Ko mano knygose nera

MOKYKLINIAI METAI

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Ekonominiu požiūriu valstybės tarnautojams ėjosi varganai. Dabar vasaras leisdavome ne vasarvietėje, o tėvo gimtinėje Porlice, Pietų Moravijoje. Mes, vaikai, traukdavome elgetauti duonos į valstiečių sodybas — ir vogti kukurūzų į laukus.

Vienoje trečią valandą nakties turėdavau stoti į eilę prie bulvių turguje, kol pusę aštuonių ryto mama pakeisdavo mane, kad galėčiau eiti į mokyklą. Ir dar žiemą!

Paskui atėjo karštligiški tarpukario laikai. Jau buvau pasinėręs į tokių natūrfilosofų, kaip Wilhelmas Ostwaldas[24] ir Gustavas Theodoras Fechneris[25], raštus. Tačiau pastarojo dar nebuvau skaitęs, kai prirašiau porą mokyklinių sąsiuvinių tema pretenzingu pavadinimu „Mes ir pasaulinis procesas“. Buvau įsitikinęs, kad makrokosme, kaip ir mikrokosme, viešpatauja universalus „pusiausvyros principas“ (kaip tik prie šios minčių eigos grįžau savo Sielogydoje).

Kartą pagaliau vėl plaukėme Dunojaus garlaiviu prieš srovę į vasarvietę (Eferdingą); apie vidurnaktį gulėdamas ant denio žvelgiau į „žvaigždėtą dangų virš manęs“ ir pusiausvyros principą „manyje“ (jei prisiminsime Kantą) ir patyriau „aha-išgyvenimą“: kad nirvana yra šiluminė mirtis „žvelgiant iš vidaus“.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį man vėliau padarė Fechnerio traktatas Dieninis požiūris prieš naktinį požiūrį (Tagesansicht gegenuber der Nachtansicht), — taip pat ir tai, kokį kerintį poveikį dar vėliau turėjo Sigmundo Freudo veikalas Anapus malonumo principo (Jenseit des Lustprinzip). Taigi jau priartėjame prie mano konfrontacijos su psichoanalize.

Žemesnėje vidurinės mokyklos pakopoje dar buvau pavyzdingas mokinys. Tačiau paskui pasukau savais keliais. Lankiau liaudies universitetą, kad galėčiau klausyti taikomosios psichologijos paskaitų, domėjausi ir eksperimentine psichologija. Paskui mokykloje vietoj retorikos pratimų perskaičiau pranešimą, pailiustruodamas jį eksperimentais, tarp kurių buvo ir Veragutho psichogalvaninio reflekso demonstracija. Vienas bendramokslis laikė ištiestą ranką. Pasakęs eilę bet kokių žodžių, galiausiai ištariau jo draugės vardą, ir galvanometro rodyklė — kurios padidintą projekciją matėme ant užpakalinės fizikos kabineto sienos — nukrypo per visą plotį. Tokiomis aplinkybėmis anuomet dar rausdavome. Laimė, patalpa buvo užtemdyta.