Ko mano knygose nera

PASIPRIEŠINIMAS EUTANAZIJAI

Potzlis, toli gražu ne antisemitas, tačiau kaip kandidatas į nacionalsocialistų partiją lakstęs su partijos ženkleliu, parodė didžiulę pilietinę drąsą, liko man ištikimas ir kiek įmanydamas padėjo man ir mano pacientams žydams — anuomet tik jie ir turėjo teisę kreiptis į mane. Jis ne tik ateidavo į žydų skyrių, kuriame dirbau, kad suorganizuotų pacientų su smegenų augliais perkėlimą į universiteto chirurgijos kliniką. Nuveikėme kur kas daugiau — sabotavome nacionalsocialistų valdžios organizuotą psichikos ligonių eutanaziją.

Žydų senelių namuose aptikau keletą lovų su pinučiais. Gestapas griežtai kontroliavo, kad būtų laikomasi įstatų, draudžiančių priimti psichikos ligonius į senelių namus. Šią sąlygą apėjau, apsaugodamas senelių namų vadovybę, tačiau pats kišau galvą į kilpą: išduodamas gydytojo pažymą, šizofreniją „paversdavau“ afazija, taigi „organiniu smegenų susirgimu“, melancholiją — karštinės kliedesiu, taigi „iš tikrųjų ne psichoze“. Esant poreikiui, senelių namų lovoje su pinučiais atsidūrusį šizofreniką buvo galima gydyti kardiazolio šokais[55] ir atvirame skyriuje, o melancholišką fazę išgyvenantį pacientą — apsaugoti nuo savižudybės rizikos.

Matyt, Potzlis kažką užuodė. Staiga kaskart, priėmusi pacientą žydą, Potzlio klinika pradėjo teikti informaciją senelių namams: „Turime žydą pacientą — ar paimsite?“ Ji apdairiai ir stropiai vengė bent žodeliu užsiminti apie psichozės diagnozę. Reikėjo neužbėgti už akių mano diagnostiniams fokusams. Jei jau kas nors ėmėsi sabotuoti eutanaziją, sabotažui niekas neturėjo trukdyti. Šitaip nacionalsocialistų giminaičiai tapo eutanazijos aukomis, o daug pacientų žydų galėjo jos išvengti. Be Potzlio paramos tai būtų buvę neįmanoma.

Prisimenu, vieną dieną kartu su religinės bendruomenės socialinės rūpybos skyriaus tarnautoja buvau nusiųstas į Purkersdorfo apylinkes, kad paimčiau vyrą ir moterį, anksčiau privačiai apgyvendintus pas buvusių slaugytojų porą, tačiau dabar jau negalėjusius ten likti. Atgal mudu grįžome vienu taksi, kitais dviem priekyje važiavo pacientai. Pasiekus Hycingą staiga pamačiau, kad vienas taksi toliau važiuoja ta pačia kryptimi, kaip ir mes, taigi į senelių namus, o kitas suka kairėn.

— Kaipgi taip? — paklausiau tarnautoją.

— Tiesa, — atsiliepė ji, — pamiršau jums pasakyti. Ši pacientė ne žydų tikybos, ji kadaise pasikrikštijo, o į senelių namus leidžiama priimti tik žydų tikybos žmones. Deja, ją reikia vežti į Šteinhofą.

Kokia takoskyra! Tiesiai — į gyvybę gelbstinčius senelių namus, kairėn — per Šteinhofą į dujų kamerą! Ar galėjo kas nors įsivaizduoti tokią padėtį anuomet, kai vargšė moteris, dievaižin, dėl kokių priežasčių nusprendė atsisakyti žydų tikėjimo. Mane nukrėtė šiurpas matant, kaip menkiausias mažmožis gali tapti mirties nuosprendžiu.