Ko mano knygose nera

APIE POKŠTĄ

Šmaikščios pastabos gali paskatinti žodžių žaismą ar net tapti jo pavyzdžiu. Įžymusis alpinistas Rudolfas Reifas, daugybę metų mano „virvės brolis“, prieš Antrąjį pasaulinį karą vadovavo alpinistų draugijos „Dunojaus kraštas“ (Donauland) alpinistų vedliams. Per klubo ekspedicijas, kuriose mudu dalyvaudavome, jis tituluodavo mane, psichiatrą, „durnių daktaru“. Anuomet dirbau gydytoju psichiatrinėje ligoninėje Am Steinhof. Šiaip ar taip, daktaru jis manęs nevadino, buvau jam „durnių daktaras“. Kol kartą man trūko kantrybė ir visų klubo narių akivaizdoje išrėžiau:

— Klausykite, pone Reifai. Jei nesiliausite manęs vadinęs durnių daktaru, žinote, kaip vadinsiu jus aš? „Šteinhofreifu“!

Mat jo pavardė buvo Reifas[10], o Vienoje buvo įprasta išprotėjusiu laikomą žmogų vadinti „šteinhofreif“, taigi „pribrendusiu“ psichiatrijos klinikai. Nuo to laiko ponui Reifui visada buvau tik daktaras.

Žinoma, žodžių žaismas gali įgyti ir neologizmų, naujadarų, pavidalą. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo buvau pakviestas į literatūrines ambicijas puoselėjančią kompaniją, kurioje kažkas skaitė savo paskutinį literatūrinį produktą. Tąsyk mano pusbrolis Leo Kortenas, BBC Londone darbuotojas (dabar jau miręs), šnipštelėjo man:

— Kafka…

Norėdamas pasakyti, kad Kafkos epigonas imituoja rašytojo stilių. Taip pat pašnibždom atsakiau:

— Taip, tik Neskafka[11].

1961 m. kaip vizituojantis profesorius skaičiau paskaitą Harvardo universitete labai karštą dieną, tad auditorijos durys buvo atlapos; vidury paskaitos į auditoriją įbidzeno šuo, keletą sekundžių dairėsi, paskui apsisuko ir išbizdeno. Šuo prikaustė visų žvilgsnius, taip pat ir mano. Buvome taip suglumę, kad per visą tą epizodą nespėjome net nusijuokti; pirmas atsipeikėjęs pasakiau:

— That is what I would like to call dogotherapy[12], — anksčiau per paskaitą kalbėjau apie logoterapiją.

Nors atrodo neįtikėtina, tačiau net ir koncentracijos stovyklos aplinkybėmis retkarčiais leidi sau žodžių žaismą ar juokingą naujadarą. Terezienštate su pustuziniu gydytojų gyvenau kareivinių kambarėlyje, į jį patekdavai per kitą kambarį. Kartą, perėjęs pastarąjį jau visiškoje tamsoje, atvėriau duris į mūsų kambarėlį, iš ten pasklidusi šviesa nušvietė pereinamąjį, tad pamačiau kiek sutrikusį kolegą, Prahos rentgenologą, gulintį lovoje su drauge. Paklausiau: „Atleiskite, pone kolega, turbūt priverčiau sanbudrauti[13]?“

Paskui jis skėlė man antausį — manau, nepagrįstą, nes kažin, ar plėšiu vyriškiui garbę darydamas prielaidą, kad jis su drauge lytiškai santykiauja.

Kiti juokingi neologizmai visiškai leistini. Pvz., kol neturėjau nuosavo automobilio, mėgdavau sakyti: „Žinote, dažniausiai važiuoju heteromobiliu“ (t. y. kieno nors kito, įsisodinančio ir mane, automobiliu).

Kartais žodžių žaismui neprireikia naujadaro — pvz., man siūloma įsipilti dar arbatos, o aš atsakau: „Žinote, esu monoteistas — arbatos visada geriu tik vieną puodelį[14].“

Žinoma, žodžių žaismui galima vartoti ne tik pavienius žodžius, bet ir ištisas frazes. Antai vienas vyras man prisipažino pasidaręs kataliku ir net kunigu, tik protestuodamas prieš Hitlerį ir nacionalsocializmą, tačiau galiausiai suvokęs, kad katalikybei ne mažiau nei nacionalsocializmui būdingas totalitarizmas. Beje, šis žmogus perėjo į Katalikų bažnyčią, taigi priėmė krikštą tik prieš pradėdamas teologijos studijas. Išklausęs jį supratingai pasakiau: „Žodžiu, nuo lietaus į krikštynas[15].“

Kaip žinia, juokingos pastabos gali padėti klausytojams suprasti paskaitą ir apsunkinti oponento padėtį diskutuojant po jos. Antai skaitydamas pranešimą per vadinamojo „Štirijos rudens“[16] atidarymą Grace, norėjau užsiminti turįs teisę kalbėti ne tik kaip medikas, bet ir kaip filosofas, vis dėlto nenorėjau pernelyg sureikšminti aplinkybės, kad esu ne tik medicinos mokslų, bet ir filosofijos daktaras. Todėl pasakiau: „Matote, ponios ir ponai, esu apsigynęs ne tik medicinos, bet ir filosofijos doktoratą, vis dėlto dažniausiai šią aplinkybę nutyliu. Kiek pažįstu mieluosius kolegas Vienoje, nė vienas nepasakytų, kad Franklis — dvigubas daktaras, veikiau pabrėžtų, kad Franklis — pusiau gydytojas.“

Kalbant apie diskusijas, pamenu, po paskaitos Miuncheno dailiųjų menų akademijoje vienas jaunuolis taip mane provokavo ar net atakavo:

— Pone Frankli, kalbate apie seksualumą, tačiau argi gali profesorius, visą dieną tūnantis seminaruose ir apkrautas paskaitomis, gyventi sveiką, natūralų seksualinį gyvenimą ir net apskritai suvokti, kas tai yra?

— Žinote, mielas drauge, — atsakiau, — jūsų pastaba man priminė seną Vienos pokštą: žmogus sužino, kad kepėjas turi dešimtį vaikų, ir klausia: „Sakykite, kada gi jūs kepate?“

Publika pratrūko juoktis. Tęsiau:

— Esate labai panašus į tą žmogų: abejojate, kad galima visą dieną vykdyti akademinius įsipareigojimus ir vis dėlto naktį gyventi normalų seksualinį gyvenimą.

Dabar besijuokiantieji buvo mano pusėje.

Per kitą diskusiją stengiausi ne sugluminti kitą, o pats išsisukti iš keblios padėties. Tąsyk skaičiau paskaitą mažame universitetiniame Amerikos miestelyje, teologijos fakultete; po paskaitos sulaukiau klausimo, kokia mano nuomonė apie žymaus teologo Paulo Tillicho[17] koncepciją The God above the God, taigi „Dievas virš Dievo“. Neturėjau jokio supratimo apie tą koncepciją, tačiau šaltakraujiškai atsakiau: If I answer your question regarding “The God above God“ this would imply that I consider myself a Tillich above the Tillich. Taigi: „Išdrįsęs atsakyti į jūsų klausimą apie Dievą virš Dievo, pripažinčiau laikąs save Tillichu virš Tillicho.“

Nuo žodžių žaismo tėra žingsnis iki mįslės. Kartą mano sugalvota mįslė buvo net laikraštyje išspausdinta — negana to, kaip „eilėraštis“. Mįslė tokia: „Jį su manimi sudėsi, vyrišką vardą turėsi.“ Iki šiol ją įminti įstengė tik du žmonės: Erich.[18]

Vis dėlto ne tik pokštauju, bet ir mėgstu pokštus. Gana ilgai puoselėjau mintį parašyti knygą apie pokštų metafiziką, jų metafizinį kontekstą. Geriausias iš man žinomų pokštų — apie vyrą, atvykusį į lenkišką miestelį, kuriame gyvena nemažai žydų, ir ieškantį viešnamio. Sužinoti adreso niekaip nepavyksta, tad galiausiai jis užkalbina seną kaftanu vilkintį žydą ir paklausia:

— Kur gyvena jūsų rabinas?

Žydas rodo:

— Tame žaliame name.

— Ką? — pasibaisi viešnamio ieškantis vyras. — Garsusis rabinas gyvena viešnamyje?

Žydas atkerta:

— Kaip jums liežuvis apsiverčia? Juk viešnamis ana ten, raudoname name.

— Labai ačiū, — baigia pokalbį ieškantysis ir patraukia į viešnamį.

Ar mums, gydytojams, vis neprireikia panašiai kalbėti su pacientais? Dar būdamas visai jaunas ligoninės gydytojas supratau, kad užrašant anamnezę nevalia moters klausti, ar yra patyrusi abortą, reikia klausti, ar dažni abortai?

Antra vertus, nevalia klausti vyro, ar buvo užsikrėtęs sifilio infekcija, reikia klausti, kiek kartų jam buvo skiriamas salvarsano kursas.

Šizofreniko irgi nevalia klausti, ar girdi balsus, reikia klausti, ką tie balsai jam saką.

Vis dėlto kaip lengva pasitelkti ironiją ir sukritikuoti psichosomatinę mediciną kad ir tokiu pokštu: vyrą kamuoja galvos skausmas, kraujo antplūdis į galvą ir spengimas ausyse, todėl jis nukreipiamas pas psichoanalitiką. Eidamas pas jį, vyras pamato marškinių parduotuvę. Prisimena, kad reikėtų naujų marškinių. Įeina į parduotuvę ir pareikalauja jam patinkančių marškinių. Pardavėja klausia:

— Apykaklės dydis?

— Keturiasdešimt antras, — atsako pirkėjas.

— Patikėkite, jums reikia keturiasdešimt trečio.

— Duokite man keturiasdešimt antrą, ir baigta.

— Gerai, tačiau nenustebkite pajutę galvos skausmą, kraujo antplūdį į galvą ir spengimą ausyse.

Pokštu galima paaiškinti ir farmakopsichiatriją. Esesininkas ir žydas sėdi priešpriešiais traukinyje. Žydas išsitraukia silkę, suvalgo, suvynioja galvą į popierių ir įkiša atgal į terbą.

— Kam jums ta galva? — pasiteirauja esesininkas.

— Galvoje smegenys, — parvešiu vaikams, suvalgę jie pasidarys labai protingi.

— Ar neparduotumėte tos galvos man?

— Kodėl gi ne…

— Kiek ji kainuoja?

— Markę.

— Štai jums markė, — ir esesininkas suvalgo galvą.

Po penkių minučių pradeda niršti:

— Klausykite, žydpalaiki, visa silkė kainuoja 10 pfenigių, o jūs parduodate vien galvą už markę!

Žydas labai ramiai atsako:

— Matote, jau pradeda veikti.

Pokštu galima paaiškinti ir skirtumą tarp vien simptomų gydymo ir priežastinės terapijos. Vieną vyrą vasarvietėje kas rytą žadina pernelyg anksti pragystantis gaidys. Vasarotojas nueina į vaistinę, paprašo migdomųjų ir primaišo jų gaidžiui į lesalą — priežastinė terapija!