Ko mano knygose nera

GYDYTOJO MOKYMOSI METAI

Apsigynęs disertaciją, iš pradžių dirbau Potzlio vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje, paskui dvejus metus studijavau neurologiją, ją dėstė Josephas Gerstmannas (Gerstmanno arba anguliaris sindromas pavadintas jo vardu). Paskui ketverius metus dirbau psichiatrinėje ligoninėje Am Steinhof, vadovavau vadinamajam „moterų savižudžių paviljonui“. Kartą paskaičiavau, kad anuomet kasmet priimdavau ne mažiau 3 000 pacienčių! Jau vien todėl diagnozuodamas dariausi vis įžvalgesnis.

Dirbdamas Šteinhofe išvysčiau teoriją apie antakių sutraukiamojo raumens fenomeną[50] kaip aktyvaus šizofrenijos epizodo simptomą. Nufilmavęs atitinkamus stebėjimus, šią medžiagą pademonstravau Vienos psichiatrijos draugijoje skaitydamas trumpą pranešimą šia tema.

Vis dėlto pirmos dienos (ir ypač naktys) Šteinhofe buvo siaubingos. Kamavo baisūs sapnai apie psichozinius susirgimus. Mano vadovas, vyriausiasis gydytojas Leopoldas Pawlickis[51], žinomo Vienos muzikanto tėvas, pirmą dieną man įkalė, kad nevalia akiniuotam eiti į kambarį kuriame per dieną būna psichoze sergančios mano paviljono moterys: galiu gauti smūgį į veidą, o jei akiniai sudužtų ir stiklo nuoskila patektų į akį pats būčiau kaltas dėl neatsargumo, taigi nieko negaučiau iš draudimo įstaigos. Paklausiau jo patarimo ir, be akinių nekaip matydamas, jau pačią pirmą dieną gavau smūgį kumščiu. Paskui akinių nenusiimdavau, tad, būdavo, iš karto pamatau figūrą, atsiskiriančią nuo fono, mėginančią prasiskinti kelią link manęs, tačiau galiausiai to kelio atsižadančią, mat akiniuotas ją laiku pastebėdavau ir pasprukdavau.

Visus ketverius metus Šteinhofe stenografavau kiekvieną komišką pacienčių pasakymą. Ketinau net išleisti knygą pavadinimu… ir bepročiai sako tiesą, — juk yra posakis, kad vaikai ir bepročiai kalba tiesą. Kai kurie iš tų pasakymų pateko į mano knygas, kaip antai, senos moteriškės atsakymas į tipišką, standartinį klausimą, atliekant visiškai trumpą intelekto testą: kuo skiriasi vaikas ir nykštukas? Moteriškė atsakė: „O Dieve, pone daktare, juk vaikas yra vaikas, o nykštukas dirba kalnų kasykloje.“ Mielai pateikiu ir pacienčių atsakymus į klausimą, ar jos jau turėjusios lytinių santykių; tokius atsakymus skubiai stenografuodavau, nes pasitaikydavo labai juokingų. Viena moteris atsakė: „Ne.“ Toliau nedaviau jai ramybės: „Niekada?“ Pasigirdo atsakymas: „Na, taip, vaikystėje… “ Štai dar vienas atsakymas į klausimą apie lytinius santykius: „0 Dieve, pone gydytojau, nebent mane išprievartautų, bet aš juk niekur neinu.“

Galbūt reikėtų paminėti, kad šitokiu knygos pavadinimu norėjau pabrėžti, jog logoterapijos pagrindą sudaranti teorija, kovodama prieš psichologizmą psichoterapijoje, remiasi kaip tik šia aplinkybe: liguistumas nebūtinai reiškia klaidingumą.

Pastaruoju metu šią teoriją esu linkęs vadinti logoteorija. Taigi logoterapija kovoja su patologizmu. Minėtos neparašytos knygos pavadinimą galima nusakyti ir kitaip, pirmoje savo knygoje ir nusakiau jį kitais žodžiais: dukart du yra keturi, net jei tai tvirtina paranojikas!

1937-ais metais pradėjau privačią neurologo ir psichiatro praktiką. Dabar man į galvą ateina toks epizodas: privačios praktikos pradžioje vienas pacientas kėlė šiokių tokių keblumų. Pacientus priiminėjau namie, Čemingasėje, 4 aukšte. Tėvai, brolis ir sesuo kaip tik atostogavo, todėl buvau vienas. Priešais mane ketvirto aukšto bute atvertais langais su išties žema palange sėdėjo šizofrenikas — jaunas, aukštas, atletiškai sudėtas vyras. Staiga jį ištiko pykčio priepuolis, vaikinas pradėjo plūstis, šlykščiai koneveikti mane, galiausiai ketino išmesti per langą į kiemą. Jėga tikrai nebūčiau jam prilygęs. Neprašiau pasigailėti gyvybės, apskritai' nieko nemaldavau, tik apsimečiau labai įsižeidęs: „Žinote, — pasakiau, — dabar mane iš tikrųjų užgavote: iš visų jėgų stengiuosi jums padėti, o kokia padėka? Jūs nutraukiate draugystę. Šito iš jūsų nesitikėjau. Dabar tikrai mane užgavote.“

Pacientas paleido mane, paskui įkalbinėjamas sutiko apsaugos nuo „priešų“ ieškoti klinikoje. Pasakiau, kad ten — ir tik ten — jis bus priešams nepasiekiamas. Vaikinas leido palydėti jį iki taksi stotelės, pakeliui dar įtikinau, kad būtų tiesiog juokinga jam mokėti už priešų niekšybes. Pasiūliau važiuoti taksi ne tiesiai į kliniką, o į policijos komisariatą. Policija turinti nuvežti jį į kliniką sanitariniu automobiliu už Vienos bendruomenės lėšas, paskui jis automatiškai būsiąs gydomas valstybės lėšomis, taigi nemokamai.