Ko mano knygose nera

Deportacija

Grįžkime į mano deportacijos laikus. Įvykiai darėsi vis grėsmingesni, kas dieną su tėvais turėjau būti pasiruošęs deportacijai, tad sėdau ir užrašiau pirmąją Sielogydos redakciją. Bent jau ši logoterapijos kvintesencija turėjo pergyventi mane.

Paskui su rankraščiu, įsiūtu į palto pamušalą, atsidūriau Aušvice. Žinoma, rankraštį praradau. (Tiesa, po karo atsirado viena pirmos redakcijos kopija. Tačiau tada jau buvau užbaigęs antrąją redakciją; savaime suprantama, kad daugybė papildymų, kuriuos pridūriau dar iki Aušvico koncentracijos stovyklos, pradingo.) Aušvice iš karto turėjau atiduoti viską — drabužius, paskutinę dar likusią mantą, taip pat ir alpinistų draugijos „Dunojaus kraštas“ ženkliuką, patvirtinantį mano, kaip alpinistų vedlio, kompetenciją, — juo labiausiai didžiavausi.

Apie Aušvicą esu kalbėjęs. Tikrosios koncentracijos stovyklos, palyginti su „pavyzdiniu getu“ Terezienštate, nuojautą įgijau vadinamojoje „Mažojoje tvirtovėje“ — tai buvo koncentracijos stovykla Terezienštato geto pakraštyje. Vienas valkata, banditas iš Vienos, — apie jį dar kalbėsiu — partempė mane, padirbėjusį ten kelias valandas ir užsidirbusį trisdešimt vieną įvairaus dydžio žaizdą, atgal į baraką. Tilly, pamačiusi mane Terezienštato gatvėje, prišoko šaukdama: „Vardan Dievo, ką jie tau padarė?“

Paskui barake ji, profesionali seselė, sutvarstė mane ir slaugė. Vakarop tiek atsigavau, kad ji panoro mane prablaškyti ir nusivedė į kitose kareivinėse vykusį pusiau nelegalų renginį; ten garsūs Prahos džiazo muzikantai, irgi kaliniai, grojo kūrinį, netrukus tapsiantį neoficialiu Terezienštato žydų „nacionaliniu himnu“, būtent „Man tu graži“[56].

Šis kontrastas — neapsakoma kankynė priešpiet ir džiazas vakare — buvo būdinga anuometinei mūsų egzistencijai, kupinai grožio ir bjaurasties, žmoniškumo ir nežmoniškumo priešpriešų.