GYDYTOJO ĮTAKA

Galia šen, galia ten; pritariu Johnui Ruskinui[32], kartą pasakiusiam: „Vienintelė galia — galia gelbėti. Vienintelė garbė — garbė padėti.“ Bene 1930-ais metais Vienos liaudies universitete, gimnazijos, esančios Cirkusgasėje, patalpose, skaičiau kursą apie psichikos ligas, jų atsiradimą ir profilaktiką (ne atpažinimą ir gydymą!). Prisimenu, kaip vieną vakarą jau sutemus, tačiau dar neįjungus šviesos auditorijoje ar klasėje, be galo įdėmiai klausančiai publikai, porai tuzinų žmonių, dėsčiau, kaip svarbu orientuotis į prasmę ir kad gyvenimas besąlygiškai prasmingas. Iš tikrųjų jaučiau, kad šie žmonės buvo imlūs mano žodžiams, išgirdo mane, jaučiau, kad kažką įdaviau jiems į kelią, kad jie buvo tarsi molis puodžiaus rankose. Žodžiu, jaučiau pasinaudojęs „galia gelbėti“.

Kaip rašoma Talmude: „Tas, kuris išgelbėjo bent vieną žmogų, galima sakyti, išgelbėjo visą pasaulį.“

Šiame kontekste prisimenu jau nebejauną pasaulinio garso zoologo dukrą, mano pacientę psichiatrijos klinikoje Am Rosenhügel, pirmojoje darbovietėje 1930-ais metais. Moteris gulėjo klinikoje jau daugybę metų, kamuojama sunkios įkyriųjų būsenų neurozės. Tąsyk vėl buvo prieblanda, sėdėjau dvivietėje palatoje ant tuščios antrosios lovos krašto ir įtaigiai įkalbinėjau pacientę. Dariau viską, kad paskatinčiau ją atsitraukti nuo įkyriųjų veiksmų. Apsvarsčiau kiekvieną jos argumentą, paneigiau kiekvieną būgštavimą. Pacientė vis labiau rimo, vis labiau laisvėjo, darėsi vis mažiau prislėgta. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas žodis krenta į derlingą dirvą. Ir vėl jutau — molis puodžiaus rankose…

Загрузка...