Ko mano knygose nera

KENČIANTIS ŽMOGUS

Matyt, apie tai neblogai nusimanau. Juk esu perėjęs psichologizmo mokyklą ir nihilizmo pragarą. Galbūt kiekvienas, sukuriantis savą psichoterapijos sistemą, išties galiausiai teparašo savo paties ligos istoriją. Klausimas tik toks, ar ji reprezentuoja ir kolektyvinę epochos neurozę. Tokiu atveju jis galėtų savo kančią paaukoti kitiems, taigi jo liga prisidėtų, imunizuodama kitus žmones.

Visa tai tinka kalbant ne vien apie neurozę ar kolektyvinę neurozę, bet ir apskritai apie kenčiantį žmogų.

Per viešą paskaitą Tel Avivo Alfredo Adlerio instituto prezidentė paminėjo jaunučio Izraelio kareivio atvejį: vykstant Jom Kipuro karui, jis neteko abiejų kojų. Buvo tiesiog neįmanoma išvaduoti jo iš depresijos — vaikinas net svarstė galimybę nusižudyti. Vieną dieną psichoterapeutė pamatė jį visiškai pasikeitusį, itin linksmą. „Kas nutiko?“ — paklausė apstulbusi. Vaikinas šypsodamasis ištiesė knygos Man's Search for Meaning vertimą į hebrajų kalbą ir pasakė: „Nutiko ši knyga.“ Matyt, galima kalbėti apie „autobiblioterapiją“ ir, matyt, logoterapija tam ypač tinka.

Kartais man parašo kas nors, kam panašiai „nutiko“. Kartą prie tokio laiško buvo pridėtas didžiulis laikraščio lapas su nuotraukomis. Laišką parašė Jerry Longas, pridėdamas 1980-ų metų balandžio 6 d. Texarkana Gazette lapą. Septyniolikmetis Jerry Longas tapo nelaimingo atsitikimo per sportinio nardymo varžybas Hiustone (Teksasas) auka. Visos jo galūnės paralyžiuotos, jis tegali rašyti mašinėle, įsikandęs pagaliuką, taip pat kairiu petimi įjungti akustinį ir optinį įrenginį, leidžiantį jam dalyvauti už poros mylių vykstančiame seminare, — mat studijuoja universitete, ketina tapti psichologu. Motyvas? „Man patinka žmonės ir aš noriu jiems padėti, — rašo jis aiškindamas (spontanišką) sprendimą parašyti man, — labai susidomėjęs perskaičiau knygą Man's Search for Meaning. Nors mano sunkumai atrodo mažesni už tuos, kuriuos turėjote iškęsti jūs ir jūsų draugai, vis dėlto skaitydamas knygą atrandu daugybę panašumų. Naujų įžvalgų ir svarbių dalykų patiriu kaskart, net ir skaitydamas ketvirtą kartą. Tik žmogus, pats viską patyręs, žino. Jūsų knygos poveikis daug didesnis, nes viską išgyvenote… Aš kentėjau. Tačiau žinau, kad be šių kančių nebūčiau išgyvenęs tokio augimo.“

Čia atsiskleidžia ne tik „knygos kaip terapinės priemonės“, bet ir psichoterapijos apskritai katalitinis efektas. Kalbėdamas apie „technikos ir žmoniškumo“ problematiką, nuolat pasakoju savo paskaitų ir pranešimų klausytojams istoriją apie naktinį pokalbį telefonu: trečią valandą mane pažadina skambutis. Skambina moteris, pasisako ką tik nusprendusi nusižudyti. Dabar jai, taip sakant, smalsu, ką aš pasakysiu. Na, išdėstau visus įmanomus argumentus prieš savižudybę, aptarinėjame visus „už“ ir „prieš“ tol, kol man pavyksta išpešti pažadą, kad kol kas moteris atsisakys savo ketinimo ir ateis pas mane ryte 9 val.

Moteris punktualiai atėjo į kliniką ir pasakė man: „Apsiriksite, pone gydytojau, manydamas, kad mane bent kiek paveikė kuris nors iš šiąnakt išgirstų argumentų. Jei paveikė, tai tik vienintelis dalykas: aš išplėšiu žmogų iš miego, o jis, užuot supykęs ir mane iškoneveikęs, kantriai išklauso ir kalba su manimi ištisą pusvalandį. Pagalvojau: jei būna tokių dalykų, gal verta suteikti dar vieną šansą gyvenimui — tolesniam gyvenimui.“ Taigi šiuo atveju užsimezgė žmogiškas ryšys.

Vieną kartą ryte atėjęs į kliniką, pasisveikinu su jau laukiančia amerikiečių psichiatrų, profesorių ir studentų, atvykusių į Vieną tyrimo tikslais, grupele. „Leidinys Kas yra kas Amerikoje (Who is Who in America) išrinko pora tuzinų žmonių ir kreipėsi į juos su prašymu vienu sakiniu nusakyti jų gyvenimo tikslą. Į mane jie irgi kreipėsi.“ Visuotinis rankų spaudimas. „Kaip manote, ką jiems parašiau?“ Visuotinis susimąstymas. Paskui vienas Berklio universiteto studentas išpyškina tarsi iš kulkosvaidžio: „Kad jūsų gyvenimo prasmė — padėti kitiems pamatyti prasmę savo gyvenime.“

Jis tiksliai pataikė. Iš tikrųjų taip ir parašiau.