Ko mano knygose nera

TEORIJA IR PRAKTIKA: JAUNIMO KONSULTACIJOS

Kai buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos, mano interesų svorio centras pasislinko nuo teorijos prie praktikos. Pirmiausia Vienoje, paskui šešiuose kituose miestuose pagal Vienos pavyzdį organizavau vadinamuosius jaunimo konsultavimo punktus, kuriuose buvo nemokamai konsultuojami psichologinių keblumų patiriantys jaunuoliai. Visuomeniniais pagrindais juos konsultavo tokie vyrai, kaip Augustas Aichhornas[46], Erwinas Wexbergas ir Rudolfas Dreikursas. Charlotte Buhler[47] irgi paskelbė pasirengusi priimti patarimo ieškančius jaunuolius — savo bute, kaip ir visi kiti konsultantai. 1930-ais metais organizavau specialią akciją brandos atestatų teikimo laikotarpiu, tąsyk pirmą kartą po daugybės metų Vienoje nebuvo užfiksuotos nė vienos mokinių savižudybės. Šiuo darbu susidomėjo užsienio kolegos, sulaukiau jų kvietimų skaityti paskaitų. Nuodugniam pokalbiui Berlyne susitikau su Wilhelmu Reichu[48], kuris domėjosi jaunimo konsultavimo klausimais; norėdamas pasikalbėti apie mano patirtį su šiame kontekste iškylančiomis seksualinėmis problemomis, jis vėžino mane po Berlyną savo atviru automobiliu ištisą valandą. Prahoje ir Budapešte skaičiau paskaitas ir akademiniu lygiu. Taip Prahoje susipažinau su Otto Potzliu[49], jis vėliau tapo Wagnerio-Jaureggo įpėdiniu Vienoje ir visą gyvenimą buvo man tėviškas bičiulis.

Greta genialiųjų Freudo ir Adlerio, Potzlis buvo man genijų genijus — taip pat ir toks išsiblaškęs, kokie dažniausiai būna genijai. Papasakosiu tikrų tikriausią atsitikimą. Kartą Potzlis atėjo pas mane į polikliniką, nusivedžiau jį į savo kabinetą; pastatęs drabužių kabykloje skėtį, kurį visada nešiodavosi, jis atsisėdo ir aptarė su manimi kažkokį atvejį. Paskui atsisveikino, aš jį išlydėjau. Po valandėlės grįžo, nes buvo pamiršęs skėtį, paėmė jį ir vėl išėjo. Pastebėjau, kad apsirikęs išsinešė mano skėtį ir sušukau pavymui:

— Pone profesoriau, tai mano skėtis!

— Atleiskite, — pasakė jis, grįžo ir paėmė savo skėtį.

Kai išėjo, pastebėjau, kad anaiptol nepadėjo mano skėčio atgal. Vėl pasileidau iš paskos:

— Atleiskite, pone profesoriau, dabar paėmėte abu skėčius.

Darsyk atsiprašęs, jis grįžo trečią kartą, kad galiausiai išsineštų savo skėtį: trečią kartą tai buvo jo ir tik jo skėtis!

Vieną dieną, pakviestas Margarete Roller iš Vokietijos jaunimo socialinės rūpybos skyriaus, skaičiau paskaitą Briune; po paskaitos mudu sėdėjome restorane, staiga ji labai susimąstė suvokusi, kad ištisus dešimtmečius jaunimo socialinės rūpybos srityje darbavosi su mano tėvu, o dabar tą patį daro su sūnumi.

Išties tėvas su ministru Josephu Maria von Bamreitheriu įkūrė Centrinį vaikų apsaugos ir jaunimo socialinės rūpybos biurą. Jaunystėje negalėjau įsivaizduoti nuobodesnio dalyko. Tą dieną Margarete Roller paskatino suvokti, kad konsultuodamas jaunimą irgi tarnauju jaunimo socialinei rūpybai, tik psichologiniu lygmeniu.

Tądien turėjau kuo skubiau palikti restoraną, kad laiku nuskrisčiau į Vieną — 1930-ais metais! Keturviečiu lėktuvu, kurio vienintelis krovinys buvau aš. Oro uoste turėjau stoti ant svarstyklių, šitaip buvo įvertinta, kokia „našta“ būsiu lėktuvui. Pilotas anais laikais dar sėdėdavo atviroje kabinoje. Šiaip ar taip, šis skrydis, man apskritai pirmasis, tam tikru požiūriu buvo išties nuotykingas. Jis buvo ir būtinas, antraip nebūčiau įstengęs vakare skaityti kassavaitinio kurso liaudies universitete Vienoje — jį reguliariai skaičiau nuo 1927-ųjų. Vis dėlto tai buvo pirmas psichinės higienos kursas, apskritai kada nors skaitytas Vienos liaudies universitete.

Prisimenu vieną su šiais kursais susijusį dalyką: užsimanęs padaryti įspūdį merginai, — vien mano išvaizdos tam tikrai nepakako, — visada griebdavausi mažo triuko; tarkime, per pobūvį susipažįstu su mergina, bemat pripasakoju jai, kad toks Franklis skaito paskaitų kursą liaudies universitete, kad esu entuziastingai nusiteikęs jį išklausyti, įtikinu merginą, kad ir jai vertėtų kokį kartelį paklausyti, galėtume kada nueiti drauge. Paskui vieną vakarą atsisėdame didelėje gimnazijos Cirkusgasėje iškilmių salėje, kurioje dažniausiai vyksta to Franklio paskaitos, jau kiek laiko sutraukiančios daugiausia klausytojų. Apdairiai pasirenku vieną iš pirmųjų eilių ir atsisėdu prie krašto; nesunku įsivaizduoti, ką patiria mergina, kai jos palydovas staiga palieka ją ir publikos aplodismentų lydimas žengia ant podiumo.

Taip pat reguliariai, kaip ir liaudies universitete, skaičiau paskaitas Socialistinio darbininkų jaunimo organizacijose; šimtai tokių paskaitų, po kurių visada atsakinėdavau į klausimus raštu, padėjo sukaupti patirties lobį, papildžiusį tai, ką įgijau konsultuodamas tūkstančius patarimo ieškančių jaunuolių.

Galbūt visos šios aplinkybės lėmė, kad Potzlis pirmą ir, regis, vienintelį kartą padarė išimtį sutikdamas, jog Otto Kogereris, vadovavęs jo klinikos psichoterapiniam skyriui, leistų man, dar medicinos studentui, taigi neapsigynusiam disertacijos, visiškai savarankiškai dirbti psichoterapeutu. Dabar stengiausi pamiršti, ko buvau išmokęs iš psichoanalizės ir individualiosios psichologijos. Troškau mokytis iš paciento, stengiausi klausytis jo. Troškau suvokti, kaip pacientui pavyksta pagerinti savo būseną. Pradėjau improvizuoti.

Matyt, įsimindavau, ką man sakydavo kiti, tačiau pamiršdavau, ką pats buvau sakęs. Todėl vis išgirsdavau pacientus pasakojant apie sėkmingą paradoksaliosios intencijos panaudojimą, — žinoma, šitaip šią techniką pavadinau ir ją aprašiau daug vėliau (pirmą kartą 1939-ų metų leidinyje Schweizer Archiv für Neurologie und Psychiatrie). Paskui į klausimą, kaip jiems šovė mintis griebtis tokių triukų neurozei įveikti, pacientai labai nustebę atsakydavo: „Taigi jūs pats man patarėte praeitą kartą.“ Būdavau pamiršęs savo atradimą!