Ko mano knygose nera

TIKĖJIMAS

Esu pakankamai pasisakęs tikėjimo tema. Ištisa mano literatūrinio darbo dalis skirta mėginimui nustatyti psichoterapijos ir teologijos ribą arba, pasak Fritzo Kunkelio[33], atskirti sielos gydymą ir sielos išganymą.

Pirma, kaskart svarbu aplinkybės, kuriomis prireikia nusakyti savo santykį su tikėjimo tema: ar kalbu kaip psichiatras, kaip filosofas, kaip gydytojas ar tiesiog kaip žmogus. Antra, aš ir pats perėjau įvairias raidos pakopas, — vaikystėje buvau dievobaimingas, paskui, paauglystėje, išgyvenau ir ateistinę fazę.

Trečia, reikia paisyti ir adresato, publikos, į kurią kreipiuosi. Kalbant su psichiatrais apie logoterapiją, kaip psichoterapijos metodą ir techniką, man į galvą nešautų pateikti privatų, asmeninį tikėjimo išpažinimą. Tai visiškai nepasitamautų reikalui, būtent logoterapijos plėtrai, o juk už ją ir esu atsakingas.

Pastarosiose publikacijose vėl grįžtu prie klausimo, ką galima vadinti grynu atsitiktinumu ir kada anapus tariamo atsitiktinumo gali slypėti aukštesnė ar gilesnė, galutinė, prasmė.

Prabilus apie tai, į galvą ateina tokia istorija. Kartą Vienoje einu pro Padėkos bažnyčią (Votivkirche), kurios gryną, nors ir netikrą gotiką visada labai mėgau. Niekada anksčiau joje nesu buvęs, dabar išgirstu vargonų gausmą. Siūlau žmonai trumpam užeiti ir pasėdėti.

Vos mudviem įėjus vargonai nutyla, kunigas lipa sakyklon ir pradeda pamokslą. Iš karto prabyla apie Bergasės namą Nr. 19 ir apie „bedievį“ Sigmundą Freudą. Paskui sako: „Tačiau nebūtina eiti taip toli, net iki Bergasės. Čia pat už mūsų, Marianengasės Nr. 1, gyvena toks Viktoras Franklis, parašęs knygą Sielogyda, išties bedievišką knygą.“ Ir kunigas, kaip gražiai sakoma Vienoje, į skutelius sutaršo mano knygą. Paskui aš jam prisistačiau, tiesa, kiek būgštaudamas, kad jo neištiktų smūgis. Žinoma, jis nesitikėjo, kad būsiu bažnyčioje. Dabar paklausiu: kiek minučių praėjo nuo mano gimimo iki to pamokslo, taigi iki mano sprendimo vieną kartą vis dėlto užeiti į Padėkos bažnyčią? Kokia tikimybė, kad įžengsiu į ją kaip tik tą minutę, kai kunigas pamokslauja apie mane?

Manau, kad vienintelė derama nuostata susidūrus su tokiais atsitiktinumais — iš anksto atsisakyti juos paaiškinti. Esu per kvailas juos paaiškinti, tačiau pernelyg protingas juos neigti.

Grįžkime prie penkioliktų šešioliktų mano gyvenimo metų. Taigi tada pradėjau filosofuoti. Vis dėlto buvau pernelyg nebrandus, kad atsispirčiau psichologizmo pagundai. Tik abitūros egzamino darbe, pavadintame „Apie filosofinio mąstymo psichologiją“ ir papildytame Arthuro Schopenhauerio patografija, dar perdėm orientuota į psichoanalizę, nustojau bent jau a priori liguistumą sieti su klaidingumu. Vėliau Sielogydoje šią mintį suformulavau taip: „Dukart du yra keturi, net jei tai tvirtina šizofrenikas.“

Prie psichologizmo pagundos ilgainiui prisidėjo ir sociologizmo pagunda. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, keletą metų buvau Socialistinio darbininkų jaunimo funkcionierius, 1924-ais metais — visos Austrijos moksleivių socialistų seniūnas. Iki pusiaunakčio bastydavomės su draugais po Praterį, aptardami ne tik Marxo ar Lenino, bet ir Freudo ar Adlerio alternatyvą.

Kokiai temai skirtas mano straipsnis, kurį savo žurnale paskelbė Adleris? Ši tema raudona gija driekiasi per visus mano darbus: tai ribinės srities tarp psichoterapijos ir filosofijos nušvietimas, ypač atsižvelgiant į prasmės ir vertybių problematiką psichoterapijoje. Turiu pasakyti nežinąs kito žmogaus, kuris būtų taip kaip aš visą gyvenimą grūmęsis su šia problematika.

Šis pagrindinis motyvas glūdi anapus kiekvieno mano darbo. O prie šios problematikos mane pastūmėjo noras įveikti psichologizmą psichoterapijos srityje, dažniausiai lydimą „patologizmo“. Vis dėlto jie abu tėra platesnio reiškinio, būtent redukcionizmo, aspektai; prie pastarojo reikia priskirti ir sociologizmą, ir biologizmą. Šiaip ar taip, redukcionizmas — tai šiandienos nihilizmas. Jis redukuoja žmogų neigdamas ištisą matmenį, būtent žmogiškąjį matmenį. Projektuoja specifinius žmogiškus fenomenus iš žmogiškumo erdvės į subhumanišką plokštumą. Žodžiu, redukcionizmą galėčiau pavadinti subhumanizmu.