Ko mano knygose nera

APIE RAŠYMĄ

Man lengva kalbėti, bet nelengva rašyti — rašymas susijęs su daugybe aukų. Kiek sekmadienių puikiausiu oru sėdėjau namie prie rašomojo stalo, gludindamas rankraštį, užuot važiavęs kopti į kalnus!

Aukojasi ir mano žmona. Galbūt ji sudėjo net daugiau aukų, labiau nei aš atsižadėjo savęs, kad organizuotų mano gyvenimo darbą. Ji papildo mane ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu, — tai, ką aš darau smegenimis, ji daro širdimi; kartą, ypač atsižvelgdamas į tai, kad Elli lydi mane per visas paskaitų keliones, profesorius Jacobas Needlemanas gražiai pasakė: ji yra šviesą lydinti šiluma.

Vienoje knygoje yra puslapis, kurį vis iš naujo diktavau dešimtį kartų, ir sakinys, kuriam galutinai suformuluoti prireikė trijų valandų. Diktuodamas taip įsigilinu į medžiagą, kad pamirštu viską aplinkui, nenutuokiu, ir koks metas. Tad pasitaiko, kad dar guliu lovoje — aparatas šalia, mikrofonas rankoje — ir diktuoju, nors Elli jau buvo užsiminusi, kad po pusvalandžio turime važiuoti į stotį. Ji vėl lėtai ir tyliai eina per mano kambarį, kad dar kartą mane paragintų. Visiškai atsidėjęs diktavimui, sakau jai: „Elli, kablelis, prašau, kablelis, prileisk man vandens, šauktukas!“ — mat visada diktuoju ir skyrybos ženklus. Kol ji nepratrūksta juoku, nepastebiu kalbąs su ja diktavimo žargonu.

Išpažįstu tokį perfekcionizmą, kokį kartą paskelbė Saint-Exupery: „Tobulybė ne tada, kai nieko negali pridurti, o tada, kai nieko negali išmesti.“

Vis dėlto galbūt iš tikrųjų svarbu sisteminis teorijos pobūdis. Ir gydytojo, taikančio ją praktikoje, metodinė nuovoka. Nemažai klausytojų ir skaitytojų man kalbėjo ir rašė jau seniai taikę logoterapiją, tik nesąmoningai. Tai patvirtina logoterapijos veiksmingumą, antra vertus, liudija, kad verta, net būtina tokią techniką, kaip paradoksalioji intencija, įtraukti į sistemą ir išvystyti iki metodo. Metodiškumo požiūriu prioritetas priklauso logoterapijai. Vis dėlto ir kiti psichoterapeutai naudojo šią techniką dar iki 1939-ų metų, kai pasirodė mano straipsnis, kuriame aprašiau ją pirmą kartą (leidinyje Schweizer Archiv für Neurologie und Psychiatrie). Todėl knygoje Psichoterapija praktikoje išvardiju visus savo pirmtakus, apie kuriuos kada nors buvau informuotas, kad ir kaip nesistemingai ir nemetodiškai jie būtų pirmtakavę.