Ko mano knygose nera

PASKAITOS VISAME PASAULYJE

Norėčiau pakalbėti ne tik apie savo knygas ir straipsnius, bet ir apie paskaitas ir pranešimus. Skaityti pranešimą man ypatingai malonu. Tačiau jį parengti ne visada lengva. Akademinio senato pakviestas skaityti šventinį pranešimą Vienos universiteto 600 metų jubiliejaus proga, pirmiausia prikeverzojau 150 puslapių. Užtat paskui neprireikė jokio rankraščio. Beje, visada kalbu be popierėlio.

Ilgainiui pradėjau laisvai kalbėti ir angliškai, žinoma, mano anglų kalba anaiptol nėra itin taisyklinga.

Mudu su Elli tikrai nesitikime, kad Amerikoje būsime suprasti, kai šnekamės vokiškai. Antai kartą Monrealio kavinėje prie mūsų prisėdęs ponas demonstruoja elgesį, įprastą įkyriųjų būsenų neurozės atveju: vis iš naujo šluosto stalą ir valo įrankius, minutės eina, veiksmai kartojasi. Sakau Elli: „Tipiška įkyriųjų būsenų neurozė, charakteringas, itin sunkus bakteriofobijos atvejis“, dievaižin, ko dar prišneku. Išeidami ne išsyk randame savo paltus. Anas kanadietis nepriekaištinga vokiečių kalba paklausia: „Ar ponai ko nors ieškote, gal galiu padėti?“ Neabejotina, jis girdėjo viską, visą psichiatrinę jo asmens ekspertizę…

Žinoma, užsienio kelionėse patiri apsčiai komiškų dalykų. Šeštąjį dešimtmetį lankantis Kalifornijoje mane užkalbina berniukas ir klausia, iš kur atvykau.

— Iš Vienos, — atsakau ir dėl viso pikto pasiteirauju, ar jis žino, kur ta Viena.

— Ne, — pasigirsta atsakymas.

Kad toks nežinojimas nepakirstų jo pasitikėjimo savimi, stengiuosi pagelbėti:

— Vis dėlto tikrai esi girdėjęs apie Vienos valsą?

— Taip, bet dar neišmokau šokti.

Ir vėl nepasiduodu:

— Na, apie Vienos šnicelį irgi esi girdėjęs?

— Girdėt girdėjau, bet dar nešokau…

Iki šiol esu kviečiamas skaityti paskaitų į daugiau nei 200 universitetų už Europos ribų, — į Ameriką, Australiją, Aziją ir Afriką. Vien į Ameriką esu vykęs šimtą kartų. Esu atlikęs keturias keliones aplink pasaulį, viena tokia kelionė truko dvi savaites. Skridau į Rytus, todėl išlošiau visą dieną, taigi per 14 vakarų įstengiau perskaityti 15 paskaitų. Vieną vakarą kalbėjau Tokijuje, kitos dienos, pažymėtos ta pačia data, vakarą — Honolulu. Šiuos miestus skyrė Ramusis vandenynas.

Prezidento Eisenhowerio našlė labai gerbė mane, nors žinojo tik iš mano knygų. Ji pasiuntė savo namų gydytoją su žmona į Vieną, kad mudu su Elli pakviestų į savo dvarą prie Vašingtono.

— Dėl Dievo, apie ką turėčiau kalbėti su Frankliais? — paklausė ji namų gydytojo. — Aš taip jaudinuosi.

Gydytojas užtikrino:

— Jums apskritai nereikia ruoštis pokalbiui.

Vis dėlto ji atkakliai laikėsi savo: ruošdamasi mūsų vizitui, paprašė Getisberge ją supančių saugumo darbuotojų parodyti filmą, užfiksavusį jos paskutinį apsilankymą Vienoje. Norėjo įsiminti kertinius žodžius, tokius kaip Belveder, Riesenrad[66], Steffel[67] ir pan. Kaip ir pranašavo gydytojas, apsiėjome be jų. Pirmiausia ponia Eisenhower paprašė kreiptis į ją Mamie. Sugraudindama mus, parodė ne tik čia apsilankiusių karūnuotų ir nekarūnuotų asmenų dovanas, bet ir tai, ką jai dovanojo iš pradžių kadetas, paskui sužadėtinis, galiausiai sutuoktinis; dovanos laikui bėgant darėsi vis vertingesnės, o pradėjo jis nuo kelių dolerių. Šiaip ar taip, kažin, ar esu sutikęs mažiau pasipūtusią, natūralesnę ir nuoširdesnę pašnekovę už šią pirmąją ledi, — ir man sunku įsivaizduoti kitą tokią.

Žinoma, vykdamas skaityti paskaitų ne tik pamatai miestus, bet ir susipažįsti su žmonėmis. Kartą YPO (Young Presidents Organisation), organizuodama vadinamąjį University, visai savaitei išsinuomojo Romos Hiltono viešbutį ir pasamdė tris populiarius pranešėjus — astronautą Walterį Schirra, paskutinio Austrijos imperatoriaus sūnų Otto Habsburgą ir neurologą Viktorą Franklį.

Tipiškas amerikietis pranešėjo reputaciją vertina pagal jam siūlomą honorarą, — šiandien pasiūlymai siekia iki 10 000$. Paminiu tai, norėdamas nusakyti savo nuostatą į pinigus. Patys pinigai mane išties menkai domina, manau, pinigų reikia turėti, tačiau tikroji jų turėjimo prasmė ta, kad gali leisti sau negalvoti apie pinigus…

Vaikystėje buvo kitaip. Vos, būdavo, sesuo Stella gauna iš dėdės Erwino 10 helerių monetą, bemat pripučiu jai miglų, kad jos tonzilės ištinusios ir kad jas būtina operuoti. Paslėpęs mažą raudoną rutuliuką delne, kita ranka įkišu žirkles jai į gerklę, kiek pačekšėjęs parodau rutuliuką, išoperuotą „tonzilę“, ir pareikalauju už operaciją 10 helerių honoraro. Taip prasimanydavau pinigų.

Sakoma, kad laikas — pinigai. Man laikas reiškia kur kas daugiau nei pinigai. Antai kartą Cornellio universiteto prezidentas pasiūlė 9 000$ už trumpą vizitą į jo rančą; kai atsisakiau, jis pasiteiravo, ar ne per mažai pasiūlęs. „Ne, — pasakiau, — bet jei paklaustumėte, kam norėčiau išleisti tuos 9 000$, atsakyčiau, kad mieliausiai nusipirkčiau laiko darbui. Todėl dabar, turėdamas to laiko, tikrai neparduosiu jo už 9 000$.“

Tiesa, prireikus, būdamas tikras, kad skaityti pranešimą išties prasminga, galiu tai daryti ir be atlygio. Esu pasirengęs atsisakyti net ir jau sutarto honoraro, kaip nutiko Otavos studentų draugijos atveju; negavusi žadėtosios subvencijos, ji ketino paskutiniu momentu atšaukti mano paskaitą. Tai sužinojęs primygtinai pasisiūliau atvykti savo lėšomis.

Negalima nuvertinti mano paskaitų prieinamumo. Antai kartą Vienos universitete turėjau skaityti viešą, vadinamąją „liaudišką“, paskaitą. Atėjęs prie auditorijos, pamačiau iš jos plūstančius žmones, mat paskaitai prireikė didesnės auditorijos. Nusekiau jiems iš paskos, bet paaiškėjo, kad ir didesnė auditorija buvo per maža. Tad visi patraukėme į iškilmių salę, joje galiausiai ir įsitaisėme. Jau 1947-ų metų paskaitą, kurią skaičiau Vienos koncertų rūmuose kažkokio kultūros klubo kvietimu, turėjau pakartoti. Tokia veiksminga buvo reklama iš lūpų į lūpas.

Šiaurės Amerikoje knyga Man's Search for Meaning išties labai populiari, tai atspindi Vašingtono Kongreso bibliotekos sprendimas paskelbti ją „viena įtakingiausių knygų Amerikoje“.

Žinoma, amerikietiškas populiarumas irgi savaip ribotas. Kartą Federacijos kanceliarija man labai iškilmingai pranešė, kad atvyksta vienas žymiausių amerikiečių fotografų Irvingas Pennas. Jis turįs pateikti Karajano, Wotrubos ir Franklio nuotraukų, kuriomis bus iliustruojamas reportažas apie Vieną. Matyt, tai vieninteliai vieniečiai, dominantys tenykščius žmones. Fotografas atskrenda į Vieną, ateina su asistentu, prispragsi mano bute per 400 kadrų ir labai patenkintas išvyksta. Paskui per keletą artimiausių mėnesių du kartus vykstu į JAV, ten kaskart prašau naujausių žurnalo numerių — reportažo apie Vieną nė padujų. Galiausiai pasirodo reportažas, iliustruotas didžiulėmis išlankstomomis lipicų žirgų ir Demelio tortų nuotraukomis, — Karajano, Wotrubos ir Franklio nuotraukų nė kvapo. Žinoma, prie Sacherio torto mes nenusifotografavome!

Lotynų Amerikos gyventojai europiečius sutinka su neįsivaizduojamu entuziazmu. Kartą mudu su žmona atskridome į San Chuaną (Puerto Riko sostinė), pirmiausia oro uoste kitiems keleiviams nebuvo leista išlipti iš lėktuvo. Mudu nusileidome trapu, tačiau apačioje negalėjome praeiti pro policijos užkardą. Ilgai laukėme. Kas atsitiko?

Televizijos atstovai veltui naršė po lėktuvą, ieškodami dviejų keleivių pavarde Frankl, kad nufilmuotų jiems surengtą priėmimą. Mudu televizininkai praleido. Neatrodėme pakankamai įžymūs.

Kitos Lotynų Amerikos šalies pirmoji ledi primygtinai pageidavo per vieną dieną išklausyti visas tris mano paskaitas — kiekviena truko dvi valandas. O jos vyras, šalies prezidentas, pakvietė mane pusryčių, norėdamas aptarti kultūrinę padėtį savo šalyje. Abu buvo skaitę mano knygas. Europoje tokių istorijų niekam nepasakoju. Niekas manimi nepatikėtų. Juolab malonu kartą imti ir užrašyti.

Reikėtų dar pridurti, kad greta profesūros Vienos universitete, 1961-ais metais buvau vizituojantis profesorius Harvardo universitete, 1966-ais — Dalaso Southern Methodist University, 1972-ais — Pitsburgo Duquesne University. Tačiau teisę įsteigti pirmąją logoterapijos profesūrą (ir suteikti ją man) 1970-ais metais gavo Jungtinių Valstijų tarptautinis universitetas San Diege (Kalifornija).