Kiekvienas, pripažįstantis kolektyvinę kaltę, apkaltina pats save. Visada pasisakydavau prieš kolektyvinę kaltę. Knygoje apie koncentracijos stovyklą — vien JAV parduota virš 9 milijonų jos egzempliorių anglų kalba — pasakoju tokią istoriją: „Paskutinės stovyklos, iš kurios buvau išvaduotas, viršininkas buvo esesininkas. Išlaisvinus stovyklą paaiškėjo tai, ką lig tol žinojo vien stovyklos gydytojas (kalinys): stovyklos viršininkas slapčiomis buvo davęs nemenką sumą iš savo kišenės, kad netolimo kaimelio vaistinėje būtų nupirkta vaistų kaliniams! Istorija turėjo epilogą: išvadavus stovyklą žydai kaliniai paslėpė viršininką nuo amerikiečių kareivių; jie pareiškė dalinio vadui išduosią jį tik su sąlyga, kad nuo jo galvos nė plaukas nenukrisiąs. Amerikiečiui davus karininko garbės žodį, kaliniai atvedė buvusį stovyklos viršininką. Jis vėl buvo paskirtas į tas pačias pareigas — dabar esesininkas organizavo mums maisto ir drabužių rinkliavą tarp aplinkinių kaimų gyventojų.“
1946-ais metais nepopuliaru buvo pasisakyti prieš kolektyvinę kaltę, juolab užstoti nacionalsocialistą, kaip pasielgiau aš. Dėl to gana dažnai sulaukdavau pylos iš įvairių organizacijų. Anuomet savo bute slapsčiau vieną kolegą, kadaise gavusį Hitlerjugendo garbės ženklelį; jis pasisakė man, kad yra ieškomas Valstybės saugumo, ketinančio pradėti procesą liaudies teisme, kuris skelbdavo tik du nuosprendžius — išteisinimas arba mirtis. Šitaip išgelbėjau kolegą nuo valdžios organų persekiojimo.
Kartą 1946-ais, skaitydamas pranešimą prancūzų okupacinėje zonoje, pasisakiau prieš kolektyvinę kaltę vieno generolo, prancūzų okupacinių dalinių komendanto, akivaizdoje. Kitą dieną mane aplankė buvęs SS karininkas, universiteto profesorius, ir su ašaromis akyse paklausė, kodėl kaip tik aš išdrįsau viešai pasisakyti prieš bendrą pasmerkimą. Atsakiau: „Jūs to daryti negalite, nes kalbėtumėte pro domo. O aš esu buvęs kalinys Nr. 119104, todėl puikiai galiu, taigi ir privalau tai daryti. Man atleidžiama, o tai reiškia įpareigojimą.“