Ko mano knygose nera

AUDIENCIJA PAS POPIEŽIŲ

Nereikėtų manęs sveikinti su galima logoterapijos sėkme. Per specialią audienciją Vatikane esu pasakęs popiežiui Pauliui VI: „Kiti temato tai, ką laimėjau ir iškovojau, tiksliau, kas man pavyko ir pasisekė, o aš tokią akimirką itin aiškiai suvokiu, ką turėjau ir galėjau padaryti, bet nepadariau. Žodžiu, suvokiu, kiek esu skolingas už malonę po to, kai įžengiau pro Aušvico vartus, nugyventi dar penkiasdešimt metų.“

Norėčiau kiek išsamiau papasakoti apie audienciją pas popiežių. Mane lydėjo žmona, mudviem ši audiencija padarė didžiulį įspūdį. Paulius VI pasveikino mus vokiškai, toliau kalbėjo itališkai, vienas dvasininkas vertėjavo; popiežius kalbėjo apie logoterapijos reikšmę ne tik Katalikų bažnyčiai, bet ir visai žmonijai. Jis kalbėjo ir apie mano elgesį koncentracijos stovykloje, bet, atvirai pasakius, net nežinau, ką konkrečiai turėjo galvoje.

Atsisveikinęs su mumis, jis staiga vėl prakalbo vokiškai, — mums jau atsitraukus ir pasukus link išėjimo, sušuko pavymui man, žydui neurologui iš Vienos: „Prašau, melskitės už mane!

Jaudinantys, sukrečiantys žodžiai! Tegaliu pasakyti ir visada sakau, kad žvelgiant į tą vyrą buvo matyti kančia naktų, per kurias sąžinės vedamas jis priėmė sprendimus, sumenkinsiančius — jis puikiai žinojo — ne tik jo, bet ir visos Katalikų bažnyčios populiarumą. Tačiau iš tikrųjų negalėjo pasielgti kitaip. Tos bemiegės naktys aiškiai įsirėžė jo veide.

Kaip sakiau iš pradžių, visiškai suvokiu savo „pastangų nepakankamumą“. Taigi ir logoterapijos vienpusiškumą. Tačiau toks vienpusiškumas neišvengiamas. Kierkegaardas yra pasakęs, kad, norėdamas ką nors pataisyti, privalai būti vienpusiškas — „stropiai vienpusiškas“. Skaitydamas baigiamąjį referatą kaip Penktojo tarptautinio psichoterapijos kongreso 1961-ais metais viceprezidentas, šią mintį suformulavau taip: „Kol mums nepasiekiama absoliuti tiesa, turime tenkintis tuo, kad santykinės tiesos pataiso viena kitą, turime ryžtis būti vienpusiški. Daugiabalsiame psichoterapijos orkestre ne tik turime teisę, bet tiesiog esame įpareigoti būti vienpusiški ir kartu suvokti savo vienpusiškumą.“

Tad vienpusiški mano išpuoliai prieš cinizmą, kuriuo nusikalsta nihilistai, ir prieš nihilizmą, kuriuo nusikalsta cinikai. Turiu omeny nihilistinės indoktrinacijos ir ciniškos motyvacijos apytaką. Kad sunaikintume šį circulus vitiosus, būtina demaskuoti demaskuotojus. Taigi demaskuoti vienpusišką gelminę psichologiją, save suvokiančią ir apibūdinančią kaip „demaskuojančią psichologiją“. Sigmundas Freudas parodė mums, kaip svarbu demaskuoti. Vis dėlto manau, kad kažkada reikia sustoti, būtent tada, kai „demaskuojantis psichologas“ susiduria su dalykais, kurie nesileidžia demaskuojami dėl paprastos priežasties: jie yra tikri. Psichologas, neįstengiantis nustoti demaskavęs ir tada, demaskuoja tik savo paties nesąmoningą polinkį nuvertinti tai, kas žmoguje tikra, — jo žmogiškumą.