Ko mano knygose nera

„ANŠLIUSAS“

Man nebuvo lemta ilgėliau netrukdomam užsiimti privačia neurologo ir psichiatro praktika. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo jos pradžios, 1938-ų metų kovą, į Austriją įžygiavo Hitlerio daliniai. Tą politinių įvykių kupiną vakarą, nieko nenutuokdamas, pavadavau kolegą, skaičiau paskaitą, kuriai jis buvo parinkęs pavadinimą „Nervingumas, kaip epochos reiškinys“. Staiga kažkas atplėšė duris, už jų stovėjo esesininkas su visa mundiruote. Svarsčiau: argi tai įmanoma valdant Schuschniggui[52]? Buvo akivaizdu, kad esesininkas nori sutrukdyti, ketina priversti mane nutraukti paskaitą.

Pagalvojau: „Visko gali būti. Dabar kalbėk taip, kad jis pamirštų, ką iš tikrųjų ketino daryti! Prikaustyk jo dėmesį!“ Žiūrėjau jam į akis ir kalbėjau kalbėjau. Esesininkas stovėjo prie durų kaip įbestas pusvalandį, kol baigiau paskaitą. Tai buvo didžiausias retorikos šedevras mano gyvenime!

Nuskubėjau namo, Praterio gatvę užplūdo dainuojantys, džiūgaujantys, rėkaujantys demonstrantai. Namie pamačiau verkiančią mamą, Schuschniggas per radiją ką tik atsisveikino su tauta, dabar radijas grojo neapsakomai liūdną melodiją.

Tačiau kalbant oratorinių sugebėjimų tema, į galvą ateina dar šis tas: po daugybės metų, jau būdamas neurologinės poliklinikos vyriausiasis gydytojas, surengiau priėmimą bendradarbiams. Žmona nugirdė vieną gydytoją tik tam, kad išgautų, kaip bendradarbiai mane pravardžiuoja. Galiausiai jis išplepėjo. Bendradarbiai vadino mane „nervų Goebbelsu“. Mudviem su žmona tokia pravardė atrodė visai nebloga. Dievaž, kiekvienam gyvūnui duotas ginklas — nagai, ragai, dygliai, nuodai, dar kas nors, — kuriuo jis gali gintis, o aš turiu retorinių sugebėjimų. Kol baigiamasis žodis priklauso man, su manimi geriau nesusiremti. Atakuojantiems mane diskusijų dalyviams būna menki juokai. Besijuokiantieji — būtent publika — palaiko mane.

Įžygiavus Hitlerio daliniams, viskas tapo tarsi užkeikta. Niekaip negavau jokios vizos. Galiausiai sulaukiau pasiūlymo vadovauti Rotšildo ligoninės neurologiniam skyriui. Sutikau. Šiaip ar taip, tos pareigos užtikrino man, o kartu ir mano seniems tėvams tam tikrą apsaugą, saugojo nuo išvežimo į koncentracijos stovyklą.

Rotšildo ligoninėje iš bėdos galėjau dirbti ir mokslinį darbą: anuomet kas dieną į ligoninę būdavo atvežama iki dešimties savižudžių. Tokios katastrofiškos buvo Vienos gyventojų žydų nuotaikos! Kai vidaus ligų gydytojai — pirmiausia profesorius Donathas — atsisakydavo paciento kaip beviltiško, suleisdavau jam įvairių stimuliantų, iš pradžių į veną, o jei tai negelbėdavo, į povoratinklines cisternas. Karo metais Šveicarijoje, leidinyje Ars Mediči, pasirodė atitinkama mano publikacija, kurią sankcionavo nacionalsocialistinių Gydytojų rūmų referentas žydų klausimams.

Gaivindamas pacientus, išvysčiau tam tikrą subokcipitalinę smegenų punkcijos techniką, leidusią išvengti tipinio grėsmių šaltinio, į kurį tik aš atkreipiau dėmesį. Galiausiai, kai negelbėdavo net injekcija į povoratinklinę cisterną, trepanuodavau kaukolę[53], tada galėdavau suleisti vaistus į šoninį skilvelį ir subokcipitaline punkcija atlikti ketvirtojo skilvelio drenažą, kad medikamentai kaip įmanoma greičiau pasiektų aquaeductus sylvii ir galėtų sparčiau veikti netoliese esančius gyvybiškai svarbius centrus. Pacientai, iš pradžių nerodę jokių kvėpavimo ir pulso požymių, po to dar išgyvendavo iki dviejų parų; in tabula jiems prasidėdavo hiperventiliacija.

Svarbu pridurti, kad šių nepaprastų smegenų operacijų galėjau mokytis tik iš knygų, ypač iš Dandy[54] medicinos vadovėlio, — vyriausiasis gydytojas Reichas, Rotšildo ligoninės chirurgas, atsisakė atlikti bent vieną tokią operaciją. Profesorius Schonbaueris apskritai neleido man net stebėti jo paties ar bendradarbių atliekamų chirurginių smegenų intervencijų.

Taip įsijaučiau į smegenų chirurgiją, kad sapnuodavau smegenų operacijas. Operacinės tarnautojas Rotšildo ligoninėje, anksčiau daug metų dirbęs su Schonbaueriu, negalėjo patikėti, kai pasakiau niekada anksčiau neoperavęs.

Mano asistentė ponia dr. Rappaport protestavo, kad imuosi gelbėti nusižudyti mėginusius žmones. Paskui atėjo diena, kai pati ponia Rappaport gavo įsakymą atvykti į deportacijos punktą. Mėgino nusižudyti, atsidūrė mano skyriuje ir buvo sugrąžinta gyventi — vėliau deportuota.

Gerbiu žmogaus pasiryžimą nutraukti savo gyvenimą. Tačiau norėčiau, kad būtų gerbiamas ir mano principas: gelbėti tol, kol galiu. Šio principo išsižadėjau tik vieną kartą. Pagyvenusių sutuoktinių pora mėgino nusižudyti ir buvo atvežta į Rotšildo ligoninę. Moteris mirė. Vyras merdėjo. Vėl išgirdau klausimą, ar nenorėčiau ir dabar pamėginti gelbėti. Neįstengiau įveikti savęs. Svarsčiau, ar tikrai pajėgčiau imtis atsakomybės grąžinti šį žmogų į gyvenimą vien tam, kad jis galėtų nueiti į žmonos laidotuves…

Žinoma, tą patį galiu pasakyti ir apie žmones, kurie žino nepagydomai sergą ir neilgai gyvensią, bet labai kentėsią. Savaime suprantama, ši kančia yra šansas, kraštutinė galimybė save realizuoti. Pasitelkus ypatingą rūpestingumą, galima ir reikia parodyti šią fundamentalią galimybę. Tačiau reikalauti tokios herojiškos savirealizacijos ribinėmis aplinkybėmis galima iš vienintelio žmogaus — savęs paties. Šis reikalavimas toks pat problemiškas, kaip ir šnekos, kad kokiam nors žmogui reikėjo verčiau rinktis koncentracijos stovyklą, o ne nusilenkti naciams. Galbūt tai tiesa, tačiau šią tiesą išsakyti galėtų tik žmogus, patvirtinęs ją asmeniniu pavyzdžiu, o ne saugiai gyvenęs užsienyje. Labai paprasta teisti kitus.

Žinoma, valdant Hitleriui tragiška žydijos padėtis tarp Vienos medikų turėjo ir tragikomiškų aspektų. Daugybė gydytojų žydų buvo atleisti, išvaryti iš greitosios medicinos pagalbos, juos pakeitė jauni, dažnai nepatyrę nacių gydytojai. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl vieną dieną jaunas greitosios pagalbos gydytojas Rotšildo ligoninėje atsidūrusią pacientę paskelbė mirusia. Ji pateko į prozektoriumą, ten netrukus ne tik atgavo sąmonę, bet ir pradėjo siautėti — ir dar taip, kad ją reikėjo paguldyti į lovą su pinučiais vidaus ligų skyriuje. Turbūt nedažnai pacientė iš prozektoriumo perkeliama į vidaus ligų skyrių!

Kiek komiškos aplinkybės susiklostė, kai jauną pacientą, sunkų epileptiką, medikamentais išvadavau nuo priepuolių. Mainais jis įgijo vadinamąjį ekvivalentą, įsiūčio priepuolius. Ištiktas tokio priepuolio, kartą jis atsistojo vidury Rotenšterngasės Leopoldštate, antrajame Vienos rajone, kuriame anuomet dar gyveno daugybė žydų, ir pradėjo viešai plūsti Hitlerį. Išsyk nutraukiau gydymą medikamentais, todėl netrukus jis vėl atkrito — sulaukė epilepsijos priepuolio, — tačiau buvo apsaugotas nuo gyvybei pavojingo priepuolių ekvivalento — Hitlerio plūdimo.