Ko mano knygose nera

MANO VAIKYSTĖ

Grįžkime prie išeities taško, mano gimimo. Gimiau Černingasėje, name Nr. 6; jei neklystu, tėvas kartą pasakojo, kad name Nr. 7 — taigi priešais ir kiek į šoną, — kadaise gyvenęs Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos pagrindėjas. Taigi logoterapija, trečioji Vienos psichoterapijos kryptis, užgimė ne itin toli nuo antrosios krypties, Adlerio individualiosios psichologijos, gimimo vietos.

Tereikia kiek paėjėti Praterio gatvės link, taigi į kitą tos pačios namų grupės pusę, ir atsiduri prie namo, kuriame buvo sukurtas „Žydrasis Dunojus“, neoficialus nacionalinis Austrijos himnas, būtent prie Johanno Straußo namo.

Logoterapija gimė tame pačiame name, kuriame gimiau aš. Tačiau visos mano knygos atsirado jau kitame bute, kuriame apsigyvenau grįžęs į Vieną. Mano darbo kambaryje yra pusapvalis erkeris, todėl kartą pagal analogiją su „gimdymo palata“ (Kreißsaal) pavadinau jį pusiau gimdymo palata (Halbkreißsaal)[7], nes jame per sąrėmius diktuojamos knygos.

Turbūt mano tėvui patiko, kad jau trejų metų apsisprendžiau tapti gydytoju. Populiarius atitinkamo amžiaus profesinius idealus, būtent laivo jungos ar karininko profesiją, paskui natūraliai sulydžiau su maniškiu gydytojo idealu, mat pakaitom ketinau būti laivo arba karo gydytoju. Vis dėlto anksti sudomino ne tik praktika, bet ir mokslinis tyrimas. Ir šiandien tebematau save ketverių metų sakantį mamai:

— Mama, jau žinau, kaip išrandami vaistai. Liepi ateiti žmonėms, kurie nori nusižudyti, be to, kuo nors serga, ir duodi jiems valgyti ir gerti, kas papuola, — batų tepalo ar žibalo. Jei išgyvena, reiškia, atradai tinkamus vaistus nuo jų ligos.

O mano priešininkai drįsta priekaištauti, kad esu per mažai linkęs eksperimentuoti!

Vieną vakarą mane, matyt, irgi ketverių metų, prieš pat užmiegant apėmė baimė, būtent sukrėtė suvokimas, kad ateis diena, kai ir aš turėsiu mirti. Vis dėlto iš tikrųjų visą gyvenimą mane kamavo ne mirties baimė, o klausimas, ar laikinumas nepadaro gyvenimo beprasmio. Galiausiai taip atsakiau į šį klausimą: tam tikru požiūriu tik mirtis apskritai padaro gyvenimą prasmingą. Tačiau pirmiausia laikinumas negali panaikinti egzistencijos prasmės dėl paprastos priežasties: nėra dalykų, negrįžtamai prarandamų praeityje, praeityje veikiau viskas neliečiamai išsaugojama. Taigi buvimas praeityje net apsaugo ir gelbsti nuo laikinumo. Visa, ką padarėme ir sukūrėme, ką išgyvenome ir patyrėme, išgelbėjome buvimui praeityje, ir niekas niekada neįstengs to pašalinti iš pasaulio.

Būdamas vaikas, kaip užgaulę jaučiau dviejų didžiausių norų neišsipildymą, — mat nepabuvau skautu ir neturėjau dviračio, — žinoma, didžiausia kliūtimi tapo Pirmasis pasaulinis karas. Užtat išsipildė tai, ko nė nebūčiau drįsęs panorėti: iš šimtų berniukų, užplūstančių miesto parką ir jo žaidimų aikšteles, per imtynes „patiesiau“, prismaugdamas po pažastimi, pripažintąjį stipriausiu.

Paauglystėje ketinau parašyti trumpą istoriją. Jos turinys turėjo būti daugmaž toks: žmogus karštligiškai ieško pamestos užrašų knygelės. Kažkas suradęs ją atneša; sąžiningasis radėjas pasmalsauja, ką reiškia keisti įrašai kalendoriuje. Paaiškėja, kad užrašų knygelės savininkas trumpais antraštiniais žodžiais pasižymėjęs „privačių švenčių“ dienas, būtent ypatingus laimės atvejus. Antai liepos 9 d. pažymėta: Briunerio stotis. Ką tai reiškia? Vieną liepos 9-ąją jis, dvimetis vaikas, per kelias sekundes tėvų neprižiūrimas nusiropštė nuo perono ant bėgių ir įsitaisė priešais vagono ratą. Nuskambėjo traukinio išvykimo signalas, tėvai sujudo dairytis, kur jis, ir pamatė, kas atsitiko. Tėvas stvėrė jį nuo bėgių, traukinys pajudėjo. Tokiu atveju neapsieisi be laimės! Dėkui Dievui, man ji nusišypsojo, nes tas „vaikas“ iš tikrųjų buvau aš pats!

Žinoma, prieglobsčio jausmą vaikystėje man teikė ne filosofiniai svarstymai ir samprotavimai, o aplinkiniai, su kuriais gyvenau. Bene penkerių metų vieną saulėtą rytą nubudau Hainfeldo vasarvietėje — šis mano vaikystės prisiminimas paradigminis. Vis dar užsimerkusį mane užplūdo neapsakomai džiugus, palaimingas jausmas, kad esu saugus, sergėjamas, globojamas. Atsimerkęs pamačiau prie manęs pasilenkusį besišypsantį tėvą.

Dar pora pastabų apie mano seksualinę raidą. Buvau mažas vaikas, kai per šeimos iškylą į Vienos mišką mudu su vyresniu broliu aptikome atvirukų — grynai pornografinių nuotraukų — paką. Nei apstulbome, nei pasibaisėjome. Tik negalėjome suprasti, kodėl mama taip skubiai išplėšė nuotraukas mudviem iš rankų.

Tiesa, vėliau, bene aštuonerių metų, visus seksualinius dalykus apgaubė paslaptingumo skraistė. Kalta buvo elegantiška, net žavi mūsų tarnaitė, žaisdavusi su mudviem — kartais pavieniui, kartais drauge — seksualinius žaidimus: ji leisdavo mums apnuoginti apatinę jos kūno dalį ir žaisti su genitalijomis. Antai apsimesdavo mieganti ant grindų, kad paskatintų tokiam žaidimui. Post festum nuolat kaldavo į galvą, kad neprasitartume tėvams, — tai esanti tik mūsų trijų paslaptis.

Metų metus baiminausi iškrėtęs kokią išdaigą, visiškai nesusijusią su seksualiniais dalykais, nes tarnaitė, būdavo, įspėdama iškelia pirštą ir sako:

— Viki, būk gerutis, arba išduosiu mamai paslaptį!

Šių žodžių pakako mane besąlygiškai sutramdyti, kol vieną dieną išgirdau mamą klausiant:

— Kokia gi toji paslaptis?

Tarnaitė atsakė:

— Tikrai nieko ypatingo, jis smaližiavo, laižė marmeladą.

Šiaip ar taip, tarnaitės būgštavimas, kad aš ką nors išplepėsiu, tikrai nebuvo visiškai nepagrįstas. Vis dar puikiai prisimenu vieną dieną sakąs tėvui:

— Tėti, aš juk tau nepasakiau, ar ne, kad Marija vakar nusivedė mane į Praterį pasivažinėti karusele?

Taip norėjau įrodyti savo diskretiškumą. Nesunku įsivaizduoti, kad vieną dieną būčiau galėjęs išrėžti:

— Tėti, aš juk tau nepasakiau, ar ne, kad vakar žaidžiau su Marijos genitalijomis?

Žinoma, anksčiau ar vėliau man paaiškėjo santuokos ir sekso ryšys, beje, tai įvyko anksčiau, nei suvokiau sekso ir dauginimosi ryšį. Turbūt dar mokydamasis žemesnėse vidurinės mokyklos klasėse nusprendžiau: kada nors vedęs, pasistengsiu padaryti viską, kad naktį apskritai neužmigčiau ar bent užmigčiau ne pernelyg greitai, mat nenorėjau pražiopsoti to, kas vadinama sanguliu. Negi žmonės tokie kvaili, svarsčiau, kad tiesiog praleidžia tokios gėrybės teikiamą malonumą miegodami[8]? Aš mėgausiuosi budraudamas, nusprendžiau.

Jaunystėje metų metus nešdavausi pusryčius, tiksliau, kavą į lovą, ją išgėręs bent keletą minučių nesikeldavau, apgalvodavau gyvenimo ir ypač ateinančios dienos prasmę, t. y. jos prasmę man, — nežinau, ar tai dera vadinti mąstymu, veikiausiai šį procesą galima nusakyti kaip savęs kontempliavimą pagal Sokrato tradiciją.

Dabar prisimenu nutikimą Terezienštato koncentracijos stovykloje. Vienas docentas iš Prahos testu nustatė kelių kolegų intelekto koeficientą; maniškis IQ viršijo vidurkį. Anuomet iš tikrųjų labai nusiminiau pagalvojęs, kad kiti žmonės, turintys tokį intelekto koeficientą, gali ko nors imtis, o man turbūt jau nėra jokių šansų tuo pasinaudoti, juk veikiausiai žūsiu stovykloje.

Kaip tik kalbame apie intelektą, todėl pridursiu: visada linksmindavausi aptikęs, kad kadaise man į galvą šovusią idėją paskelbė kiti, tik daug vėliau. Ne itin apgailestaudavau manydamas, kad kiti turėjo kamuotis ir ką nors publikuoti, o aš be jokio vargo suvokiau atradęs tą patį, ką ir kiti, išgarsėję publikacijomis. Iš tikrųjų man nieko nereikštų, net jei kas nors gautų už mano idėjas Nobelio premiją.