Ko mano knygose nera

PROTAS

Kaip perfekcionistas, esu linkęs daug iš savęs reikalauti. Žinoma, anaiptol ne visada vykdau savo paties reikalavimus. Vis dėlto veikiausiai kaip tik jų vykdymas tampa mano sėkmės priežastimi, kai tokią sėkmę patiriu. Prašomas paaiškinti jos paslaptį, paprastai atsakau, kad laikausi principo menkiausią dalyką daryti taip pat nuodugniai kaip didžiausią, o didžiausią — taip pat ramiai kaip menkiausią. Ketindamas per diskusiją pateikti keletą trumpų pastabų, jas nuodugniai apgalvoju ir pasidarau užrašus. Antra vertus, nuodugniai apgalvojęs būsimos paskaitos dviem tūkstančiams žmonių tekstą ir pasidaręs užrašus, paskui per tą paskaitą būnu toks pat ramus, kaip ir pateikdamas diskusines pastabas tuzinui žmonių.

Ir dar viena aplinkybė: bet kokį darbą stengiuosi atlikti ne kuo vėliau, o kiek įmanoma anksčiau. Šitaip užsitikrinu, kad tais atvejais, kai jau vien darbo per akis, manęs neslėgs dar ir įtampa, kad ko nors nespėsiu. Ir trečiasis principas: ne tik viską atlikti kuo anksčiau, bet ir nemalonius dalykus nuveikti pirmiau nei malonius. Žodžiu, kuo greičiau jų atsikratyti. Žinoma, toli gražu ne visada laikiausi savo principų ir ketinimų. Jaunystėje, kai dirbau gydytoju Maria Theresien-Schlössel ir Šteinhofe, sekmadieniais laiką leisdavau varjetė. Beje, man tai labai patiko, vis dėlto visada jausdavausi ir kiek nesmagiai. Mat iš tikrųjų turėjau sėdėti namie ir dėstyti mintis popieriuje, kad galėčiau jas publikuoti.

Po koncentracijos stovyklos viskas pasikeitė. Kiek savaitgalių nuo to laiko paaukojau, diktuodamas savo knygas! Išmokau tausoti laiką. Taip, taupau laiką. Tačiau tik tam, kad visada jo turėčiau esminiams dalykams.

Vis dėlto turiu prisipažinti: kaip ir anksčiau nuolat išduodu savo principus. Žinoma, tada pykstu ant savęs, — taip pykstu, kad neretai visą dieną neištariu sau nė žodžio.