Ko mano knygose nera

FILOSOFINIAI KLAUSIMAI

Anuomet šitaip susižavėjus psichiatrija apskritai ir ypač psichoanalize, man jau nedavė ramybės filosofija. Liaudies universitete veikė Edgaro Zilselio vadovaujamas filosofijos būrelis. Penkiolikos ar šešiolikos metų šiame būrelyje skaičiau pranešimą apie — nei pridėsi, nei atimsi — gyvenimo prasmę. Jau anuomet plėtojau dvi pagrindines idėjas: iš tikrųjų nederėtų net klausti apie gyvenimo prasmę, nes mes patys esame klausiami, turime atsakyti į gyvenimo mums iškeliamus klausimus. Ir atsakyti į šiuos klausimus tegalime patys būdami atsakingi už savo konkrečią būtį (Dasein).

Antroji pagrindinė idėja tokia: galutinė prasmė pranoksta, turi pranokti mūsų suvokimo gebą, žodžiu, kalbame apie ant-prasmę — taip ją pavadinau, anaiptol neturėdamas omeny ko nors antgamtiško.

Šia antprasme tegalime tikėti. Vis dėlto ja ir tenka tikėti. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų jau tiki ja, net jei tas tikėjimas nesąmoningas.

Daugmaž tuo pačiu metu, taigi tame pačiame amžiuje, patyriau svarbų išgyvenimą — tebematau save toje Taborštrasės vietoje, kur vieną sekmadienio popietę per įprastinį pasivaikščiojimą atsidaviau, sakyčiau, egzaltuotai minčiai: tebūnie palaimintas likimas, teesie tikėjimas jo prasme.

T. y. visa, kas nutinka žmogui, privalo turėti kažkokią galutinę prasmę, būtent antprasmę. Šios antprasmės neįmanoma žinoti, ja tenka tikėti. Tiesą sakant, iš naujo atradau Spinozos propaguotą meilę likimui, amorfati.