Jo lankos buvo kruvinos nuo aštrių akmenų.

— Taip esti kiekvienam, kas pirmą kartą užkopia virš debesų,— pasakė Lo Bcanas, kai Markas, sunkiai alsuodamas, bet nušvitusiu veidu, atsistojo šalia jo. — Žiūrėkit, koks puikus reginys! Šiandien toli matyti.

Senis apžvelgė vietovę savo skvarbiomis akimis. Vienur kitur baltavo sniegas. Gyvulių pėdsakų čia buvo daugiau — jie vedė akmeninga tarpukalne, apžėlusia krūmokšniais ir gelsva žole. Medžiotojai ėjo pėdsakais. Vėjas pūtė iš priekio. Pakilusi saulė kaitino įšalusią žemę. Polaidžio vanduo uolomis ir grioviais grioveliais čiurleno žemyn į kalnų upokšnius. Su pasibaisėjimu Markas pagalvojo, kas būtų, jei dabar staiga užeitų audra. Netrukus gamtovaizdis pasikeitė. Išėję iš miško, medžiotojai pamatė priešais save nedidelį slėnį, apsuptą pakopomis nusileidžiančių kalnų.

Lo Bcanas sustojo ir čiupo Marką už rankovės. Pievaitėje rainiai ganėsi juodos kalnų ožkos ir ištisa kaimenė laukinių avių. Markas niekuomet nebuvo matęs tokių didelių avių; jų ragai siekė tris, keturis ar net šešis sprindžius. Apačioj raibuliavo meldų priaugęs ežeras. Laukinės žąsys ir antys tupėjo ant kranto arba plaukiojo mėlynu vandens paviršium. Aplinkui žydėjo geltonos ir baltos gėlės — pirmieji pavasario žiedai — margi, linksmi taškeliai žaliame slėny! Nelaukta, žavi šypsena tarp ledinių milžinų!

Medžiotojai stovėjo kaip nudiegti, gėrėdamiesi puikiu reginiu, kol pagaliau nubudo jų medžiokliška aistra. Ypač jaudinosi Markas. Jie sėlino pamiške priešais vėją. Lo Bcanas parodė medžių guotą už kokio šimto žingsnių ir, davęs Markui ženklą sustoti, pats tyliai nusėlino toliau.

Markas priklaupė, spausdamas strėlę prie lanko timpos. Vėjas šiureno sausus meldus ir kur-ne-kur dar tebekabančius ant medžių pernykščius lapus.

Lo Bcanas tyliai priėjo prie medžių. Virš ežero pakilo laukinių žąsų pulkas. Avys ir ožkos pakėlė galvas, uosdamos pavojų. Markas nužiūrėjo didelę laukinę avį, įtempė lanką ir paleido strėlę. Avis suklupo ant priekinių kojų, bet tuojau vėl pakilo ir svirduliuodama nubėgo atšlaite žemyn. Vienas kalnų ožys, senojo medžiotojo, strėlės pervertas, šoktelėjo ir krito, kratydamas kojas.

Abi išgąsdintos kaimenės puolė į ežero pakrantę ir dingo už kalvos. Markas šoko vytis savo laimikį, bijodamas, kad sužeista avis gali pabėgti. Bet ji suklupo ties vėjo išverstu medžiu, ir atbėgęs medžiotojas pribaigė ją peiliu.

Lo Bcanas nulupo sumedžiotiems gyvuliams kailius ir išdarinėjo. Šlaunis ir kitas geriausias skerdenos dalis jis sudėjo į kailius ir, Marko padedamas, pakabino ant medžio šakų.

Per dvi dienas jie sumedžiojo keturias laukines avis ir du kalnų ožius. Grįždami į stovyklą, medžiotojai parsinešė kiekvienas po kailinį maišą mėsos. Visi nekantriai jų laukė ir sutiko su didžiausiu džiaugsmu. Netrukus buvo sukurti laužai, ir katiluose virė šviežiena.

Kitą dieną Matėjas su dviem arklininkais, Lo Bcano vadovauju jami, išėjo Į kalnus parsinešti likusio laimikio. Markas su tėvu ir dėde liko stovykloje.

Saulė ir geras maistas greitai grąžino keliautojams energiją ir gerą nuotaiką. Nikolas ir Mafijas Polai taip pat išsirengė pamedžioti stovyklos apylinkėse.

Ašima išnešė iš urvo antklodes ir padžiovė jas ant saulės įšildytų akmenų. Paskui ji išsiėmė iš ryšulio gabalą audeklo ir varinę dėžutę su vaistažolių tepalu.

Markas užsimerkęs sėdėjo atokaitoje ant uolos, degindamas prieš saulę veidą. Jis buvo patenkintas savimi ir kelione po svetimus kraštus. Tolimas kelias per kalnus jo nebaugino. Jis svajojo apie panterų ir baltųjų tigrų medžioklę, vaizdavosi, kaip, apsiginklavęs ietimi, puls plėšrūną ir suvarys riaumojančiam grobuoniui aštrų ginklą į nasrus. Jis bus didis medžiotojas! Markas užmiršo siautėjusią pūgą ir šaltą, pridūmavusį urvą, užmiršo niūrias mintis ir aukštumų baimę. „Štai baltojo tigro kailis, — pasakys jis kapitonui Matėjui. — Atiduok jį Ašimai, kad mergaitė nešaltų naktimis.“

Kalnų apsuptame slėnyje nebuvo jokio vėjo. Netoliese, arklininko prižiūrimi, ganėsi arkliai ir mulai.

Ašima suplėšė audeklą į siauras juosteles ir droviai priėjo prie Marko. Didysis tigrų medžiotojas sėdėjo prisimerkęs nuo saulės, bet mergaitę pažino iš šešėlio.

— Jūsų rankos sutinusios, jaunasis pone, — tarė Ašima.

Markas greitai atsistojo ir pažvelgė į savo rankas.

— Taip, tai nuo medžioklės! — atsakė jis išdidžiai. — Niekis, sugis.

Ašima patepė žaizdas vėsinamu tepalu ir aprišo audekliniais tvarsčiais.

Tamsiai žali pušų spygliai skleidė malonų kvapai Iš už krūmų purptelėjo kurapkų pulkelis. Tarp akmenų kalėsi jauni ūgiai. Virš kalnų ir amžino ledo pasaulio plytėjo žydras dangus.

Po aštuonių dienų poilsio vilkstinė vėl leidosi į kelionę. Arkliai ir mulai buvo sunkiai apkrauti, nes jiems teko tempti ir papiauto kuprio nešulius. Medžiotojų gyvenvietėje, kur tebuvo vos aštuonios žeminės, venecijiečiai nusipirko jaką ir maisto keturiasdešimčiai dienų kelionės.

Vilkstinė traukė į rytus. Jos kelią žymėjo gyvulių griaučiai ir ragai. Jie žygiavo per kalnus ir slėnius, kirto upes ir upokšnius, miškus ir pievas, kai kur tekdavo kopti per plikus uolynus. Keturiasdešimt dienų keliautojai neužėjo jokios gyvenvietės.

Pagaliau vilkstinė nusileido nuo aukštų kalnų į saulės išdegintą Markan-Su dykumą, kuri skiria Pasaulio stogą nuo derlingos lygumos Kašgar-Darjos pakrantėse.

Ledinių vėjų nugairinti keliautojų veidai dabar įdegė nuo saulės, lakus dykumos smėlis skverbėsi pro sueižėjusią odą. Su pasididžiavimu jie žvelgė atgal. Ten, vakaruose, virpančiose miglose, dunksojo tamsūs milžiniškų kalnų kontūrai, ir dabar jie tikrai tikėjo, kad kelionė bus sėkmingai baigta.

Žmonės ir gyvuliai tylėdami vis ėjo ir ėjo į priekį.

Ant geltono smėlio gulė ilgi arklių ir raitelių šešėliai.