Ko mano knygose nera

SUGRĮŽIMAS Į VIENĄ

Koncentracijos stovykloje prisiekiau sau: jei kada sugrįšiu į Vieną, bemat pasirūpinsiu Potzliu. Tad pirmiausia ir nuėjau pas jį. Jau sužinojęs, kad žuvo ir mano žmona. Senasis mano mokytojas buvo pirmas žmogus, kurio akivaizdoje išsiverkiau. Tiesa, jam niekaip negalėjau padėti — tą pačią dieną jis, kaip buvęs nacionalsocialistas, buvo negrįžtamai atleistas iš visų pareigų. Tačiau jis, kaip ir kiti mano draugai, drebėjo dėl mano gyvybės, būgštavo, kad galiu nusižudyti. Pittermannas privertė mane pasirašyti formuliarą, kurį paskui pateikė kaip prašymą į laisvą vyriausiojo gydytojo vietą. Paskui 25-erius metus vadovavau Vienos neurologijos poliklinikai.

Pirmosiomis dienomis Vienoje susiradau bičiulį Paulį Polaką ir papasakojau jam apie tėvų, brolio ir Tilly mirtį. Prisimenu, staiga apsiverkiau ir pasakiau: „Pauli, turiu prisipažinti: kai tiek visko užgriūva, kai patiri tiek išmėginimų, tai privalo turėti prasmę. Jaučiu, kad kažkas manęs laukia, kad privalau, kad man skirta kažką nuveikti, — nežinau, kaip pasakyti.“ Pajutau palengvėjimą, ir tikriausiai niekas anuomet nebūtų įstengęs manęs suprasti taip, kaip suprato gerasis Paulis Polakas, nors ir neištaręs nė žodžio.

Otto Kauderis, universiteto psichiatrinės klinikos vadovas po Potzlio, primygtinai ragino mane rašyti trečiąją Sielogydos redakciją ir pateikti ją kaip habilitacinį darbą. Tai buvo vienintelis dalykas, galėjęs man šį tą reikšti. Puoliau dirbti.

Diktavau ir diktavau, trys stenografuotojos dirbo pasikeisdamos, kad spėtų stenografuoti ir perrašinėti mašinėle, — tiek kasdien pridiktuodavau, išliedamas sielą, nešildomuose, bemaž tuščiuose kambariuose su langais, „įstiklintais“ kartono lakštais. Viskas trykšte tryško iš manęs. Diktuodamas vaikštinėjau po kambarį pirmyn ir atgal. Tebematau save, kartais išsekusį susmunkantį krėsle ir pratrūkstantį verkti. Taip mane sujaudindavo neretai skausmingai aiškios mano paties mintys. Šliuzai buvo atidaryti…

Jau anksčiau, 1945-ais, per devynias dienas padiktavau knygą apie koncentracijos stovyklą, vėliau Amerikoje parduotą milijoniniais tiražais. Diktuodamas nusprendžiau šią knygą paskelbti anonimiškai, kad galėčiau atviriau pasisakyti, todėl ant pirmos laidos viršelio nėra mano pavardės. Knyga jau seniai buvo spaustuvėje, kai bičiuliai įkalbėjo, kad laiduočiau už jos turinį savo vardu. Šiam argumentui ir apeliavimui į drąsą galiausiai neįstengiau atsispirti.

Argi ne keista, kad toji iš mano knygų, kurią rašiau būdamas visiškai tikras, jog, pasirodžiusi anonimiškai, ji niekada neprisidės prie mano asmeninės sėkmės, — kad kaip tik toji knyga tapo bestseleriu net amerikietiškais mastais? JAV koledžai penkis kartus išrinko ją „Metų knyga“. Daugelyje koledžų ji tapo privaloma literatūra (required reading).

Kanzaso Bakerio universitetas apskritai su knygos tema, net jos pavadinimu Man's Search for Meaning, suderino savo trejų metų mokymo planą. Žinau trapistų vienuolyną, kurio refektoriume kažkiek laiko per pietus buvo skaitoma iš mano knygos, ir katalikų bažnyčią, kurioje kartą irgi taip nutiko per sekmadienio mišias. Vieno ordino vienuolės užsakė atspausdinti savo koledžo mokinėms knygų juosteles su citatomis iš mano knygos, žinau ir universiteto profesorių, uždavusį filosofijos studentams rašto darbą tema: „Apie ką kalbėtų Sokratas ir Franklis, sėdėdami kalėjime kartu?“

Tiesiog sukrečia Amerikos jaunimo imlumas mano knygai. Nelengva paaiškinti, kodėl taip yra. Gordonas Allportas parašė knygai pratarmę, jo iniciatyva amerikietišką leidimą papildė antroji, teorinė, dalis, būtent logoterapijos įvadas. Tai teorinis distiliatas, išgautas iš koncentracijos stovyklos išgyvenimų suvestinės, o pastaroji, būtent autobiografinis eskizas, savo ruožtu tampa egzistencine teorijos egzemplifikacija. Knyga poliarizuojasi į dvi dalis, abi dalys stiprina viena kitą.

Turbūt kaip tik tai kiek paaiškina knygos poveikį. Kartą viename jos egzemplioriuje įrašiau tokią dedikaciją: „Nelengva rašyti savo krauju. Tačiau gerai juo parašyti nesunku… “ Vienas kalinys iš prastos šlovės San Kventino kalėjimo prie San Francisko, aptardamas knygą kalinių redaguojamame leidinyje San Quentin News, teigia: „Franklis rašo kaip žmogus, gyvenantis taip, kaip rašo.“

Džiugina ir drąsina ta aplinkybė, kad knyga ir šiandien gali prasimušti sau kelią, nepalaikoma lobistų ir suinteresuotų grupių. Jei viską būtų lėmę leidėjai, ji apskritai nebūtų pasirodžiusi. Vien Allporto įsikišimas lėmė, kad taip neįvyko. Tačiau net ir jam parašius pratarmę, vienas potencialus kišeninio knygos formato leidėjas parduodavo leidimo teises už 200$ kitam tol, kol paskutinysis padarė milžinišką biznį. Habent sua fata libelli[61]. Kalbant apie Sielogydą, ji buvo vienintelė iš austriškų knygų, kurią įtraukė į savo sąrašą pirmaisiais pokario metais po Europą važinėjusi valstybinė komisija, turėjusi atrinkti, kokias knygas vertėtų išversti Amerikoje.

Juokingų istorijų pasitaiko net ir tada, kai kokią nors mano knygą imasi leisti Europos leidykla. Vienas portugalų leidėjas kartą parašė norįs išleisti Man's Search for Meaning portugalų kalba. Turėjau atkreipti jo dėmesį į tai, kad jis jau yra ją kadaise išleidęs. Matyt, leidykla taip reklamavo knygą, kad gandas apie portugališkąjį leidimą nepasiekė net jo paties. Norvegų leidėjas kartą savo ruožtu parašė apgailestaująs, kad negali išleisti vienos mano knygos norvegų kalba, nors irgi buvo jau prieš keletą metų ją išleidęs.

Amerikiečių leidėjui buvo garantuota valstybės subvencija, tad jam nekilo jokios finansinės rizikos. Tačiau garbi Knopfo leidykla Niujorke tik po dešimties metų išdrįso leisti mano knygas. Verslo požiūriu jai neteko apgailestauti. Šiaip ar taip, 1945-ais metais, atiduodamas pirmų dviejų knygų rankraščius, nė sapnuoti nesapnavau, kad jos galėtų turėti tokį pasisekimą užsienyje (mano knygos išverstos į 24 kalbas, tarp kurių — japonų, kinų, korėjiečių kalbos). Vis dėlto nuostabiausia malonė, kurią kada nors patyriau, — žingsniuoti nešinam galutine Sielogydos redakcija pas pirmąjį leidėją Franzą Deuticke (jis buvo ir pirmasis Freudo leidėjas).

Taip atsistojo ant kojų trečioji Vienos psichoterapijos kryptis, logoterapija. Paskutinė nuodugni sistema psichoterapijos istorijoje, jei tikėsime J. B. Torello. Išties visada plūkdavausi dėl kuo aiškesnių formuluočių, gludindavau jas tol, kol, nušlifuotos tarsi kristalai, jos pasidarydavo skaidrios anapus jų nušvintančiai tiesai.