Ko mano knygose nera

KONCENTRACIJOS STOVYKLA

Grįžkime prie mūsų vestuvių. Praėjus devyniems mėnesiams atsidūrėme Terezienštato stovykloje. Po dvejų metų Tilly, kuri dirbo karo pramonei svarbiame žėručio apdirbimo fabrike, galiojo apsauga nuo deportacijos. O aš gavau šaukimą vykti „į Rytus“, į Aušvicą. Pažinojau Tilly, supratau, jog ji dės visas pastangas, kad galėtų vykti su manimi, todėl įsakmiai, primygtinai uždraudžiau jai siūlytis savanoriškai važiuoti drauge. Toks žingsnis buvo ir pavojingas, nes jį nesunku interpretuoti kaip mėginimą sabotuoti karinę gamybą. Vis dėlto slapta nuo manęs Tilly savanoriškai pasisiūlė vykti drauge ir dėl nesuvokiamų priežasčių gavo sutikimą.

Važiuojant ji išties buvo savimi. Iš pradžių sureagavo trumpa panika, sušnibždėjo man: „Pamatysi, važiuojame į Aušvicą“, — tada dar niekas negalėjo to numanyti, — paskui staiga pradėjo rūšiuoti perpildytame vagone suverstą bagažą arba skatinti kitus jai talkininkauti. Ir pasidarė visiškai rami.

Ji atrodė linksma, kai Aušvice paskutines minutes stovėjome greta. Prieš pat mus išskiriant, sušnibždėjo sutrypusi laikrodį (kiek pamenu, žadintuvą), kad jis neatitektų esesininkams, — ir akivaizdžiai mėgavosi šiuo varganu triumfu. Paskui, atskiriant vyrus ir moteris, ištariau įsakmiai, kad ji iš tikrųjų suprastų, ką noriu pasakyti: „Tilly, turi bet kokia kaina išgyventi, — supranti, bet kokia kaina!“

Nenorėjau, kad ją slėgtų atodaira į mane, pasitaikius galimybei išsigelbėti seksualinio nuolaidumo kaina. Nenorėjau būti kaltas dėl jos varžymosi, galinčio reikšti mirtį, todėl išsakiau tarsi apriorinį nuodėmių atleidimą.

Netrukus po to, kai buvo išlaisvinta Tiurkheimo koncentracijos stovykla Bavarijoje, eidamas per lauką, sutikau kitą ką tik išlaisvintą gastarbeiterį, — kalbėdamas jis žaidė su kažkokiu mažu daikteliu.

— Kas čia? — paklausiau.

Jis atgniaužė delną, pamačiau mažą aukso gaublį su mėlynos emalės vandenynais, aukso lanku aplink ekvatorių, o ant lanko užrašą: „Visas pasaulis sukasi apie meilę.“ Tai buvo pakabutis — tas pakabutis? Tokį patį pakabutį padovanojau Tilly jos gimimo dieną, pirmąją, mudviejų išgyventą drauge. Ar šis pakabutis nebuvo tiesiog tas pats? Labai tikėtina, nes pirkdamas jį sužinojau, kad tokių pakabučių Vienoje tebuvo du. Greta Tiurkheimo, Bad Vėrishofene, tomis dienomis buvo likviduotas sandėlys, kuriame SS laikė milžiniškus papuošalų krovinius, — jie tegalėjo būti iš Aušvico. Perpirkau papuošalą iš to vyro. Pakabutis buvo šiek tiek įlenktas, tačiau visas pasaulis kaip ir anksčiau sukosi apie meilę…

Ir paskutinis kadras šia tema: 1945-ų metų rugpjūtį, pirmąjį mano rytą Vienoje, sužinojau, kad Tilly mirė Bergen-Belsene. Jau anglų daliniams išvadavus stovyklą. Jie aptiko ten 17 000 lavonų, per pirmąsias šešias savaites prie tų lavonų prisidėjo dar 17 000. Tarp pastarųjų buvo ir Tilly lavonas. Sužinojau ir tai, kad naktimis čigonai virdavo katiluose ant ugnies lavonų gabalus, dažniausiai kepenis. Ištisas savaites mane persekiojo įkyrusis vaizdinys: čigonai valgo Tilly kepenis…